Nors pastaruoju metu vis garsiau kalbama apie tai, jog šalies mokyklose kritiškai trūksta mokytojų, besirenkančiųjų studijuoti pedagogiką ir norinčiųjų tapti mokytojais tikrai yra. Pedagogiką populiarinančios iniciatyvos parodė, kad ilgą laiką jaunų žmonių, atrodo, pamiršta profesija atsigauna ir sulaukia vis daugiau jų dėmesio. Šių specialistų daugiausia parengia Vilniaus universitetas (VU).
Šiame straipsnyje panagrinėsime, kas įkvepia žmones rinktis šią svarbią profesiją, kokie iššūkiai ir galimybės jų laukia, ir kokie patarimai galėtų būti naudingi tiems, kurie svarsto apie mokytojo kelią.
Mokytojo karjera: privalumai ir trūkumai
Įkvėpimo šaltiniai: asmeninės patirtys ir autoritetai
VU Filosofijos fakulteto Ugdymo mokslų instituto docentė Rita Makarskaitė-Petkevičienė teigia pastebėjusi, kad abiturientai pedagogikos studijas renkasi dėl kelių priežasčių. Pasak jos, studentai nori tapti pedagogais todėl, kad ši profesija turi savotiško žavesio. Čia nėra rutinos, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Dažnai būsimieji mokytojai nori būti panašūs į savo kelyje sutiktus mokytojus, jie žavisi jų kompetencija, asmeninėmis savybėmis, atsidavimu savo darbui, mokiniams.
Tokį sektiną pavyzdį mokykloje turėjo ir Barbora Germanavičiūtė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos istorijos ir geografijos pedagogikos studentė. „Jis buvo gan griežtas mokytojas, tačiau nuolat skatino mus diskutuoti, kritiškai mąstyti, ieškoti bendrų sprendimų. Jo pamokos visada būdavo įkvepiančios ir itin įdomios. Mindaugas yra vienas tų mokytojų, iš kurio norisi mokytis ir juo sekti. Jis paskatino mane pamilti istoriją“, - prisipažįsta B. Germanavičiūtė.
Įkvėpė ir dr. Š. Nagrockaitės asmeninė istorija: būtent šaunaus mokytojo pavyzdys ją pačią paskatino rinktis pedagogiką.
Panašiai ir Roką Bandžiuką nuo mažens labiausiai traukė biologija, tad užaugęs jis svajojo dirbti darbą, susijusį su gyvūnais. „Norą tapti mokytoju neabejotinai paskatino ir tai, kad savo kelyje sutikau ne vieną nuostabų pedagogą, kuris buvo man tikras autoritetas - tokie pavyzdžiai ir įkvėpė šiam pasirinkimui“, - neabejoja R. Bandžiukas.
Šiuolaikinio mokytojo vaidmuo ir iššūkiai
Diskusijose pabrėžta, kad ši profesija šiandien reiškia ne tik žinių perdavimą, bet nuolatinę kūrybą, pastangas įtraukti mokinį, padėti jam atrasti savo talentus ir formuoti pasaulėžiūrą. Anot M. Nefo, didžiausia pagalba mokytojui yra jo kolegos, jo bendruomenė, tiek socialine, tiek akademine prasme. Svarbu būti bendruomenėje, kurioje visi kartu nori padėti vaikui, žiūri į vaiką pozityviai, nenurašo jo kaip to, kuris nesimoko, nelanko pamokų, nėra motyvuotas stengtis.
Tuo tarpu paklausta apie tai, koks yra mokytojo vaidmuo ir koks turėtų būti šiuolaikinis mokytojas, Barbora sako, kad jis turi būti ir psichologas, ir patarėjas, ir draugas mokiniui, tuo pačiu turi mokėti išlaikyti savo autoritetą: „Mokytojo uždavinys - ne tik perduoti žinias mokiniui, bet ir formuoti jo charakterio savybes, puoselėti tam tikras vertybes, ugdyti socialinius įgūdžius. Mokytojas turi būti pagalbininkas mokiniui.
Doc. A. Meškauskienė pabrėžia, kad mokytojo profesija šiandien kaip ir anksčiau turi ypatingą reikšmę. „Šių ir ateities dienų informacinių technologijų visuomenė kelia naujus švietimo kokybės lūkesčius. Todėl nepakanka ugdyti tik raštingą visuomenę - daug svarbiau ugdyti laisvą, savimi pasitikintį, informuotą, kritiškai mąstantį ir sudėtingus sprendimus priimti gebantį asmenį“, - įžvalgomis dalijasi A. Meškauskienė.
V. Jurgilė sako, kad jauni žmonės yra labai įtikėję tam tikrai stereotipais apie mokytojo darbą. Jiems atrodo, kad tai labai neįdomus ir ne orus darbas, nuolat turi megzti santykius, turi sekti naujoves. „Mokytojo profesija skirta tiems, kurie nebijo klysti, siekia užsibrėžtų tikslų, yra atsakingi, tolerantiški, savimi pasitikintys bei laisvi asmenys. Todėl žmogaus, svarstančio apie pedagogikos studijas, motyvacija galėtų būti susijusi su noru būti naujos kartos mokytoju lyderiu, atsakingu už visuomenės raidą.
Universitetų vaidmuo rengiant pedagogus
VDU Kaune ir Vilniuje rengia visų specializacijų mokytojus, tai yra vienintelis toks centras Lietuvoje. Anot VDU Švietimo akademijos kanclerės prof. dr. Linos Kaminskienės, mokslas ir studijos turi žengti koja kojon, tad šiose studijų programose atsiranda tam tikros gilinamosios arba praplečiančios specializacijos.
VU mokytojo kvalifikaciją galima įgyti nuo 2007 m. pasirinkus mokyklos pedagogikos studijų programą. Ją gali rinktis asmenys, kurie jau yra įgiję bakalauro laipsnį. 2018 m. VU pristatytos dar dvi naujos bakalauro studijų programos - vaikystės pedagogika ir gamtamokslinis ugdymas.
Pasak VU Pedagogų kompetencijų tobulinimo ir plėtros centro vadovės doc. A. Meškauskienės, vaikystės pedagogikos programa orientuota į pradinį ir ikimokyklinį ugdymą - po pirmųjų studijų metų studentai gali rinktis iš šių dviejų specializacijų. „Šios programos absolventai dirbs su mažiausiais mokiniais, todėl psichologinis parengimas yra būtinas. Šios programos studentai - būsimieji pedagogai išmoksta geriau bendrauti su vaiku ir jį suprasti. Tačiau psichologinis parengimas svarbus ir kitų krypčių mokytojams, todėl ir gamtamokslinio ugdymo programos studentai turi privalomą raidos ir edukacinės psichologijos kursą.
Suteikiamos galimybės įgyti įvairių sričių žinių, mokytis užsienio kalbų, ugdyti įvairius gebėjimus praktinėse laboratorijose. Studentams siūlomos stažuotės arba praktikos užsienyje, kurių metu jie gali įsitraukti į švietimo veiklas įvairiose Europos Sąjungos šalyse ir institucijose, bendradarbiauti su užsienio kolegomis, visa tai prisideda prie būsimų mokytojų skatinimo studijų metu.
Jaunųjų mokytojų patirtys ir įžvalgos
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos pedagogikos studijas pasirinkę ir darbą mokykloje pasirinkę jaunieji mokytojai įsitikinę: tikrai yra būdų ir priemonių, kurie gali paskatinti moksleivius aktyviau rinktis šį profesinį kelią. Jų pasirinkimai - puikus to pavyzdys.
Pradinių klasių mokytojas Darius Savickas, dirbantis mokslo ir menų mokykloje „Taškius“, sako, kad mokytojo profesija vis dar yra lydima įvairių stereotipų. „Vis dar sutinku žmonių, kurie yra įsitikinę, kad mokytojo darbas, ypač pradinių klasių, yra išskirtinai moteriškas. Tai netiesa. Nereikia žiūrėti, ką mano kiti žmonės, kiekvienas užsiimkime tuo, kas mums patiems patinka. Todėl visus vaikinus, kurie svajoja tapti mokytojais, bet dvejoja, ar rinktis šias studijas, skatinu drąsiai eiti šiuo keliu. Jeigu mokyklose mokytojais apylygiai dirbtų ir vyrų, ir moterų, iš to laimėtų ir mokiniai - šis balansas ugdymo įstaigose yra labai reikalingas“, - sako D. Savickas.
Pati Indrė drąsiai priima iššūkius ne tik mokykloje, bet ir už jos ribų - ji yra Šaulių sąjungos narė, taip pat žiemą savanoriavo dviejose Vilniaus ligoninėse vadinamosiose priešakinėse linijose, t.y. vakarais, naktimis ir savaitgaliais skubėdavo į ligoninę pas COVID-19 ligonius. Šauliai visad yra pasirengę padėti valstybei sunkiu metu, tad ir ji jautė pareigą prisidėti - iš ryto vesdavo nuotolines pamokas, o po jų važiuodavo į pamainas ligoninėje.
Kaip paskatinti jaunimą rinktis pedagogo profesiją?
Ką daryti, kad mokyklose su mūsų vaikais dirbtų motyvuoti, kūrybiški ir gerai parengti pedagogai? Tai vienas sudėtingiausių klausimų, keliamas net ir stipriausias švietimo sistemas turinčiose šalyse. Trys mokytojai - Indrė, Darius ir Jurgita - vieningai sutaria, kad svarbi ne tik studijų kokybė ir paties mokytojo pašaukimas. Ne ką mažiau svarbus ir mūsų pačių požiūris: su kokiais tikslais, lūkesčiais ir vertinimais žvelgiame į pedagogą bei kodėl vis dar negalime atsikratyti su šia profesija susijusių stereotipų.
VDU Švietimo akademija aktyviai bendradarbiauja su Lietuvos savivaldybėmis. Per šiuos mokslo metus L. Kaminskienei teko aplankyti ir susipažinti su nemažai Lietuvos savivaldybių švietimo skyrių vadovų, darbuotojų, mokyklų vadovų, mokinių. Akivaizdu, kad regionuose yra labai gražių ir prasmingų iniciatyvų, kokybiškų ugdymo veiklų. „Nors susitikimuose dar neišgirdau labai nerimastingų pasisakymų apie mokytojų trūkumą, tačiau jau visi mato, kokios ryškėja tendencijos, tad savivaldybės modeliuoja, kaip reikės užtikrinti, kad savivaldybių švietimo įstaigose netrūktų pedagogų.
Materialūs dalykai neturėtų stoti į pirmą vietą, tačiau tokia yra realybė - mokytojų atlyginimai nėra adekvatūs lyginant su darbo krūviu, patiriama įtampa ir reikalaujamų kompetencijų kiekiu. Tiesą sakant, man kiek liūdna girdėti, kad būtent finansinis klausimas mokiniams neretai ir kelia didžiausių abejonių rinktis šį kelią. Man niekada nebuvo aktualus finansinis atlygis ar jo dydis, mane į šį kelią atvedė didelis noras padėti ateities kartoms mokytis, tobulėti ir įgyti naujų žinių, tikiu, kad pamažėle daugės žmonių, kuriuos į mokytojavimą atves būtent tokie siekiai ir tikslai“, - tikisi R. Bandžiukas.
Apibendrinant, mokytojo profesija yra daugialypė ir reikalaujanti nuolatinio tobulėjimo. Tačiau tiems, kurie jaučia pašaukimą, nori keisti pasaulį ir padėti jauniems žmonėms augti, tai gali būti itin prasmingas ir įkvepiantis kelias.