Knygnešys ir žandaras: istorija apie lietuviškos spaudos draudimo laikus

Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpis (1864-1904 m.) - reikšmingas etapas Lietuvos istorijoje. Carinė valdžia, siekdama apriboti lietuvių tautinę savimonę, uždraudė spausdinti knygas lotyniškais rašmenimis. Atsakydama į šį draudimą, Lietuvoje išplito knygnešystė - nelegali lietuviškų knygų gabenimo ir platinimo veikla. Šiame straipsnyje panagrinėsime knygnešių ir žandarų santykį, jų kovą už lietuvišką žodį.

Knygnešiai. Iliustracija iš knygos "Lietuvos istorija" (1922 m.)

Knygnešystės ištakos ir organizavimas

Po 1864 m. generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo įsakymo uždrausti spaudą lotyniškomis raidėmis, atsirado pirmieji knygnešiai, kūrėsi draudžiamų knygų platinimo židiniai, steigiamos slaptos knygnešių draugijos. Šią veiklą organizavo vyskupas Motiejus Valančius, pirmasis viešai pasmerkęs lietuvių spaudos uždraudimą, turintis ryšių su knygų spaustuvėmis Prūsijoje, įsteigęs fondą knygoms Mažojoje Lietuvoje leisti, kuriam daugiausia skyrė savo asmenines lėšas. Monografijoje plačiau atskleista švietėjiška, tautiška šios asmenybės, neabejotinai vienos iš didžiausių krašto žmonių moralinių autoritetų, pradėjusių kultūrinį tautos sąjūdį, veikla.

Knygnešių keliai ir gudrybės

Didelių sunkumų patirdavo ne tik spaudinius iš Mažosios Lietuvos į savąjį kraštą gabenantys knygnešiai, bet ir leidinių rengėjai Lietuvoje, kuriems reikėdavo savo parašytus straipsnius ir kitas publikacijas nusiųsti į Prūsiją, Tilžės ir Bitėnų redakcijas. Paprastai jie naudodavosi tuo pačiu organizaciniu knygnešių tinklu. Knygnešiai imdavosi įvairių gudrybių, norėdami pereiti sieną. Tačiau kartais žandarai pasivydavo juos jau tolokai nuo sienos, už kelių dešimčių kilometrų.

Lietuvos etnografinis žemėlapis 1914 m.

Žandarų represijos ir knygnešių likimai

Visiems lietuviškos draudžiamos spaudos organizatoriams, rengėjams ir gabentojams grėsė persekiojimai, žiaurios represijos. Knygoje rasime ir daugybę negirdėtų knygnešių pavardžių, ir jų patirtus kankinimus. Autorius prisimena žemaičių knygnešį Juozą Sakalauską, kurį kankino įspraudę į geležinius pančius. Smilgių kaimo knygnešį Cieplinską antstolis betardydamas buvo pastatęs ant įkaitintos geležies. Dažniausiai žandarai knygnešius „dybavodavo“: suimtus pririšdavo prie tam tikrų „dybų“- stulpų, pastatytų prie kordonų arkliams rišti, ir pliekdavo nagaikomis, pagaliais daužydavo, kartais mušdavo per galvas. Teismo sprendimu knygnešiai tremti į katorgą, įkalinti šalies kalėjimuose ar skiriamos piniginės baudos.

Knygnešio diena nepamiršta ir Kudirkos Naumiestyje. Šakių viešosios bibliotekos ir Kudirkos Naumiesčio padalinio darbuotojai parengė reportažą iš pasienio pavadinimu „Knygnešio byla“, kuriame pasakojama, kaip Naumiesčio apskrityje -Lietuvos pakraštyje, turinčiame sieną su Prūsija, iš Širvintos miesto buvo gabenama spauda per Šešupę ir platinama visoje Suvalkijoje. „Ona Naujokaitienė nepaliauja nešti, nors žandarai ją vis seka, tardo. Bukšnytę taip smarkiai sumušė, kalino, bet nieko neišdavė. Kažin jau Kemėžų Jonukas paėmė laikraščius? Sykį persikėlus per upę akis į akį susidūriau su maskoliu, laimė, spėjau knygas pasroviui paleisti. Nėra knygų, nėra įrodymų“, - pasakojama reportaže.

Žymūs knygnešiai

Jurgis Bielinis

Jurgis Bielinis gimė prieš 175 metus - 1846 m. kovo 16 d. Purviškiuose (dab. Biržų r.). 1872 m. Rygoje baigė pradžios mokyklą, o nuo 1873-iųjų pradėjo knygnešio veiklą. Tapo vyskupo Motiejaus Valančiaus ir kunigo Johano Zabermano ryšininku, Vilniuje ėmė ir platino knygas iš Zavadskių spaustuvės. J. Bielinis mokėjo vokiečių, latvių, lenkų ir rusų kalbas.

1885 m. kartu su Kaziu Ūdra įkūrė Garšvių draugiją - vieną iš didžiausių knygnešių draugijų Lietuvoje, veikusių iki 1895 metų. Nuo 1890 m. dėl persekiojimų namuose beveik negyveno, o Rusijos valdžiai likvidavus draugiją, spaudą ėmė platinti vienas. J. Bielinis draudžiamą lietuvišką spaudą platino 32 metus, išugdė knygnešių ir švietėjų, Vidurio ir Vakarų Lietuvoje sukūrė spaudos platinimo tinklą.

J. Bielinis bendradarbiavo laikraščiuose „Aušra“, „Varpas“, „Ūkininkas“, „Tėvynės sargas“, „Vienybė lietuvninkų“, vėliau - „Lietuvos ūkininkas“, „Vilniaus žinios“. Spaudoje pasirašinėjo Bieliako, Ministerio, Barzdylos, Juozapo Baltojo Erelio, J. B. Erelio, Jurgio ir kt. slapyvardžiais. Kėlė Lietuvos nepriklausomybės idėją, lietuvių vienybės šūkį, peikė dvarininkus dėl užgrobtų valstiečių žemių.

Pats knygnešys rengė ir leido neperiodinį laikraštį „Baltasis erelis“. Tai pirmasis Lietuvoje spaudos draudimo metų nelegalus lietuviškas laikraštis kaimui. Pirmąjį 300 egzempliorių numerį 1897 m. rankine spausdinimo mašina Joniškėlio apylinkėje išspausdino S. Pavilonis, o antrasis ir trečiasis numeriai buvo išleisti 1911-1912 m.

Caro žandarams ir pasienio sargybiniams J. Bielinis buvo įkliuvęs penkis kartus. Už jo sugavimą valdžia buvo skyrusi didelę premiją. Apie knygnešį ir jo apsukrumą sklido legendos. Kartą jį važiuojantį užklupo rusų žandaras. Pasprukti nebuvo galima, teko rizikuoti. J. Bielinis viena ranka iš kišenės išsitraukė pluoštą pinigų, o kita atkišo revolverį ir liepė žandarui rinktis: pinigai ar gyvybė. Žandaras ilgai negalvodamas pasirinko pinigus…

Kiti knygnešiai

• Juozas Pavarotnikas - platino slaptą literatūrą Kamajų apylinkėse.
• Jeronimas Dalbokas - siuvėjas, platino knygas Kėdainių apylinkėse.
• Vincas Palukaitis - mokytojas, spaudos platinimo organizatorius Suvalkijoje.

Knygnešės moterys

Apie knygnešius vyrus daug rašyta, o štai knygnešės ir daraktorės moterys liko nežinomos. Štai keletas jų, apie kurių veiklą žinias surinko Lietuvos knygnešio draugijos nariai, knygnešių ainiai.

• Gabrielė Petkevičaitė-Bitė - dirbo daraktore, platino spaudą per ligonius.
• Magdalena Bankaitė - gabeno draudžiamas knygas, slapstėsi nuo žandarų, buvo sužeista ir ištremta į Rusiją.
• Domicelė Graužinytė-Palevičienė - paauglė knygnešė, buvo suimta ir ištremta į Rusiją.
• Felicija Bortkevičienė - platino spaudą Vilniuje, rūpinosi lėšomis laikraščiams leisti.
• Agota Zigmantaitė - mokė vaikus katekizmo, dirbo daraktore, platino knygas.
• Petronėlė Gaigalaitė - gabeno rankraščius į Tilžę, o iš ten atspausdintas knygas ir laikraščius platindavo po apylinkes.
• Kaziūnė Mušinskaitė ir Emilija Pocaitė - Žemaičių Kalvarijoje vaikus mokė knygnešės ir daraktorės.
• Petronėlė Lietuvninkienė - platino spaudą, kovojo su žandarais ir buvo ištremta.

Knygnešių sienelė Kaune

Knygnešystės reikšmė

Knygnešystė - tai ne tik nelegali knygų platinimo veikla, bet ir svarbus tautinio atgimimo reiškinys. Knygnešiai, nepaisydami grėsmės, platino lietuvišką žodį, puoselėjo tautinę savimonę. Jų dėka lietuvių kalba ir kultūra išliko gyvybinga spaudos draudimo metais.

Siekiama rekonstruoti XIX amžiaus įvykius, susijusius su draudžiamos spaudos platinimo veikla, knygnešių suėmimu ir jų bylomis, monografijos autorė peržiūrėjo gan gausią Lietuvos valstybinio istorijos archyvo ir Kauno apskrities regioninio archyvo medžiagą. Tai leido autorei pateikti platų, susistemintą knygnešystės vaizdą ne tik Pakaunėje, bet atspindėti ir visos Lietuvos tautinį judėjimą. Knygoje plačiai rašoma apie lietuviškos spaudos platinimo kelius, išraizgiusius visą kraštą, apie lietuvybės židinius dvaruose, klebonijose. Daug dėmesio skiriama tautiškai nusiteikusiam, išsilavinusiam jaunimui, bendradarbiavusiam uždraustoje spaudoje- pirmuosiuose laikraščiuose „Aušroje“ ir „Varpe“.

2021 m. Kovo 16-oji - Knygnešio diena. Minint šią datą svarbu prisiminti įvykius, kada knygnešiai (turbūt nesuklysiu juos pavadindamas didvyriais) narsiai kovojo už tėvynę ir gimtąjį kraštą.

Statistika

tags: #kas #butu #jei #knygnesys #pakliutu #zandarui