Būna situacijų, kai jautriam žmogui gyvenimas tampa nepakeliamas: kiekvienas veiksmas, pokalbis ar reikalų tvarkymas socialinėje erdvėje kelia tam tikrą vidinę reakciją. Metaforiškai kalbant, jautrus žmogus yra tarsi beodis, o mažiau jautrus - storaodis, kuriam būdinga begemoto oda. Jautriam žmogui, santykiaujančiam su pasauliu, šio spaudimas tarytum adatos sminga į nepridengtas kūno dalis ir socialinė sąveika kelia sielos skausmą. Tokiam žmogui viena iš geriausių gynybos strategijų yra rašytojystė, t. y. kūrimas pasakojimų, kurie, pasakojant apie pasaulį, leistų taip sudėlioti akcentus savo galvoje, kad jis nustotų žeisti, dirgikliai nutekėtų kaip nuo žąsies vanduo.
Šiame straipsnyje kalbėsime apie rašytojystę kaip išlikimo strategiją. Viena vertus, jautrus ir nuoširdus žmogus kaupia patirtį, apie kurią savo tekstais gali prabilti į kitus žmones. Kita vertus, šios patirties dėliojimas į tekstus, vaizdus ir sisteminimas virsta rašytojo kūryba. Dėl kūrybos ir konkrečiai kalbinės kūrybos, t. y. rašytojystės, žmogus turi nuolat puoselėti atitinkamus gebėjimus: be jautrumo, nuoširdumo, kurie yra labai svarbūs rašytojui, dar reikia ugdyti kalbos jausmą, taip pat skatinti vaizduotę ir gebėti generuoti originalias mintis.
Epšteino byla: tamsos ritualai ir galios struktūros
Žmogus - istorijas pasakojantis gyvūnas
Mūsų laikų humanitariniuose ir socialiniuose moksluose visuotinai pripažįstama, kad žmogus yra istorijas pasakojantis gyvūnas. Šis teiginys ne tik spekuliatyviai suformuluotas, bet ir įsišaknijęs smegenų struktūroje.
Žmogaus smegenys funkcionuoja taip, kad yra sukurtos pasakoti istorijas. Netgi žmogui miegant smegenys pasakoja istorijas - sapnuojame. Taip jos ieško sudėtingų gyvenimo situacijų simbolinių sprendimų. Žmogus nėra vien tik logiškai mąstanti būtybė, jis mąsto vaizdiniais ir istorijomis. Priežastis, kodėl smegenims natūraliau veikti su istorijomis, o ne su loginėmis schemomis, yra ta, kad istorijose dirbama su didesniais informacijos kiekiais negu scheminiame loginiame suvokime. Už loginį mąstymą atsakinga kaktos smegenų žievė mums padeda priimti loginius sprendimus. Bet žmogui ne mažiau svarbios ir emocijos, kuriamos už smegenų žievės giliau esančiame migdoliniame kūne. Žmogus geriausiai suvokia ir įsimena emocionalius faktus. Natūraliausia žmogui gyventi emociškai įkrautame pasaulyje.
Smegenų pamatas atsakingas už instinktus. Ši smegenų dalis atitinka roplių (reptilijų) evoliucinį išsivystymą. Nustatyta, kad nerimo priepuoliai kyla iš smegenų reptilinio pagrindo, kuriančio impulsus, kai žmogus pamatinių instinktų lygiu pajunta didelį pavojų. Gyvybės išsaugojimo instinktas kyla būtent iš smegenų pagrindo, kai reaguojama į didžiausią pavojų, kuris gali reikšti, kad žmogus gali tuoj mirti, todėl privalo kaip nors staigiai susitelkti ir stengtis išsaugoti gyvybę.
Tarkime, varlės neturi emocijų, bet turi instinktus: instinktyviai pajutusios pavojų, elgiasi taip, kad jo išvengtų, pavyzdžiui, sustingsta vietoje arba puola slėptis. Kai žmogų grėsmės akivaizdoje ištinka stabas ar, atvirkščiai, viską metęs jis pasileidžia bėgti (supraskime tai perkeltine prasme), įsijungia reptilijos raidos lygį atitinkanti smegenų dalis. Žmogus yra instinktyvus, emocingas ir intelektualus. Nuo to, kaip žmogus pats sau ir kitiems pasakoja apie save, kitus bei pasaulį, priklauso jo išgyvenimo režimas. Yra nesveikų istorijų, kurios priverčia jaustis prislėgtiems ir baimingiems, ir sveikų istorijų, leidžiančių jaustis žvaliems ir drąsiems.
Žmogaus smegenų schema
Pasaulio interpretavimas ir pasakojimų svarba
Apie tą patį faktą galima papasakoti dvi radikaliai skirtingas istorijas: džiaugsmingą ir liūdną. Žiūrėdami į vandens iki pusės pripiltą stiklinę, galime džiaugtis, kad turime tiek daug - net pusę stiklinės, arba, atvirkščiai, liūdėti, jog turime ne pilną stiklinę, o tik pusę. Kodėl vienas žmogus, turėdamas pusę stiklinės vandens, džiaugiasi, o kitas - liūdi? Tai lemia smegenų įprotis interpretuoti pasaulį ir pasakoti apie jį istorijas. Gyvenimo problemą sudaro tai, kaip mes linkę interpretuoti pasaulį, nes problema yra ne tiek pats pasaulis, kiek tai, kaip mes jį aiškiname.
Realybėje žmogus patiria Visatos vyksmą, kuriantį pojūčių srautą. Per evoliuciją, kad žmogus išliktų ir kaip rūšis, ir kaip individas, reikėjo pasakoti istorijas apie šį srautą, kad jis būtų sutvarkytas bent jau žmonių galvose. Pasakojamos istorijos siekia sutvarkyti šias pojūčių tėkmes, vyksmus. Kai Visatos vyksmui nepriskiriamas pasakojimas, šis srautas gali atrodyti chaotiškas ir kelti baimę.
Netgi tai, kad atskirus daiktus suvokiame kaip atskirus individus, Arvydas Šliogeris pasakytų, kaip substancinius individus, jau yra pasakojimo apie pasaulį dalis, pridursime - pasakojimo apie daiktinį patyrimą dalis, tačiau, kaip teigė Willardas Vanas Ormanas Quine’as, tikėti išorinių objektų egzistavimu yra tas pats, kas tikėti graikų dievų egzistavimu. Ir iš tiesų naudojame pasakojimą, kuris pasakoja apie išorinius daiktus ir taip juos apibrėžia, skiria ir artikuliuoja, lygiai kaip graikai naudojo pasakojimą apie dievus. Pasakojimas, kuris skiria išorinius daiktus, mums leidžia geriau dorotis su pasauliu, panašiai kaip pasakojimas apie Herą ir Afroditę leido graikų vyrui geriau sutarti su žmona ir kitomis moterimis, nes atskleidžia įvairius moters gyvenimo modelius. Visi šitie pasakojimai yra figūratyvios schemos, kurios sutvarko patyrimo įspūdžių srautus.
Jeigu mąstysime kantiškai, galime sakyti, kad realybėje yra įspūdžių srautai, ir mes savo proto schemas bei pasakojimus pritaikome šiems srautams ir sutvarkome, tarkim, dabartinio modernaus mokslo pasakojimą, mitologinį graikų dievų ir deivių pasakojimą arba biblinį pasakojimą. Šiais pasakojimais pasiaiškiname psichofizinį srautą, jį artikuliuojame, sutvarkome, ir mums tampa lengviau gyventi.
Taip išliekame ne tik kaip individai, bet ir kaip kolektyviniai individai, t. y. Mūsų laikų mokslinė pasaulėžiūra grindžiama tuo, kad faktai yra atskirti nuo vertybių. Manoma, jog pasaulis yra beprasmis, viskas priklauso nuo to, kokią prasmę žmogus suteikia pasaulio faktams. Tad pasaulis tiesiog yra, be jokios priežasties, o žmogus pasakoja pasakojimus apie pasaulį, jo faktus ir jiems suteikia prasmę. Ši scientistinė ideologija dera su žmogaus, kaip istorijas pasakojančio gyvūno, samprata. Kad atlaikytų rūšių atranką ir išliktų evoliucinėje kovoje, žmogus pasakoja istorijas ir taip beprasmiam pasauliui suteikia prasmę. Ši ideologija yra ateistinė, teigianti, kad istorijoje nėra jokio tikslo, ją kuria ir vertybiškai suformuoja žmonės.
Tačiau pamąstykime, ar iš tiesų taip yra. Kai stebime istoriją, matome, kad pasakojimai keičiasi: buvo senasis graikų ir romėnų mitologinis pasaulio aiškinimas, jį pakeitė krikščioniškasis biblinis pasaulį aiškinantis pasakojimas, vėliau atsirado modernusis į individualizmą ir subjektą orientuotas pasaulio aiškinimas, dabar kyla ekologinis ar dalyvavimo gamtos tinkluose pasakojimas. Šitie pasakojimai keičiasi, bet vis dėlto turbūt reikėtų manyti, kad kiekvienas pasakojimas, kuris visuotinai įsitvirtina tam tikroje epochoje, atlieka tam tikrą socialinį ir kosminį užsakymą, yra daugiau nei vien tik žmogaus interpretacija, todėl įkandin Gottfriedo Wilhelmo Leibnizo turime postuluoti, kad yra tam tikra iš anksto nustatyta harmonija tarp tikrovės ir ją konceptualizuojančių pasakojimų.
Iš tiesų ir biblinis pasakojimas, ir graikų ir romėnų mitologinis pasakojimas atliepia tam tikras žmogaus sielos struktūras ir socialinius modelius ar geštaltus. Todėl pasakojimai ne tik yra žmogaus dorojimasis su pasaulio atsitiktinumais, šiems suteikiant prasmę, bet ir išreiškia tam tikras žmogiško buvimo struktūras. Yra tam tikra iš anksto nustatyta harmonija, šiuo atveju - tarp pasakojimų, kuriuos pasakoja žmonės, ir tikrovės.
Rašytojas kaip tikrovės kūrėjas
Vladimiras Nabokovas „Paskaitose apie „Don Kichotą“ pasakė paradoksalų teiginį: „Ponia Bovari“ ir „Ana Karenina“ - nuostabios pasakos. Tiesa, be tokių pasakų pasaulis nebūtų realus“ (Vladimir Nabokov, Lekciji po zarubežnoi literature, Moskva: Nezavisimaja Gazeta, 1998, p. 481). Rašytojų istorijos chaotišką patyrimo srautą verčia tikrove. Norėtume panagrinėti apskritai rašytojo instanciją mūsų laikų visuomenėje ir teigti, kad rašytojas atlieka dvi funkcijas.
Viena vertus, rašydamas romaną, eseistikos ar poezijos knygą, sukuria pramaną, kuris pasaulį padaro realų, nes jį įvardija, priskirdamas vaizdinius, metaforas, dialogus ir siužetus. Panagrinėkime šios procedūros mechanizmą. Pirma, rašytojas, pasakodamas apie pasaulį, pasiaiškina, kas su juo vyksta, privačiam patyrimo srautui suteikia vardus ir taip jį harmonizuoja, todėl pasidaro lengviau gyventi. Antra, visuomenės nariai, skaitydami rašytojo knygas, lengviau supranta, kas su jais vyksta. Knygos tampa magistraline linija, tvarkančia patyrimą.
Taip, tarkim, ispanų kultūra neįmanoma be Miguelio de Cervanteso „Don Kichoto“ - šis romanas teikia vaizdinius, kurie sutvarko ispano patyrimą. Aplinkiniams žmonėms per pasaulį einantis ir savo idėją kaip brangakmenį nešantis keistuolis atrodo kvailelis, tačiau, nepaisydamas to, jis eina per pasaulį ir lieka ištikimas savo idealams. Lygiai taip lietuviškas patyrimas ir gyvenimas neįmanomas be, tarkim, Vinco Krėvės-Mickevičiaus „Raganiaus“ ar Juozo Tumo-Vaižganto „Dėdžių ir dėdienių“, kai vėlgi paaiškinama lietuviška tikrovė, kuri balansuoja tarp pasiturinčio ūkininko (akademiko, verslininko, politiko) ir marginaliai gyvenančio žmogaus. Pasiturintis žmogus mėgina nusavinti moteris, socialinę tvarką, materialines gėrybes, o marginaliai gyvenantis yra alternatyva pirmajam ir taip pat turi vietą lietuviškame patyrime, kuris be šio žmogaus būtų groteskiškai materialistinis. Marginalas, negyvendamas pagal pragmatinę logiką ir nurodydamas į nepragmatinius dvasinius dalykus, turi svorį šioje visuomenėje.
Stambusis ūkininkas, giliai įleidęs šaknis į žemę, ir marginalus, socialinio statuso neturintis neįžemintas žmogus lietuvių kultūroje yra priešingybės. Mūsų kultūrai būdingas svyravimas tarp solidaus ūkininko ar prievaizdo, tvirtai stovinčių ant žemės, bet aklų dvasiai, ir neįžeminto Mykoliuko, Raganiaus ar Justino Mikučio, neįleidusių pragmatinių šaknų į šį pasaulį, bet per juos kalba dvasia. Krėvė ir Vaižgantas pateikė pasakojimus, kuriais Lietuvos gyventojai pasiasiškina savo patyrimą. Įvairių pasakojimų tipų egzistavimas kultūroje kuria galimybę išlikti nacionalinei kultūrai ar apskritai visai Vakarų kultūrai.
Skaitytojai, tapatindamiesi su pasakojimų herojais, geriau jaučiasi, perima rašytojų teikiamas schemas ir jomis pasiasiškina patyrimą. Ne tik žmogus yra pasakojimus pasakojanti būtybė, bet ir pasakojimai leidžia išlikti žmogui. Rašytojystę ir rašytojo instanciją visuomenėje apibrėžiame kaip jos išlikimo strategiją. Rašytojas, analizuodamas savo patyrimą, sukuria pasakojimą, kuris jam leidžia išlikti, ir stebuklingu būdu šis pasakojimas atitinka visuomenės narių jauseną, ir šie irgi geriau pasijunta skaitydami rašytojo tekstus ir pajėgia išlaikyti individualią egzistenciją. Tad storytellingas, arba istorijų pasakojimo menas, yra būtent visuomenės gerovę užtikrinanti instancija.
Rašytojas, nagrinėdamas opias ir skaudžias visuomenės temas, pasiūlo naratyvinių schemų, kaip traktuoti ir interpretuoti įvairius skaudulius, suteikia skaitytojams žemėlapį, kuris leidžia jiems orientuotis kasdienėje egzistencijoje ir nebūti trikdomiems chaotiškai kilusių jausmų. Vienos kultūros pasiasiškina savo patyrimą per literatūrinius vaizdinius. Čia galima paminėti ispanų ir Lotynų Amerikos bei rusų kultūras, kurios svarbios savo romanistais, poetais. Lygiai tokius pačius, tik abstrakčius, pasakojimus pasakoja ir filosofai. Prancūzų, vokiečių ar graikų kultūros neįsivaizduojamos be jų filosofų, teikiančių abstrahuotus konceptualius pasakojimus ir taip pat papasakojančių apie žmogaus saviraidą pasaulyje.
Todėl pasakojimai ne tik kuria ir leidžia individams išlikti, bet ir gali vesti į humanitarines bei egzistencines katastrofas. Kita vertus, šių pasakojimų nagrinėjimas ir mėginimas juos apmąstyti leidžia apsvarstyti kultūrines tapatybes, apskritai mąstyti žmogaus vaizdinį, nes žmogus neįsivaizduojamas be pasakojimo, kuris struktūruoja jo patyrimą, be pasakojimo žmogus būtų tiktai įspūdžių srautas ir nesuvoktų, kas su juo vyksta.
Don Kichotas ir Faustas: du Vakarų egzistenciniai tipai
Cervantesas sako: jei Don Kichotas būtų turėjęs bent kiek smegenų, jos seniai būtų išdžiūvusios saulėje. Don Kichotas tapo Don Kichotu tik išprotėjęs. Tai kvailelis, kuris, įtikėjęs esąs riteris, klajoja po pasaulį ir jį gelbsti. Tačiau kai Don Kichotas prabyla, ima lietis pasažais iš Ovidijaus, Cicerono, Apulėjaus ir kitų antikos klasikų. Ir tai paradoksas: kvailelis sako labai rimtus ir išmintingus dalykus, ir turbūt galima daryti išvadą, kad jeigu jis nebūtų kvailelis, to negalėtų daryti, būtina sąlyga kalbėti išmintingus dalykus, būti išminties režimo dalyviu yra išprotėjimas. Beprotis kalba tai, ko negali sakyti protingas intelektualas. Čia matome tam tikrą susidvejinimą.
Don Kichotas išprotėjo ir tapo klajojančiu riteriu, bet jo lūpomis liejasi išmintis. O Fausto situacija atvirkštinė. Jis yra intelektualas, pažinęs tiesą, ištyrinėjęs Visatos slėpinius, bet kaip tik dėl to jis yra kvailas. Jam atsibodo intelektuali išmintis, mokslams pašvęstas gyvenimas, todėl nori gyventi ir patirti įvairių linksminančių galimybių. Tad Faustas pradeda nuo intelektualumo, nuo proto ir juda link beprotybės, o Don Kichotas tampa Don Kichotu tik išprotėjęs ir iš beprotybės juda į išmintį. Matome, kad Faustas ir Don Kichotas atstovauja dviem pamatiniams Vakarų egzistenciniams tipams: intelektualui, kuris yra egoistiškas ir nenuoširdus, todėl kvailas, ir nuoširdžiam kvaileliui, sakančiam išmintingus dalykus. Fiodoro Dostojevskio knygoje „Broliai Karamazovai“ donkichotiškasis herojus yra Alioša Karamazovas, kuris turi tikėjimo dovaną ir ja vadovaudamasis eina per pasaulį, sudarydamas Dievo kvailelio įspūdį.
Vakarų kultūroje šiuos du Fausto ir Don Kichoto egzistencinius tipus dar kitaip galime pavadinti Simono Mago ir Pranciškaus Asyžiečio egzistenciniais tipais. Simonas Magas norėjo nusipirkti dvasios dovanas ir siūlė pinigus apaštalams. Tad manė, kad malonėmis galima manipuliuoti. Faustui toks manipuliatorius yra Mefistofelis. Pranciškus yra prasčiokas, jei galima šį žodį išgirsti be lietuvių kultūrai būdingų neigiamų konotacijų, tiesiog paprastas žmogus, kuris yra nuoširdus ir atsisako manipuliuoti pasauliu, pasirinkęs kvailelio pavidalą. Jis paniekinęs dominikonų išmintį, kurios viršukalnės yra Tomo Akviniečio Summų visažinystė, ėjimas į liaudį su pamokslais bei paskaitomis apie Dievą, ir tapęs paprastu kvaileliu.
Žinome, kad tuo metu, maždaug XIII amžiuje, gyvavo du vienuolių ordinai, gelbėję krikščionybės autoritetą, - dominikonai ir pranciškonai. Dominikonai - intelektualai, savo žinias norintys nešti į liaudį, - skersgatviuose ir miesto aikštėse liejasi pamokslais apie Dievą. O Pranciškus dekonstruoja savo intelektą ir tampa prasčioku, sakančiu, kad Dievas esąs prasčiokų, paprastų kvailel...
Šv. Pranciškus ir brolis Leonas medituoja