Šiame straipsnyje panagrinėsime, ką reiškia teiginys "kitaip būti ir negalėjo". Aptarsime a priori ir a posteriori pažinimo sampratas, būtinos ir atsitiktinės tiesos skirtumus bei Saulo Kripkės indėlį į šių sąvokų supratimą.
Immanuel Kant
A Priori ir A Posteriori Pažinimas
A priori vadinamas toks pažinimas, kuris nepriklauso nuo patyrimo, o a posteriori - tai pažinimas, kuris remiasi patyrimu. Skirtis tarp a priori ir a posteriori yra epistemologinė. Šią skirtį galime atpažinti jau naujųjų amžių filosofų darbuose.
Vienas ryškiausių XVII - XVIII a. racionalistų Gotfrydas Vilhelmas Leibnicas skyrė proto tiesas nuo patyrimu patvirtinamų tiesų, o bene svarbiausias empiristų tradicijos atstovas Davidas Hume’as skyrė sąryšius tarp idėjų nuo faktinių dalykų padėčių. „apriorinėmis mes vadinsime ne tokias žinias, kurios nepriklauso nuo vienokio ar kitokio patyrimo, bet tokias, kurios visiškai nepriklauso nuo bet kokio patyrimo. Joms priešingos yra empirinės žinios arba tokios, kurios tegalimos a posteriori, t. y. patyrimo dėka“ (Kant, I., 1982).
Gottfried Wilhelm Leibniz
Reikšminga dalis filosofų laikėsi nuostatos, kad iš to, jog tiesa pažįstama a priori (a posteriori), plaukia tai, jog ji yra būtina (atsitiktinė). Toks požiūris taip pat išreiškiamas jau XX a. viduryje parašytame klasikiniame logikos istorijos veikale „Logikos raida“ (The Development of Logic), kuriame Martha ir Williamas Kneale teigia, kad „visi teiginiai, kuriuos galime žinoti a priori, yra būtini“ (1962: 637).
Būtinybė ir Atsitiktinumas
Pavyzdžiui, jei nepriklausomai nuo patyrimo žinome, kad trikampis turi tris kraštines, tai ši tiesa yra būtina, t. y. kitaip būti ir negalėjo. O jei remdamiesi patyrimu žinome, kad Bursų kieme auga tik vienas medis, tai ši tiesa yra atsitiktinė, t. y. kieme galėjo augti, pavyzdžiui, penki medžiai.
Aprašytam požiūriui, pagal kurį tiesos pažinimo būdas tiesiogiai siejamas su jos metafiziniu statusu ir pripažįstami tik būtini a priori ir atsitiktiniai a posteriori teiginiai, prieštaravo Saulas Kripkė, teigęs, kad esama tiek atsitiktinių a priori, tiek ir būtinų a posteriori teiginių.
Sekant Leibnizu, šiuolaikinėje modalinėje logikoje laikomasi nuostatos, kad teiginys p yra būtinai teisingas, jei ir tik jei jis yra teisingas visuose galimuose pasauliuose. Kitaip tariant, jei p yra būtinai teisingas, tai kad ir kas būtų įvykę, p būtų teisingas teiginys. Sakoma, kad teiginys p yra atsitiktinis, jei ir tik jei kai kuriuose galimuose pasauliuose p yra teisingas, o kituose - klaidingas.
Saulo Kripkės Argumentai
Saulas Kripkė pateikė keletą argumentų, paneigiančių tradicinį požiūrį į būtinumo ir atsitiktinumo sąryšį su a priori ir a posteriori pažinimu:
- Pirmasis samprotavimas (Kripke 1971: 152-153): Įsivaizduokime, kad esame konkrečioje universiteto auditorijoje. Tarus, kad auditorijoje yra katedra, galima teigti, kad jei ši katedra yra pagaminta iš medžio, tai neįmanoma, kad ji būtų buvusi pagaminta iš ledo. Jei p žymi teiginį Ši katedra nėra pagaminta iš ledo, tai galime žinoti implikaciją:
(i) jei p, tai būtinai p.
Patį teiginį p galime žinoti tik a posteriori. Tačiau jei žinome, kad p yra a posteriori, tai iš p ir (i) galime daryti išvadą, kad būtinai ši katedra nėra pagaminta iš ledo.
- Antrasis samprotavimas (Kripke 1971: 136, 1980: 100-105) remiasi būtinos tapatybės prielaida, t. y. prielaida, kad jei x ir y yra tapatūs, tai jie yra tapatūs visuose galimuose pasauliuose. Šią prielaidą galime pagrįsti kitais dviem principais: būtinos tapatybės sau principu ir tapačių objektų neatskiriamumu (indiscernibility of identicals). Pagal pirmąjį, visi objektai būtinai yra savimi, t. y. ∀x□(x = x). Pagal antrąjį, jei x ir y yra tapatūs, tai visomis savybėmis, kuriomis pasižymi x, pasižymi ir y, ir vice versa, t. y. ∀x∀y(x = y → ∀F(Fx ↔ Fy)).
Saul Kripke
Iš pirmojo principo galime išvesti, jog x pasižymi savybe būtinai būti tapačiu x, o iš antrojo galime išvesti, kad jei x = y, tai ir y pasižymi savybe būtinai būti tapačiu x. Tai, kad tam tikri tapatybės teiginiai yra teisingi, žinome tik iš patyrimo, t. y. tik a posteriori. Tarkime, faktas, kad Aušrinė žvaigždė ir Vakarinė žvaigždė yra ta pati planeta Venera, taigi ir faktas, jog Aušrinė žvaigždė = Vakarinė žvaigždė, buvo atrastas empiriškai.
Juk jei turime vieną ir tą patį objektą, tai neįmanoma, kad vienas ir tas pats objektas pavirstų dviem netapačiais objektais kitokioje situacijoje. Įsivaizduokime, kad turime metalinį strypą s ir teigiame, kad išraiškos „vieno metro ilgis“ reikšmę fiksuosime pagal faktinį šio metalinio strypo s ilgį laiko momentu t1. Užfiksavę išraiškos „vieno metro ilgis“ reikšmę, galime teigti, kad tam tikri objektai galimuose pasauliuose yra ar nėra vieno metro ilgio. Ši frazė yra rigidinis dezignatorius, t. y. visuose galimuose pasauliuose jos reikšmė yra tapati.
Viena vertus, kadangi mes nustatėme išraiškos „vieno metro ilgio“ reikšmę pagal faktinį šio metalinio strypo s ilgį laiko momentu t1, tai faktą jog (M) yra teisingas teiginys, žinome a priori. Kitaip sakant, tam, kad žinotume, jog (M), mums nereikia jokio empirinio pagrindimo. Antra vertus, pats metalinis strypas s laiko momentu t1 galėjo būti kitokio ilgio. Pavyzdžiui, jei tuo laiko momentu šis strypas būtų pakaitintas ar pašaldytas, tai jis būtų buvęs ilgesnis arba trumpesnis. Taigi, (M) yra atsitiktinai teisingas teiginys, t. y. jis galėjo būti ir klaidingas.
Apibendrinant, galima teigti, kad Saulo Kripkės argumentai parodė, jog tiesos pažinimo būdas (a priori ar a posteriori) nėra tiesiogiai susijęs su jos metafiziniu statusu (būtina ar atsitiktinė). Egzistuoja tiek atsitiktinių a priori, tiek ir būtinų a posteriori teiginių, o tai leidžia mums giliau suprasti tiesos ir būties sąvokas.