Lietuvos kaimo vietovėse, ypač Joniškio ir Vilkaviškio kraštuose, išlikusios etnografinės sodybos - tai ne tik senoviniai pastatai, bet ir gyvas istorijos liudijimas, menantis praėjusių kartų gyvenimo būdą, tradicijas ir architektūros savitumus. Šios sodybos, statytos XIX a. pabaigoje ir XX a. pirmoje pusėje, atspindi unikalią etninę kultūrą ir krašto savitumą. Tačiau, deja, tenka konstatuoti, kad senosios pastatų statymo ir puošybos tradicijos sparčiai nyksta, nemažai sodybų stovi apleistos arba yra perstatytos.
Šiame straipsnyje apžvelgsime etnografinių sodybų reikšmę, jų architektūros ypatumus, išsaugojimo problemas ir iniciatyvas, padedančias išsaugoti šį svarbų kultūros paveldą ateities kartoms.
Rumšiškės etnografinis muziejus
Etnografinių Sodybų Tyrimai ir Fiksavimas
Siekiant išsaugoti ir tyrinėti senųjų sodybų etninę architektūrą, vykdomi įvairūs projektai ir ekspedicijos. 2013 m. Joniškio istorijos ir kultūros muziejus įgyvendino projektą „Edukacinis ciklas „Joniškio krašto senosios etnografinės sodybos", kurio metu buvo organizuotos edukacinės ekspedicijos, siekiant tyrinėti ir užfiksuoti etnografines sodybas.
Ekspedicijose kartu su muziejaus darbuotojais dalyvavo kraštotyrine veikla besidomintys moksleiviai ir Žiemgalos-Aukštaičių kultūros draugijos Joniškio skyriaus nariai. Ekspedicijų dalyviai fotografavo etnografinių sodybų statinius, išorines ir vidines statinių konstrukcijas, apdailos ir puošybos elementus, braižė schemas, užrašė vietinių gyventojų prisiminimus apie sodybų savininkus ir pastatus stačiusius meistrus.
Ekspedicijose buvo užfiksuota daugiau kaip 100 sodybų, turinčių etninės architektūros bruožų, išlikusių originalios apdailos bei puošybos detalių. Didžioji jų dalis statyta XX a. 3-4 dešimtmetį, tačiau ekspedicijų dalyviai aptiko ir keletą XIX amžiaus pastatų.
Vilkaviškio krašte muziejininkė Aušra Mickevičienė 2005 metais įgyvendino projektą, kurio metu Pilviškių seniūnijoje 25 kaimuose buvo aplankyta 61 senoji sodyba. Deja, bet šios dienos duomenimis, 6 sodybų jau nebėra išlikę.
Šių ekspedicijų metu sukaupti duomenys yra neįkainojamas šaltinis, padedantis išsaugoti ir tyrinėti senųjų sodybų etninę architektūrą.
Etnografinė sodyba Šiaurės vakarų Lietuvoje
Joniškio Krašto Etnografinių Sodybų Architektūra
Joniškio krašto etnografinių sodybų architektūrai būdinga funkcionali, saikinga ir skoninga puošyba. Puošiami gerai matomi konstrukciniai arba apdailos elementai: prieangiai, skliautai, vėjalentės, kampai, langai, langinės, durys.
Vilkaviškio krašto etnografinių sodybų architektūrą galima apžiūrėti Aušros Mickevičienės knygoje „Sugrįžimai… Vilkaviškio krašto etnografinės sodybos", kur pateikiamos 49 sodybos, architektūros apžvalgoje gausu istorinių nuotraukų iš Vilkaviškio krašto (virš 500 iliustracijų).
Visos unikalios Pilviškių seniūnijoje, prie Alksnės, Rausvės, Šešupės, Žvirgždės įsikūrusiuose kaimuose, klestėjusios Aleksų, Brundzų, Giraičių, Povilaičių, Rimšų, Stankevičių, Valaičių sodybos, kuriose užaugo Lietuvos šviesuoliai, nusipelnę Lietuvos valstybės ir kultūros kūrėjai, yra aprašytos šioje knygoje.
Iššūkiai Išsaugant Etninį Paveldą
Vykdant ekspedicijas pastebėta, kad nemažai etninės architektūros pastatų yra gerokai pakeitę savo pirminę išvaizdą. Senieji statiniai rekonstruojami, perstatomi arba tiesiog paliekami likimo valiai.
Tyrinėjant pastatus gana dažnai atsiveria liūdnas vaizdas - nuimtos langinės, sienos ir skliautai apkalti dailylentėmis, sunykę puošybos elementai, išgriautos duonkepės krosnys, pakeistas vidaus išplanavimas, įdėti plastikiniai langai. Tai kelia nerimą, nes nykstančios senosios sodybos yra vienas iš etninės kultūros pagrindų, atspindinčių mūsų krašto savitumą.
Deja, bet šios dienos duomenimis, 6 sodybų jau nebėra išlikę. A. Draugelynė, Valaitynė, Šačkynė, Rimšynė, Račaitynė - tai tik keletas pavadinimų iš projekto įgyvendinimo metu aplankytų sodybų.
A. ir M. Miškinių Literatūrinė-Etnografinė Sodyba
Vienas iš puikių pavyzdžių, kaip galima išsaugoti ir puoselėti etnografinę sodybą, yra A. ir M. Miškinių literatūrinė-etnografinė sodyba Utenos rajone. 2000 m. bendru brolių Miškinių vaikų sprendimu sodyba buvo padovanota Utenos rajono savivaldybei.
Nuo 2005 m. sodyba yra Utenos kraštotyros muziejaus filialas. Gyvenamajame name eksponuojamos Miškinių šeimos nuotraukos, knygos A. ir M. Miškinių literatūrinės-etnografinės sodybos interjeras, buities daiktai, baldai.
Klėtyje, restauruotoje 2004 m., viename gale įrengta memorialinė A. ir M. Miškinių ekspozicija. Yra jų nuotraukų, dokumentų kopijų, daiktų. Kitame gale 2006 m. birželio 27 d. atidaryta edukacinė klasė. Parengtos kelios edukacinės programos: „Žmogiškumo pamokos A. Miškinio „Žaliaduonių gegužėje“, „A. Miškinio tremties poezija“, „A. Miškinis - vienas ryškiausių lietuvių poetų neoromantikų“, „M. Miškinis - universalaus talento žmogus: pedagogas, vadovėlių autorius, vertėjas“.
Restauruotame klojime yra kambarėlis, kuriame M. Miškinis Pirmojo pasaulinio karo metais mokė aplinkinių kaimų jaunimą. Klojime vyksta koncertai, poezijos vakarai, knygų pristatymai.
Sodybos kiemą puošia trys stogastulpiai. Pirmąjį 1976 m. M. Miškiniui pastatė Raseinių gimnazijos mokiniai. Antrasis, pastatytas 1986 m., skirtas A. Miškiniui. Jo autorius - tautodailininkas Stasys Karanauskas. Trečiasis stogastulpis pastatytas kaip padėkos ženklas visai Miškinių šeimai už padovanotą sodybą. Jo autorius - tautodailininkas Pranas Kaziūnas.
A. ir M. Miškinių literatūrinėje-etnografinėje sodyboje gausu renginių. Čia organizuojama A. Miškinio literatūrinės premijos įteikimo šventė, Žiemos skaitymai, Poezijos pavasarėliai, rodomi spektakliai, pristatomos naujos knygos. Sodybos erdves savo renginiams renkasi Utenos Antano ir Motiejaus Miškinių viešoji biblioteka, Juknėnų bendruomenė, Utenos neįgaliųjų draugija, Utenos ir kaimyninių rajonų mokyklos bei pedagogai.
2004 metais Utenos rajono savivaldybė ir Lietuvos rašytojų sąjunga pasirašė sutartį dėl literatūrinės Antano Miškinio premijos įsteigimo. Premija skiriama už geriausią naują poezijos knygą, išleistą per praėjusius dvejus kalendorinius metus, kurioje atskleidžiama aukštaitiška-utenietiška dvasia, atspindinti Aukštaitijos regiono etninius motyvus, tradicijas ir istorinę atmintį.
Šiais metais aštuonioliktąja A. Miškinio premijos laureate tapo Agnė Žagrakalytė.
Antano Miškinio literatūrinės premijos laureatai:
| Metai | Laureatas | Kūrinys |
|---|---|---|
| 2003 | Petras Panavas | Rinktinė „Ateini, praeini, nueini“ |
| 2004 | Jonas Strielkūnas | Eilėraščių knyga ,,Ligi dvyliktos“ |
| 2005 | Henrikas Čigriejus | Poezijos rinktinė „Vieversiui ir kraujažolei“ |
| 2006 | Vytautas Kaziela | Poezijos rinktinė „Kas nebus pralaimėta“ |
| 2007 | Valdemaras Kukulas | Eilėraščių knyga „Judas taipogi danguj“ |
| 2008 | Vytautas Skripka | Eilėraščių knyga „Mažoji rinktinė“ |
| 2009 | Vladas Braziūnas | Eilėraščių knygos „Priedainė“ ir „Saula prė laidos“ |
| 2010 | Regina Katinaitė-Lumpickienė | Eilėraščių knyga aukštaičių tarme „Paraič nama“ |
| 2011 | Algimantas Baltakis | Lyrikos rinktinė „Antakalnio vigilijos“ |
| 2012 | Marius Burokas | Eilėraščių knyga „Išmokau nebūti“ |
| 2013 | Alis Balbierius | Poezijos knyga „Skaidrumos“ |
| 2014 | Gintaras Bleizgys | Poezijos knyga „Sodas“ |
| 2015 | Rūta Mikulėnaitė-Jonuškienė | Poezijos knyga „Papartynų aitvaras“ |
| 2016 | Alvydas Katinas | Poezijos knyga „Vaikšto vienas“ |
| 2017 | Viktoras Rudžianskas | Poezijos knyga „Juodoji dėžutė“ |
| 2018 | Antanas A. Jonynas | Rinktinė „Šermukšnis. Pylimo gatvė“ |
| 2019 | Rimvydas Stankevičius | Poezijos knyga „Šermuonėlių mantija“ |
A. ir M. Miškinių sodyba
Knygos „Sugrįžimai… Vilkaviškio Krašto Etnografinės Sodybos“ Pristatymas
Nuoširdžiu žodžiu savotišką tiltą tarp praeities ir dabarties susitikime su gimnazistais ir mokytojais nutiesė muziejininkė, knygos „Sugrįžimai… Vilkaviškio krašto etnografinės sodybos“ autorė Aušra Mickevičienė. Autorė papasakojo, kaip gimė mintis išleisti tokį, istoriko Antano Žilinsko žodžiais tariant, „rašytinį paminklą nykstančiam lietuviškam Sūduvos ir Vilkaviškio krašto kaimui atminti ir įamžinti“, parodė autentiškas nuotraukas.
Pristatomoje knygoje pateikiamos 49 sodybos, architektūros apžvalgoje gausu istorinių nuotraukų iš Vilkaviškio krašto (virš 500 iliustracijų). Visos unikalios Pilviškių seniūnijoje, prie Alksnės, Rausvės, Šešupės, Žvirgždės įsikūrusiuose kaimuose, klestėjusios Aleksų, Brundzų, Giraičių, Povilaičių, Rimšų, Stankevičių, Valaičių sodybos, kuriose užaugo Lietuvos šviesuoliai, nusipelnę Lietuvos valstybės ir kultūros kūrėjai, yra aprašytos šioje knygoje.
Muziejininkė A. Mickevičienė į knygos pristatymą pakvietė garbingus svečius, kurie vienaip ar kitaip prisidėjo, kad ši knyga išvystų dienos šviesą. Jie pasidalino savo įžvalgomis apie knygą, jos mokslinę ir istorinę vertę.
Visos Vilkaviškio rajono savivaldybės vardu už padarytą didžiulį darbą, idėją, įamžinti architektūrinį Vilkaviškio krašto paveldą A. Mickevičienei dėkojo Savivaldybės meras Algirdas Neiberka.
Knygos pristatyme taip pat dalyvavo senųjų sodybų savininkai, jų artimieji, kurie taip pat pasidalino savo atsiminimais iš vaikystės, prisiminė sodybose leistas dienas, linksmus nutikimus. Visi jie dėkojo A. Mickevičienei už padarytą didžiulį darbą ir šių sodybų įamžinimą, nes metai bėgai, o laikas daro savo ir senosios sodybos sparčiai nyksta.
Ši knyga - tai unikalus muziejininkės Aušros Mickevičienės parengtas leidinys, rašytinis paminklas nykstančiam lietuviškam Sūduvos ir Vilkaviškio krašto kaimui atminti ir įamžinti.
tags: #knyga #etnografines #sodybos