Archeologija - mokslas, leidžiantis pažvelgti į praeitį, atskleisti senovės žmonių gyvenimo būdą, papročius ir kultūrą. Šiame straipsnyje apžvelgsime archeologinius radinius ir kapinynus, kurie padeda suprasti mūsų protėvių istoriją.
Senieji kapinynai Šiaulių teritorijoje
Šiaulių „Aušros“ muziejaus Archeologijos skyriaus vedėja Audronė Šapaitė ir muziejininkė, Šiaulių universiteto docentė Birutė Kazimiera Salatkienė tęsia pasakojimą apie senuosius kapinynus dabartinių Šiaulių teritorijoje.
Kalnelių kapinynas
B. Salatkienė pasakoja apie savo tyrinėtą Kalnelių kapinyną prie Kužių, šalia geležinkelio. Jis buvo kasinėtas 1982 metais, kai ten žmonės rado įvairių senų daiktų. Tai buvo mano pirmas savarankiškas kasinėjimas ir aš labai tuo didžiuojuosi, nes ten yra įdomių dalykų.
Pirmas įdomus dalykas, kad pagal laikotarpį (o tai yra II-IV amžius) ten turėtų būti pilkapynas. O tas Kalnelių kapinynas yra buvusių senųjų kapinaičių kalvelėje, kurioje būta daug akmenų vainikų. Tačiau tie vainikai kaip kokie narveliai, kaip korys prijungti vienas prie kito, o nėra taip kaip tikrame pilkapyne atskirų pilkapių su savo akmenų vainikais šalia vienas kito.
Radinių iš II-IV amžiaus Kalnelių kapinyno nėra gausu: kirviai, smeigtukai, apyrankės. Jie neišsiskiria, nėra ypatingi - būdingi visai šitai vakarinei Lietuvos teritorijai radiniai.
Lieporių kapinynas
Pagal chronologiją antrasis stambus ir gerai ištyrinėtas kapinynas dabartinių Šiaulių miesto teritorijoje yra Lieporiuose. Lieporių kapinynas datuojamas IV-VIII amžiumi, kadangi kapinyno vėlyviausi radiniai siejami su VIII amžiaus pabaiga - IX amžiaus pradžia.
Šis kapinynas jau gerai ištyrinėtas per trejus metus. Tyrinėjome jį ir dviese su dabartine Lietuvos edukologijos universiteto profesore Ilona Vaškevičiūte, todėl apie tai paskelbta keletas straipsnių. Lieporių kapinyne yra apie dvidešimt moterų, penki vaikų ir apie 40 vyrų kapų, o kiti ten yra taip suardyti, kad negalima nustatyti - kieno jie.
Iš visų kaukolių ir iš visų dantų, kurie ten buvo rasti, nė vieno nebuvo su skylute - jokio karieso.
Iš visų 95 kapų savo puošnumu ir savo įkapėmis išsiskiria trys: vyro, moters ir vaiko. Moters kapą atrado I. Vaškevičiūtė 1991 metais. Jis ypatingas tuo, kad palaidota moteris buvo ypač išpuošta gausiais metalo papuošalais: odinė kepuraitė su metalo kabučiais ir grandinėlėmis, žiedas, yla, rankogalinės apyrankės, prabangus krūtinės papuošalas -15 centimetrų ilgio smeigtukų pora, sujungta grandinėlėmis.
Vyro kapas. Jame palaidotąjį pavadinome viršaičiu, nes jo įkapių ginkluotė tikrai išsiskiria: kovos kirvis, dvi ietys, vienašmenis kalavijas (tai visiška retenybė - Lieporiuose rasti tik du kalavijai), kovos peilis, prie kairės kojos prisegtas pentinas, du geriamieji ragai, sidabrinė segė. Tokių vyrų kapų daugiau Lieporiuose nėra.
O vaikutis - tai penkerių metų mergytė, palaidota su moteriškų papuošalų komplektu: antkaklyte, apyrankėmis, žiedeliais ir smeigtukais su grandinėlėmis. Paprastai su vaikais nesiceremonydavo: nulauždavo pusę didelės antkaklės ar apyrankės - ir jau ta pusė vaikiškas papuošalas. Ir apskritai vaikų kapai įkapėmis neišsiskiria. O čia specialiai vaikui padarytas labai prabangus papuošalų komplektas. Matyt, ta mergytė irgi buvo aukštos kilmės, todėl jos kapelis emociškai labai paveikus: mažylytis vaikelis palydėtas tarsi būtų ori dama.
Aleksandrijos (Lepšių) kapinynas
Kitas Šiaulių miesto kapinynas - Aleksandrijoje, kuris dar žinomas Lepšių pavadinimu. Pagal surinktus daiktus sprendžiant (nes mes nė vieno tų kapų nematėme) Lepšių kapinynas yra iš XIV-XV amžių. Su kuo su kokia gyvenviete jis galėtų būti siejamas? Tai yra, kur gyveno tie žmonės, kurie buvo palaidoti Lepšiuose? Čia archeologams kyla mintis apie Salduvės piliakalnį, kuris galėjo būti rezidencinis kokio nors Šiaulių žemės kunigaikščio.
Plačiaašmenis kirvis iš Lepšių kapinyno.
Gluosnių gatvės kapinynas
Nieko panašaus - yra Gluosnių gatvės kapinynas, kuris buvo atrastas apie 1954-1955 metus. Julius Naudužas, jaunas archeologas, „Aušros“ muziejaus direktorius, vėlų rudenį tą kapinyną kasinėjo. Kapinynas yra ištyrinėtas, pas mus yra jo fotografinė, ikonografinė medžiaga, brėžiniai.
Gluosnių gatvės kapinyne nedaug kapų rasta - iki dešimties. Tačiau įdomiausia, kokie tie radiniai. Tai keletu amžių vėlyvesnis kapinynas - datuojamas XV-XVI amžiais. Iš ko žinome, kad tai XVI amžius? O todėl, kad ten yra keletas palaidojimų, kuriuose moterys buvo papuoštos iš monetų padarytais vėriniais. Nors monetos panaudotos ne kaip pinigai, o kaip papuošalai, bet jos yra su datomis - XVI amžiaus pirmosios pusės.
Kapinynų - Vaisių ir Gluosnių gatvių, Lepšių ir Lieporių bei keleto kitų - gausa rodo, kad tarpuose tarp jų turėjo gyventi žmonės, būti gyvenvietės. Tačiau dabar iš po miesto pamatų mes jų nebegalime ištraukti tokiu pavidalu, kokiu jos buvo. Todėl dabar kapinynai rodo apskritai šios vietovės gyvybingumą, nes kapinės visada rodo ne mirtį, o gyvenimą: kuo didesnės kapinės, tuo šalia jų gyvenimas aukščiau fontanu mušė.
Kukutenio-Tripolės kultūra
VI a. Kukutenio-Tripolės kultūra atsirado anksčiau nei seniausi žinomi miestai Mesopotamijoje. Gyventojai kraštovaizdyje tepaliko menkus pėdsakus, o žmonių palaikų nerasta išvis. Šis mįslingas įrodymų trūkumas paskatino aktyvias diskusijas apie tai, ką A.Nikitinas vadina Europos priešistorės „tamsiaisiais amžiais“.
Šiandien iš kelių tūkstančių žinomų Tripolės gyvenviečių maždaug 15 priskiriamos „megapoliams“ - nes užima daugiau nei kvadratinį kilometrą. Didžiausia iš jų, vadinama Taljanki, yra daugiau kaip tris kartus didesnė už Londono finansinį centrą Sitį, o didžiąją IV tūkstantmečio pr.m.e.
Nepaisant didelių nesutarimų, dėliojasi ankstyvo ir unikalaus urbanizacijos bandymo vaizdas.
Tačiau nors ir dideli, megapoliai nebuvo tankiai apgyvendinti. Jie buvo išdėstyti koncentriškai, o iš medienos ir molio pastatyti namai buvo išdėstyti ratais, juosiančiais didelę centrinę erdvę. Dėl gyventojų skaičiaus vyksta karštos diskusijos - tačiau iš dalies taip yra dėl to, kad neaišku, ar gyvenvietės buvo apgyvendintos ištisus metus.
Johnas Chapmanas ir Bisserka Gaydarska iš Durhamo universiteto (Jungtinė Karalystė) nesutinka. J. J.Chapmano ir B.Gaydarskos nuomone, tai iš tiesų buvo socialinės organizacijos eksperimentas, o megapolių atsiradimas atspindi šį ideologinį pokytį. Kiekvienas iš jų buvo suplanuotas kvartalais, išsidėsčiusiais nuo centro maždaug pyrago gabalo forma - ir toliau suskirstytas į kvartalus, kuriuose buvo po kelis namus.
M.Smith megapolius vadina kolektyvinėmis gyvenvietėmis ir siūlo juos laikyti tiesioginiais miestų pirmtakais, kur žmonės, pažinoję tik mažą egalitarinį kaimo gyvenimą, pirmą kartą pajuto kažko didesnio ir heterogeniškesnio skonį.
Galbūt megapoliai turėjo grynai ritualinę paskirtį - juos valdė „globėjų“ grupė, kuri keturis ar penkis mėnesius per metus priimdavo piligrimus - o gal vieną mėnesį, bet intensyviai, daugmaž kaip kasmet JAV Nevados dykumoje vykstančio festivalio „Degantis žmogus“ (angl. Burning Man) stiliumi.
Tačiau vis dėlto jie taip ir nesusigiminiavo su kaimynais. A.Nikitino komanda rado tripoliečių gyvenvietę, kurios apgyvendinimas sutampa su megapolių laikotarpiu. Nenuostabu, kad pabėgėlių stovyklos idėja patinka ne visiems. A.Nikitinas pripažįsta, kad ši idėja turi silpnų vietų - ypač dėl to, kad norint greitai pastatyti megapolius, kad juose būtų galima apgyvendinti migrantus, būtų reikėję nepaprastai didelių darbo jėgos investicijų.
Apie 3400 m. pr.m.e. megapoliai buvo apleisti - o tripoliečiai ir toliau gyveno mažesnėse, labiau išsibarsčiusiose gyvenvietėse. Genetinė analizė rodo, kad po megapolių išnykimo abi populiacijos pradėjo kryžmintis.
Kad ir kaip būtų buvę, kai Europoje pasirodė duobinių kapų kultūra, o galbūt pirmasis pasaulyje urbanistinis eksperimentas baigėsi. Toli į pietus ir rytus Egipto ir Mesopotamijos miestai, pastatyti pagal iš esmės kitokį modelį, jau klestėjo - nors iki pačios kultūros viršūnės jiems buvo likę dar keli šimtmečiai.
Dalį Kukutenio-Tripolės artefaktų iki kovo 13 d. galima pamatyti iš šiuo metu Vilniuje eksponuojamoje parodoje „Deivės ir kariai“.
Kultūra ir civilizacija
Kiek yra (buvo) civilizacijų? - klausimas, atskleidžiantis ištisą asociacijų spektrą, o įdėmiau įsižiūrėjus ir tam tikrą civilizacinės istorijos ir jo metodo specifiką. Du ryškiausi civilizacinio metodo plėtotojai, vokiečių filosofas Oswaldas Spengleris (1880-1936) ir anglų istorikas bei filosofas Arnaldas Toynbee’s (1889-1975) nesurado vieno atsakymo.
Spengleris išskyrė aštuonias istorines kultūras (atsiribpjęs nuo primityvių kultūrų): indų, Babilono, kinų, Egipto, arabų, Meksikos, antikinę ir Vakarų. Tiesa, antrajame Vakarų saulėlydžio tome dar netikėtai prabylama apie naują - rusų kultūrą.
XII - tomio veikalo Istorijos studijos autorius A. Toynbee’s , kurio darbai ypač išpopuliarino civilizacinio metodo taikymą, fiksavo 23 civilizacijas, jas skirstydamas į pirmines ( Egipto, Šumero-Akado, Egėjo, Indo, Kinijos, Majų), antrines (Sirijos, heleninę, indiškąją), tretines ( Vakarų krikščioniškąją, Rytų krikščioniškąją, islamą) bei palydovines ( Hetitų, Irano, Misisipės, Rusijos ir t.t.).
Pagaliau, šiandien neretai pasakoma, kad didžiosios dabarties civilizacijos yra . keturios: Vakarų krikščioniškoji, arabų islamiškoji, Indijos budistinė, Kinijos konfucionistinė.
Pačia bendriausia prasme kultūrą galima apibrėžti kaip visuomenės gyvenimo ir veiklos būdą. Kadangi kultūra yra neįsivaizduojama be savo imperatyvinio poveikio žmogui ir visuomenei, be žmonių elgesį ir visą jų gyvenimą koreguojančios galios bei reguliatyvinės funkcijos , galima sakyti, kad kultūra visada yra visuomenės gyvensenos ir veiksenos formavimo būdas. Be to, kultūros terminas negali apimti visos istorijos ir visuomenės gyvenimo fenomenų įvairovės.
1/ civilizacija - tai pilietinė visuomenė, arba pilietinės visuomenės būklė (civis, civitas), skirtingai nuo prigimtinės būklės; 2/ civilizacija gali reikšti daiktišką kultūros grupės substratą, t.y. įdaiktintą objektyviąją kultūrą ir daiktiškąjį kultūros buvimą (Šalkauskis); 3/ civilizacija - konkreti lokalizuota visuomenė ir jos egzistavimo būdas (Toynbee); 4/ civilizacija- kultūra.