Mes jau seniai bandome įsivaizduoti, kaip atrodys mūsų planeta, kai dėl nelaimės, klimato kaitos ar branduolinio karo išnyks gyvybė, o aplinka bus suniokota. Pasirodo, gamta, iki šiol žmonių „dėka“ buvusi kaip sunki ligonė, pagaliau atsigauna. O visa, kas dirbtina, t. y. kas sukurta žmonių, ima byrėti tiesiog akyse.
Rašytoju tapęs ekologas nekuria apokalipsinių vaizdų. Jis tiesiog ima ir nušluoja mus nuo planetos paviršiaus - kaip šachmatų figūrėles nuo šachmatų lentos.
„Priežastys nesvarbios, tiesiog bandykite įsivaizduoti pasekmes“, - vaizdo įraše iš populiaraus „YouTube“ kanalo „Mind Warehouse“ teigia pasakotojo balsas. Šis vaizdo įrašas buvo sumontuotas iš medžiagos, kurią sukūrė „National Geographic“.
Po kelių valandų, kai išnyktų žmonės, pasaulyje dingtų dauguma šviesų, nes sustotų dauguma elektrinių. Elektrinės, kūrenamos iškastiniu kuru, pritrūktų kuro, o saulės energijos paneles galiausiai nuklotų dulkės. Vis dar veikti galėtų nebent hidroelektrinės.
Po dviejų ar trijų dienų vanduo užtvindytų daugumą požeminių metro sistemų, nes sustotų vandens pompos. Po dešimties dienų nuo bado nugaištų naminiai gyvūnai ir ūkio gyvuliai, įskaitant milijardus vištų ir milijonus karvių. Susiformuotų didelių šunų gaujos, kurios medžiotų kitus gyvūnus.
Po mėnesio atominėse elektrinėse išgaruotų aušinimo vanduo ir tai visame pasaulyje sukeltų branduolines katastrofas, kurios būtų didesnės už Fukušimos ar Černobylio nelaimes. „Tačiau planeta gana greitai ir lengvai atsigautų nuo radioaktyvios taršos“, - sakoma vaizdo įraše.
Po metų, kai išnyktų žmonės, iš orbitos pradėtų kristi palydovai, skriejantys aplink Žemę. Jie danguje sukurtų keistas „žvaigždes“.
Po 25 metų trys ketvirtadaliai miestų apželtų augmenija, o kai kuriuos miestus, pavyzdžiui, Dubajų ir Las Vegasą, palaidotų smėlis. Miestuose oras taptų švaresnis, pagerėtų matomumas. Nesant žmonių, prisidaugintų banginių, kurie maitintųsi ir veistųsi maksimaliais pajėgumais.
Po 300 metų dėl korozijos pradėtų griūti metaliniai statiniai, tiltai ir bokštai. Po 10 tūkst. metų vieninteliais mūsų egzistavimo ženklais liktų tokie akmeniniai statiniai kaip Didžioji kinų siena ar Rašmoro kalnas.
Vaizdelis prieš mūsų akis iškyla ne koks: pasirodo, gamta, iki šiol žmonių „dėka“ buvusi kaip sunki ligonė, pagaliau atsigauna. O visa, kas dirbtina, t. y. kas sukurta žmonių, ima byrėti tiesiog akyse.
Kaip atrodytų pasaulis, jei staiga pranyktų visi žmonės? (Jūsų prašytas Video)
Miestai Subyrės Kaip Smėlio Piramidės
Pasirodo, mūsų miestai - tai kaip sunkiai sergantys ligoniai: jiems kasdien reikia priežiūros. Antraip jie tučtuojau pradės irti. Nuo temperatūros kaitos gelžbetonio sienos tuoj pat ims skilinėti, visos medinės konstrukcijos supus per keliolika metų, o visa teritorija aplink milijonus namų vaiduoklių bus nuklota stiklo duženomis. Žaibai anksčiau ar vėliau apleistuose miestuose sukels milžiniškus gaisrus. Dar vėliau visas metalas virs geležies oksidu, o gelžbetonio gabalai vėl sudūlės į žvyrą ir smėlį.
Tiesa, mūsų pastatai dings nuo žemės paviršiaus nevienodu greičiu. Visi šiuolaikiniai pastatai (ypač dangoraižiai) pirmieji pavirs smėlio ir žvyro kalneliais. O štai Egipto piramidės, Kambodžos Angkoras ar Kelno katedra dar stovės tūkstančius metų .
Kai kuriems pasaulio miestams žmogaus nebuvimas būtų katastrofiškas vos ne kitą dieną. Mat daugelio didmiesčių metro kasdien kovoja su gruntiniais vandenimis. Sustojus jų siurbliams, į paviršių prasiveržęs požeminis vanduo užtvindytų tuos miestus per kelias savaites. Kaip, beje, ir visos šiuolaikinės pasaulio šachtos kaipmat virstų ežerais ežerėliais. O tokia šalis kaip Olandija beveik visa pasiners po jūros vandeniu. Juk didžioji dalis jos teritorijos - sausuma, žmonių atsikovota iš jūros.
Miestų parkai tiesiog akyse virs miškų salomis, o aplinkiniai miškai per artimiausius dešimtmečius okupuos griuvėsiais virstančius statinius. Tai tik dar labiau pagreitins jų eroziją: juk medžių šaknys ardo betoną ne blogiau už šiuolaikinę techniką. Tad visa žmogaus prižiūrėta ir apleista teritorija bus akimirksniu atsikovota gamtos. Ir vos po poros dešimtmečių mūsų miestai virs miškais apaugusiomis milžiniškomis kalvomis.
Miestai apželia augmenija
Vieni Gyvūnai Išnyks, Kiti - Suklestės
A. Vaismanas prognozuoja, kad ištuštėjusioje Žemėje pirmiausia suklestės paukščiai: jų kasmet daugės po milijardą. O štai atvirose vietovėse gyvenančių paukščių sumažės: mat miškas visuotinai susigrąžins savo pozicijas. Visa atogrąžų kraštų gyvūnija taip pat suklestės: atsikurs priešistorinės dramblių, liūtų ir antilopių populiacijos.
O kas ištiks mūsų artimiausius (mylimus ir ne) naminius gyvūnus bei padarus? Pasirodo, „neišnaikinamosios“ utėlės išnyks per vienus metus. Tarakonai ir žiurkės sugebės išsilaikyti bent kelerius metus. Sulaukėję šunys bursis į dideles gaujas, tačiau ir tai jų neišgelbės - į miestus iš aplinkinių miškų atklydę vilkai juos išpjaus. Nesugebės vėl sulaukėti ir naminiu tapęs arklys ar karvė. Taigi paskui mus nuo Žemės paviršiaus turės pasitraukti ir dauguma mūsų naminių gyvūnų ir kitokių gyvių.
Tiesa, bus viena išimtis. Tai katės. Jos geriausiai iš visų yra išsaugojusios medžiotojo instinktus.
Sulaukėję šunys
Visų mūsų išvestų naminių augalų laukia tas pats liūdnas likimas. Ir naminių braškių, ir obelų, ir kitų mūsų sukultūrintų augalų likimas bus toks pat: jie vėl sulaukės. T. y. jų vaisiai labai sumažės ir nebeturės tiek cukraus, kiek turi dabar.
Kas labiausiai iš visos augalijos suklestės - tai Jo Didenybė Miškas. Pagal minėto autoriaus prognozes, jau po trijų šimtų metų visa Europa ir Eurazija (o tai - teritorija nuo Portugalijos iki Tolimųjų Rytų) vėl bus ištisai padengta tankiu mišrių miškų kilimu. Taip, kaip ji atrodė prieš kokius 6-8 tūkst. metų, kai pirmykščiai žmonės dar tik ėmė klajoti upių pakrantėmis.
Atsigaus Po Milijonų Metų
Deja, ne viską taip lengvai kaip miestus ar kanalus „suvirškins“ visagalė gamta. Juk mes po savęs paliksime tiesiog kalnus nuodų ir baisių technogeninių bombų (atominės elektrinės, chemijos pramonės milžinai ir apskritai visas branduolinis ginklas). Mums išnykus tepraeis vos keli mėnesiai, kai dėl nevaldomos branduolinės reakcijos viena po kitos ims sproginėti atominės elektrinės. Aplink jas susidarys mirtinos radiacijos zonos. Radioaktyviųjų izotopų irimas truks šimtus tūkstančių, o gal net milijonus metų. Yrantys chemijos pramonės kombinatai ilgainiui virs išdegintomis teritorijomis.
Tikra rykšte atsigaunančiai gamtai taps milijardas tonų mūsų palikto įvairiausio plastiko. Upių srovės į vandenynų dugną sunešti tie begaliniai kiekiai plastikinių maišelių ir butelių ten išgulės ilgus šimtmečius, kol pagaliau suirs.
Tad apibendrintai apibūdinti žmonijos paliktą pėdsaką Žemėje galima taip: tai masinis jos užteršimas, o valysis planeta mūsų paliktą purvą labai ilgai...
- Tik po 35 tūkst. metų dirvoje ir vandenyse nebeliks mūsų iškasto į žemės paviršių švino (t. y. jis vėl nusės į giluminius sluoksnius).
- Gal tik po kokių 100 tūkst. metų atsiras mikroorganizmų, sugebėsiančių suvirškinti visur primėtytų milijonus padangų.
- Turės praeiti bent jau 250 tūkst. metų, kol galutinai suskils plutonis branduoliniuose užtaisuose.
- Kai kurios nuodingos medžiagos (pavyzdžiui, polichloruoti bifenilai) nesuskils net po kelių milijonų metų.
- Dar viena branduolinė medžiaga - uranas 238 - suskils tik po 4,5 mlrd. metų, t. y. po tiek metų, kiek dabar ir yra mūsų Žemei.
Anksčiau šiais metais Kolumbijos universiteto astrofizikai Michaelas Hahnas ir Danielis Wolfas Savinas „Nautilus“ straipsnyje „How to Survive Doomsday“ („Kaip išgyventi pasaulio pabaigą“) aiškino, kaip Žemėje pamažu pradėtų nykti gyvybė.
Jeigu Žemei pavyks išvengti tokios visuotinės katastrofos kaip branduolinė apokalipsė ar susidūrimas su išnykimą sukeliančiu asteroidu, žmonės šioje planetoje galės gyventi ne daugiau kaip 500 mln. metų.
Tokios perspektyvos atrodo niūrios, bet mokslininkai sako, kad žmonija turi kelis būdus, kaip galėtų išgelbėti mūsų planetą. Viena iš idėjų - kiek pakeisti Žemės orbitą.
Žemės magnetinis laukas
Svalbardo Pasaulinė Sėklų Saugykla
Paslėpta kalne, atokioje saloje tarp žemyninės Norvegijos ir Šiaurės ašigalio, maždaug 122 metrų gylyje, o pasaulinė sėklų saugykla sukurta tam, kad mus išgelbėtų, jei taip atsitiktų, rašo „Tech Insider“. Joje saugomos vertingos viso pasaulio pasėlių sėklos. Neseniai dėl Sirijos pilietinio karo ji pirmą kartą padėjo žmonijai. Saugykla nėra atvira visuomenei.
Pasak grupės „The Crop Trust“, atsakingos už pasaulinę sėklų banko sistemą, Svalbardas yra šiauriausia vieta pasaulyje, į kurią vis dar reguliariai atskrenda lėktuvai. Jis yra daugiau nei 122 m virš jūros lygio, o ore yra mažai drėgmės. Kadangi saugykla yra palaidota amžinajame įšale, ji gali išlikti užšalusi mažiausiai 200 metų, net jei dingtų elektra.
Saugykloje yra sėklų iš daugiau nei 60 institucijų ir beveik visų pasaulio šalių. Sėklos surinktos iš daugiau nei 1500 pasaulinių genų bankų, kuriuose saugomi visų regionų kultūrų sėklų mėginiai. Atsarginiai mėginiai siunčiami į Svalbardą, jei nelaimė sugadintų mėginius sėklų bankuose. Tokiu būdu išsaugoma genetinė viso pasaulio pasėlių įvairovė.
Sėklų mėginiai siunčiami į Svalbardą didelėse dėžėse, kurios nuskenuojamos rentgeno spinduliais, kai patenka į salą, siekiant įsitikinti, kad viduje nėra nieko kito, tik sėklos. Stogas ir dalis pastato fasado yra meno kūrinys su Dyveke Sanne sukurta šviesos instaliacija, nes visi Norvegijos viešieji pastatai privalo būti papuošti menu.
Yra penkios durys su kodinėmis spynomis, pro kurias turi praeiti visi norintys patekti į saugyklą. Be to, „The Crop Trust“ teigia, kad baltieji lokiai, kurių saloje yra daugiau nei žmonių, suteikia papildomo „saugumo“.
Temperatūra viduje palaikoma iki -18 laipsnių Celsijaus, pakankamai šalta, kad uždarytos sėklos išliktų gyvybingos - kai kuriais atvejais - tūkstančius metų. Saugykloje yra daugiau nei 860 000 mėginių, surinktų nuo Svalbardo atidarymo 2008 m. Kiekviename mėginyje yra 500 sėklų. Tačiau trijose pagrindinėse saugyklos patalpose yra pakankamai vietos, kad būtų galima laikyti 4,5 milijono mėginių, o tai būtų daugiau nei 2 milijardai sėklų.
Sėklos atvyksta sandariai uždarytos folijoje ir laikomos sandariose dėžėse, kad nesugestų. 2015 m. ICARDA sėklų bankas, buvęs Sirijoje, pirmiausia išėmė mėginius iš saugyklos, kad galėtų perkelti ir atkurti savo sėklų banką, kuris buvo sugadintas karo metu. Tai parodė, kad saugykla gali atlikti savo funkciją, tačiau tikimės, kad artimiausiu metu nereikės dar vieno išėmimo.
„Tai parodo, kodėl mes ją pastatėme“, - mano kolegei Lydia Ramsey sako Cary Fowler. - Tos kolekcijos praradimas būtų nepakeičiamas... Sakau žmonėms, kad tai puiki istorija - liūdna - apie sėklų saugyklą, veikiančią kaip draudimo garantija.“
Svalbardo sėklų saugykla