Įmonės turtas, išreikštas pinigais: apskaitos principai ir klasifikacija

Didelė dalis įmonėse formuojamų ir naudojamų duomenų priklauso apskaitai. Apskaitos informacija yra iš patikimo šaltinio gauti ir tinkamai užregistruoti apskaitos, daugiausia finansinės, duomenys, kuriuos naudoja savarankiški ūkiniai vienetai - įmonės jų valdymo procese arba kurie potencialiai ateityje gali būti naudingi valdytojams bei kitiems apskaitos informacijos vartotojams. Iš visų įmonėse naudojamų duomenų apie 70% sudaro buhalterinės apskaitos informacija.

Apskaitos požiūriu įmonė yra savarankiškas ūkinis vienetas, atribotas nuo kitų įmonių ir savininkų. Jokie kiti kriterijai (nuosavybės forma, juridinis statusas, dydis ir pan.) įmonės termino neriboja. Įmonė gali būti parduotuvė, vienas žmogus (apskaitos aspektu - dažniausiai prekių gamintojas ar perpardavėjas), gamykla, susivienijimas, bankas, pelno nesiekianti organizacija (ligoninė, mokykla, partija, profesinė sąjunga) ir kt. Apskaita - yra verslo kalba.

Tai teisinga nuostata, nes neturėdami duomenų apie verslo sėkmę ar turtą, kuriuo disponuoja įmonė, tos įmonės darbuotojai paprasčiausiai negalėtų susikalbėti. Juk įmonės steigiamos tam, kad uždirbtų pelną ir didintų savininkų turtą, išreiškiamą pinigais. Specialistai puikiausiai gali susikalbėti universalia apskaitos kalba, viską išreiškiančia visuotiniu piniginiu matu. Šio mato pagrindu visus duomenis ir formuoja apskaitininkai, pateikdami žinias apie įmonės turtą, jo savininkus bei turto panaudojimo efektyvumą - juk įmonės veiklos procese turto nuolat turi daugėti, nebent dalį jo išsidalytų savininkai arba įmonė nuolatos patirtų nuostolius.

Apskaitos informacijos vartotojai

Ne tik pati apskaitos info, bet ir jos vartotojai pasižymi gausa ir įvairove. Apskaita turi būti vykdoma kiekvienoje įmonėje, be to, įvairiais tikslais. Pagrindiniai apskaitos info vartotojai yra tiesiogiai suinteresuoti įmonės vidiniai vartotojai, o svarbiausi iš jų - įmonės savininkai (AB - akcininkai). Verslo nesėkmės atveju jie rizikuoja prarasti visą investuotą į įmonę turtą, todėl nuolat turi domėtis ne tik įmonės veiklos pelningumu, bet ir turto, kuriuo disponuoja įmonė, suma, taip pat kam priklauso šis turtas, t.y. jo savininkais.

Labai reikšmingi apskaitos info vartotojai - įmonės administracija bei valdytojai (menedžeriai). Savininkų paskirta administracija vadovauja įmonės veiklai tarp visuotinių ataskaitinių akcininkų susirinkimų. Ji privalo rūpintis, kad įmonės veikla būtų pelninga, įmonė nuolat turėtų pakankamai pinigų atsiskaityti su kreditoriais ir tiekėjais, galėtų išmokėti dividendus, laiku atsiskaityti su valdžios instancijomis už priskaičiuotus mokesčius, be to, naudodama gamyboje turtą, jo „nepravalgytų“, to turto bent jau nemažėtų. Apskaitos duomenimis paprastai domisi ir įmonės darbuotojai tiek tiesiogiai, tiek ir netiesiogiai - dažniausiai per profesines sąjungas ir kitas darbuotojų teises ginančias visuomenines organizacijas. Jiems svarbu žinoti, ar perspektyvi įmonės veikla, kad galėtų būti garantuoti dėl savo darbo vietų ar karjeros.

Antroji reikšminga apskaitos informacijos vartotojų grupė yra tiesiogiai suinteresuoti išoriniai įmonės informacijos vartotojai. Jeigu įmonė naudojasi kreditais, tai reikšmingiausi iš išorinių informacijos vartotojų yra esantys ir potencialūs kreditoriai, dažniausiai - bankai ar kitos finansinės institucijos. Esantys ir potencialūs pirkėjai taip pat domisi įmonių, iš kurių perka prekes, veikla ir perspektyvomis. Didelę reikšmę įmonių apskaitos info teikia įvairios valdžios institucijos: mokesčių sistemos tvarkytojai ir įvairių mokesčių surinkėjai; valstybinės statistikos institucijos; Regioninės valdžios institucijos. Yra nemažai ir kitų vartotojų: Vertybinių popierių komisija bei makleriai; Įmonės konkurentai; finansų bei ekonomikos ekspertai ir patarėjai.

Kaip matome, yra labai daug ir įvairių apskaitos informacijos vartotojų, kurie suinteresuoti, kad įmonės apskaitininkai laiku pateiktų jiems svarbią apskaitos bei atskaitomybės informaciją.

Bendrieji apskaitos principai

Formuojant apskaitos sistemą, ypač reguliuojant finansinę apskaitą didelę reikšmę turi bendrieji apskaitos principai (BAP). Tai svarbiausios visuotinai priimtos apskaitos taisyklės bei teiginiai, kurių laikantis tvarkoma apskaita visame civilizuotame pasaulyje. Jų svarbą būtų galima palyginti su žmogaus gebėjimu kalbėti kitiems suprantama kalba. Jeigu susikursime tik mums patiems suprantamą kalbą, paprasčiausiai nesusikalbėsime su kitais. Taip pat yra ir apskaitoje: jeigu nesilankysime visuotinai pripažintų principų, suformuotos finansinės informacijos niekas nesupras. Apskaitos principai - tai taisyklės, pagal kurias tvarkoma apskaita.

Svarbiausi bendrieji apskaitos principai:

1. Įmonės principas: Reikalaujama, kad savininko ar savininkų investuotas į įmonę turtas apskaitoje būtų atskiras nuo jų asmeninio turto. Įmonės principu reikalaujama, kad savininko ar savininkų investuotas į įmonę turtas apskaitoje būtų atskiras nuo jų asmeninio turto. Dėl to į įmonės veiklos apskaitą reikia įtraukti tiktai įmonės turtą, nuosavą kapitalą ir jos skolas. Į šią apskaitą negalima įtraukti įmonės savininkų turto ir skolų. Šis reikalavimas taikomas visoms įmonėms nepriklausomai nuo jų civilinės atsakomybės. Išimtis netaikoma ir individualioms įmonėms, turinčioms neribotą civilinę atsakomybę. Pagal tokios įmonės prievoles įmoninkas atsako visu savo turtu. Nepaisant to, įmonės apskaita yra atskira nuo savininko asmeninio turto apskaitos. Į įmonės apskaitą reikia įtraukti tiktai savininkų investuotą turtą. Apie XV amžių, kai įmonėms vadovauti savininkai pradėjo samdyti, šio principo imta laikytis daugelyje šalių, o dabar jis tapo visuotinai pripažintas. Jo būtinai reikia, nes viename katile „sumaišius“ savininkų asmeniniam (buitiniam) naudojimui ir verslui plėtoti skirtą turtą ir esant bent kiek sudėtingesnei nuosavybės struktūrai (kai įmonės nuosavybė priklauso ne vienam, o net keliems savininkams), nesilaikant šio principo, būtų neįmanoma išsiaiškinti, kuriam iš savininkų ir kokia įmonės turto dalis priklauso.
2. Tęsiamos veiklos principas: Reikalaujama apskaitoje daryti prielaidą, jog įmonės veikla trunka neribotą laiką, bet, pavyzdžiui, neina bankroto link, verslo nesirengiama perleisti ar nėra kitos priežasties, dėl kurios reikėtų nutraukti veiklą. Apskaitos praktikoje tęsiamos veiklos principas reiškia, kad įmonės turimas turtas privalo būti įvertintas ne finansinės atskaitomybės parengimo momentu susiklosčiusiomis rinkos kainomis (jas tiksliai nustatyti galima tik pardavus turtą), bet faktine to turto įsigijimo savikaina, aišku, atspindint ir jo nudėvėtąją dalį. Kartais šis principas įvardijamas išvestiniu - išlaidų (savikainos) principu. Tai labai svarbi nuostata, leidžianti įvertinti įmonės turtą ir potencialias jos veiklos galimybes. Mat tas pats turtas vienai įmonei gali būti labai vertingas, o kitai ar netgi visoms kitoms apskritai nieko nereikšti. Ir atvirkščiai, bevertė įmonės kieme riogsanti mašina gali būti labai naudinga gretimai įmonei. Nelygu, koks jos verslas - gal, tarkime, senų automobilių restauravimas siekiant vėliau juos parduoti. Taigi įmonės tęsiamos veiklos principo požiūriu kiekvienos įmonės turtą objektyviai galima įvertinti tik atsižvelgiant į jo naudingumą įmonei uždirbant pajamas. Atsiribojus nuo šio veiksnio, bet koks turto įvertinimas praranda prasmę. Beje, gerokai pasikeitus kainų lygiui, ilgalaikis materialusis turtas gali būti perkainojamas ir tas perkainojimas, savaime suprantama, taip pat prasmingas tik tuomet, jeigu atliekamas atsižvelgiant į šio turto naudą veikiančiai įmonei. Principas netaikomas, kai priimamas sprendimas likviduoti įmonę ir kai įmonė steigiama ribotam veiklos laikotarpiui.
3. Periodiškumo principas: Reikalaujama sąlygiškai suskirstyti įmonės veiklą į tam tikrus laikotarpius, kurių kiekvieno pabaigoje pateikiami ataskaitiniai duomenys apie įmonės turimą turtą bei jo pasikeitimus per ataskaitinį laikotarpį, taip pat apie uždirbtas pajamas ir jas uždirbant patirtas sąnaudas. Įmonės veiklos dalijimas į tam tikrus laikotarpius visiškai logiškas, nes savininkai naudą iš įmonės turi gauti periodiškai, o nelaukti neapibrėžtos ateities. Pagaliau kiekvienas savininkas nori retkarčiais palyginti savo verslo sėkmę su tokio pat ar panašaus verslo sėkme, be to, įvertinti savo veiklos sėkmę viso ūkio kontekste. Todėl įmonių veiklos rezultatai apibendrinami pasibaigus ilgesniems laikotarpiams, kurie vadinami ataskaitiniais, nes apibendrinti apskaitos duomenys (šiuo atveju juos irgi galima vadinti ataskaitiniais) pateikiami įmonės savininkams kaip sudedamoji administracijos veiklos ataskaitos dalis. Pagrindinis ataskaitinis laikotarpis - finansiniai metai. Dvylikos mėnesių ataskaitinio laikotarpio trukmė neatsitiktinė. Žmonės nuo seno gyvenimą skirsto kalendoriniais metais. Tačiau finansiniai metai nebūtinai turi sutapti su kalendoriniais. Kiekviena įmonė, atsižvelgdama į veiklos intensyvumą, gali pati pasirinkti finansinių metų pradžią ir pabaigą.
4. Apskaitos pastovumo principas: Reikalaujama, kad apskaitininkai labai apdairiai keistų apskaitos metodiką, kad būtų galima palyginti keleto laikotarpių įmonės veiklos rezultatus. Tačiau laikantis šio principo neatsiribojama nuo apskaitos metodikos tobulinimo. Jei įmonė įsitikino, kad tam tikras metodas gali būti naudingas ilgą laiką, toks metodas turi būti pritaikytas. Apie įvykusius pasikeitimus ir jų įtaka veiklos rezultatams turi būti pranešama informacijos vartotojams. Buhalterinės apskaitos įstatyme nustatyta, kad įmonė pasirinktą metodą turi taikyti kiekvienais finansiniais metais. Apskaitos metodą keisti galima tik tais atvejais, kai tuo siekiama teisingai parodyti įmonės finansinių metų turtą, nuosavą kapitalą ir įsipareigojimus. Jis reiškia, kad apskaitos metodika turi būti nekintama (stabili) pakankamai ilgą laiką (kelerius metus), t.y.ji turi būti perimama iš vieno laikotarpio į kitą. To reikia, kad būtų galima palyginti veiklos rezultatus ir nustatyti kaip jie keičiasi.
5. Piniginio mato principas: Reiškia, kad visas įmonės turtas, taip pat jos veiklos rezultatai apskaitoje ir bendrojoje finansinėje atskaitomybėje turi būti atspindėti ir įkainoti pinigais. Būtų neįmanoma nustatyti, kuri iš dviejų įmonių yra turtingesnė, jeigu jų turtas būtų išreikštas ne pinigais, bet natūriniais dydžiais. Štai kodėl būtinas piniginis įkainojimas. Buhalterinės apskaitos įstatymas deklaruoja, kad apskaita tvarkoma ir apskaitos dokumentai išrašomi nacionaline valiuta, o prireikus - ir užsienio valiuta. Jei ūkiniai įvykiai įvyksta arba ūkinės operacijos atliekamos užsienio valiuta, jos apskaitoje perskaičiuojamos į nacionalinę valiutą nustatytu santykiu.
6. Kaupimo principas: Yra vienas svarbiausių konceptualių laisvosios rinkos apskaitos nuostatų. Jis reikalauja, kad ūkiniai faktai apskaitoje būtų fiksuojami jau įvykę: uždirbamos pajamos turi būti registruojamos tada, kai jos uždirbamos, o jas uždirbant patirtos sąnaudos tada, kai jos patiriamos, nepriklausomai nuo pinigų gavimo ar išmokėjimo. Duomenų kaupimo principas numato, kad pajamos laikomos uždirbtos tada, kai produkcija yra parduota (išsiųsta pirkėjui), o paslaugos suteiktos, nesvarbu, pirkėjai sumokėjo už šias prekes ar ne. Savo ruožtu patirtomis sąnaudomis laikoma sunaudotas turtas bei suteiktų paslaugų ar įsipareigojimų tiekėjams išlaidos, susijusios su ataskaitiniu laikotarpiu uždirbtomis pajamomis.
7. Palyginimo principas: Vadovaujamasi, kai skaičiuojamas finansinis rezultatas (pelnas ar nuostolis). Remiantis kaupimo principu apskaičiuotas ataskaitinio laikotarpio uždirbtas pajamas būtina palyginti su patirtomis šias pajamas uždirbant sąnaudomis. Šis principas sukonkretina sąnaudų sąvoką apskaitoje. Įmonė nuolatos turi įvairiausių išlaidų. Tačiau tai nereiškia, kad visos išlaidos, pavyzdžiui, pinigų išmokėjimai, prisideda prie ataskaitinio laikotarpio pelno uždirbimo. Taigi lygiai taip pat, kaip reikia skirti pajamas nuo įplaukų, negalima painioti ir išlaidų su sąnaudomis. Taip griežtai traktuoti sąnaudas apskaitoje būtina, norint tiksliai apskaičiuoti ataskaitinio laikotarpio veiklos rezultatą.
8. Atsargumo (apdairumo) principas: Reikalauja, kad apskaitininkai labai atsargiai vertintų visus įmonės veiklos rezultatus. apskaičiuojant per ataskaitinį laikotarpį patirtas sąnaudas, jų suma neturi būti sumažinta, o visas abejotinas sąnaudas reikia skirti ataskaitiniam laikotarpiui. Remiantis atsargumo principu, įmonė pasirenka tokius apskaitos būdus, kuriais vadovaujantis turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų bei pajamų ir sąnaudų vertė negali būti nepagrįstai padidinta arba sumažinta.
9. Neutralumo principas: Reiškia, kad finansinėje atskaitomybėje pateikta informacija turi būti objektyvi ir nešališka. Jos pateikimas neturi priklausyti nuo siekimo priversti apskaitos informacijos vartotojus priimti įmonei palankius sprendimus.
10. Turinio svarbos principas: Reiškia, kad registruojant ūkines operacijas ir įvykius, daugiausia dėmesio kreipiama į jų turinį ir ekonominę prasmę, o ne tik į formalius pateikimo reikalavimus. Ūkinės operacijios ir įvykiai turi būti įtraukti į apskaitą ir pateikti finansinėse ataskaitose pagal jų turinį ir ekonominę prasmę net ir tada, kai pateikimas ski...
11. Optimalumo (racionalumo) principas

Kiti apskaitos reikalavimai:

1. Svarbumas (informacijos)
2. Patikimumas (jei informacija nepatikima, bus priimtas neteisingas sprendimas)
3. Savalaikiškumas
4. Konservatyvumas

Pagrindinė apskaitos lygybė

Apskaitinė lygybė - turtas=nuosavybė. Turtas=savininkų nuosavybė+skolintojų nuosavybė. Savininkų nuosavybę didina pelnas (veiklos rezultatas - savininkų įnašai), mažina nuostolis (veiklos rezultatas - įmonės turto išėmimai savininkams). Vienas iš svarbiausių apskaitos uždavinių yra teikti info apie įmonės turtinę bei finansinę būklę ir jos veiklos rezultatus. Tokios info poreikius geriausiai tenkina dvejybinė apskaita. Jos pagrindą sudaro speciali lygybė, kuri vadinama pagrindine (fundamentine) apskaitos lygybe. Bendriausia šios lygybės forma abejuose pusėse turi po vieną narį. Kairiosios pusės narys dažniausiai vadinamas turtu, o dešiniosios pusės narys įvardijamas įvairiai: kapitalas; nuosavybė; įsipareigojimai ir kt. Turtu apskaitoje laikomi įmonės turimi ekonominiai ištekliai, teikiantys naudą ir turintys piniginę vertę, kurią galima patikimai nustatyti. Turtas yra labai svarbus veiksnys pajamoms bei pelnui gauti, dėl to kai kur jis yra vadinamas aktyvais.

Dešinėje pateiktos lygybės pusėje pavadinimai labai apibendrinti. Joje yra dvi skirtingos dalys: 1) įmonės skolos 2) įmonės savininkų kapitalas, vadinamas nuosavu kapitalu, arba tiesiog kapitalu. Taip detalizavus, apskaitos lygybė tampa tokia:

TURTAS(T)=SKOLOS(S)+KAPITALAS(K)

Pagal apskaitos lygybės konkrečius duomenis nustatomas įmonės kapitalo ir skolų santykis, t.y. finansų struktūra. Pagrindinė apskaitos lygybė ir jos detalizavimas atskleidžia pagrindinius įmonės apskaitos objektus. Juos sudaro: 1) turtas; 2) turto šaltiniai (įmonės nuosavas kapitalas ir skolos); 3) pajamos; 4) sąnaudos; 5) įmonės veiklos finansiniai rezultatai.

Dvejybinio įrašo esmė yra ta, kad kiekviena įvykusi ūkinė operacija atvaizduojama tokia pat suma skirtingų sąskaitų debete ir kredite. Kiekviena ūkinė operacija fiksuojama 2 kartus. Kiekvieno ūkinio fakto atspindėjimas vienos sąskaitos debite ir tuo pačiu metu - kitos kredite, vadinamas dvejybiniu įrašu, o sąskaitų derinys, kai viena sąskaita debetuojama, o kita kredituojama, įvardijamas sąskaitų korespondencija.

Sąskaitos ir jų korespondencija: daromos T formos sąskaitos. Debete rašomas apskaitomo objekto padidėjimas, kredite - apskaitomo objekto sumažėjimas. Dvejybinis įrašas susieja sąskaitas tam tikru ryšiu, t.y. vienos sąskaitos debetas susiejamas su kitos sąskaitos kreditu. Toks ryšys tarp sąskaitų vadinamas sąskaitų korespondencija, o viena su kita susijusios sąskaitos - koresponduojančiosiomis sąskaitomis. Terminas korespondencija apskaitoje vartojamas sąskaitų sąryšiui apibūdinti. Kiekviena ūkinė operacija turi tam tikrą sąskaitų korespondenciją. Ji apibūdinama nurodant debetuojamą iir kredituojamą sąskaitas.

Buhalterinis įrašas - tai debetuojamas ir kredituojamas sąskaitų ir ūkinės operacijos piniginės apimties (sumos) užrašymas. Buhalteriniai įrašas apima sąskaitų korespondenciją ir operacijos sumą ir todėl parodo operacijos turinį ir jos apimtį. Įvykusių ūkinių operacijų buhalterinių įrašų (arba tik sąs korespondencijos) užrašymas dažnai vadinamas kontavimu. Kontuojant paprastai rašomi tiktai sąskaitų numeriai.

Turto ir nuosavybės klasifikacija

Įmonės turtas gali būti klasifikuojamas pagal įvairius požymius: pagal finansinį pobūdį, pagal funkcinę paskirtį (naudojimo pobūdį), pagal naudojimo laiką(apyvartos pobūdį) ir kt. Pagal finansinį pobūdį jis gali būti skirstomas: 1) finansinį turtą (pinigai, vertyb. popieriai.) 2) materialųjį turtą (daiktai, medžiagos.) 3) ne materialųjį (įmonės įsigytos tam tikros teisės.). Pagal paskirtį turtas skirstomas į tokias rūšis kaip, pinigai, pastatai, mašinos ir įrengimai, medžiagos ir kt. Pagal naudojimo laiką turtas skirstomas į trumpalaikį ir ilgalaikį.

Trumpalaikis (apyvartinis) turtas: (jam priskiriamas toks turtas, kuris ekonominėje veikloje sunaudojamas (arba kitaip pasikeičia) per trumpą laiką)

1. Trumpalaikis finansinis turtas
   1. lėšos kasoje ir bankuose;
   2. terminuoti indėliai;
   3. apyvartiniai vertyb popieriai;
   4. skolos įmonei (debetinės skolos).
2. Trumpalaikis materialus turtas - atsargos
   1. prekės, skirtos perparduoti;
   2. gatava produkcija;
   3. nebaigtoji gamyba;
   4. žaliavos ir medžiagos.

Ilgalaikis materialus turtas

1. nekilnojamasis turtas
   • žemė (rinkos sąlygomis ji įgyja kainą ir vertę);
   • pastatai (pvz. cechų pastatai, sandėliai, gyvulininkystės pastatai.);
   • kiti statiniai, vadinamieji įrenginiai (pvz. vandentiekio bokštai, rezervuarai.);
   • perpardavimo įtaisai (dujotiekio vamzdynas, ryšių kabelinės linijos..).
2. kilnojamasis turtas
   • mašinos ir įrengimai;
   • transporto priemonės;
   • gamybinis bei ūkinis inventorius ir reikmenys;
   • darbiniai gyvuliai;
   • kitas turtas.

Nematerialusis turtas (patentai, licenzijos, įmonės prestižas ir kt.). Trumpalaikis ir ilgalaikis turtas skiriasi savo likvidumu, t.y. gebėjimu virsti pinigais. Trumpalaikis turtas yra likvidesnis, nes jį galima palyginti greitai paversti pinigais, o vienas iš šių turto elementų yra pinigai.

Sąskaitų planas - tai pagal tam tikrus požymius susistemintas sąskaitų sąrašas.

10 klasių:

1. ilgalaikis turtas (įrengimai, žemė, pastatai);
2. trumpalaikis turtas;
3. savininkų nuosavybė (nuosavas kapitalas, dotacijos ir subsidijos, rezervai, nepaskirstytas pelnas arba nuostolis);
4. mokėtinos sumos ir įsipareigojimai (skolintojų nuosavybė);
5. pajamos (pardavimų pajamos, kt. veiklos pajamos, pagautė - gautinos sumos);
6. atsarginės sąskaitos (naudojamos dažniausiai vidinei apskaitai);
7. specialios sąskaitos, kurios balanse neatspindėtos - teisės ir įsipareigojimai).

Pirmasis ženklas reiškia klasę, antrasis - detalizuoja pirmos klasės pirmo lygio sąskaitas, trečias ženklas tiksliau paaiškina antrą ženklą ir t.t. Ryšys tarp sąskaitų plano ir finansinės atskaitomybės: Turto sąskaitos (1,2 klasė)+nuosavybė (3,4 klasė)=balansas. 5 ir 6 klasė eina į pelno (nuostolio) ataskaitą.

sąskaitos:

1. kapitalo;
2. įsipareigojimų);
3. ekonominės veiklos rezultatų sąskaitos
   1. pajamų;
   2. sąnaudų;
   3. finansinių rezultatų).

Visos sąskaitos skirstomos pagal paskirtį ir naudojimo būdą:

1. pastovios (nuolatinės, tai tos sąskaitos, kurios turi likučius per ataskaitinį laikotarpį. Nuolatinės sąskaitų grupės yra specifinės. Jos artimos prie pagr. sąskaitų);
2. laikinos.

tags: #kiekviena #imone #turi #turto #kuri #galima