Verkių Dvaro Sodybos Rekonstrukcija: Istorija, Architektūra ir Dabartis

Verkiai - vienas seniausių Lietuvos dvarų, turintis turtingą istoriją, siekiančią mitologinio kunigaikščio Šventaragio laikus (XIII-XIV a. sandūra). Vietovardis Verkiai - vienas seniausių istoriniuose šaltiniuose minimų toponimų.

Šiandien Verkių dvaras ir parkas yra Vilniaus apylinkėje, nutolęs 7 km nuo miesto centro. Seniūnijos plotas - 55,65 km², o Verkių seniūnijoje gyvena 42179 gyventojai. Seniūnijos teritorijoje yra Verkių regioninis parkas, Balsio ir Gulbino ežerai, Verkių miškas, daug kolektyvinių sodų, Visorių kareivinės, Santariškių klinikos ir kt.

Verkių dvaras, kaip kultūros paveldo objektas, yra įdomus architektūros istorijos požiūriu. Apie Verkius pateikiama informacijos ir kituose kraštotyros leidiniuose: Broniaus Kviklio knygoje „Mūsų Lietuva“, geografės Veronikos Maminskaitės-Kulbokienės leidinyje „Rytų Lietuva: vietovės, organizacijos, įvykiai, žmonės“ (Čikaga, 1997). Įdomus yra ikonografijos, kaip istorijos atspindžio, tyrinėjimui skirtas ir dailėtyrininkės Rūtos Janonienės straipsnis.

Apie vietovę rašoma žymaus XIX a. spaustuvininko, leidėjo, publicisto, archeologo, etnografo, istoriko Adomo Honorio Kirkoro knygoje „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“. Žinomas XIX a. Lietuvos etnografas, istorikas, geografas Konstantinas Tiškevičius knygoje „Neris ir jos krantai“ pasakoja Verkių legendą, aprašo rūmų istoriją.

Yra leidinių, skirtų vietovės architektūrai. Architektūros mokslų dr. Eduardo Budreikos leidinyje „Verkių rūmai“ pasakojama apie vertingą ansamblį. Čia pateikiama XVIII a. pabaigos - XX a. Verkių rūmų ansamblio kūrimo istorija. Knygoje yra panaudotų šaltinių sąrašas, išspausdinti architekto Lauryno Gucevičiaus parengto Verkių rūmų projekto brėžiniai, 1877 m. Verkių ansamblio planas. Leidinys iliustruotas XIX a. dailininkų tapytojų darbais, XX a. pirmosios pusės nuotraukomis.

Verkių Istorija

Istoriografijoje Verkių pradžia siejama su XIII-XIV a. sandūra, mitologinio kunigaikščio Šventaragio laikais. XIV a. Verkiai buvo vienas didesnių Lietuvos centrų, turėjusių savo pagonių šventyklą. Iki XIV a. pabaigos čia stovėjo mūrinė Lietuvos vyriausiojo žynio Lizdeikos šventykla (alkas). Archeologai Algirdas Varnas ir Robertas Žukovskis teigia, kad XIII-XVII a. ir dar anksčiau šalia Vilniaus buvo didelė gyvenvietė su savo kapinėmis. 2008 m. archeologinių kasinėjimų metu viduramžių laikų kapų aptikta visoje Verkių parko teritorijoje.

Iki XIV a. pab. Verkių apylinkes valdė Lietuvos didieji kunigaikščiai. Vietovė priklausė Vilniaus gynimo sistemos pirmajam žiedui, juosusiam miestą 10 km spinduliu. 1387 m., po Lietuvos krikšto, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila vietovę padovanojo Vilniaus vyskupams. Verkių apylinkės buvo labai gražios, todėl vyskupai mėgo čia vasaroti.

1658 m. spalio 21 d. vietovė buvo virtusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės ir Rusijos okupacinės kariuomenės mūšio lauku. Verkių mūšyje Lietuva vienintelį kartą per 1648-1667 m. Lietuvos-Rusijos karą neteko vieno iš kariuomenės vadų - į nelaisvę pateko Lietuvos lauko etmonas Vincentas Aleksandras Gosievskis.

XVIII a. pab., vyskupo Igno Jokūbo Masalskio laikais, vietovė tapo Vilniaus priemiesčio pramogų ir iškilmių centru. Verkių rūmai turėjo turtingą paveikslų kolekciją, įspūdingą biblioteką, vertingus ginklų ir iškasenų rinkinius. Verkių dvaro paviljone, buvusių centrinių rūmų salėje ir rūsyje vykdavo slapti masonų ložės susirinkimai. Dvare veikė plytinė, odų dirbtuvės, du vėjo malūnai, alaus darykla, pieninė, trys oranžerijos. Čia dirbo Jeruzalės kaimo, priklausiusio dvarui, gyventojai.

1812-1813 m. vietovėje stovyklą buvo įrengę Napoleono armijos kareiviai. 1816 m. dvaras buvo parduotas Vilniaus pavieto maršalkai Stanislovui Jasinskiui. Rūmuose veikė mergaičių pensionas, vasarodavo Vilniaus universiteto profesoriai.

1840-1881 m. Verkiuose gyveno kunigaikščiai Vitgenšteinai. Liudviko Adolfo Vitgenšteino valdymo laikais vietovė tapo vienu ryškiausių Vilniaus miesto kultūros centrų. Dvare rengiamuose koncertuose, teatriniuose vaidinimuose susirinkdavo visa to meto Vilniaus aukštuomenė. Kunigaikščiai Vitgenšteinai buvo sukaupę didelę meno vertybių kolekciją. Rūmuose buvo apie 200 garsių Europos dailininkų tapytų paveikslų, akvarelių albumų, dramblio kaulo raižinių, skulptūrų, žymių žmonių biustų, garsi archeologinių radinių kolekcija, brangių šarvų ir ginklų kolekcija, pargabenta iš Nesvyžiaus, dvi Egipto mumijos. Amžininkai liudija, kad meno kūrinių galerija buvo atvira visiems besidomintiems.

Verkiuose eksportui į Sankt Peterburgą buvo veisiami upėtakiai, veikė lentpjūvės, mechaninė stalių dirbtuvė, malūnas, vandentiekiai, popieriaus ir dujų fabrikai. Dvaras turėjo savo paštą ir telegrafą, viešbutį, poilsio vilas, vyninę, taip pat du garlaivius, plaukiojusius Nerimi. Pastatai buvo apšviečiami dujomis, gamintomis vietiniame dujų fabrike. Viename iš dvaro pastatų Vitgenšteinai buvo atidarę mokyklą valstiečių vaikams.

1910-1915 m. Verkių dvarą valdė paskutinis savininkas Kazimieras Krapas Spinekas. 1919-1920 m. Verkiuose buvo įsikūrusi lenkų kariuomenės divizijos veterinarijos ligoninė. 1920-1939 m. dvaro pastatuose veikė vasarnamiai, pensionai. 1939 m. rūmuose įsteigta gyvulininkystės mokykla. 1949-1956 m. Verkiuose veikė kolūkių pirmininkų mokykla, 1956-1959 m. - zootechnikumas. 1960 m. Verkių ansamblio pastatai perduoti Lietuvos mokslų akademijai. Nuo 1976 m. rytinė oficina vadinama Mokslininkų rūmais. Čia rengiamos konferencijos, pasitarimai. 1962-1964 m. suremontuota vakarinė oficina (Žaliųjų Ežerų g. 47) pritaikyta Botanikos instituto laboratorijoms. Prie įvažiavimo į parką stovinčiame paviljone su kupolu (Žaliųjų Ežerų g. 53) dabar įsikūrusi Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija.

Verkių Dvaro Archeologiniai Radiniai

Verkių teritorijoje gyventa jau IV-II tūkstantmetyje prieš Kristų. Tai patvirtina aptikti neolito gyvenvietės pėdsakai. Apie seną vietovės kilmę byloja čia aptikti lobiai. Verkių apylinkėse surastos 896-943 m. nukaltos 92 arabiškos monetos.

Verkių dvare (1941 m.) iškastas juodame moliniame puodelyje į drobę suvyniotas pinigų lobis. Lobyje buvo 2144 Vytauto laikų sidabriniai denarai, kurių vienoje pusėje pavaizduotas ietigalis su kryžiumi (Vilniaus žemės heraldinis ženklas, simbolizuojantis didžiojo kunigaikščio, sėdinčio Vilniaus soste, valdžią), antroje pusėje - Gediminaičių stulpai. Vidutinis monetos svoris apie 0,30 g. Kartu buvo surasti 25 Karolio I ir Vaclovo IV Prahos grašiai, Dorpato liubekas, trys Silezijos heleriai, pagal kuriuos sprendžiama, kad lobis galėjo būti užkastas XV a.

Verkių Dvaro Architektūra

Seniausias žinomas Verkiuose stovėjęs pastatas - ant aukšto Neries kranto ir į Nerį įtekančio Verknės upelio kalno XIII-XIV a. pirmoje pusėje stovėjo pagonių šventykla (alkas). Lietuvai priėmus krikštą, alkas nugriautas ir užpiltas baltu smėliu. XVI a. pradžioje Vilniaus vyskupas Albertas Vaitiekus Radvila buvusios šventyklos vietoje pastatė aštuoniakampę medinę koplyčią. Koplytėlei sunykus, XVII a. viduryje šioje vietoje buvo pradėta statyti, bet nebaigta mūrinė bažnyčia.

Ypatingos vertės yra Verkių dvaro ansamblis, turintis ilgą istoriją. XVI a. pradžioje ankstyvąją Verkių dvarvietę sudarė trys pagrindiniai židiniai - palivarkas (dabartinė Verkių g. 69 teritorija), rūmų teritorija (vilos Verkių g. 77 aplinka) ir Trinapolio teritorija (anksčiau vadinta Senąja Slabada). Vietovei priklausė dabartinių Naujųjų Verkių, Jeruzalės teritorijos. XVI a. pirmieji mediniai Verkių rūmai su mūriniais pamatais, pastatyti dešinėje Neries terasoje, žemutiniame parke palei šlaitą. XVII a. pradžioje Verkiuose stovėjo renesansiniai vyskupų rūmai. Dvare buvo ir daugiau pastatų: arklidė, vežiminė, vyno rūsiai, bravoras, smuklė.

Apie Verkių dvaro ansamblio architektūrą rašoma dr. Romo Pakalnio knygoje „Verkiai: praeitis, dabartis, svajonės“, dr. Alberto Vitkaus knygoje „Verkiai: istorija ir dabartis“. Taip pat apie Verkių ansamblį rašoma „Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvade“, leidinyje „300 kultūros paminklų“ (Vilnius, 1980), knygoje „Vilniaus architektūra“.

Architektūra aprašoma ir Lietuvos dvarams skirtuose leidiniuose: žurnalistės Ingridos Semaškaitės knygose „Lietuvos pilys ir dvarai: istorijos ir legendos, architektūros bruožai“ (Vilnius, 2005), „Dvarai: spindesys ir skurdas: Lietuvos dvarų likimas“ (Vilnius, 2008) bei „Atgimę dvarai“.

Verkių Dvaro Sodybos Reikšmė

Verkių dvaras yra svarbus kultūros paveldo objektas, atspindintis Lietuvos istoriją, architektūrą ir kultūrą. Jo rekonstrukcija ir išsaugojimas yra svarbūs ateities kartoms.

Apie Verkių dvaro sodybą, Šv. Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų) bažnyčią, Švč. Trejybės arba Trinapolio bažnyčią ir trinitorių vienuolyną informacijos galima rasti gamtosaugininkės Rūtos Baškytės ir geografo kartografo Pauliaus Kavaliausko knygoje „Vilniaus regioniniai parkai: atgyja vilioja, dabina“, kultūrologės Nijolės Balčiūnienės knygoje „Abipus Neries“.

Žymusis menotyrininkas Vladas Drėma leidinyje „Dingęs Vilnius“ pateikia išsamią Verkių ikonografijos studiją. Čia pateikiami ir aptariami išlikę rūmų brėžiniai, piešiniai, litografijos, tapybos darbai. Senųjų Verkių vaizdų galima pamatyti leidinyje „Vilniaus albumas: iš Jono Kazimiero Vilčinskio leidinių“. Čia pateikiamos net 6 litografijos, kuriose pavaizduoti Verkiai. Verkiai minimi turistiniuose vadovuose po Vilnių.

Ši informacija yra svarbi norint suprasti Verkių dvaro sodybos reikšmę Lietuvos kultūrai ir istorijai. Dvaro rekonstrukcija ir išsaugojimas yra svarbūs norint išlaikyti šį kultūros paveldo objektą ateities kartoms.

Verkių dvaras

tags: #kazimieras #jarutis #atnaujino #sodyba