Kiek Vaikų Turi Būti Grupėje Su Neįgaliais Vaikais?

Nuo 2024 metų visi neįgalūs vaikai, taip pat ir turintys intelekto negalią, galės lankyti bendrojo ugdymo mokyklas, o mokyklos privalės priimti vaikus, turinčius specialiųjų ugdymosi poreikių.

Tačiau būtent specialistų ir sąlygų poreikis kelia didžiausią nerimą tėvams, auginantiems vaikus, turinčius intelekto negalią.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos duomenimis, praėjusiais mokslo metais iš viso bendrojo ugdymo mokyklose mokėsi beveik 337 tūkst. mokinių. Specialiųjų ugdymosi poreikių turėjo daugiau nei 70 tūkst. mokinių, iš jų per 65 tūkst. mokėsi bendrosiose ir daugiau 4 tūkst. specialiosiose mokyklose.

Statistika rodo, kad vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, įtrauktis į ugdymosi procesą aktuali iš esmės visoms bendrojo lavinimo mokykloms, o ugdymo kokybė ir rezultatai svarbūs ne tik šių vaikų tėvams bei globėjams, bet reikšmingi visos šalies mastu.

Pasak VšĮ „Betzatos bendruomenės“ koordinatorės plėtrai ir neįgalų sūnų Timotiejų auginančios mamos Vaivos, ilgą laiką Lietuvoje neįgaliųjų ir įgaliųjų pasauliai egzistavo paraleliai. Todėl dabar reikia pradėti nuo pradžių - nuo susitikimo ir pažinimo. Susitikimai turi vykti visur, pradedant lopšeliu, darželiu, mokykla, įvairiose darbo vietose, sporto klubuose.

Timotiejus. „Viskas yra įmanoma, kai pats žmogus, nepaisant jo negalios, matomas kaip unikali vertybė. Net ir tuo atveju, kai intelekto negalią turintys vaikai mokosi bendrojo lavinimo mokyklose, jų buvimas su sveikaisiais, patirtis bei mokymasis iš bendraamžių, yra labai apriboti.

Pasak vilnietės Ramunės, auginančios 10 metų sūnų Simoną, kuriam nustatytas Dauno sindromas ir kuris mokosi vienos katalikiškos gimnazijos specialiojoje klasėje, iš pirmo žvilgsnio situacija atrodo visai neblogai. Neįgalių moksleivių klasėje dirba specialioji pedagogė bei jos padėjėja, dalykinių mokslų mokytojai - sporto, užsienio kalbos, matematikos, lietuvių kalbos ir kt. - į klasę yra ateinantys. Kiekvienas vaikas turi individualią mokymosi programą.

Tačiau skirtingo amžiaus vaikai - antrokas, trečiokas ir 3 ketvirtokai - mokosi tuo pačiu metu toje pačioje klasėje. „Neįgalių vaikų klasė yra atskirta nuo kitų klasių, su likusia mokyklos bendruomene neįgaliuosius vaikus jungia tik bendri koridoriai ir valgykla, jokių bendrų veiklų su kitais gimnazijos vaikais nebūna.

Jeigu nėra bendrų veiklų, ekskursijų ir renginių - tai vaikas tik pro tas pačias duris įeina į mokyklą ir nueina į savo kamputį, kur yra jo atskira erdvė. Todėl specialiosios klasės tikrai nėra įtraukusis ugdymas. Anksčiau, prieš karantiną, buvo galimybė vaikui su padėjėju eiti į būrelius.

Anot mamos, kita problema, kad specialiojoje klasėje mokosi vaikai, turintys įvairių negalių - tai ir autizmo spektro sutrikimai, ir judėjimo negalia, ir Dauno sindromas, ir raidos sutrikimai, t. y. įvairios negalės „surinktos“ į vieną vietą. Vaikai mokosi vieni iš kitų, perima vieni kitų įpročius.

Pagal matomus pavyzdžius visiems vaikams daug paprasčiau suvokti dalykus, perimti elgsenas, greičiau suvokiama bei įsisavinami įgūdžiai. Tačiau specialiojoje klasėje intelekto negalią turintis vaikas neturi pavyzdžių, iš kurių mokytųsi visai visuomenėje įprastos, atitinkamo amžiaus vaikams būdingos elgsenos. „Gerai, jei specialiojoje klasėje yra šnekančių vaikų, o jei vaikai - nešnekantys?

Vaikas, kuris pradeda kalbėti, pradeda labiau domėtis pasauliu, iš kitų vaikų mokytis, su juo bendrauti tampa paprasčiau ir tėvams, ir kitiems visuomenės nariams.

Pasak Ramunės, jos sūnus lankė įprastus vaikų darželius. Kiti vaikai jį priėmė labai natūraliai. „Tarkim, pamatydavo, kad Simonas ne ten eina - tai kitas vaikas paimdavo už rankos ir nuvesdavo, kur reikia, arba pamatę, kad Simonas negali apsiauti batų, padėdavo jam tai padaryti. Sveikieji vaikai į kitus neįgalius vaikus žiūri labai natūraliai.

Todėl, jei nuo darželio jauniausiems visuomenės nariams bus įprasta matyti šalia jų kitus vaikus, kurie kai kurių savybių neturi ar jų kai kurios galimybės ribotos, toks požiūris natūraliai persikeltų ir į mokyklas, ir į brandžios visuomenės gyvenimą. Kai tokioje aplinkoje užaugę, tokį darželį ir mokyklą lankę žmonės taps valdininkais, įmonių vadovais, - jie pagalvos ir apie darbo vietų neįgaliesiems pritaikymą, ir neįgaliesiems pasiekiamos informacijos pateikimą.

Sūnų Justą, turintį intelekto negalią, išauginusi (šiuo metu jam 21 metai) šiaulietė Danutė pasakojo, jog darželį bei pradines klases sūnus lankė su sveikaisiais, o 5-6 klasėje perėjo į specialiojo ugdymo centrą. Kiek jai teko susidurti, Šiaulių regiono mokyklos, gimnazijos iš esmės nepritaikytos vaikams, turintiems intelekto negalią. Pagrindinė problema - specialistų, kompetentingų dirbti su tokiais vaikais, trūkumas.

Priimtos Švietimo įstatymo pataisos numato, kad nuo 2024 m. visos bendrojo ugdymo mokyklos privalės priimti neįgalius ar specialiųjų poreikių vaikus, t. y. visi vaikai, turintys įvairių formų sutrikimų - intelekto, klausos, regos, autizmo spektro ar kitokių, galės lankyti bendrojo ugdymo mokyklas.

Mokyklos nebegalės atsisakyti jų priimti motyvuodamos tuo, kad neturi specialistų ar tam tinkamų sąlygų. Neįgalius vaikus auginančios mamos numatomas reformas, įteisintas Švietimo įstatymo pataisose, vertina pozityviai, tačiau kol kas yra labai daug nežinomųjų.

Ramunės nuomone, vaikai, kurie turi lengvą negalią, puikiai orientuojasi, jiems taikoma palengvinta mokymo programa - užtenka, kad mokytoja ar jos padėjėja prieitų retkarčiais pasižiūrėti, tačiau vaikams, turintiems vidutinę ar sunkią intelekto negalią, reikėtų asmeninio asistento.

Problema ta, kad bendrojo ugdymo mokyklose yra labai didelės klasės, tad, jei mokytojas bus paliktas be pagalbos, jam bus be galo sunku. „Bendrojo ugdymo mokyklose turėtų veikti sistema, kad ateinantis į klasę neįgalus vaikas, atsinešdamas su savimi atitinkamą mokinio krepšelį, kartu „atsineštų“ ir savo pagalbos specialistus.

Mokykloje turėtų būti logopedai, psichologai, kt. medicinos specialistai, socialiniai pedagogai. Jeigu neįgaliam vaikui prireiktų pagalbos, mokytojas neturėtų būti paliktas vienas su neįgaliais vaikais, be to - su visais kitais vaikais.

Įtraukusis švietimas apims visus neįgalius vaikus. Tarp jų gali būti vaikas, sergantis epilepsija, ar vaikas su diabeto diagnoze, kuriam reikės suleisti insuliną. Galbūt nutiks kažkas emocingo, tad turėtų būti žmogus, kuris vaiką išvestų iš klasės, sudarytų jam galimybes kažkur ramiai pabūti. Įtraukusis švietimas pareikalaus labai daug žmogiškųjų resursų - tai didžioji problema.

Kita jos įvardinta problema, į kurią kreipiama per mažai dėmesio, - nėra mokomojo turinio, parengto skirtingų negalių vaikams. Jeigu mokomoji informacija būtų pateikiama lengvai suprantama kalba, trumpesniais sakiniais, didesniu šriftu - tai tiktų ir intelekto negalią, ir regėjimo negalią turintiems vaikams. Neįgalūs vaikai tikrai gali mokytis pagal tas pačias ugdymo programas, tačiau jos turi būti pritaikytos, palengvintos.

Intelekto negalią turinčių vaikų mamų nuomonės sutampa, kad į mokyklas turi ateiti pagalbos specialistai, kurie jau turėtų reikalingų žinių arba turėtų galimybę tobulintis. Galbūt mokytojams ir nebūtina žinoti apie visas negalias, tačiau, jei savivaldybės susiskaičiuotų pagal darželius, su kokiomis negalėmis vaikai į bendrojo lavinimo mokyklas pas juos ateis, tada galėtų tikslingiau pasiruošti.

„Įtraukusis ugdymas turėtų prasidėti dar darželyje. Ten vaikai pamato vieni kitus, bendrose grupėse tarpusavyje apsipranta, visi drauge lengviau mokosi. Vaikams nėra didelės problemos, ar kitas vaikas blogai mato, ar sunkiai eina. Jie labai natūraliai visa tai priima. Problema natūraliai priimti neįgalius žmones - didesnė suaugusiesiems nei vaikams.

Jeigu jau iš darželio ateitų informacija, į kokią mokyklą neįgalus vaikas eis, mokytojas galėtų pasiruošti, kad jo klasėje bus, tarkim, vienas vaikas, turintis judėjimo negalią, kitas - intelekto. Tada būtent tokios pagalbos specialistų galima pasitekti, o pedagogams įgyti atitinkamų žinių apie konkrečius neįgalumus.

Anot Simono mamos, baigęs specialiąją ugdymo programą, vaikas gali rinktis tik kelias, rankų pirštais suskaičiuojamas, specialybes - floristo, kepėjo ar virėjo padėjėjo ir pan. „Vaikai, turintys intelekto negalią, baigę bendrojo lavinimo mokyklas turėtų gauti pažymėjimą, su kuriuo galėtų tęsti mokslus profesinėse mokyklose.

Rinktis specialybes iš didesnio jų spektro ir įgyti, kad ir siaurą, tačiau pomėgius ir gebėjimus atitinkančią profesiją. Tada jaunuoliai galbūt rastų neįgaliesiems pritaikytų darbo vietų ar patys su kitų pagalba jas sau susikurtų. Nederėtų pamiršti ir mokymosi visą gyvenimą galimybės, kurią turi sveikoji visuomenės dalis, o intelekto neįgalios žmonės jos neturi“, - pastebi Ramunė.

Justo mamai Danutei ne kartą tarnybiniais reikalais (ji dirba policijoje) teko susidurti su konfliktinėmis situacijomis mokyklose, kurios parodė, jog labai dažnai mokyklų administracijos, vyresnio amžiaus pedagogai neturi įgūdžių bendrauti nei su neįgaliuosius vaikus auginančiais tėvais, nei su pačiais neįgaliais vaikais. Lietuvos visuomenė, ypač regionuose, dar nėra pasirengusi į savo tarpą priimti kitokius visuomenės narius kaip sau lygiaverčius.

„Yra vaikas, kuris gali apsiginti, ir yra vaikas, kuris pats neapsigins. Deja, niekur nedingusi ir patyčių subkultūra, kuriai ne kiekvienas gali atsispirti, juolab pasipriešinti. Todėl ypač svarbus tėvų vaidmuo. Reikėtų, kad jie eitų į mokyklas, paaiškintų kitiems vaikams, jog yra vaikas, kuris kitoks, lėtesnis, kažko nesuprantantis ir pan.

Tiesa, tėvai tai vis drąsiau daro, tačiau reikia, kad ir ugdymo įstaigos tokius tėvus priimtų, juos suprastų ir veiktų drauge. Todėl vaikų, turinčių intelekto negalią, įtraukimas į bendrąjį ugdymo procesą kelia labai daug abejonių.

Ramunės teigimu, vaikų, turinčių intelekto negalią, baigus mokyklas pasirinkimas toks: mokytis kelių specialybių, kurių darbo rinkoje nelabai reikia, eiti į dienos centrą ir tiesiog ten leisti laiką arba sėdėti namuose. Kol kas neįgalių žmonių perspektyvos labai ribotos.

Pasak Danutės, kadangi ji turi teisę anksčiau išeiti į pensiją, tad baigė kursus ir įgijo kirpėjos specialybę. Ketina įsteigti kirpyklą neįgaliesiems. Joje sūnus galėtų dirbti administratoriumi. Jos nuomone, visais atvejais patys tėvai turi dėti visas pastangas, kad užtikrintų savo vaikui visaverčio gyvenimo visuomenėje galimybes.

„Jei Justą kasdien aplankytų socialinis darbuotojas ir padėtų išspręsti netipinius sunkumus, sūnus galėtų gyventi gan savarankiškai. Tačiau jei susirgtų ar kas nutiktų - reikėtų pagalbos. Deja, Lietuvoje tokios valstybinių institucijų teikiamos pagalbos nėra.

Pasak „Betzatos bendruomenės“ atstovės ir neįgalaus vaiko mamos Vaivos, „Betzatos bendruomenėje“ gyvena ir dirba jau suaugę žmonės, turintys intelekto negalią. Dauguma jų bendrojo ugdymo įstaigose mokėsi arba nesimokė dar tarybiniais metais. Kai kurie iš jų iš viso nelankė ugdymo įstaigų, dauguma buvo mokomi specialiosiose mokyklose-internatuose.

Kad ir koks buvo tuometinis ugdymas, bet visų dabartinių negerovių šaknis - atskirtis. Negalią turintys vaikai bei suaugę asmenys buvo atskirti nuo „sveikųjų“ pasaulio.

„Dabar tie vaikai užaugę, užima įvairiausius valstybinius, politinius postus, kuria ir įgyvendina įstatymus, užsiima verslu bei įdarbina žmones, vadovauja mokykloms, yra įvairių organizacijų vadovais, treneriais. Jų veiklose retai atsiranda vietos negalią turintiems suaugusiems žmonėms ar vaikams, nes jų aplinkoje ir patirtyse šių žmonių tiesiog nebuvo.

Praėjo 12 m. Vaikus, turinčius intelekto negalią, auginančios mamos džiaugiasi, kad Lietuvoje siekiama įdiegti tai, kas jau daugelį metų yra įprasta daugelyje Europos Sąjungos šalių. Tačiau jos neturi iliuzijų, jog visa tai įvyks greitai. Neįgaliųjų teisių konvencija, kurią Lietuva ratifikavo 2010 metais, skubina įgyvendinti pokyčius.

Lietuvoje galiojantys teisės aktai apibrėžia specialiųjų poreikių vaikų teisę būti ugdomiems ugdymo institucijoje, esančioje arčiausiai jų gyvenamosios vietos, taigi ir bendrojo lavinimo mokykloje ar ikimokyklinėje įstaigoje. Kiekviena šeima pati sprendžia, ar jos vaikui būti ugdomam specialiojo ugdymo įstaigoje kartu su vaikais, turinčiais tokių pat arba panašių sutrikimų, ar kartu su tipiškos raidos bendraamžiais. Tai nelengvas apsisprendimas.

Šiuo metu Lietuvoje ne visos bendrojo ugdymo įstaigos yra pasirengusios kokybiškai ugdyti vaikus, turinčius didelių sutrikimų. To priežastys yra kelios: stinga lėšų, visuomenė nepasirengusi priimti kitokius vaikus, trūksta informacijos tėvams, pedagogai nepakankamai pasirengę dirbti integruotoje grupėje ar klasėje.

Bet esama ir puikių pavyzdžių, kai neįgalus vaikas yra veiksmingai ugdomas kartu su sveikaisiais bendraamžiais. Statistikos duomenys rodo, kad integracija Lietuvoje vyksta, tačiau dar tebėra labai platus specialiųjų įstaigų tinklas. Nemažai jose ugdomų vaikų būtų galima ugdyti kartu su jų bendraamžiais. Tai suteiktu jiems galimybę įgyti bendravimo su kitais vaikais įgūdžių.

Dalyvaudami bendroje veikloje su sveikaisiais, neįgalūs vaikai pradeda geriau save vertinti. Tyrimai rodo, kad specialiųjų poreikių turintys žmonės, kurie vaikystėje ugdomi kartu su sveikais savo bendraamžiais, užaugę sėkmingiau integruojasi į bendruomenę. Šeimos, kurių specialiųjų poreikių turintys vaikai sėkmingai integruoti į bendrojo ugdymo klases ar grupes, nesijaučia vienišos.

Judėjimas - būtina sąlyga vaiko organizmui augti ir normaliai vystytis. Dėl fizinių pratimų mokinio organizme vyksta daug pokyčių. Pratimai pagerina galvos smegenų mitybą, ramina ir stiprina nervų sistemą, kelia nuotaiką ir darbingumą. Atliekant fizinius pratimus, širdis dirba energingai, tad jos raumuo geriau formuojasi išstiprėja.

Širdies susitraukimai tampa stipresni ir retesni. Taigi sportuojančio žmogaus širdis dirba ekonomiškiau. Darant fizinius pratimus, pagerėja kraujotaka, padidėja cirkuliuojančio kraujo, intensyviai patenkančio į kraujotakos ratą, kiekis. Labai pakinta kvėpavimo sistema.

Kaip žinoma, pagrindinis šios sistemos uždavinys - aprūpinti organizmą deguonimi ir pašalinti vykstant medžiagų apykaitai audiniuose susidarantį anglies dvideginį. Treniruoti asmenys padidėjusį organizmo deguonies poreikį tenkina giliau ir ritmiškiau kvėpuodami. Fiziniai pratimai pagyvina kvėpavimą, padidėja žmogaus krūtinės apimtis, gyvybinė plaučių talpa, kvėpuojamų raumenų jėga, kvėpavimo pajėgumas.

Fiziniai pratimai gerina raumenyse vykstančius medžiagų apytakos procesus. Raumenyse išsiplečia kur kas daugiau kapiliarų, todėl jie daug geriau aprūpinami maisto medžiagomis negu netreniruoti.

Dėl tos priežasties pagerėja raumenų funkcija, didėja jų apimtis, elastingumas, susitraukimo greitis ir jėga. Treniruotame raumenyje visi biocheminiai procesai vyksta efektyviau ir ekonomiškiau. Raumenys sudaro apie 35 -40 proc. Dėl ilgo neveiklumo prasideda raumenų atrofija.

Raumenų skaidulos pamažu plonėja, vystosi jungiamasis ir riebalinis audinys, menkėja susitraukimų jėga, mažėja bendras darbingumas. Sistemingai atliekami fiziniai pratimai gerina sąnarių, sausgyslių, raiščių funkciją, didėja sąnarių judesių amplitudė. Ypač sustiprėja augančio vaiko kaulai, jie geriau atlaiko išorės poveikį ir rečiau lūžta.

Reguliarios kūno kultūros pratybos tobulina organų bei sistemų funkciją: gerėja virškinimas, bendra medžiagų apykaita, geriau veikia išskiriantieji organai, vidaus sekrecijos liaukos ir pan. Aišku, kad minėtas teigiamas kūno kultūros poveikis patiriamas tada, kai fiziniai pratimai atliekami metodiškai tinkamai, atitinka adekvatų fizinį krūvį.

Per didelis fizinis krūvis arba sudėtingi fiziniai pratimai gali sveikatą nestiprinti, o pabloginti. Fiziniai pratimai ypač svarbūs silpnesnės sveikatos vaikams, kurie paprastai mokyklose paskiriami į specialiąją medicininę fizinio pajėgumo grupę. Į ją įeina menkesnio fizinio išsivystymo vaikai.

Specialiai pritaikyta kūno kultūra ne tik stiprina tokių vaikų organizmą ir skatina gerą fizinį vystymąsi, bet ir padeda net tais atvejais, kai medikamentinis gydymas būna bejėgis. Pavyzdžiui, galima ištaisyti laikysenos defektus ir stuburo deformacijas (skoliozę, lordozę), visai panaikinti ar sumažinti sąnarių nepaslankumą po traumų, paralyžių, kompensuoti kai kuriuos širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo ir kitų sistemų sutrikimus.

Mokslininkų įrodyta, kad fiziniai pratimai ir grūdinimasis - tai svarbios įvairių sutrikimų gydymo profilaktikos priemonės.

Visuomenės sveikatą didžiąja dalimi lemia vaikų sveikata, todėl jaunajai kartai turi būti skiriamas ypatingas dėmesys. Būtina nustatyti faktorius, žalingai veikiančius vaiko organizmą, atskleisti jų galimo poveikio priežastis ir laiku juos likviduoti.

Mokyklinio amžiaus vaikų tarpe vyrauja netaisyklingos kūno laikysenos defektai, įvairūs regėjimo sutrikimai, retesni plokščiapėdiškumo atvejei, bei labai reti klausos defektai.

Laikysena - individuali įprastinė kūno padėtis judant ir nejudant. Ją lemia fiziologinės kreivės, kurios priklauso nuo įvairių kūno dalių svorio ir raumenų jėgos. Laikysena - tai ne tik harmoningas žmogaus išsivystymas, bet ir gera sveikata, grožis. Tačiau apie 25-30 proc. stuburo iškrypimais būna apie 3%, aštuntose - apie 8%, o vyresnėse klasėse - iki 20% ir daugiau. Įgimti stuburo iškrypimai pasitaiko retai - tik apie 6%.

Formuojant taisyklingą vaiko kūno laikyseną ar koreguojant jos defektus, nuolat taikomos profilaktinės higieninės priemonės. Šiuo tikslu rytinės gimnastikos metu naudotini pratimai, kurie praplečia krūtinės ląstą, suartina mentes, stiprina ilgųjų nugaros ir pilvo preso raumenų susitraukimus. Pratimai atliekami ne tik stovint, bet ir gulint ant nugaros, ant pilvo, keturpėsčia.

Esant susiformavusiam kūno laikysenos defektui, be minėtų bendrų profilaktinių priemonių, rekomenduojami specialūs fizinės kultūros užsiėmimai 2 - 3 kartus per savaitę, parenkant proceso progresavimą stabdančius arba koreguojančius pratimus. Pavyzdžiui, jeigu vaikas susikūprinęs, jam reikėtų atlikti tokius pratimus, kurie padeda ištiesinti kūną stuburo judesiais krūtinės srityje.

Jei nukarę pečiai, skirtini įvairūs rankų pratimai (kėlimas į viršų, priekį, šonus). Esant labai išsikišusioms mentėms, efektyvūs pečių sukamieji judesiai, rankų judesiai atgal ir į viršų, o taip pat siekiant pakaušį gulomis ant pilvo. Koreguojant lordozę, rekomenduojami pratimai, stiprinantys pilvo raumenis. Pavyzdžiui, gulint ant nugaros, pakaitomis kilnojamos ištiestos kojos arba iš gulimos padėties pereinama į sėdimą.

Esant nepakenkamai išreikštiems stuburo fiziologiniams linkiams (tiesi laikysena), tinka intensyvūs pratimai su lengvu krūviu, įtraukiant visas raumenų grupes (0,5 - 1 kg svorio hanteliai). Gydant skoliozę, rekomenduojami pratimai, gerinantys kvėpavimo funkciją, stiprinantys pilvo ir nugaros raumenis, plečiantys deformuotą krūtinės ląstą.

Pavyzdžiui, vaikas, paguldytas ant išgaubto krūtinės ląstos šono, pakišus po juo velenėlį, atlieka rankos judesius į šoną ir į viršų (praplečiama krūtinės ląsta įgaubtoje pusėje). Skolioze sergantiems vaikams labai tinka plaukymas, įvairūs pusiausvyros pratimai, o taip pat pasyvi korekcija masažu (silpniems vaikams).

Pratimai turi būti atliekami individualiai namuose ar grupėmis, organizuojant specializuotus užsiėmimus po 35 - 45 minutes, 3 - 4 mėnesius per metus. Vaikams su šiais sutrikimais mankštinti netaikomi pratimai kybant, liemens lenkimas žemyn (dar labiau ištempia ir taip ištįsusius nugaros raumenis), išsilenkimai atgal, galvos užvertimai atgal, taip pat reikėtų vengti kūlversčių, stovėsenos ant menčių, šuolių.

Patartina atsisakyti gimnastikos pratimo “tiltelio” net visiškai sveikiems mokiniams. Ne visų vaikų yra vienodas stuburo lankstumas atgal. Besistengiant atlikti šį pratimą, galima sutraumuoti tarpslankstelinius diskus, pertemti nugaros raiščius. Laikyseną teigiamai formuoja plaukimo, pusiausvyros, kai kurie tempimo pratimai.

Būtinai nugaros, pilvo, pečių juostos raumenų stiprinimo pratimai, naudojant gimnastikos lazdas, nesunkius svarmenis, kamuolius.

tags: #kiek #grupeje #turi #but #vaiku #jei