Moderniame valstybės gyvenime konkurencijai tenka ypatinga reikšmė, nes ji garantuoja laisvos ir veiksmingos rinkos funkcionavimą, o pastaroji sudaro ekonominį modernios valstybės pagrindą. Konkurencija užtikrina visuomenei pigesnes ir geresnes prekes ir paslaugų gausą, skatina technologinę pažangą ir mokslo plėtrą. Šiuolaikiniame pasaulyje konkurencija nėra savaiminis rinkos procesas.
Toks suvokimas, kad valstybė turi saugoti konkurencijos procesus ir pirmieji konkurencijos teisės aktai dar XIX amžiuje atsirado JAV, kuomet JAV Kongresas priėmė antimonopolinį Šermano aktą. Europoje konkurencijos teisinį reguliavimą labai paskatino Europos Bendrijos (toliau - EB) sukūrimas. Įsteigdamos EB valstybės narės užsibrėžė sau tikslą sukurti ir išplėtoti tokią sistemą, kuri veiksmingai apsaugotų konkurenciją EB rinkoje. Suprantama, kad konkurenciją gali riboti ir susitarimai tarp įmonių.
Šiame straipsnyje tiriama vertikaliųjų susitarimų reglamentavimo sistema. Analizuojami vertikaliųjų susitarimų reglamentavimo pagal Europos Bendrijos steigimo sutarties 81 straipsnį ypatumai, tendencijos. Atskleidžiami konkurencijos teisėje draudžiamiems vertikaliųjų susitarimų esminiai požymiai.
Analitinis metodas yra šiame darbe pagrindinis. Lyginamasis istorinis metodas yra vartojamas aptariant vertikaliųjų susitarimų reglamentavimo reformas, bei aptariant vertikaliųjų susitarimų vertinimo kitimo tendencijas. Darbas yra teorinio analitinio pobūdžio. Šiais EB pirminės ir antrinės teisės aktais, Europos Teisingumo Teismo bei Europos Komisijos praktika, Komisijos pranešimais.
Šiandieninė laisvoji rinka nėra stichiška ir nereguliuojama. Šiuo metu valstybė aktyviai dalyvauja rinkos procesuose, priimdama įvairius teisės aktus ir kontroliuodama jų laikymąsi. Nėra svarbu ar tokio susitarimo šalys veikia viename ekonominiame lygmenyje (pvz. susitarimą sudaro viena gamybos įmonė su kita gamybos įmone, tai yra taip vadinami horizontalieji susitarimai) ar įmonės priklauso skirtingiems ekonominiams lygmenims ( pvz. susitarimas tarp žaliavos tiekėjo ir gamybos įmonės ar tarp gamybos bei platinimo įmonių, tai yra taip vadinamieji vertikalieji susitarimai).
Taigi, vertikalusis susitarimas apibrėžia tik antrinę Bendrijos teisę. EB Sutarties 81 str. yra taikomas įmonėms ir įmonių asociacijoms. Turint omenyje, kad įmonių asociacijos taipogi susideda iš įmonių, taigi sąvoka įmonė yra raktinė sąvoka, kalbant apie šios normos subjektus. Reikėtų paminėti, kad oficialiame lietuviškame EB Sutarties tekste naudojamas terminas įmonė, o tuo tarpu LR konkurencijos įstatyme vartojama platesnė ūkio subjekto sąvoka. Kaip teigia I. Norkus, tokiame sąvokų neatitikime, bei jų aiškinimo skirtumuose, t.y., kad Lietuvoje apibrėžiant ūkio subjektą mėginama išvardinti visas įmanomas teisines ūkio subjekto organizavimo formas (įmonės, jų junginiai, įstaigos, organizacijos, kiti juridiniai ar fiziniai asmenys), kai tuo tarpu Europos Bendrijos teisėje į pirmą vietą iškeliami ne teisiniai, o ekonominiai kriterijai, (t.y. šia konkurencijos teisės subjektu, atsižvelgiant į atitinkamą sutarties objektą.
Suderinti veiksmai yra sąlygoti įmonių valių suderinimo ir atitinkamo jų elgesio rinkoje, taigi subjektyvaus ir objektyvaus kriterijaus. Tai reiškia, kad vien tik šalių valios suderinimas, jei tik jis lieka nevykdomas, neišpildo suderintų veiksmų sąlygos. Suderintus veiksmus reikia skirti nuo leidžiamo sąmoningo paralelaus elgesio. Vertikalieji susitarimai nuo horizontalis yra atskiriami naudojant ekonominio lygmens kriterijų. Bendrosios išimties reglamente minimas toks atskyrimas tik susitarimo atžvilgiu, neapimant suderintų veiksmų.
Įmonės veikia skirtinguose gamybos lygmenyse, kai pavyzdžiui, viena įmonė gamina žaliavas, kurias kita įmonė panaudoja savo gamybai. Tuo tarpu skirtinguose platinimo lygmenyse įmonės veikia tuomet, kai pavyzdžiui viena įmonė yra didmenininkas, o kita mažmenininkas. Šiosios įmonės, susitarimo atžvilgiu, veikia tiek skirtinguose gamybos, tiek platinimo lygmenyse, taip yra tuomet, kai pavyzdžiui susitarimas sudaromas tarp gamintojo, didmenininko ir mažmenininko. Šios įmonės gali sudaryti vertikalųjį susitarimą, kadangi ta pati įmonė gali veikti daugiau nei viename gamybos ar platinimo lygmenyje. Taip yra tada, kai pavyzdžiui du prekių gamintojai susitaria, kad vienas iš jų platins kito prekes. Ekonominio lygmens kriterijų yra lengva taikyti tik tuomet, kai ekonominiai lygmenys yra griežtai vienas nuo kito atskirti.
Remiantis Europos Teisingumo Teismo praktika, EB Sutarties 81 straipsnyje įtvirtintas kartelinis susitarimas draudimą reikia suprasti kaip nedalomą visumą, kurios pagrindu yra taisyklės - išimties sistema. Taigi įmonių sudaryto susitarimo vertinimas pagal EB Sutarties 81 str. Pirmajame etape reikia nustatyti ar įmonių susitarimai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą, turi antikonkurencinį tikslą arba konkurencijai žalingą poveikį. Antrasis etapas turi būti pradedamas tik tuomet ir tik tada taikoma EB Sutarties 81 straipsnio 3 dalis, kai paaiškėja, kad įmonių sudarytas susitarimas riboja konkurenciją EB Sutarties 81 (1) straipsnio prasme.
Jei skelbiama, kad tai yra akcija, dabar bus reikalaujama, kad per 30 jos dienų laikotarpį bent 16 dienų ir būtų taikoma akcijinė kaina (kartais prekybininkai paskelbia apie akciją iki, pavyzdžiui, mėnesio galo, tačiau akcija taikoma tik trumpą laiką). Anot ekspertų, naujovės iš dalies suteikia aiškumo prekybininkams - jie dabar aiškiai žinos, ką konkrečiai Konkurencijos taryba laiko pažeidimu. Tiesa, tuo pačiu tai bus ir papildoma našta - teks ypatingai atidžiai stebėti ir lyginti konkurentų kainas.
Konkurencijos tarybai patvirtinus Rekomendacijas dėl kainų palyginimo reklamose, tikimasi, kad tai padės formuoti sąžiningus reklaminius pasiūlymus ir neklaidinti vartotojų, kurie ne visada yra tikri - ar tai, kas vadinama „išpardavimu“, iš tiesų yra išpardavimas, ar „akcija“ iš tiesų yra akcija? Teigiama, kad vartotojui bus aiškiau - kaip bus lyginamos kainos, ką reiškia akcija, išpardavimas, reguliari kaina. Viena iš naujovių - vadinamoji 10-ies procentų taisyklė. Skelbdamas akciją, prekybininkas privalės užtikrinti, kad ne mažiau kaip 10 proc. prekių bus parduodama būtent už išpardavimo kainą.
Kita naujovė - reguliavimas, ką turi daryti prekybininkas, skelbdamas apie „reguliarią“ ar „įprastinę“ kainą. Dabar prekybininkas turės atlikti konkurentų kainų stebėseną bei pagrįsti savo kainos įprastumą. Dar vienas aspektas liečia dažnai aptariamas parduotuvių akcijas.
Neringos savivaldybės tarybos kontrolės komiteto 2026-02-19 d. posėdis
Reklama yra viena iš sudėtinių marketingo dalių, greta prekės, kainos ir tiekimo, todėl reklaminės informacijos tikslas visų pirma grindžiamas ekonominės naudos siekiu. Ji apima beveik visas žmogaus veiklos sritis, nors dabar didžiausias dėmesys skiriamas komercinei reklamai, kuri padeda realizuoti pagamintą, gaminamą ar būsimą produktą - paslaugą, idėją. Reklama, atspindėdama naujausias technikos galimybes bei realizuojama pažangiausiomis komunikacijos technologijomis, tapo neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi bei galingu ginklu jos turėtojo rankose. Verslo subjekto pagrindinis tikslas - gaunamo pelno didinimas, kuriam labai reikšmingą įtaką gali daryti sėkminga reklaminė kampanija, todėl norėdami pasiekti užsibrėžtą tikslą - sulaukti kuo didesnio vartotojų dėmesio bei palankaus jų ekonominio elgesio rinkoje, reklamos davėjai kartais gali imtis nesąžiningų veiksmų tiek konkurentų, tiek vartotojų atžvilgiu.
Reklama siekiama taip paveikti potencialius vartotojus, kad įsigyjama prekė ar paslauga taptų kuo patrauklesnė ir tai lemtų jos įsigijimą. Savaime šis tikslas nėra neteisėtas, jei paisoma reklamai nustatytų reikalavimų. Šios reklamos atsiradusios žalos atlyginimą, nuostatas. Įgyvendinant Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2005/29/EB Dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje buvo priimtas Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymas.
Reklamos teisinis santykis reguliavimo bazės naujumas lemia nuodugnesnių tyrimų šioje srityje nebuvimą. Šios reklamos ir atsakomybės už jos naudojimą reglamentavimas gali užtikrinti vartotojų teisių apsaugą bei sąžiningos konkurencijos laisvę, pagrįstą verslo subjektų tokiu veikimu rinkoje, kuomet pirmenybė teikiama teisėtiems elgesio būdams.
Žmogus įgyvendinti daugelį savo konstitucinių teisių ir laisvių gali tik turėdamas laisvę nekliudomai ieškoti informacijos, ją gauti ir skleisti. Tai vienas esminių demokratinės valstybės ir teisinės visuomenės bruožų. Kaip ir daugelis kitų konstitucinių teisių bei laisvių taip ir reklamos laisvė nėra absoliuti, kadangi, siekiant apsaugoti ir išlaikyti pusiausvyrą tarp asmens teisių bei visuomeninės interesų būtina užtikrinti, jog vienų teisių įgyvendinimas nepažeistų ir nepagrįstai neapribotų kitų teisių. Reklama - tai vienas iš daugelio rinkodaros elementų.
Reklama yra siekiama taip paveikti potencialius vartotojus, kad reklamuojamos prekės ar paslaugos paklausa imtų augti. Tai tam tikro pobūdžio duomenys, kuriais informuojama apie prekes arba paslaugas, todėl, darytina išvada, jog informacijos laisvė apima ir reklamos laisvę. Viena iš svarbiausių reklamos funkcijų yra teisingos informacijos pateikimas vartotojams. Skleidžiant reklamą būtina derinti verslo interesų tenkinimą su vartotojų teisių apsauga. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau - Konstitucinis Teismas) pažymi, kad reklama taip pat yra informacija, nes suteikia jos gavėjui tam tikrų žinių apie prekes, paslaugas ar kitus reklamuojamus objektus (subjektus). Tai yra savitas informacijos porūšis, kuris paprastai vadinamas komercine informacija. Reklama yra neatsiejama nuo verslo sferos, rinkodaros, nes faktiškai jiems tarnauja, yra svarbi komercijos priemonė.
Kaip jau buvo minėta, šia Direktyva yra siekiama suderinti Europos Sąjungos narių įstatymus reklamos srityje, kadangi reklama peržengdama atskirų valstybių sienas jau įtakoja bendrą rinką ir jos funkcionavimą. Šios reklamos iškelti bylą arba tokią reklamą apskųsti administracinei institucijai, kurios kompetencija leidžia jai priimti sprendimą dėl skundų ir bylos iškėlimo. Šios reklamos nagrinėja Konkurencijos taryba.
| Naujovė | Aprašymas |
|---|---|
| 10-ies procentų taisyklė | Prekybininkas, skelbdamas akciją, privalo užtikrinti, kad ne mažiau kaip 10 proc. prekių bus parduodama būtent už išpardavimo kainą. |
| Reguliarios kainos reguliavimas | Prekybininkas turės atlikti konkurentų kainų stebėseną bei pagrįsti savo kainos įprastumą. |
| Akcijos trukmė | Jei skelbiama, kad tai yra akcija, dabar bus reikalaujama, kad per 30 jos dienų laikotarpį bent 16 dienų ir būtų taikoma akcijinė kaina. |
