Jagėlonių vardas minimas nuo XVI a., kai 1567 m. LDK karo šauktinių sąrašuose minimas karys iš Jagėlonių.
1612 m. Ivanas Baka Jagėlonių dvarą su visais pastatais užrašė savo sūnui Vasilijui. 1670 m. Aleksandras ir Kotryna Jagėlos perdavė trečdalį kaimo Leonardui Pociejui, anksčiau į tris dalis pasidalinę su Adomu ir Jonu Jagėlomis.
1742 m. minimi du kaimai - Jagėlonys Kloniniai ir Kalniniai. 1795 m. kaime buvo 16 sodybų, 132 gyventojai, 1843 m. - 17 sodybų, 176 gyventojai katalikai. 1923 m. - 45 sodybos, 275 gyventojai.
Kaime 1950 m. veikė mokykla.
Jagėlonių bibliotekos istorija taip pat svarbi kaimo gyvenime. Biblioteka įkurta 1951 metais. Pirmoji bibliotekininkė - Emilija Makarevičiūtė. Vėliau bibliotekininkės dažnai keitėsi. Kiek ilgiau ir puikiai (kaip prisimena kraštiečiai) dirbo Onutė Černiauskaitė-Betešienė, o nuo 1994 m. iki šiol bibliotekoje dirba Angelė Korsakienė. Biblioteka iki 2000 m. gegužės mėnesio priklausė Kaišiadorių rajono savivaldybės viešajai bibliotekai, o įsteigus naują Elektrėnų savivaldybę, tapo naujos viešosios bibliotekos filialu. 2002 m. biblioteka perkelta į erdvesnes pradinės mokyklos patalpas. 2007 m. bibliotekos patalpos suremontuotos, išplėstos. 2008 m. Bibliotekoje sukaupta daugiau kaip 6 tūkst. fiz. vnt. dokumentų, prenumeruojami 27 pavadinimų periodiniai leidiniai.
Kaimo gyventojų prisiminimai atskleidžia senąsias tradicijas ir papročius.
Advento istorija ir tradicijos
Štai ką prisimena kraštiečiai:
- Per adventą Sabališkių vyrai rinkdavosi kortom lošt’, moterys - plunksnas plėšyt’, bernai mergas kibina, plunksnas išpučia ir kvatoja.
- Advente jaunimas rinkasi, vakaroja, žaidi visokius žaidimus be šokių ir be muzikų.
- Mes, merginos, per adventą rinkdavomės vakarot’ kaime. Nebuvo pinigų, mezgėm megztinius ir vežėm parduot’, tai vakarais rinkdavomės pas ką nor ir kartu mezgėm, vakarojom vienos pas kitas.
- Žiemą laukėm Kalėdų, susirinkdavom sekmadieniais, žaidėm ramius žaidimus, visokius fantus.
- Bernai myƚėja šposaut’. Pas Antanukieni buva dvi mergos, tai mes kokios penkios iš Kampų tenai aidavam vakarot’. Advente tenai rinkomės, Obeniuose, žaidim visokius žaidimus, mezgim. Namo ainam vėlai, tai bernai, kai tykus žiemos vakaras, mėnulis šviečia, isiverčia kailinius ir šliaužia keturiom, kap vilkai. Dar degtukais žibina, mat vilkų akys šviečia. Mes isigąstam, rėkdamos atgal’, ar kur šonan,kur kokia troba arčiausiai.
- Seniau plunksnų pagalves darė, tai susirenkam vakarais plunksnų plėšyt’. Smagu būdavo. Paskui dar ateina ir bernų, tai menu, paima virtų bulvių, suminko ir į plunksnas.
- Adventas - griežtas laikas ir pasnikas. Mėsa, pieno produktai uždrausta valgyti. Valgė daugiausia daržoves, augino daug šakniavaisių, ropinių augalų, kanapių, aguonų, juos terloj su kočėlu grūdo.
Kūčios taip pat turėjo savas tradicijas:
- Per Kūčias valgi sližikus, baravykų rasalu, silkės, žuvies. Vakare, visi isiprausį, valgi vėlai. Pirmiausia tėvas lauži plotkeƚi, dalinasi visi. Žvakių an stala nedegi. Po staltiese dėja šienu, jį nuėmus būri, kokie javai geriau derės.
- Per Kūčiu su seseria būrdavam, šventim visas šventes, sekmadieniais niekas nedyrba, šventi, dyrba kasdien, ale ir šventi, būdava laukiam švenčių.
- Kalėdos bažnyčioj. Paskui pavakarėj jau renkasi jaunimas, - vakarėliai. Ale buvo pokaris, neramu, tai naktim sėdėjom namie, nevaikščiojom, tik pavakarėm. Suveinom. Kalbinam muzikantus kad ateit.
- Mergos Kūčių nakti visap būri ir malkas neši, ir visap. Ale man patika, kad aidava palei keliu ir nuog kelia iki namų barsti žirnius, visu keliuku, kad bernai ateit. Paskui patika degint’ popieriu.
- Per Kalėdas eglutę puošėm, karpėm iš popieriaus lenciūgėlius, snaiges, darėm žaislus iš šiaudų, juos kabinom an lubų. An eglutės dar kabinom saldainius, riestainiukus.
- Kalėdų eglutės mūs krašte pasirodi apie 1920-us metus. Kap kunigas kalėdoja, tai ruošdava pietus, ty ir ruoši egluti, puošė saldainiu, obuoliuku, popieriuku, šiaudinius karvelius kabina.
- Kūčios - 12 valgių. Grucė iš kruopų - iš piestos pamirkai, nušutini miežius, išverdi, dveji kisieliai - būtinai avižinis ir spalgenų, silkė - žalia ir kepta tešloj, žuvų prigauda. Šieną dėja ir an stala po staltiese, ir po stalu. Žvakių an stala pas mumį nedegina, pastata kryželi, deda plotkeƚas ir valgius.
Štai keletas Kūčių burtų pavyzdžių:
- Po Kūčių visap būri. Tvoru apkabina, skaita, malkas neša, šiūkšƚalas išneša. Klausa, iš kur šunys loja.
- Nekotėƚėn deda šližikus, krata, žiūri katrą šuva paims.
- Sodu, obelis apiberia virtais žyrniais - tais metais gerai derės.
Prieš šventes labai tvarkydavo namus, plauna , tvarkosi visą savaitę, paskui jau maistą gamina. Kūčių vakarą visi sėda už stalo, tėvas atneša šieno, deda ant stalo, menu daug dėjo, net bliūdukai, lėkštės virsdavo, reikėjo mokėt’ pastatyt’. Tą šieną paskui ryte atiduoda gyvuliam. Žvakių nedegė, dalino plotkeles. Išskirtinis Kūčių valgis - sližikai. Silkes vežiojo žydai, jas ruošė labai paprastai - išvalo, nuplauna ir supjausto gabaliukais, dar svogūno gabaliukais uždeda ir su aliejum. Viskas, jokių tenai padažų. Žuvį kepė ant keptuvės, pečiuje kepdavo pyragėlius. Visokių kepdavo, ir su grybais, ir su obuoliais, ir su aguonom ir su kopūstais. 12 valgių reikėjo. Buvo grucė su medum iš šutintų kviečių. Kisielius būtinai avižų. Džiovintų obuoliukų kompotas. Aguonų pienas.
Kūčių stalas visus sukviesdavo prie tėvų stalo. Mūsų šeimoje buvom 5 vaikai, paskui dar anūkai, visi pas mamą, kol ji buvo gyva, susėsdavom apie 17 žmonių. Ant stalo dėdavo šieno, uždengdavo balta drobine staltiese, visada stovėdavo kryželis ir stiklinėje su grūdais įstatyta žvakė. Prieš vakarienę visada pasimelsdavom, tėvas visiems išdalindavo plotkeles, palinkėdavom vienas kitam sėkmės, laimės, tada laužydavom plotkeles. Kūčioms mama visada virdavo žuvienę su baravykais, visada būdavo 12 ir daugiau patiekalų, kuriuos visus išragavę, mėgome burti. Mano senelis, jau pradėjo ir namie švęsti Naujus metus, nes kaimas dar nešventė.
Kūčios yra valgomos pasirodžius pirmai žvaigždei. Po staltiese dėdavo šieną, o šieno krepšį statydavo po stalu. Pasnikiniai valgiai - kvietiniai kleckučiai, žuvis, džiovinti grybai, džiovintų vaisių gira, spanguolių kisielius ir avižinis kisielius, aguonpienis, grikių košė. Mirusiam šeimos nariui padedama tuščia švari lėkštutė ir šaukštas. Susėdus už stalo reikia atsigręžti į sieną ir pasižiūrėti į savo šešėlį. Jei šešėlis ryškus, tai sveikas sulauksi kitų Kalėdų, jei išsikreivojęs - gali sirgti. Kūčias pradeda valgyti nuo šventinto paplotėlio, vėlių lėkštutėje padedant vieną jų. Sako, vieną išnešdavo bitėms, kad jos sėkmingai sulauktų pavasario. Stalas paliekamas nakčiai.
Pavalgę būrė savo ateitį. Traukė šiaudą iš po staltiesės, sėmė kūčiukų saują, žiūrėjo ar pora ar lieka. Merginos po pagalve dėdavo pirmą atkąstą kąsnį, lauke stovėjo toje vietoje, kur buvo svilinta kiaulė, klausėsi šunų lojimo. Drąsesnės bėgo per 12 žemės rėžių, tikėdamos pamatyti savo būsimąjį. Kiek per adventą suvalgai silkių, tiek jų galvų ant trobos užmesk, tai Kūčių naktį tas galvas surink ir pamatysi savo išrinktąjį. Pavalgę bėgdavo prie pirties, uždega žvakę ir sėdi, laukia, - jeigu kas barkštelės, sušmėžuos, vadinasi tais metais ištekėsi. Ryte šeimininkas, nuėmęs nuo stalo šieną ieškodavo kokių grūdų daugiausiai ras ant stalo, jų derlius bus didžiausias.
Kap buvau jauna ir norėjau sužinot’ už ko ištekiesiu, tai po Kūčiai užlipau an aukšta, usinešiau žvaki degančiu, rožančiu, dar ką tai, užmiršau jau, apsibrėžiau aplink ratu ir laukiu.
O per Kūčią tai jau būrtai. Iš vaško lydė, žiūrėjo an šešėlių. Po vakarienės eidavo laukan, šunų klausėsi, vyrai traukė šiaudus iš po staltiesės.
Sena moteris, ruošdava Kūčias, viri avižinį kisielių, kepi šaltanosius su aguonom. Visa šeimyna valgi kartu su ponia už didelia stala, - laiki dvi mergas ir du bernus, tai nieka neskyri, valgi visi kartu. Prieš valgį visi kartu potieriava, paskui dalinasi plotkeƚa su linkėjimais. Pavalgį visi būri - neši malkas, klausi, kur šunys loja.
Ir tikrai. Man taip ir buva. Susapnavau, kad abudu sėdim virtuvėj ir giedam „Amžiną atilsį“. Atsikėliau ir sakau: „Kas čia dabar bus?“ Tada aš jį jau pažinojau, ale aš greitai išvažiavau iš dvara ir isiskyrim. Kai po poros metų grįžau, vėl’ susitikam ir kiek padraugavį apsivedėm.
Per Kūčias naudojo medų, įvairius grūdus, virė grucę iš vienos ar kelių rūšių grūdų ir užpila medaus. Skaniausia buvo sližikai su miešimu, buvo silkės, žuvies. Ant stalo po staltiese dėjo šieno, kašį šieno statė po stalu, ryte jį atiduodavo avelėm. Kūčią palikdavo dvasioms.
Vaikai labai laukim Kalėdų, tai buva labai dideƚė šventė. Tėvas laiki bites, tai prisimenu prieš Kūčias kaimynam nešdava medaus.
Trys karaliai eidava ūlyčia, ateidava net iki mūs namų, nor gyvenam jau viensėdij. Jiej turėja usidėję iš šiaudų nupintas aukštas kepures, tokias lyg karūnas isiskleidusias, turėja aukštu dideƚi, visaip išpuoštu lazdu, an jos buva pririštas zvanelis. Tai kap eina, vis žemėn stuktelia, tai tas zvanelis dzin dzin dzin, dzin dzin dzin, skamba, o jiej dainuoja: ,,Eina eina trys karaliai, ieška dieva visagalia”. Atėjį trobon linki linkėjimus, gieda Kalėdines giesmes.
Mano tėtis kartu su kaimynais eidavo apsirengę Trim Karaliais per kaimą. Jie apsirengdavo kaip išgalėdavo ir paimdavo su savimi jauną vaikiną, kuris vaidino velniuką. Visi eidavo su muzika ir daina.
Per Tris karalius vaikščioja po kaimu. Apsirengia su išverstais kailiniais, vienas juodais, kitas baltais, apsirengia dar visokiais cigonais ir aina, mergom, bobom ir šeiminykam visko linkėja, o cigonai prašinėja.
Iš ryta visi aina bažnyčion, šventina kreidu, parsinešį užraša an durų raides, o pavakarėm persirenginėja ir aja in ulyčių visi, ir vyrai, ir moterys, ir vaikai. Buva trys karaliai, o už jų tai ir velniai ir raganos, kas kaip sugalvoja. Daug dainava, krėti šposus, juokava:,,Trys karaliai raši, bernai duonos praši.
Paskui vaikščiojo 3 karaliai.
Trijų karalių vaikštynėmis baigdavosi tarpukalėdinis laikas, visi šventė ir nieko nedirbo. Vaikštinėjo trys vyrai, apsirengę ilgais nedažytais avikailių kailiniais, susijuosę kuo margesnėmis juostomis, galvas papuošę popieriumi dabintomis kepurėmis - karūnomis.
Dažnai vaikščiojantys vyrai eidavo į gretimus kaimus, į ateidavo vyrai. Jie linkėdavo gero derliaus, šventinta kreida ant durų nupiešdavo 3 kryžiukus - ant trobos, ant svirno durų, net ir tvarto ir klojimo.
Per Užgavėnes mūs krašte kinka arklius, kad jaunesni, greitesni būt ir važinėja po laukus. Paskui vakare kaimynai suveina, alaus dari, šventi.
Per Užgavėnes tai daug važinėja. Saki, reikia arkli pravažinėt’, tai an ažera łėki kap pasiutį. Vakaruškų metu buva daug visokių žaidimų. Pavyzdžiui, sudaužyk kiaušini. Kas nežina, tai juokiasi, kas čia reiškia sudaužyt’. Žaidžiant fantus, patys viska prisigalvoja. Atsimenu, saka:,,Aik už durų, pasakysiu tau, kap tu stovi”. Tas juokiasi ir išeina. Tai visiem juoka… Sugalvoja „pipirus grūst“. Paguldi mergu an suola, vienas už vienos kojos, kitas už kitos tampa, merga spardos, andarokas pasikelia. Seniau gi kelnių nenešioja.
Per Užgavėnes daug važinėja. Saki, kas an pečiaus sėdės, to linai nederės. Paskui buva vakarėliai iki dvyliktos valandos. Po dvylikos negalima šokt’, visi aina namo.
Užgavėnėms tėvelis iš anksto paruošdavo rogutes ir dieną visi vaikai važiuodavom ant užšąlusios kūdros. Būdavo, paima dvi lazdas, kurių galyuose būdavo įkalta po vinį, su tomis lazdomis stumdavosi į priekį. Būdavo paruošiamos ir arkliais kinkomos rogės, arkliai būdavo su skambalėliais, rogės išpuoštos ryškiais skudurėliais.
Užgavėnės. Užgavėnėm ruošdavosi iš anksto. Mana tėvai labai draugavo su Petkevičiais. Tai išsivirdavo kumpį, prisikepdavo pyragų ir susieidavo vieni pas kitus švęsti. Dieną važiuodavo su rogėm per laukus, per ežerą, nuo kalnų, kad linai gerai augt’.
Užgavėnės - tai diena, galinti nulemti visų metų sėkmę. Pasikinkę į roges žvanguliais apkarstytus arklius grabijoliškiai ,,tęsdavo linus“ - važinėdavo po kaimus, vis išsivoliodami sniege. Buvo tikima, kad ilgai važinėjantis ir triukšmaujant’, vasarą reikia tikėtis gero linų derliaus. Buvo draudžiama verpti, lopyti, tačiau daugelis moterų skalbdavo tikėdamos, kad linų pluoštas bus šviesus. Pagyvenusios moterys stengdavosi ištrūkti iš namų, nors kaimynes aplankyti. Moterys vaišindavosi grikine babka, karkos mėsa. Vyrai vaikščiojo išsivertę kailinius, išsisuodinę veidus, barškino į langus vėlai vakare. Tą dieną buvo sočiai ir riebiai valgoma, apie 12 valandą gatvele prabėgdavo piemuo, nešinas lazda, ant kurios buvo pakabinta šios dienos patiekalas - riebi dešra, ir rytojaus dienos pasniko įvaizdis - silkė. Pelenija , pelenai - tai senatvė, tai paraginimas ieškoti sau poros. Buvo mada kabinti pelenų maišelius ant viengungių senbernių durų, paaugliai nešiodavo džiovintą žuvį, jas užmesdavo ant aukšto kažin kokioms naminėms dvasioms.
Per Užgavėnes iš ryto kepi kiaušinieni, daug valgi, o pavakarij važiava per laukus. Labai myƚėjam važiuot’ an Aujėda ažera. Vaikai važinėja su rogutėm nuo kalnelių palei Spenglu,ty labai aukšti skardžiai. Važinėja, kad linai augt’. Kaukių nebuva, nesirengi, kap dabar roda per televizorių. Pas mumį nebuva. Užgavėnes labai šventi. Būdava, dėdi atvažiuoja, susisodina visus...
Yra dvejos Jagėlonys - Kalninės ant kalno ir Kloninės, čia namai stovėjo abipus atitekančios Spenglos, slėnyje. Tarp Jagėlonių, Šuolių ir Kareivonių telkšo gilus Aujiedo ežeras. Iš Briaunia tekieja Švenčiaus upelis in Švenčiaus ažeru, o iš Švenčiaus ažera in Aujėdu tekieja upelis Perkasas. Jagėlonių vardas nuo Jagėlų, ponų kokių, kur čia gyvenį, šnekos čia buvį. Jų dvarai buvį kur dabar kolūkia kontora buva, Dalinkevičius gyvena. Kapai jų tai palei Spenglu, toks aukštas krantas, tenai palei malūnu. Tam krante. Žmonės ty buva radį. Saka, an kalna buva Jagėlų dvaras, o an kranta gal koplyčia kokia, kad yra 4 kapai. Saka, ty Jagėlos pasilaidojį.
Seslevičius palei Spenglu, palei keliu gyvena, ty jau buva jo žemi an to kalna, tai jis ty ari ir arklys koju skyłėn inkiša. Tada jis pažiūrėja, kad kas tai ty yra ir pasakė kam tai. Atvažiava kas tai ir atkasi. Viršus buva užmūrytas kokiom tai plokštėm, nuiemi, intieja vidun, o ty stovi 4 karstai. Cieli. Ne toki, kai dabar, ale išskobti iš medžia. Toki karstai. Kap juos parušina, tai tik dulkės užrūka ir nieka jau ty, tadu viel’ uždieja tom plokštim ir dabar ty stovi. Intėjima durys apvaliai sumūrytos, plytos raudonos didelės, aš niejau, bijojau.
Gyvenam Kloninių Jagėlonių kaime, visai palei Aujėda ežeru, ir kalnas in Kareivonis, ir kelias vadinasi Aujėda. Mana tata šitu bali palei Aujėdu vadina Kirčiuvienė, dar ją vadina Daboika. Kodėl? Kadaise Aujėde nuskenda žyda arklys su rogėm. Ir tėvai baina. Važiava žydas per ładu ir inlūža, žydas pabėga, o arklys ir rogės paskenda. Visą laiką sakė Daboika. Šita pieva, kur dabar statos nameliai, ty buva šlapia, vadina Kirčiuviene, gal iškirsta kas. Šitam kalne mūs žemėse tėvas vis sakydavo, kad tenai koki tai senkapiai, koki tai prancūzai palaidoti, sakydavo, kad jam dar jo tėvas, nu diedukas pasakojo, kad tenai - prancūzkapiai. Vaikai kai augo, tai žiūrėk nulekia an to kalnelio ir atsineša kaukolę, tai bardavom. Kažkas buvę. Nėra vardo, vadino prancūzų kapinaitės ir tiek.
Šis akmuo yra Jagėlonių kaimo pakraštyje, netoli kelio Jagėlonys-Semeliškės. Jagėlonių akmuo - natūralus riedulys. Akmuo šviesiai rausvas, vidutinio grūdėtumo granitas, netaisyklingos formos, pailgas, maždaug 3,5 m ilgio ir iki 2,6 m pločio bei nuo 0,7-1 m aukščio rytų šone iki 2 m aukščio vakarų šone. Maždaug 0,7 m į šiaurės vakarus nuo akmens yra kitas pilkai rausvo, vidutinio grūdėtumo akmuo. Akmuo yra įtrauktas į kultūros vertybių registrą ir yra saugomas valstybės. Apie šį akmenį yra žinoma daug pasakojimų. Pasak vietinių gyventojų, šalia jo vaidendavosi, matydavo ant jo tupintį gaidį, todėl ir pramintas Gaidelio akmeniu. Kiti žmonės pasakoja, kad pro šalį važiuojantys susivėlinę keleiviai girdėdavo kalimą, matydavo kažką sėdint ant akmens ir net eidavo pypkę užsidegti, nes būdavo šaukiami tikraisiais vardais. Kartais tiesiog klaidžiodavo ir negalėdavo pro tą vietą pravažiuoti - sukdavo ratu.
Našlės raistelis, Maskoliaus raistelis, Bendrovė, Ąžuolija, Čiurkonių bala, Moliakasių raistelis, Bedugnio raistas, Šimelio kalnas, Aujiedo kalnas, Samanų raistas, Lieptai, Ožkos pėdelė.
Mūs kaime, Kareivonyse, labai cikiava ir beveik kožnas turėja pravardi. Pavardes jiej turėja tik dokumentuose, kasdien visus vadina pravarde. Mūs kaime beveik visi turieja pravardes, kiti net nežinoja kokia kaimyna pavardė, kol koks dokumentas neatieja.
Gyvena Kareivonyse, kai jau buva išiejį an sklypų ir toki Šulgai, jis buva savanoris. Čia palei Girełis mišku jiem davi žemis ir jiej pasistati namus. Ty gyvena ir kiti Kralikauskai. Mūs kaima žmonys Girełis kaima nevadina vardu, tik Kerteniais.
Aujėda ažere rodėsi. Saka, nuveina maudytis, nusirengia, inlanda jau vandenin. Žiūri - iš ažera aina, aina didełė banga, duoda aukštyn ir pradeda kas tai rėkt’, šaukt’ visokiais balsais. Žmogaus nematyt’, nieka, tik vanduo.
Ežeras labai gilus, link Jagėlonių, jo gylis nėra išmatuotas, užakęs, sunkiai prieinamas.
Ganiau Kareivonių kaime pas Cibulskus. Buva sena baba Agotėli. Tai ji mum šnekėja, kad Piliakalnis yra kepurėm supiltas, ąžuolynai čia vėliau užauga, seniau ty buva šventyklos, žmonys aidava melstis. Saka, aukodava aukas, buva pylimai, aukurai.
Gale Piliakalnia senovėj buva koki tai pastatai, sklepai, saka, prancūzai ty auksu užkasi. Žmonys kasinėja, ale nieka nerada. Vadina Auksa kalnu.
Čia palei mumį šitiej grioviai iškasti žmonių, an šitų kalnų gali būt piliakalnis. Kap aju melioracija, pats mačiau, per raistu buvu medžiais išklotas takas, po vandeniu in tokių saliuki. Akmenų irgi yra. Palei mumį buvu daug didelių akmenų. Čia palei Piliakalni buvu daug didelių akmenų, ailia iš mišku aju in mūs sklypu, dideli toki. Tėvas juos skaldi, atsimenu, deginu ir skaldi. Pirmiau čia buva pelkis, raistai. Tik palei mumį, kur mes gyvenam - sausas kelias. Čia ir toj senobinė gyvenvieti, kur yra titnaga, kur mokytoja su vaikais rinka. Seniau tai buva daug šita titnaga, mes vaikai skeldavam ugni, seniai rodi.
An kalna palei Lanka Pranu ty viena ailia aja kokia lyg tai tvora iš akmenų išdieta. Ji aja tiesiai kur keliukas per Piliakalni.
Lietuvos regionai