Draudimu gali verstis tik įstatymų nustatyta tvarka įsteigtos draudimo bendrovės (draudikai). Draudimas vykdomas remiantis draudimo sutartimi. Ja draudėjas įsipareigoja laiku mokėti draudimo įmokas, o draudikas - draudžiamojo įvykio atveju mokėti draudimo išmokas draudėjui ar kitam asmeniui, kuris įgyja teisę į šią išmoką pagal draudimo sutartį. Draudikas draudžiamą riziką (draudžiamojo įvykio tikimybę) gali perdrausti (perdraudimas) kitose draudimo ir perdraudimo bendrovėse.
Draudimo užuomazgų apie 4500 pr. Kr. jau būta Kinijoje, kur pirkliai, gabenantys krovinius upėmis, būrėsi į laikinas sąjungas. Nuskendus kuriam nors laivui nuostoliai būdavo paskirstomi visiems sąjungos nariams. Apie 1700 pr. Kr. senovės Babilone pirkliai pasirašydavo susitarimus, kad kartu dengs dėl karavano užpuolimų patirtus nuostolius. Vėliau buvo pradėti formuoti specialūs fondai, kuriuos sudarydavo tam tikrų profesijų ar vienodo likimo žmonių reguliarios įmokos.
Pvz., senovės Romos įstatymas Lex Rhodia numatė, kad per tolimą kelionę jūra patirti nuostoliai turi būti dengiami iš laivų ir prekių savininkų sudaryto fondo. Jei laivas nuskęsdavo ar jį pagrobdavo piratai, jo ir prekių savininkas iš fondo gaudavo laivo ir krovinio vertę atitinkantį atlyginimą. Laivams sėkmingai pasiekus reikiamą uostą dalis gauto pelno būdavo atiduodama į fondą. Žemesniųjų sluoksnių Romos gyventojai jungėsi į draugijas collegium tenuiorum. Mirus draugijos nariui velionio šeima gaudavo materialinę paramą. Senovės Romos legionierių kasos išmokėdavo tam tikro dydžio pinigines kompensacijas legionieriui susižeidus ar išėjus į atsargą. Šių draudimo užuomazgų ypatybė - draudėjai ir draudikai buvo tie patys asmenys, nebuvo siekiama pelno.
Draudimo veikla atgijo viduriniais amžiais. Feodalizmo epochoje daugelio gildijų statutuose buvo įtvirtinta tarpusavio pagalba nelaimės atveju. 779 Frankų valstybės valdovo Karolio Didžiojo įstatymas skelbė, kad gildijos nariai privalo vienas kitą remti ir nelaimės (gaisro, laivo katastrofos ir kitos) atveju suteikti vienas kitam reikiamą pagalbą. 12 a. Prancūzijos Rozay-en-Brie mieste vykdant popiežiaus Aleksandro II dekretą buvo organizuotas miestiečių turto privalomas draudimas nuo vagysčių (įmokų dydis priklausė nuo draudžiamo turto vertės). 12 a. Vokietijoje gildijos ėmė drausti nuo stichinių nelaimių (draudimo kasos apmokėdavo gaisro ar gyvulių kritimo nuostolius), vagysčių ar apiplėšimų. Vokietijoje buvo pradėtos steigti ir vienos pirmųjų našlių bei našlaičių paramos kasos. 13 a. viduryje Islandijoje buvo įkurtos draudimo nuo gaisro gildijos. Nuostoliai nukentėjusiesiems nuo gaisro buvo atlyginami natūra (mediena, šiaudais, namų apyvokos reikmenimis).
Išlikęs 1308 Brėmene surašytas dokumentas artimas šiuolaikiniam gyvybės draudimo liudijimui: miesto valdžia ir vienuolynas, sumokėjus atitinkamą pinigų sumą ar užstačius žemės sklypą, garantuodavo išlaikymą iki gyvos galvos. Patyrus, kad draudimo veikla gali duoti pelno, 14 a. ėmė formuotis komercinio pobūdžio draudimas. 14-17 a. vyravo transporto priemonių (daugiausia laivų) draudimas nuo stichinių nelaimių ar piratų užpuolimų. Dideliuose Europos uostuose veiklą pradėjo komercinės draudimo įmonės. Iš tų laikų atėjo ir draudimo dokumento - poliso (lotynų kalba pollicere - pažadėti) - pavadinimas. Pirmieji polisai surašyti 1347 Barselonoje. Suklestėjus jūrų prekybos draudimo verslui, įvertinus rizikos pasidalijimo svarbą, Genujoje pradėtos vykdyti perdraudimo operacijos.
16 a. pabaigoje jūrų prekybos draudimo centru tapo Londonas. Po 1666 Londono gaisro, kuris per penkias dienas sunaikino beveik visą miestą, pradėjo plėtotis draudimas nuo gaisro. Anglijoje buvo įkurtos draudimo nuo gaisro draugijos. Kiek vėliau ir Vokietijoje (Hamburge) buvo įsteigta Generalinė draudimo nuo gaisro kasa. Pradėta aktyviau drausti pasėlius nuo krušos, gyvulius nuo kritimo, sausumos transporto priemones. Atsirado ir gyvybės draudimo paslaugos. 18-19 a. sparčiai plėtojantis pramonei, pereinant nuo rankų darbo prie mašininio, nuo manufaktūrų prie fabrikų, plečiantis geležinkelių tinklui, kūrėsi draudimo bendrovės, draudžiančios darbininkus gyvybės draudimu ir nuo neįgalumo, traukinių keleivius nuo galimų nelaimių.
Rusijoje draudimo veikla ėmė aktyvėti 18 a. pabaigoje Sankt Peterburge. Čia pastatus nuo gaisrų draudė anglų draudikai, už paslaugas jiems buvo mokama auksu. Imperatorė Jekaterina II specialiu manifestu 1786 uždraudė užsienio draudimo bendrovių veiklą, kad auksas neiškeliautų iš šalies. Monopolinė valstybinių pastatų draudimo nuo gaisro teisė buvo suteikta Draudimo ekspedicijai prie Valstybinio paskolų banko. Siekdama nenuostolingos veiklos ji draudė tik mūrinius pastatus. 1797 įkurta prekių draudimo kontora. 1827 įsteigta Pirmoji Rusijos draudimo draugija (veikė iki 1917) turėjo išskirtinę teisę drausti pastatus Maskvoje, Sankt Peterburge, Odesoje ir kitur. Sparčiai didėjant draudimo poreikiams 1835 įkurta Antroji Rusijos draudimo draugija (apėmė 40 gubernijų). Draudimo mastas ypač išsiplėtė panaikinus baudžiavą, kai sandorius imta sudarinėti kaimo vietovėse.
Vokietijoje 19 a. pabaigoje buvo įvestos 3 socialinio draudimo rūšys: draudimas nuo ligos, senatvės draudimas ir neįgalumo draudimas. Vokietijoje, Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Rusijoje buvo priimti įstatymai, įpareigojantys darbdavius atsakyti už savo darbininkų sužeidimus ar mirtį, buvo prižiūrima draudimo bendrovių veikla (pvz., Rusijoje Vidaus reikalų ministerijos Draudimo priežiūros tarnyba bendroves reguliariai tikrino, reikalavo viešai skelbti veiklos rezultatus). 19 a. 20 a. prasidėjusi draudimo bendrovių konkurencija skatino gerinti paslaugų kokybę. Vakarų Europos šalyse, Jungtinėse Amerikos Valstijose steigėsi dideli draudimo koncernai, susiklostė draudimo įmonių specializacija. Prasidėjo draudimo veiklos internacionalizacija.
8 dešimtmetyje į draudimo rinką vis labiau ėmė skverbtis bankai - susitardami su draudimo bendrovėmis dėl draudimo paslaugų realizavimo, steigdami brokerines draudimo bendroves, kurdami filialus, įsigydami veikiančias draudimo bendroves ar dalį jų kapitalo. 21 a. pradžioje Jungtinėse Amerikos Valstijose veikė apie 5000 draudimo bendrovių (jose dirbo apie 7 mln. žmonių kasmet buvo sudaroma apie 400 mln. draudimo sutarčių), jos kontroliavo daugiau kaip 30 % pasaulio draudimo rinkos. Japonijai teko apie 30 %, Europos Sąjungai - daugiau kaip 25 % (veikė daugiau kaip 4800 bendrovių, jose dirbo apie 1 mln. žmonių) pasaulio draudimo rinkos. Didėjant konkurencijai vis aktyvesni tampa užsienio bendrovių padaliniai, neretai panaudojantys ir dempingo politiką, rinkai pateikiantys vis naujų draudimo paslaugų.
Draudimo Rinka Lietuvoje
21 a. Lietuvoje tam tikros draudimo operacijos buvo atliekamos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais. Draudimo verslas Lietuvos teritorijoje atsirado 19 a., buvo reguliuojamas Rusijos imperijos įstatymų. Gyvybės draudimu vertėsi įmonė Gyvenimas (įkurta 1835). Agentūros Kaune ir Vilniuje teikė paslaugas šių gubernijų gyventojams, tačiau gyvybės draudimas nebuvo populiarus. Transporto priemonių draudimo paslaugas teikė akcinė bendrovė Viltis. 19 a. antroje pusėje pradėjo kurtis ir savitarpio draudimo draugijos (jų nariai buvo ir draudikai, ir draudėjai). Pirmoji tokia draugija įkurta 1897, daugiausia vienijo stambiuosius žemės savininkus. 1905 į draudimo veiklą įsitraukė ir valstybinės taupomosios kasos, veikiančios prie Rusijos valstybinio banko skyrių.
Rusijai pavaldžioje Lietuvos dalyje gerai organizuotą draudimo įmonių sistemą sugriovė Pirmasis pasaulinis karas. Draudimo įmonių veiklos kontrolė buvo įvesta 1919 06 19 - prie Prekybos ir pramonės ministerijos įkurta Draudimo skyrius (valstybiniam kilnojamajam ir nekilnojamajam turtui bei gyvybei drausti), Draudimo reikalų komitetas ir Draudimo reikalų inspekcija (draudimo įstaigų veiklai prižiūrėti ir kitiems draudimo klausimams spręsti). 1919 11 17 sujungus Prekybos ir pramonės bei Finansų ministerijas Draudimo skyrius tapo Rinkliavų departamento padaliniu. 1919 12 05 priimtas Draudimo draugijų įstatymas, 1921 02 04 - Valstybinio apdraudimo įstaigos įstatymas. Ši įstaiga draudė nuo gaisro trobesius (iki 1923 pabaigos ūkininkams privalomai), pašarus, javus, žmonių gyvybę, turėjo teisę perdrausti savo vykdomą draudimą ir šalyje, ir užsienyje.
1921 įkurta draudimo akcinė bendrovė Lietuva, 1922 jai suteikta išimtinė teisė drausti turtą nuo gaisro visuose miestuose iki 40 000 gyventojų, transporto priemones ir gyvybę - visoje Lietuvoje. 1922 įkurta bendrovė Lietuvos Lloydas (iš pradžių draudė tik pastatus nuo gaisro, vėliau vykdė ir laivų, transporto priemonių, vagysčių, nelaimingų atsitikimų, gyvybės draudimą). Centralinė draudimo sąjunga Kooperacija (įkurta 1925) draudė kooperatyvų ir jų narių kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. 1938 veikė šešios draudimo bendrovės.
1940 sovietų valdžia nacionalizavo visas draudimo bendroves. Valstybės draudimo įstaiga buvo pertvarkyta į SSRS valstybinio draudimo įmonės padalinį. Nacių okupacijos metais draudimo veiklą perėmė Valstybės draudimo valdyba, kuri tiesiogiai priklausė Reicho Rytų krašto generaliniam komisariatui. Informacija apie draudimą buvo slapta. 1944-1990 pradžioje draudimo veikla vykdyta pagal SSRS įstatymus, unifikuotus visoje SSRS ir Rytų Europoje draudimo modelius ir standartus (SSRS priimti 1948). Veikė draudimo valstybinis monopolis (visų rūšių draudimą vykdė Valstybinė draudimo įmonė Gosstrach), didelė valdymo centralizacija neleido aktyviai reaguoti į pasikeitusias sąlygas, nepaslankūs tarifai, konkurencijos nebuvimas trukdė plėsti ir tobulinti draudimo veiklą.
Buvo plėtojamos turto ir asmens draudimo šakos. Turto draudimo pošakiai, paremti skirtingomis nuosavybės formomis, buvo: kolūkių turto draudimas, tarybinių ūkių turto draudimas, kooperatinių ir visuomeninių organizacijų turto draudimas, gyventojų asmeninio turto draudimas, tikinčiųjų bendruomenių ir pavienių asmenų naudojamų valstybinių pastatų draudimas. Turto draudimo pošakiai dar buvo skirstomi į draudimo rūšis, pvz., kolūkių turto draudimo pošakį sudarė žemės ūkio pasėlių, gyvulių, pastatų ir kito turto draudimas, gyventojų asmeninio turto - pastatų, gyvulių, namų turto ir transporto priemonių draudimas. Asmens draudimo šaką sudarė mišrusis gyvybės, vaikų, sutuoktuvių, pensijų draudimas, individualus draudimas nuo nelaimingų atsitikimų, darbuotojų draudimas įmonių ir organizacijų lėšomis, draudimas iki gyvos galvos mirties ir darbingumo netekimo atveju. Visos šakos ir rūšys turėjo privalomąją ir savanoriškąją draudimo formą.
Atkūrus nepriklausomybę 1990 priimti Akcinių bendrovių įstatymas (įteisino naują įmonių rūšį) ir Draudimo įstatymas (įteisino keturių rūšių draudimo įmones: valstybinę, akcines bendroves, draudimo draugijas ir savidraudos draugijas) sudarė sąlygas kurtis privačioms draudimo bendrovėms. 1991 įkurtos pirmosios privataus kapitalo draudimo bendrovės - Vicura (iki 1994 Kirnis; pagrindinis akcininkas - Šveicarijos bendrovė Spektra Bau Industrie AG), Drauda (nuo 2001 ERGO Lietuva; steigėjai - Vokietijos bendrovė Alte Leipziger ir Valstybinė draudimo įmonė), Baltijos garantas, Preventa (2002 prijungta prie ERGO Lietuva).
1992 daugiau kaip 90 % draudimo rinkos tebekontroliavo Valstybinė draudimo įstaiga (nuo 1996 akcinė bendrovė Lietuvos draudimas, 1999 visiškai privatizuota). Ji tebeturėjo (iki 10 dešimtmečio vidurio) privalomojo draudimo monopolį (šia forma draudė valstybinių ir nevalstybinių akcinių bendrovių kapitalą, keleivių sveikatą ir gyvybę bei gyventojų pastatus). Draudimo įmonių veiklos priežiūros funkcija suteikta Draudimo reikalų tarnybai (1996 reorganizuota į Valstybinę draudimo priežiūros tarnybą, 2004 - į Draudimo priežiūros komisiją) prie Finansų ministerijos. 1993 atidarytas pirmasis užsienio bendrovės filialas (Estijos BICO).
Draudimo bendrovių sparčiai daugėjo - 1993 pabaigoje veikė daugiau kaip 30, tačiau netrukus dalis jų bankrutavo dėl per mažo reikalaujamo įstatinio kapitalo, didžiulės prisiimtos rizikos, keliolika ar keliasdešimt kartų didesnės už realias galimybes atlyginti galimus nuostolius, bendrovių steigėjų atsakomybės trūkumo, noro kuo greičiau ir daugiau pasipelnyti, darbuotojų neprofesionalumo, netinkamo sukauptų lėšų investavimo, nepakankamos veiklos kontrolės. 1995 privačios draudimo bendrovės užėmė apie trečdalį rinkos. 1996 remiantis Europos Sąjungos praktika ir reikalavimais gyvybės draudimas atskirtas nuo ne gyvybės draudimo (kad gyvybės draudimo sukauptos lėšos nebūtų naudojamos turto draudimo žalai atlyginti ir atvirkščiai).
1996 Draudimo įstatymas padidino reikalavimus draudimo bendrovių įstatiniam kapitalui (ne gyvybės draudimo įmonių - ne mažesnis kaip 2 mln. litų, gyvybės draudimo - ne mažesnis kaip 4 mln. litų, kredito draudimo - ne mažesnis kaip 7 mln. litų). Didžiausia draudimo įmonė Lietuvos draudimas 1996 užėmė 57,8 % draudimo rinkos, 1998 - 47 %. Daugėjo draudimo brokerių (ypač užsienio), plėtojosi perdraudimo paslaugos. 10 dešimtmečio pabaigoje draudimo įmones įkūrė kai kurie bankai. 1998 visos draudimo bendrovės surinko 329,5 mln. litų draudimo įmokų (gyvybės draudimo dalis sudarė 16,8 %). 2002 veikė apie 40 draudimo bendrovių, daugiau kaip 100 draudimo brokerių.
Visos draudimo bendrovės surinko apie 741,7 mln. litų draudimo įmokų (1, 2 lentelės), gyvybės draudimo dalis sudarė apie 18,8 %. 2003 priimtas naujas Draudimo įstatymas (įsigaliojo 2004). Pagal šį įstatymą vykdyti draudimo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka įsteigtos draudimo įmonės - akcinės bendrovės, uždarosios akcinės bendrovės ir Europos bendrovės, kitų Europos Sąjungos valstybių draudimo įmonės, Lietuvoje įsteigti užsienio valstybių draudimo įmonių filialai. Draudimo įmonės įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 1 mln. eurų. Perdraudimo veiklą turi teisę vykdyti Lietuvos perdraudimo įmonės, kitų Europos Sąjungos valstybių perdraudimo įmonės (ir įsteigusios filialą Lietuvoje, ir jo neįsteigusios), kitų užsienio valstybių perdraudimo įmonės (ir įsteigusios filialą Lietuvoje, ir jo neįsteigusios).
2023, Lietuvos banko duomenimis, draudimo paslaugas teikė 8 draudimo įmonės ir 11 kitų Europos Sąjungos šalių draudimo įmonių filialų (gyvybės draudimo veiklą vykdė 7, ne gyvybės draudimo - 12), 105 draudimo brokerių įmonės. 2023 buvo pasirašytų draudimo įmokų suma siekė 1,451 mlrd. eurų (iš jų 75,6 % sudarė įmokos pagal ne gyvybės draudimo sutartis), draudėjams ir nukentėjusiems asmenims išmokėta 807,6 mln. 2025 pradžioje Lietuvoje veikė 4 gyvybės draudimo įmonės, 3 gyvybės draudimo įmonių filialai, 4 ne gyvybės draudimo įmonės, 8 ne gyvybės draudimo įmonių filialai, 105 draudimo brokerių įmonės ir 2 filialai.
Lietuvos banko duomenimis, 2024 gyvybės draudimo įmokos siekė 270 mln. eurų (investicinis gyvybės draudimas sudarė 80 %, draudimas mirties atveju - 10 %, draudimas išgyvenimo atveju - 9 %, kitas draudimas - 1 %), ne gyvybės draudimo įmokos - 907 mln. eurų (variklinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas - 29 %, draudimas nuo gaisro ir kitos turto žalos - 19 %, sausumos transporto priemonių (KASKO) draudimas - 18 %, bendroji civilinė atsakomybė - 13 %, sveikatos draudimas - 10 %, kitas ne gyvybės draudimas - 11 %).
Draudimo rinkos struktūra (šaltinis: Lietuvos bankas)
LDA skaičiuoja, kad Lietuvos gyventojui pagrindinėms draudimo rūšims tenka 256 Lt: 72 - Lt tenka kasko draudimui, 117 Lt - transporto priemonių vairuotojų civilinės atsakomybės privalomajam draudimui (TPVCA) , 67 Lt - turto draudimui. LDA duomenimis, bendras transporto priemonių su galiojančia technine apžiūra išdraustumas kasko draudimu yra vos 15%, nes šiuo draudimu daugiausia draudžiamos naujos transporto priemonės.
Didžiausias yra gyvenamųjų namų išdraustumas - 53% jų yra apdrausti. Tikėtina, kad tokį procentą lemia anksčiau buvęs privalomas namo draudimas, dėl kurio žmonės turi išlikusį įprotį draustis, pažymi p. LDA skaičiavimus pateikė remdamasi 2010 m. DPK duomenimis, šiemet sausį-rugpjūtį, palyginus su tuo pačiu 2010 m. Anot p. "Žmonės jau tiki, kad blogiausi įvykiai praeityje. Draudimo skvarbos rodikliui didžiausią įtaką ir turi žmonių elgsena", - pažymi p.
LDA atlikta apžvalga rodo, jog Lietuvoje vienam gyventojui, palyginus su Slovėnija, Čekija, Estija, Slovakija, Lenkija, Vengrija ir Latvija, statistiškai tenka mažiausiai ne gyvybės draudimui skiriamų lėšų - vidutiniškai 327 Lt. "Tokiai Lietuvos draudimo skvarbai pirmiausia įtakos turi žemas bendras vidaus produkto rodiklis. Palyginus su kai kuriomis naujosiomis ES šalimis mūsų BVP yra beveik dvigubai mažesnis. Kita vertus, didelę įtaką turi draudimo tradicijos kiekvienoje valstybėje.
"Verslas labiau skaičiuoja, įsivertina savo riziką", - teigia p. Privatūs asmenys rodo daugiau dėmesio ir rūpinasi savo turtu.
Įvykus avarijai ir užpildžius eismo įvykio deklaraciją dažnam vairuotojui atrodo, kad problemos tik prasideda - remonto darbai užtrunka nuo kelių dienų iki kelių savaičių, o tuo atveju, jei automobilis sumaitotas nepataisomai, gali tekti ieškoti naujos transporto priemonės. „Aktyvi vasara, kurią daugelis praleido keliaudami automobiliais Lietuvoje, atsispindi ir mūsų statistikoje.
Eksperto teigimu, pakaitinis automobilis KASKO apsidraudusiems klientams siūlomas tuomet, kai transporto priemonę reikia remontuoti po patirtos žalos arba kai automobilio gedimo neįmanoma pašalinti per vieną dieną. Vasarą suaktyvėjus kelionėms po Lietuvą tokios paslaugos poreikis vėl išaugo. „Pakaitinis automobilis yra labai populiari paslauga - žmonėms tai yra būdas neiškristi iš nusistovėjusio gyvenimo ritmo. Nesunku įsivaizduoti, kokie logistiniai ir emociniai iššūkiai laikinai netekus automobilio kyla pasikeitus vairuotojo ir jo šeimos kasdienybei - tenka perplanuoti keliones į darbą, mokyklą, savaitgalio išvykas ir kitas veiklas, kur automobilis naudojamas kiekvieną dieną.
„Dažniausiai - net 75 proc. atvejų - pakaitinio automobilio prireikia po eismo įvykio, kada automobilis yra taisomas. Antra pagal dažnumą priežastis - sugadintas ir remontuojamas automobilio kėbulas. Tokių atvejų vien šiemet turėjome 14 proc.”, - aiškina Andrius Gimbickas. „Lietuvos draudimo“ duomenys rodo, kad 2019 metais pakaitiniu automobiliu klientai naudojosi vidutiniškai 7 dienas. Tačiau per septynis pirmuosius šių metų mėnesius aptariamas laikotarpis ilgėjo ir dabar pakaitinio automobiliu naudojamasi vidutiniškai 7,89 dienas.
„Nuolatos bendraujame su remonto paslaugas teikiančiomis įmonėmis. Žinome, kad transporto priemonės tvarkymo darbai gali užtrukti dėl įvairių priežasčių. Andrius Gimbrickas taip pat atkreipia dėmesį į papildomą laiką, kurį paprastai tenka skirti keliaujant į servisą arba vykstant pasiimti pakaitinio automobilio į draudiko nurodytą vietą. „Mūsų tikslas yra sumažinti visas nemalonias patirtis, su kuriomis klientams tenka susidurti laikinai netekus automobilio, o viena didžiausių problemų yra laiko sąnaudos. KASKO klientams „Lietuvos draudimas“ siūlo ne tik neribotą laiką naudojantis pakaitiniu automobiliu, bet ir pristatyti pakaitinį automobilį į jų nurodytą vietą Lietuvoje ir taip pat paimti.
„Lietuvos draudimas“ yra didžiausia draudimo bendrovė šalyje, savo paslaugas teikianti daugiau nei 582 tūkstančiams privačių ir verslo klientų. Bendrovėje dirba daugiau nei 1000 darbuotojų, Lietuvoje draudikė užima 30 proc. ne gyvybės draudimo rinkos. „Lietuvos draudimas“ yra ne kartą pripažintas Geriausiu darbdavio Baltijos šalyse. „Lietuvos draudimo“ paslaugas renkasi 40 proc. visų apsidraudusiųjų Lietuvoje, o kitiems bendrovę rekomenduoja 9 iš 10 klientų.