Frazė "kas bijo neturto, turto nevertas" kelia daug apmąstymų apie baimę, vertę ir žmogaus santykį su materialiais dalykais bei dvasiniu pasauliu. Šiame straipsnyje panagrinėsime šios frazės prasmę, remdamiesi įvairiomis interpretacijomis ir filosofinėmis įžvalgomis.
Baimė ir vertė
Dainius Razauskas teigia, kad "prastumas" - tai vertinimas, pagimdytas jausmo, kuriam iškilus į sąmonę, nebeįmanoma nusigręžti, užsimiršti, pasislėpti. Žmogus iš visos širdies pasibodi savimi, pajunta sau nepakeliamą pasidygėjimą, ir toliau taip lyg niekur nieko gyventi pasidaro nebeįmanoma. Toliau lieka dvi galimybės, du keliai.Pirmasis - pripažinti sau, ką jauti, visa širdimi atsiverti šitam jausmui. Tai siaubinga! Išdrįsęs šiuo keliu pasukti apsipils ašaromis, bijos pažvelgti kitiems į akis, pradės vengti žmonių ir ieškos vienatvės, o nepavykus, bus priverstas nusižeminti, ligi visiško dugno, veidu į purvą. Nes jis visa širdimi žino, kad yra prastas, nevertas, tuščia vieta.
Jeigu žmogus išdrįsta šiuo keliu eiti, arba jeigu nuoširdumas atima iš jo bet kokią kitą galimybę, tai anksčiau ar vėliau paaiškėja du labai svarbūs dalykai. Pirma - kad nejučia prasidėjo visiškai naujas, lig šiol nepažintas gyvenimas. Tikrasis dvasinis gyvenimas. Kaukdamas pakeltomis į dangų akimis žmogus tarsi prakaukia uždangą, dengusią akis, ir prasivėrusioje bekraštėje erdvėje pro ašaras ima brėkšti neregėta šviesa. Drauge paaiškėja dar vienas dalykas: nuo pat pradžių žmogus pasijuto prastas kaip tik todėl, kad jame pakirdo skaisti širdis. Tatai jos akimis žmogus staiga pamatė save tokį, koks buvo iš tikrųjų. Išdrįsęs eiti su širdimi ir ištverti su ja visus skausmus, išklampoti su ja visą savo srutų duobę, žmogus anksčiau ar vėliau išbris į krantą ir taps kilnus. Paaiškėja, kad žmogus kaip tik todėl ir pasijuto prastas, kad jo širdyje pakirdo kilmingasis.
Bet pradžioje gali pasirodyti, kad yra dar kitas kelias, kita galimybė. Pasibodėjęs savimi, pajutęs sau nepakeliamą pasidygėjimą žmogus gali neištverti skausmo ir save atstumti. Širdis tik dar giliau įsitraukia į kiautą, dar kiečiau apsitraukia kiautu ir taria: „Ne! Aš nesutinku! Skausmas lyg ir apmalšta, bet iš tikrųjų jis niekur nedingo - tik tapo atstumtas ir išstumtas į pasąmonę, kaip pasakytų psichologas. Užtat širdis liovėsi skaistėjusi, budusi, liovėsi augusi, kilusi į šviesą, liovėsi iš tikrųjų kilnėjusi. Atsisakęs pripažinti esąs prastas, tasai „aš“ vis dėlto nesiliauja savo prastumo jautęs, o kadangi dabar privalo jį nuo savęs slėpti, tai pašėlusiai jo bijo ir nuožmiai nekenčia. Užtat nuolat atpažįsta kituose.
Nebegalėdamas prisipažinti esąs prastas ir privalėdamas tą savo prastumą kuo giliau nuo savęs ir kitų nuslėpti, toks žmogus jį dangsto visokiais kilniais vardais, laipsniais ir titulais, kuriems pasidaro nepaprastai jautrus. Jis būtinai privalo nuolat sau ir kitiems įrodyti, nuolat pabrėžti, kad nėra prastas, visais įmanomais būdais. Jis būtinai užsikals turto, įsiropš į kokią aukštą kėdę, pasidarys viršininkas ar kitaip „įtakingas“ žmogus, bet kuriuo atveju - „elitas“. Nors jautresniam vis dėlto liks aišku, kad „aukšta socialinė padėtis“ - per prãsta. Turtas ir valdžia padeda kitus nutildyti, bet nuo prastumo jausmo neapgina.
Geriau „mokslų daktaras“, „profesorius“, „akademikas“. Dėl to jis pasirengęs dieną naktį dirbti neįdomų, alinantį darbą, įsiteikti „kam reikia“ ir pavizginti uodegą (atkeršys už tai paskui). O, taip, „aš“ - intelektualas! Nes iš esmės tai ir reiškia „ne prastas“, tiesiog pažodžiui. O kiti kas? Kas išsigando, atsisakė ir neįgali augti, bet žūtbūt nori atrodyti aukštas, tam nelieka nieko kita, kaip tik žeminti kitus ir taip kaskart patirti savo santykinį „aukštumą“ pažemintųjų atžvilgiu.
Nevisavertiškumas yra šerdinė, branduolinė Lietuvos bėda. Ir ne tik Lietuvos. Pavyzdžiui, rusų. Lietuva ir Rusija serga ta pačia liga, tik dangsto ją skirtingai: rusai vis „įrodinėja save“ smurtu, nieko daugiau taip ir nesugalvodami, o lietuviai iš paskutiniųjų apsimetinėja lenkais. Nes lenkai nuo seno elgiasi taip, tarsi jau būtų „aukštesni“. Tai lenkiškasis būdas pasikelti - „įrodinėti savęs“ čia lyg ir visai nebereikia, „didysis aš“ turi būti iš anksto savaime suprantamas. Lietuviai tuo noriai patikėjo, nes vogčia įžvelgė tokią išeitį ir sau - tapti lenku! Tik lenkų vietą pastaruoju metu užėmė apskritai Vakarai. Todėl tapti „tikru vakariečiu“ ir dargi „intelektualu“ (pageidautina, su lenkišku prieskoniu) - tai rasi aukščiausias įmanomas pasiekimas moderniam lietuviui. Kaip gipsas, šarvai, skafandras - kiautas be menkiausio įtrūkio.
Bet apsimetinėjant kitu, nei esi, mėgdžiojant kitą ir iš kailio neriantis, kad po to kito kauke nebesimatytų savęs, irgi tenka žeminti. Tik tada žeminami ne kiti ir kitokie, kaip rusų ir lenkų, o savi, tokie pat kaip aš. Tai ir yra „patyčių kultūra“ visu gražumu. Nuo jos nėra kito vaisto, tik veidu į srutas. Į savo paties mėšlą. Kad širdis, jei dar gyva, turėtų geros trąšos augti.
Užtat visa viltis - į tuos, kurie dar nėra virtę „intelektualais“, kurie dar neužgniaužė savo sielos „runkelio“, kuriuose jis dar tebėra gyvas. Visa viltis į jį, šitą sielos „runkelį“, nes tai vienintelė šaknis Lelijos žiedui. Visa viltis į tave, mano paprastas broli.
Nebijok! Nes iš tikrųjų kilnus yra tas, kuris, patyręs esąs prastas, neišsigando, bet sudygo iš savo prastumo kaip Lelija iš dumblo, priėmęs jį, suėmęs savin, išgėręs ligi dugno ir pavertęs Žiedu. Pasirodyti prastas kaip velnias žaibo bijo kaip tik tas, kuris dumblo išsigynė ir taip užgniaužė savo pumpurą, neleidęs jam išsprogti, todėl iš tikrųjų yra prastas. Jis tyčiosis iš tavęs kaip įmanydamas, išduos vos pasitaikius progai, tik užsimirši - durs tau, kur skaudžiausia. Bet tai tik reiškia, kad jame dar tebegyvas „runkelis“.
Todėl kova nelygi: jis tave taikosi pribaigti, o tau tenka ir pačiam apsiginti, ir jį saugoti. O mes po šarvais nesislapstome, kaunamės nuogi - laukiame, kada iš skausmo užkaukę virsim vilkais. Jeigu žmogaus prigimtis užtemdys išauklėtumą, susidursime su laukiniu, o jeigu išauklėtumas užgoš prigimtį, gausime rašto žinovą. Patark tiktai tam, kuris ieško mokslo pajutęs savo nemokšiškumą. Padėk tiktai tam, kuris nemoka aiškiai pasakyti savo puoselėjamų minčių. Net ir būdamas su dviem žmonėmis aš tikrai rasiu ko nors iš jų pasimokyti.
Pagarbumas be pareigos suvokimo pavirsta savęs kankinimu. Atsargumas be pareigos suvokimo virsta bailumu. Drąsa be pareigos suvokimo virsta beprotybe. Įveikti save ir grįžti prie paties savęs - štai kas yra tikrasis žmogiškumas.
Senovėje žmonės mokėsi, kad tobulėtų patys. Kažkas paklausė: „Ar teisingai sakoma, kad už bloga reikia atsilyginti geru?“ Mokytojas atsakė: „O kuo tuomet mokėti už gera? Kilnus žmogus ištvermingai atlaiko nelaimes. Nepakalbėti su žmogum, kuris vertas pokalbio, - vadinasi netekti žmogaus. O kalbėti su žmogumi, kuris pokalbio nevertas, - vadinasi, veltui švaistyti žodžius. Būkite griežti sau ir švelnūs kitiems.
Rafinuoti žodžiai žudo dorybę. Kilnaus žmogaus siela visada rami. Šaudymas iš lanko moko mus, kaip reikia ieškoti teisybės. Žmonės nori turto ir garbės; jeigu ir vieno, ir kito negalima garbingai įsigyti, jų reikia vengti. Nepažinus likimo, negalima tapti kilniu žmogumi. Neatlikus pareigos, negalima įgyti atramos gyvenime. Kiekvienas gali tapti kilniu žmogumi. Mokytojas tarė: „Aš nesuprantu, kaip galima turėti reikalų su žmogumi, kuriuo negalima pasitikėti? Šalyje, kur yra tvarka, veik ir kalbėk drąsiai.
Atskaitos taškas visada turi būti pats žmogus, juk visų problemų, sunkumų šaltinis yra tik jis pats. Jei kažkas neramina, erzina kitame žmoguje, vadinasi ir tavyje tai yra. Svarbu ieškoti priežasties, bėdos, kaltės ne kitame, bet savyje. Pavydas yra dažnas meilės palydovas, suteikiantis jai tikrai nemažai skausmo. Mylintis žmogus visada slapčia daugiau ar mažiau bijo prarasti mylimąją/-į. Sveikas pavydas patvirtina meilę partneriui, net pakursto ją, ir rodo, jog kitas yra labai brangus, o ir tam, kurio pavydi, paglosto savimeilę. Tai reiškia, kad juo domimasi, jis yra labai svarbus.
Kuomet pavydas perauga į panišką baimę, jis tampa liguistu. Tuomet jis yra griaunantis ir kelia rimtą pavojų artumui/meilei. Kai pavydas pavirsta persekiojimu, įtarinėjimais, obsesija, tai yra jau nebe meilė, o agresija, smurtas kito atžvilgiu. Pagal psichoanalitinę asmenybės teoriją, pavydūs charakterio bruožai formuojasi dar ankstyvoje vaikystėje, o ypač edipinėje raidos stadijoje, kai berniukas pavyduliauja mamos, jaučiasi nuo jos atskirtas. Paprastai be meilės ir pavydo motinai, sūnus jaučia priešiškumą ar net agresiją, taipogi baimę, kaltės jausmą (nors kartu, žinoma, ir meilę) savo tėvui. Suaugusiame amžiuje toks vaikinas/vyras gali būti labai įtarus, nes bijo prarasti merginą (moterį) - „mamą“, ir jaučia didžiulį pavojų iš kitų vyrų/varžovų, simboliškai jam atstovaujančių tėvą.
Žinai, mes visi bijome išdavystės: vieni labiau, kiti - mažiau. Kuo žmogus labiau pasitiki ir remiasi savimi, realizuoja save kaip individas/žmogus/vyras/moteris/profesionalas - asmenybė, kuo jis yra didesnėje darnoje, taikoje su savimi, tuo mažiau jį kankina pavydas. Jis žino, kas jis yra, ko nori, ką jis gali, o ir moteris paprastai visada nori būti šalia tokio vyro, jai nebereikia flirtuoti, erzinti jo, sukelti jam pavydo, nes ji jaučiasi su juo saugiai. Be to, moteris dažniausiai traukia pasitikintys savimi, ryžtingi vyrai.
Ta mergina ar moteris, kuri flirtuoja su kitais vyras ir sąmoningai ar nesąmoningai skaudina savo partnerį, sukeldama jam pavydą, paprastai yra emociškai nebrandi ir turi savivertės problemų, jai vis reikia pasitikrinti savo moteriškumą. Visgi, kaip ir esu rašiusi ankstesniuose savo komentaruose, panašus traukia panašų - poroje abu žmonės paprastai būna to paties emocinio/dvasinio išsivystymo lygmens, panašaus sąmoningumo lygio, tad jei tu būsi tvirtas, pasitikintis, tai ir tavo mergina taipogi bus pasitikinti savimi kaip moteris, taigi, jai nereikės provokuoti, „šaudyti“ kitų vyrų tam, kad ji pasijustų geriau, saugiau. Taigi, mylintis žmogus, žinodamas, jog yra mylimas, yra tvirtas ir saugus, o nepasitikintis savimi žmogus, nors ir mylėdamas ir mylimas jaučiasi lengvai pažeidžiamas, nes giliai viduje jaučiasi nevertas meilės, netiki, kad iš tikrųjų gali būti mylimas, abejoja savo kaip asmenybės, verte.
Pavyduliauti linkęs žmogus ne taip retai ir pats būna linkęs flirtuoti su kitomis/kitais, arba net pats būna neištikimas. Neištikimybė yra projektuojama į partnerį/-ę: žmogus bijo, kad kitas padarys tai, ko slapčia trokšta pats, arba baiminasi, kad jam(-ai) atkeršys, t.y bus atsilyginta tuo pačiu. Kartais pavydas - tai noras būti kito žmogaus erdvėje ir nežinojimas, ką daryti su savo gyvenimu, su savo pasauliu. Jei vyras/moteris nežino, kas jis/ji yra, tuomet tampa priklausomi nuo partnerio dėmesio. Žmogui gali atrodyti, kad jei mylimasis (-oji) išeis, dings, tai jį visiškai sužlugdytų, tiesiog imtų ir prarastų savastį.
Manau, tau verta nukreipti visą savo energiją ne į draugės stebėjimą, neištikimybės ženklų fiksavimą, o pasitikėjimo ir meilės sau kūrimą: rask ir vystyk veiklą, kuri tau patiktų, būtų miela, ir kurioje galėtum save realizuoti, kažką pasiekti. Nuoširdžiai dirbk savo darbą (jei tai studijos - mokykis, stenkis), pagirk save už gerus rezultatus, pripažink savo talentus ir gebėjimus. Iš pradžių įvertinimas, pripažinimas gali būti ir išorinis (jis gali ateiti iš aplinkos) - toks išorinis pripažinimas taip pat padeda kurti pasitikėjimą, nors žinoma, vien jo nepakanka. Svarbiausia yra vidinis jausmas, kad aš esu vertas, geras toks, koks esu, kad esu pakankamai geras, ir man nereikia būti tobulu.
PAVYDAS. Kaip įveikti savo pavydą
Manau, augant savigarbos jausmui, tavo pavydas tikrai ims nykti. Linkiu tau nepavydėti kitiems ir, kaip neseniai gražiai pasakė atlikėja Giedrė, „kurti savąjį neeilinį gyvenimą“, kuriame būtų daug erdvės džiaugsmui ir meilei.
Voltero įžvalgos
Volteras, vienas iškiliausių Švietimo amžiaus atstovų, savo veikaluose kėlė žodžio ir spaudos laisvės būtinumą, propagavo religinę toleranciją. Šis filosofas paliko daug įžvalgų, kurios gali padėti geriau suprasti baimės ir vertės santykį. Štai keletas citatų:
- Kas bijo neturto, turto nevertas.
- Darbas apsaugo mus nuo trijų didžiųjų blogybių: nuobodulio, ydų ir skurdo.
- Laisvė reiškia vien priklausomybę nuo įstatymų.
- Mylėk tiesą, bet atleisk klaidą. Mylėk tiesą, bet būk pakantus klydimams.
- Nesutinku su tuo, ką sakai, bet iki mirties ginsiu tavo teisę tai sakyti.
Šios citatos pabrėžia, kad tikrasis vertės matas yra ne turtas, o dvasinė laisvė, darbas, tiesos siekimas ir tolerancija. Baimė netekti turto rodo, kad žmogus pernelyg prisirišęs prie materialių dalykų, o tai trukdo jam būti tikrai laisvam ir vertingam.
Praktikos, padedančios įveikti baimę ir atrasti vertę
Norint įveikti baimę ir atrasti tikrąją vertę, svarbu atlikti vidinį darbą. Štai keletas praktikų, kurios gali padėti:
- Kūno skenavimas: Atsisėskite ramiai ir nukreipkite dėmesį į savo kūną. Jauskite įtampą, šaltį ar šilumą. Tai padės jums susisiekti su savo emocijomis ir pasąmone.
- Kvėpavimo gilinimas: Suderinkite kūno skenavimą su sąmoningu kvėpavimu. Giliai įkvėpkite ir iškvėpkite, stebėdami savo pojūčius.
- Sąžiningumo praktika: Būkite sąžiningi su savimi ir kitais. Pripažinkite savo baimes ir silpnybes.
- Atleidimo praktika: Atleiskite tiems, kurie jus įskaudino, ir sau už padarytas klaidas. Tai padės jums paleisti negatyvias emocijas ir atverti širdį meilei.
- Susitaikymas su tėvais: Atleiskite savo tėvams. Tai padės paleisti skausmą, atkurti savivertę, atverti vidinę jėgą ir leidimą priimti daugiau gyvenime.
Šios praktikos padeda atpažinti ir paleisti vaikystės traumas, kurios formuoja mūsų baimes ir ribojančius įsitikinimus. Kai leidžiame sau paleisti tai, kas ilgą laiką buvo laikoma kūne, emocijose ir pasąmonėje, skausmas nustoja mus valdyti.
Svarbu prisiminti, kad dvasiniai tekstai ir praktikos turi būti patiriami per jausmą - per kūną, ne tik suprantami protu. Tai kvietimas įeiti į save - į savo jausminį pasaulį, per kurį atsiveria pasąmonė.
Baimės įveikimas Biblijoje
Biblijoje taip pat rasime daug patarimų, kaip įveikti baimę ir pasitikėti Dievu. Štai keletas citatų:
- "Nebijok, nes Aš esu su tavimi; nepasiduok baimei, nes Aš esu tavo Dievas." (Izaijo 41:10)
- "Nors eičiau per mirties šešėlio slėnį, nebijosiu pikto, nes Tu su manimi." (Psalmyno 23:4)
- "Todėl galime su pasitikėjimu tarti: “Viešpats mano padėjėjas-aš nebijosiu!" (Žydams 13:6)
- "Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne kaip pasaulis duoda, Aš jums duodu." (Jono 14:27)
- "Meilėje nėra baimės, nes tobula meilė išveja baimę." (1 Jono 4:18)
Šios citatos pabrėžia, kad Dievas yra mūsų apsauga ir stiprybė. Pasitikėdami Juo, galime įveikti visas baimes ir gyventi pilnatvę.
Išvados
Baimė netekti turto gali būti ženklas, kad žmogus pernelyg prisirišęs prie materialių dalykų ir pamiršta apie tikrąsias vertybes. Norint įveikti baimę ir atrasti tikrąją vertę, svarbu atlikti vidinį darbą, praktikuoti sąžiningumą, atleidimą ir pasitikėjimą Dievu. Tik tokiu būdu galime tapti tikrai laisvi ir verti visko, ką gyvenimas mums siūlo.