Šiandien norėtume pakalbėti apie tai, kas svarbu kiekvienam, besidominčiam Lietuvos kultūra ir istorija. Tai - kino festivalis „Kino pavasaris“, „Teo“ video nuoma ir archyvai.
Archyvai ir istorija
Nors laikai, kai istorikas buvo prilygintas akiniuočiui, besislapstančiam archyvuose ar bibliotekose, jau seniai praėjo, tačiau šis stereotipas mūsų visuomenėje vis dar gajus. Visuomenėje iš tiesų ganėtinai gajus stereotipas, esą istorikai - linkę į vienatvę, mažai ir nenoriai bendraujantys, nuolat archyvuose ar bibliotekose besislapstantys „akiniuočiai“.
Išsamiau nesusipažinusieji su istorikų buitimi ir būtimi dažniausiai linkę jiems klijuoti „istoriko - knygų žiurkės“ etiketę. Visų pirma, mūsų amato ypatumai - geras istorikas turi daug laiko praleisti archyvuose arba prie kompiuterio. Istorija mane žavi teikiamomis galimybėmis mąstyti apie save ir pasaulį, bėgantį laiką, praeities ir dabarties „akistatas“.
Istorikui, kaip ir bet kuriam kitam humanitarui, labai svarbu būti išgirstam ir suprastam. Todėl reikia išmokti pasakoti apie savo darbo rezultatus, jų prasmę bei vertę konkrečiam žmogui, visuomenei ir valstybei. Istorikas turi ne tik būti geras mokslininkas, bet ir mokėti sklandžiai kalbėti, rašyti.
Apie Aurimą Švedą
O geriausiam Istorijos fakulteto dėstytojui doc. Aurimui Švedui sukelia šypseną. Šis apdovanojimas buvo didžiulis ir tikrai malonus siurprizas. Buvote įvertintas kaip geriausias Istorijos fakulteto dėstytojas. Ką Jums reiškia toks pripažinimas?
Atvirai sakant, galiu tik spėlioti, kodėl studentai mane išrinko geriausiu Istorijos fakulteto dėstytoju. Tikriausiai šį klausimą geriau būtų užduoti jiems. Nesu tipiškas istorikas, nes dėstomuose kursuose („Teoriniai atminties studijų pagrindai“, „Istoriografija tarp mokslo ir meno“, „Kinas ir istorija“ ir kt.) daugiausia dėmesio skiriu ne klausimui „O kaip buvo iš tikrųjų?“, bet bandymams ieškoti atsakymo į klausimą „Ką, kaip ir kodėl mes atsimename apie praeitį?“.
Man iš tiesų labai pasisekė, kad Istorijos fakultete galėjau parengti ir dėstyti tokius kursus, kurie įdomūs pačiam. Esu įsitikinęs, kad mokslininko darbe svarbiausias postūmis veikti susijęs su patiriama nuostaba, kuri skatina leistis į dar nepažintų dalykų tyrimus.
Istorija man visuomet patiko, tačiau baigdamas vidurinę mokyklą blaškiausi tarp noro groti roko grupėje (tuo šiurpindamas savo tėvus) ir planų studijuoti istoriją. Džiaugiuosi, kad apsisprendžiau stoti į Vilniaus universitetą. Pirmoji mintis, kad man patiktų rašyti knygas ir dėstyti, šmėstelėjo tik pradėjus studijuoti ir perskaičius Hermanno Hesse’ės romaną „Stiklo karoliukų žaidimas“.
Man patinka bendrauti su studentais, nes paskaitose ir seminaruose keičiamės idėjomis. Beje, kartais diskutuodami su kolegomis sugrįžtame prie temos, kad XXI amžiuje paskaita turi ne tik būti gerai parengta dalykiškai, bet ir turėti spektaklio elementų.
Istorijos studijas renkasi smalsūs, nebijantieji eksperimentuoti ir improvizuoti, jaučiantieji poreikį gilintis ne tik į praeities tyrimų keliamus klausimus. Tad galiu dirbti su įdomiais jaunais žmonėmis. Jie paskaitose ne tik „rašo diktantus“ (t. y.
Palyginti su kolegomis iš Lietuvos istorijos ar Lietuvos kultūros tyrimų institutų, man tyrimams lieka mažiau laiko. Kita vertus, darbas universitete turi labai daug privalumų: nuolat bendraujame tarpusavyje, keičiamės idėjomis, diskusijose tikriname įvairias hipotezes. Tai yra didelė vertybė.
Pastebiu, kad kai kurie kolegos iš tiesų pamiršo (arba tiesiog nenori pripažinti), jog istorija ir literatūra yra to paties medžio šakos, todėl turi daug bendra. Šį santykį bent jau anglų kalboje padeda tiksliai išreikšti žodžiai „history“ (istorija) bei „story“ (pasakojimas) ir juos supantis bendras reikšmių laukas.
Vytautas Landsbergis ir Baltijos kelias
Vienas pirmųjų Lietuvoje savo prisiminimais pasidalijo prof. Vytautas Landsbergis. Jo įnašu į visam pasauliui internetu prieinamą skaitmeninį archyvą tapo sumontuotos filmo „Sąjūdis eina už Lietuvą“ ištraukos. Vytautas Landsbergis tapo projekto „Europeana 1989“ ambasadoriumi Lietuvoje. Jis vienas iš tų žmonių, kurie atliko lemiamą vaidmenį atkuriant Lietuvos nepriklausomybę ir ne tik matė, kaip keitėsi mūsų šalis, bet ir skatino šiuos pokyčius.
Diena buvo kupina darbo ir atsakomybės. Tokio didelio renginio Sąjūdis dar nebuvo ėmęsis. Dirbo mūsų grandys ir žmonės visoje Lietuvoje skirstydami, kur ir kas turi atvykti ir stoti į Baltijos kelią. Aišku, dirbo organizacinė ir koordinuojanti Sąjūdžio vadovybė, o man dar teko viena nenumatyta užduotis - kalbėti per radiją prieš pat paskirtąją valandą.
Atėjo mat nerimastingos žinios, kad keliai užsikimšę, žmonės labai jaudinasi pavėluosią, gali kilti sumaiščių, nelaimių, todėl valstybinis radijas paskambino, ar negalėčiau kreiptis į užstrigusiuosius keliuose. Skubėjau iš štabo į radiją ir kreipiausi į visus, kurie pakeliui, kad, jeigu nespėja, išliptų paskirtą valandą iš automobilių ir stotų, kur esą, susikibę rankomis - ir bus Baltijos kelyje. Kvietimas arba instrukcija nuėjo, žmonės įvykdė, ir šventė visiems liko šventė.
Anksčiau tą rugpjūčio 23-ąją, gal rytą, gal apie pietus, vyko ir svarbus, grynai politinis renginys - Sąjūdžio Seimo posėdis, kuriame tikslinome konceptualius mūsų programos dalykus. Jau Vasario 16-osios deklaracijoje buvome pasakę, kad einame į nepriklausomybę, bet vis dar vartota Lietuvos suvereniteto sąvoka, o ją ėmė eksploatuoti ir vietinė komunistų partija, kitąkart visokiom dalinių „suverenitetų“ atmainom.
Sąjūdžio ir Baltijos kelio koordinatorių sprendimu buvau netoliese štabo - Sąjūdžio būstinės - ir galimų radijo bei telefono ryšių, jei kiltų problemų. O jų kilo. Tad stovėjau prie Vilniaus arkikatedros frontono beveik Baltijos kelio pradžioje, nors tikroji simbolinė pradžia buvo Gedimino pilies bokštas ant kalno. Su manimi, greta manęs stovėjo artimieji. Žinoma, žmona Gražina. Kaip tik tai vasarai iš Australijos buvo atvykę mano sesuo su vyru ir brolis su žmona. Tai buvo pirmas po 45 metų atvejis, kai vėl visi buvome kartu. Jie stovėjo man iš dešinės, o toliau - buvę tremtiniai, politiniai kaliniai.
Ypatingiausia akimirka - prieš pat 19 val. kvietimas į radiją. Rūpestis ir nerimas dėl užsikimšusių šalutinių kelių, atsakomybė, kad ko nors neatsitiktų. Džiaugsmo žinios manifestacijai jau vykstant, kad prie Vilniaus autostradoje stovi ir tautinių bendrijų atstovai su savo vėliavomis. Kad Lietuvos komunistų partijos vadų nėra - nei domėjomės, nei mums labai rūpėjo. Atmosfera buvo itin pakili, žmonės dalyvavo ryžtingai ir džiaugsmingai, visi jautėsi lyg šeima. Manau, kiekvienas suprato ar savaip jautė, jog tai ir yra laisvė, kurios neprašome, o pasiekėme: esam išvien ir nieko nebijome.
Svarbiausi likę daiktai - tai tekstai, dokumentai, archyvas. Kai kurios nuotraukos, vaizdo juostos, kitokie daiktai iš Baltijos kelio - tai ženklai, žetonai, plakatai. Lietuvai liko kely pastatyti kryžiai, kitokie paminklai.
Tačiau jeigu klausiate apie visus 1989‑uosius - jie buvo nepaprastai turtingi metai, subrandinę valstybės restituciją. Turtingi įvykių, kaip antai Sąjūdžio ėjimas į dvejus pergalingus rinkimus, politinis darbas Lietuvoje, Baltijos vienybėje ir Maskvoje. Veikėme ir pasiekėme, kad SSRS aukščiausioji atstovaujamoji valdžia pasmerktų 1939 m. Stalino, Hitlerio sandėrį. Tais metais taip pat vyko Gotlando memorandumas apie viso pasaulio lietuvių vieningą nepriklausomybės siekį, kelionės ir politiniai kontaktai Vokietijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Lenkijoje.
Jonas Lekevičius ir žmogaus teisės
Pasaulyje garsėjantis grafikos dizaineris ir programuotojas Jonas Lekevičius reiškia paramą žmogaus teisėms. „Remiu šį projektą, nes tikiu, kad iš esmės žmogaus teisės yra priminimas, jog, visų pirma, esame lygūs žmonės, ir tik po šio esminio bendrumo turime unikalių skirtumų. Tas nuolatinis priminimas, deja, smarkiai reikalingas, tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje“, - teigia J. Lekevičius.
Grafikos dizaineris ir programuotojas savo paramą skyrė projektui „Apie žmones iš naujo“, kurį inicijavo žmogaus teisių portalas manoteises.lt. Tarp autorių - nemažai visuomenei žinomų vardų: multimedijų žurnalistė Berta Tilmantaitė, kol kas vienintelė lietuvė, kurios nuotrauka atsidūrė „National Geographic“ žurnalo viršelyje, apžvalgininkas ir radijo laidų vedėjas Karolis Vyšniauskas, kultūrinei žiniasklaidai komiksus kurianti Miglė Anušauskaitė, Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto narys prof.
Anksčiau žiniasklaidoje J. Lekevičius sakė pasigendąs įvairovės srityje, kurioje ir pats dirba. Anot jo, kol kas dauguma kompiuterinių žaidimų veikėjų - vyrai, todėl ši industrija turėtų labiau rūpintis tiek didesne lyčių reprezentacija, tiek įvairių socialinių grupių įtraukimu: „Reikia kalbėti apie įvairovę pačiomis įvairiausiomis prasmėmis: rasinę, socialinių sluoksnių ir kt.
Lekevičius kūrė žaidimus „Mr. Už skirtą paramą J. (2020 m., sausio 15 d., protokolas Nr. doc. dr. (Nr. 09.3.1-ESFA-V-709-01-0002).
"Nė dienos be lietuvių kalbos"
„Nė dienos be lietuvių kalbos“ trečioji knyga skiriama tiems, kurie jau moka lietuviškai ir siekia gero mokėjimo (C1) lygio. būdas; Kelionės). grožinės literatūros kūrinių ar jų ištraukų, populiarių dainų. mokomi diskutuoti, išdėstyti savo požiūrį, pagrįsti nuomonę ir kt. formų, jungtukų ir kt. su lietuvių kalbos skyrybos taisyklėmis. kalbos vartojimo užduočių. žodžiais, išsiaiškinti gramatikos dalykus, atlikti užduotis. rašymo užduotis. aukštesniųjų klasių mokiniams. aptarti, apibendrinti politinius įvykius.
Vaikų linija ir saugus internetas
Vis daugiau vaikų ir paauglių susiduria su priklausomybe nuo interneto. Praėjusiais metais į pagalbos tarnybą „Vaikų linija“ dėl šios problemos telefonu ir elektroniniais laiškais kreipėsi keturis kartus daugiau vaikų ir paauglių nei 2012 metais.
Pasak „Vaikų linijos“ savanorių mokytojos, psichologės Vaidos Kvietkauskaitės, nors manoma, kad alkoholis ir narkotikai yra pagrindinės nepilnamečių priklausomybės, pastaruoju metu priklausomybė nuo interneto tampa opia problema ir tėvams derėtų sunerimti, jei vaikas per daug laiko praleidžia virtualiame pasaulyje.
„Priklausomybė nuo interneto atsiranda dėl tokių pačių priežasčių kaip ir kitos priklausomybės. Jaunuoliai jaučiasi vieniši, neturi draugų, tad paguodos ieško kompiuterio ekrane, čia galėdami pasislėpti nuo problemų. Internetas jaunam žmogui ypatingai patrauklus savo interaktyviu turiniu, lengvu priėjimu, pilnaverčio dalyvavimo iliuzija, galimybėmis likti anonimišku ir užmegzti naujas pažintis, - teigia V.Kvietkauskaitė.
- Priklausomybė nuo interneto atsiranda pamažu - iš pradžių vaikas tiesiog aktyviai domisi, vėliau dingsta kiti susidomėjimo objektai, pasitenkinimas kompiuteriniu pasauliu virsta poreikiu. „Vaikų linijos“ atstovės teigimu, ar tai būtų vaikas, paauglys ar suaugęs žmogus - problema yra labai panaši. Savo asmeninius ir socialinius poreikius, pavyzdžiui, bendravimą su draugais, pradedama tenkinti tik virtualioje erdvėje.
Tyrimai rodo, kad vaikai ir paaugliai, turintys priklausomybę nuo interneto, dažniau turi mokymosi sunkumų, suprastėja jų darbinė veikla, vargina miego, mitybos sutrikimai, galvos ar nugaros skausmai. „Vaikų linijos“ psichologė pastebi, kad tėvai dažniausiai pagalbos kreipiasi tik tuomet, kai jų atžalos tampa nebesukalbamos, pasikeičia jų emocijos ir elgesys, jie nebelanko mokyklos.
Siekiant užkirsti kelią priklausomybės vystymuisi, svarbu, kad tėvai pirmiausia atrastų laiko pasidomėti, kaip jaučiasi, kuo domisi ir kaip gyvena jų vaikas bei kokios yra interneto priklausomybės keliamos grėsmės. Taip pat svarbu supažindinti vaiką su alternatyviomis laisvalaikio leidimo formomis, su vaiku kalbėtis apie jausmus, skatinti jį reikšti savo mintis.
„Neretai patys vaikai prisipažįsta, kad tapo sunku kontroliuoti naudojimąsi kompiuteriu bei įvardija su tuo susijusias pasekmes: prastus santykius su šeimos nariais ar draugais, mokyklos nelankymą, draugų praradimą, suprastėjusią fizinę ar psichologinę sveikatą, - pastebi Kauno „Vaikų linijos“ koordinatorė, psichologė Gintė Jaseliūnaitė, kurios teigimu, „Vaikų linijai“ prisijungus prie projekto „Saugesnis internetas“, iš vaikų sulaukiama vis daugiau skambučių ir laiškų dėl šios problemos.
„Vaikų linijos“ atstovė pastebi, kad reikia neužmiršti - paaugliai dažnai geriau nusimano apie naująsias technologijas nei jų tėvai. Vaikai geba puikiai naudotis kompiuteriais: „nulaužti“ slaptažodžius, parsisiųsti programas, paslėpti informaciją, kurios nenorėtų rodyti tėvams ir pan.
„Vaikų linija“, jau trečius metus vykdydama projektą „Saugesnis internetas“, teikia pagalbą vaikams ir paaugliams, susidūrusiems su įvairiais sunkumais, naudojantis internetu: elektroninėmis patyčiomis, sekstingu, seksualiniu viliojimu ar kita bauginančia patirtimi. „Vaikų linijai“ galima skambinti telefonu 116111, rašyti elektroninius laiškus arba dalyvauti diskusijose interneto svetainės vaikulinija.lt forume. Vaikų saugumo internete bei jame kylančių grėsmių klausimais į „Vaikų linijos“ konsultantus gali kreiptis ir tėvai. Be to, naudingos informacijos galima rasti „Vaikų linijos“ interneto svetainėje vaikulinija.lt.
„Vaikų linijos“ Lietuvoje veiklą organizuoja: VšĮ „Vaikų linija“ Vilniuje, Kauno vaikų gerovės centras „Pastogė“, Kauno Dainavos jaunimo centras ir Klaipėdos pedagoginė psichologinė tarnyba.
2014 m. „Vaikų linijos“ veiklą finansiškai remia: TEO LT, AB (ilgametis rėmėjas), Europos Komisijos Saugesnio interneto programa, DAPHNE programa, Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa, Community Action Lithuania, Europos Ekonominės Erdvės finansinio mechanizmo NVO Programa, Lietuvos gyventojai, skiriantys paramą aukojimo portale aukok.lt, pervedantys paramą tiesiogiai ir skiriantys dalį pajamų mokesčio.
Paslaugomis tarnybą remia: Vilniaus miesto savivaldybė, UAB „aCoobe”, UAB „Mediaskopas“, RsV agentūra „Ad verum“, reklamos agentūra „Not Perfect|Y&R Vilnius“, advokatų profesinė bendrija „Bagdanskis iLAW“, UAB „Spinter tyrimai“, UAB „Media House”, knygynų tinklas VAGA, UAB „Leidykla VAGA“, nacionalinis transliuotojas LRT, VšĮ „Kino pavasaris“, UAB „Vaikystės sodas“, viešbutis „Regina“.