Meilė - tai vienas didingiausių ir labiausiai pasaulyje dominuojančių jausmų. Jį anksčiau ar vėliau patiria kiekvienas šio pasaulio žmogus. Žinoma, kiekvienas šį jausmą išgyvena skirtingai ir labai dažnai siekiant meilę apibūdinti, kiekvienas žmogus pateikia vis kitokį meilės jausmo apibūdinimą. Tai priklauso nuo meilės pobūdžio, pasekmių ir kt. Visa tai žmonėms yra puikiai suprantama.
Tačiau jau daugelį amžių žmonės vis diskutuoja apie kitą svarbų aspektą, susijusį su meile - yra svarbiau mylėti pačiam ar būti mylimam? Tiek viena, tiek kita pozicija turi savo privalumų ir trūkumų. Mylėti pačiam, reiškia būti labiau atsidavusiam, orientuotam į kitą žmogų ir jo gerovę. Būti mylimam, reiškia besąlygišką šilumos ir dėmesio jautimą. Tačiau kokį atsakymą pateikia literatūriniai kūriniai?
Atsakymas į klausimą, kas svarbiau - mylėti ar būti mylimam, nėra vienareikšmis ir priklauso nuo daugelio faktorių: asmeninės patirties, vertybių ir kultūros. Norint giliau panagrinėti šią dilemą, verta pasigilinti į literatūros kūrinius, kuriuose meilės tema atskleidžiama įvairiais aspektais. Literatūra suteikia galimybę pamatyti skirtingas perspektyvas ir suprasti, kaip meilė veikia žmogaus gyvenimą.
Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip literatūros kūriniai atskleidžia šią dilemą, ir pabandysime suprasti, kas, vis dėlto, yra kur kas geriau - mylėti pačiam ar būti mylimam.
Meilės samprata
Prieš gilinantis į literatūrinius pavyzdžius, svarbu aptarti pačią meilės sampratą. Erichas Fromas savo knygoje "Menas mylėti" (angl. "The Art of Loving") teigia, kad meilė nėra tik malonus jausmas, bet ir menas, reikalaujantis žinių ir pastangų. Anot jo, žmogus dažnai klysta manydamas, kad meilė yra objekto, o ne sugebėjimo uždavinys. Tai reiškia, kad žmonės dažnai koncentruojasi į tai, kaip tapti mylimais, o ne į tai, kaip mylėti patiems.
Fromas išskiria kelis būdus, kuriais žmonės siekia būti mylimi: rūpinimasis savo išvaizda, siekis būti įdomiu pašnekovu, mandagumas ir paslaugumas. Tačiau jis pabrėžia, kad tikra meilė nėra mainų sandėris, kuriame žmogus siekia gauti atlygį už savo privalumus. Tikra meilė yra grindžiama rūpesčiu, atsakomybe, pagarba ir žinojimu.
Taigi, klausimas, kas svarbiau - mylėti ar būti mylimam, tampa dar sudėtingesnis, atsižvelgiant į tai, kad meilė nėra tik pasyvus jausmas, bet ir aktyvus veiksmas.
Atskirumo įveikimas per meilę
Erichas Fromas teigia, kad atskirtumas yra didelio nerimo šaltinis. Jis sukelia gėdos ir kaltės jausmus. Iš vienatvės kalėjimo galima ištrūkti per meilę, per gyvenimo ribotumą ir atrandant vienybę. Žmonių istorija yra jų metraštis - jie nėra nesuskaičiuojami.
Atskirumo jausmą žmonės bando įveikti įvairiais būdais: orgiastinėmis būsenomis, konformizmu, kūrybine veikla ir meile. Vienas iš tokių būdų slypi visų rūšių orgiastinėse būsenose, paties žmogaus ar narkotikų dėka susikurtas transas. Pavyzdys gali būti daugelis primityvių genčių ritualų. Tačiau šie būdai tėra laikini ir ne visada veiksmingi.
Ryšys su grupe tampa vyraujančiu būdu įveikti savo atskirtumą, kuriame individo savastis tarsi išnyksta ir kurio tikslas - priklausyti miniai, gąsdinančio vienatvės jausmo. Daugelis žmonių nė nesuvokia poreikio būti konformistu, nes "jų" idėjos sutapo su daugumos idėjomis.
Kūrybinė veikla taip pat gali padėti įveikti atskirtumą. Menininkas ar amatininkas kūrybos procese atstovauja pasaulį. Tačiau vienybė, pasiekiama produktyviame darbe, nėra tarpasmeninė. Šis tarpasmeninio sąryšio poreikis yra pats stipriausias žmogaus siekis.
Meilės formos
Fromas išskiria kelias meilės formas: simbiozinį ryšį ir brandžią meilę. Simbiozinis ryšys grindžiamas priklausomybe ir kontrole. Brandi meilė grindžiama rūpesčiu, atsakomybe, pagarba ir žinojimu. Brandi meilė yra vienintelis būdas įveikti atskirtumą ir išsaugoti savo individualumą.
Simbiozinis ryšys gali būti mazochistinis arba sadistinis. Mazochistiniame ryšyje žmogus jaučiasi bejėgis ir priklausomas nuo kito. Sadistiniame ryšyje žmogus siekia kontroliuoti ir dominuoti kitą. Abu šie ryšiai yra nesveiki ir neleidžia žmogui išsaugoti savo individualumą.
Brandi meilė yra grindžiama pagarba kito žmogaus individualumui. Mylintis žmogus rūpinasi kitu, jaučiasi atsakingas už jį, gerbia jo pasirinkimus ir stengiasi jį pažinti. Tik tokia meilė gali padėti žmogui įveikti atskirtumą ir išsaugoti savo individualumą.
5 meilės kalbų paaiškinimas
Literatūriniai pavyzdžiai
Analizuojant literatūros kūrinius, kuriuose skleidžiasi meilės tema, regime tam tikrų užuominų, leidžiančių daryti atitinkamas išvadas. Temai atskleisti pasirinktuose kūriniuose perteikiama idėja, kad svarbiau būti mylimam, o abipusio jausmo patyrimas vertinamas kaip pati brangiausia gyvenimo dovana, pats tyriausias džiaugsmo pilnatvės šaltinis.
Taigi, literatūra dažnai pabrėžia, kad būtent meilė, kurią gauname iš kitų, suteikia mums stiprybės, pasitikėjimo savimi ir leidžia patirti gyvenimo pilnatvę. Tačiau svarbu nepamiršti, kad tikra meilė yra abipusis procesas, reikalaujantis tiek davimo, tiek gavimo.
Išvados
Atsakymas į klausimą, kas svarbiau - mylėti ar būti mylimam, nėra vienareikšmis. Tiek vienas, tiek kitas aspektas yra svarbūs žmogaus gyvenime. Mylėti pačiam reiškia būti aktyviu, rūpintis kitu žmogumi ir patirti džiaugsmą dėl jo gerovės. Būti mylimam reiškia jausti besąlygišką šilumą, dėmesį ir paramą.
Tačiau literatūra dažnai pabrėžia, kad būtent meilė, kurią gauname iš kitų, suteikia mums stiprybės, pasitikėjimo savimi ir leidžia patirti gyvenimo pilnatvę. Todėl galima teigti, kad būti mylimam yra svarbiau, tačiau tikra meilė yra abipusis procesas, reikalaujantis tiek davimo, tiek gavimo.
Svarbu prisiminti, kad meilė yra menas, reikalaujantis žinių, pastangų ir nuolatinio tobulėjimo. Tik tokiu būdu galime patirti tikrą meilės pilnatvę ir įveikti atskirtumo jausmą.