Viduramžiai - laikotarpis, kuris apima tūkstantį metų Europos istorijos, nuo Vakarų Romos imperijos žlugimo V a. iki Renesanso pradžios XV a. Šis laikotarpis dažnai skirstomas į tris etapus: ankstyvieji, brandieji ir vėlyvieji viduramžiai. Ankstyviesiems viduramžiams būdingas ekonominis nuosmukis. Tautų kraustymasis ir karai suardė bet kokią tvarką, sumažėjo gyventojų skaičius.
Frankų imperija VIII-IX a.
Tačiau, praėjus porai šimtmečių po Vakarų Romos imperijos žlugimo, ant senosios imperijos griuvėsių išaugo nauja didelė valstybė - Frankų imperija. 800 m. Romos popiežius frankų karaliui Karoliui Didžiajam įteikė imperatoriaus karūną. Brandžiaisiais viduramžiais išaugo gyventojų skaičius. Apytikriais duomenimis XI a. Europoje gyveno 25-30 milijonų žmonių, o 1300 m. jų skaičius siekė 70-80 milijonų. Valstiečiams ėmus naudoti geresnius plūgus ir vandens malūnus, išaugo žemės ūkio produktų gamyba. Brandžiaisiais viduramžiais Katalikų bažnyčia pasiekė didžiausią galią.
Tuo pasinaudodama, ji rengė kryžiaus žygius, kurių tikslas buvo išlaisvinti Palestiną iš musulmonų viešpatavimo. Vėlyvaisiais viduramžiais daugelyje šalių siautėjo maro epidemijos, smarkiai sumažėjo gyventojų skaičius, prekybą ir žemės ūkį apėmė sąstingis. Tuomet ekonominiu Europos centru tapo Italijos miestai valstybės. Ten suklestėjo dailė, literatūra, architektūra - prasidėjo Renesanso epocha. Viduramžių sąvoką XV a. pirmieji pavartojo italai, manantys, kad jų menui ir kultūrai prilygsta tik antika. Laikotarpį tarp antikos ir Renesanso - viduriniuosius amžius - jie laikė tamsiais ir mažai reikšmingais, nes viską valdė Bažnyčia ir religija. Praeitame amžiuje imta naujai vertinti šį laikotarpį.
V a. Romos imperiją užplūdo barbarų gentys - gotai, vandalai, hunai ir kt. 476 m. buvo nuverstas paskutinis Romos imperatorius. Romėnų miestai su tais laikais įspūdinga akvedukų ir kanalizacijos sistema buvo sugriauti arba ištuštėjo. Istorikai šį laikotarpį nuo 476 iki 1500 m. vadina viduriniais amžiais. Vakarų Europa tada buvo politiškai susiskaldžiusi. Prancūzijoje nors ir buvo karalius, jo karalystę sudarė daugybė grafysčių ir kunigaikštysčių, kurių kiekviena turėjo savo valdovą. Vokietiją valdė Šventosios Romos imperijos imperatorius, bet ji buvo suskilusi į daugiau kaip tūkstantį mažų valstybėlių. Ispanija ir Italija taip pat buvo susiskaldžiusios. Dalį Ispanijos užgrobė musulmonai. Apie 1300 m. daug didelių miestų, tokių kaip Florencija Italijoje, Kelnas Vokietijoje, Gentas Flandrijoje pajungė savo įtakon aplinkinius kaimus ir tapo politiškai nepriklausomi.
Feodalizmas ir visuomeninė santvarka
Jau minėjome, kad, žlugus Vakarų Romos imperijai, prasidėjo karai ir suirutės. IX-X a. iš šiaurės ėmė pulti vikingai, iš pietų veržėsi arabai, o iš rytų - ugrofinų raitininkai madjarai. Karaliai nepajėgė apginti valstiečių. Šie ieškojo pagalbos pas vietinius didikus, kurie buvo pakankamai turtingi, kad galėtų išlaikyti kariuomenę. Didikas juos gynė, bet už tai valstiečiai turėjo atiduoti savo žemes. Jie ir toliau dirbo žemę, bet kaip priklausomi valstiečiai. Istorikai juos vadina servais (lot. servus - vergas) arba baudžiauninkais. Tai reiškė, kad jie turėjo atlikti prievoles dvarininkui ir mokėti žemės nuomos mokestį. Be leidimo jie niekur negalėjo persikelti.
Karaliui reikėjo atsilyginti žmonėms, padedantiems jam valdyti. Tarnavusieji karaliui gaudavo žemės valdas, vadinamas lenais. Žodis „lenas“ iš tiesų reiškia skolinimą, o lotyniškai lenas yra feodas. Todėl šią visuomeninę santvarką vadiname feodalizmu. Asmuo, kuris leną gaudavo tiesiai iš karaliaus, buvo vadinamas karaliaus vasalu. Karaliaus vasalui lenas nepriklausė, tačiau jam atitekdavo visos iš leno gautos pajamos už tai, kad jis jį valdydavo ir su savu kariniu būriu padėdavo karaliui karo metu. Gaudamas iš senjoro leną vasalas prisiekdavo jam ištikimybę, ir abi šalys iškilmingai pasižadėdavo viena kitai padėti.
Tačiau laikui bėgant santykiai susipynė. Daugelis žemesniųjų vasalų išdalydavo savo valdas kitiems vasalams. Dažnai atsitikdavo taip, kad vienas vasalas prisiekdavo ištikimybę keliems senjorams. Jei kildavo nesutarimų tarp vasalo senjorų, vasalas dažnai rinkdavosi tai, kas geriausiai atitikdavo jo interesus. Kita vertus, didieji vasalai tapo tokie galingi, kad jiems nieko nebereiškė karaliaus valdžia, nors karalius ir buvo vyriausiasis senjoras. Bažnyčia taip pat buvo feodalinės santvarkos dalis. Ji gaudavo žemės iš didikų ir paprastų žmonių už tai, kad kunigai ir vienuoliai už juos melstųsi ir jų sieloms tektų lengvesnė dalia skaistykloje. Taip Bažnyčia ilgainiui tapo didžiausiu Europos žemvaldžiu. Tačiau ir Bažnyčiai reikėjo apsaugos. Todėl dalį savo valdų ji atidavė valdyti didikams.
Moters padėtis viduramžiais
Viduramžių visuomenėje vos viena kita moteris, tokia kaip Švedijos šv. Brigita (įspėjusi popiežių dėl ištvirkimo Bažnyčioje), turėjo įtaką. Valstybės ir visuomenės gyvenime viešpatavo vyrai, ir net toks kilnus žmogus kaip Paryžiaus meras savo žmonai liepia „elgtis kaip šuniui, klausyti šeimininko ir sekti paskui jį vizginant uodegą, net jeigu tas ir muša“. Moteriai netiko juoktis viešose vietose ar užsidengti veidą, nebent ji būtų buvus bjauri, o eidama gatve turėjo žiūrėti tik tiesiai, nesižvalgyti į šalis.
Katalikų bažnyčia mokė, kad svarbiausia moters pareiga - gimdyti vaikus. Feodalinės visuomenės piramidė. Vasalais dažnai tapdavo riteriai, atliekantys karinę tarnybą. Valstiečiai privalėjo dirbti ir aprūpinti visuomenę. Tai buvo labai pavojinga. Visiškai apsirengusioms ir tiesiai sėdinčioms ant gimdymo kėdės moterims padėdavo tik patyrusios pribuvėjos, kurių metodai ir higienos stoka dažnai lemdavo ir motinų, ir vaikų mirtį. Nesveiki vaikai tuojau pat būdavo krikštijami, kad išvengtų pragaro. Netrukus po gimdymo motina pati eidavo į bažnyčią, kad „atšventintų“, nes manyta, kad gimdymas ją suteršia. Manoma, jog viduramžiais tėvai savo vaikų per daug nemylėjo.
Feodalinės visuomenės piramidė
Gyvenimo sunkumai ir nusikaltimai
Viduramžių Europoje nebuvo technikos, palengvinančios buitį XX a.: skalbimo mašinų, šaldytuvų, automobilių, lėktuvų, telefonų ir elektros, vaistų nuo skausmo ar antibiotikų - vos keli prietaisai darbui palengvinti. Skurdas ir žiaurūs nusikaltimai būdavo įprasti kasdienio gyvenimo reiškiniai. Miestų raštininkai pateikia daugybę istorijų, panašių į nutikusią Londono krautuvininkui Viljamui de Graimsbiui. Vieną 1322 m. sausio antradienį jis negyvai sumušė strėliadirbį Redži-naldą de Fristouną, kurio dainavimas ir šūkavimai nedavė jam užmigti. De Graims-bis buvo areštuotas, o jo nuosavybė konfiskuota. Daugelyje Europos šalių per tardymus būdavo naudojami kankinimai. Bausmės būdavo griežtos, viešos ir vykdomos nedelsiant. Kai 1317 m. seras Gilbertas Midltonas buvo pripažintas kaltas dėl Daremo vyskupo užpuolimo ir apiplėšimo, jį vilko miesto gatvėmis iki kartuvių, pakorė, dar gyvą ištraukė iš kilpos ir nukirto galvą. Galvą nugabeno į Londoną, o širdį čia pat sudegino.
Atrodo, XIV a. Vakarų Europos civilizacija žengė ne į priekį, o atgal. Neužgesdavo karų gaisrai - baisiausias iš jų buvo Šimtametis karas (1337-1453) tarp Anglijos ir Prancūzijos. Gaujos klajojančių kareivių užplūsdavo kaimus ir juose plėšikaudavo. XIV a. viduryje kilo maro epidemija, pavadinta Juodąja Mirtimi, ir nusinešė trečdalio Europos gyventojų gyvybes.
Medicina ir gydymo būdai
Arabų rašytojas papasakojo istoriją apie gydytoją, kurio prašė išgydyti riteriui pūlinį ant kojos ir moterį, sergančią džiova. Jis pradėjo gydyti - aptvarstė riteriui žaizdą ir paskyrė moteriai stiprinančią dietą. Staiga atsirado gydytojas europietis. „Šis žmogus visiškai neišmano, kaip gydyti tuos ligonius“, - pareiškė jis. Paėmęs kirvį, jis nukirto riteriui koją, ir šis netrukus mirė. Paskui paskelbė, kad moterį apsėdęs velnias, išėmė jai smegenis ir ištrynė jas druska. Moteris akimirksniu mirė. „Aš pasišalinau, sužinojęs apie mediciną tokių dalykų, kurių iki tol nė nenumaniau esant“, - stebėjosi arabų gydytojas.
Žydų padėtis
Žydai daugelio valdovų rūmuose ir miestų tarybose buvo pageidaujami, nes jų religija leido jiems verstis palūkanomis (krikščionims „lupikauti“ draudė Bažnyčia). Tačiau jie privalėjo gyventi atskiruose miestų kvartaluose, apsuptuose aukštų mūro sienų, kad apsisaugotų nuo miestelėnų, kurie dažnai neteisingai juos kaltindavo, kad geria žmonių kraują, aukoja krikščionių vaikus ir užsiima juodąja magija.
Džonas Viklifas - didžiausias viduramžių eretikas
Ekonominė krizė ir klimato kaita
Ankstyvaisiais viduramžiais Vakarų Europa buvo žemdirbių visuomenė, kurioje vyravo natūrinis ūkis. Daugiau kaip 90 procentų žmonių gyveno kaimuose. Turtingi romėnų laikų miestai sunyko, o prekyba su tolimais kraštais beveik nutrūko. Viduramžių Europos miestuose gyveno labai mažai gyventojų. Dauguma žmonių gyveno kaimuose ir dirbo žeme. Ūkininkauta labai primityviai. Žemė buvo ariama jaučiais, o sėkla beriama rankomis. Gyventojų skaičius viduramžiais didėjo labai tolygiai, atsižvelgiant į turimas maisto atsargas. Tačiau XIII a. pabaigoje pasikeitė klimatas. Pasidarė drėgna ir šalta (kai kurie istorikai tą laikotarpį vadina Mažuoju ledynų amžiumi). Prasidėjo nederliaus metai. Be to, nuo 1316 iki 1325 m. nuo snukio ir nagų ligos nugaišo daug galvijų ir avių.
Nors maisto davinį žmonės galėjo papildyti triušiais, laukiniais paukščiais ir uogomis, nuo 1272 m. Europos gyventojai 25 metus kentė badą. Daugelis žmonių neturėjo ko valgyti. Pasak vieno kronikininko, 1315 m. Padaugėjo vagysčių ir apiplėšimų. Sumažėjo išmaldų. Nuolat neprivalgę žmonės, ypač seni ir vaikai, neteko atsparumo tokioms ligoms kaip vidurių šiltinė, dizenterija, gripas. Juodoji Mirtis nebuvo vienintelė XIV a. nelaimė.
Riterių turnyras ietimis
Riterių turnyras ietimis. Moterys iš tribūnos mėto savo aksesuarus labiausiai patinkančiam riteriui. Riteriai buvo kilę iš vasalų giminių ir turėdavo išeiti karinį apmokymą. Kai jiems sukakdavo 21 metai, juos išventindavo į riterius, ir jie pasižadėdavo narsiai kautis. Riteriai turėjo tarnauti Dievui, globoti vargšus, bausti bloguosius ir ginti Bažnyčią. Taip pat jie privalėjo mandagiai elgtis su savo luomo moterimis.
Miestai viduramžiais atsirado dėl kelių priežasčių. Vienur jie išaugo prie garsių vienuolynų ar pilių, kur žmonės tikėdavosi rasti prieglobstį nuo karo antpuolių. Kitur miestais virto didesni kaimai, kur žemdirbiai suveždavo parduoti savo gėrybes. Dažnai miestas išaugdavo iš prekybos centro - prie uosto, upių santakoje ar judrioje kryžkelėje. Susidūrę su pernelyg didele priespauda kaime ir nebepakeldami ūkio darbų naštos, bėgdavo į miestus valstiečiai. Kadangi miestai įsikurdavo žemėse, valdomose vietinio žemvaldžio, miestiečiai turėdavo mokėti jam feodalinę duoklę ir eiti lažą, kaip ir aplinkinių kaimų valstiečiai. Todėl miestui buvo labai svarbu gauti karaliaus ar žemvaldžio privilegiją, suteikiančią savivaldą. Tada įtakingiausi miestelėnai - biurgeriai tapdavo nuo žemvaldžio nepriklausomais, laisvais gyventojais. Turtingieji biurgeriai gyveno mūriniuose namuose, kad galėtų apsisaugoti nuo gaisrų. Mažiau pasiturintys pirkliai statėsi medinius namus, jų tarpusienius užpildydavo dumblu, mėšlu ir ašutais.
Miestiečių luomas ir jo ypatybės
Šalia krikščionybės ir feodalizmo bei riterių į viduramžių pabaigą iškyla trečias svarbus reiškinys - miestiečių luomas. Per Kryžiaus karus miestai, ypač pajūrio, gavo daug pelno. Geras susisiekimas išplėtė juose prekybą ir pramonę. Miestai turtėjo, jų įtaka augo, gavo daugiau savarankiško valdymo teisių. Miesto gyvenimas pagimdo savotišką žmogų, kurio dvasia žymiai skiriasi nuo riterio. Miestietis neturi riterio idealizmo, plačių svajonių, religinio entuziazmo. Jis realistas; nesvajoja, negerbia ir moters; jis dažnai su ja susitinka, žino visas jos silpnybes ir trūkumus, dažnai iš jos pasijuokia. Pajuokos jo akyse susilaukia ir išdidus riteris, ir negudrus kaimietis. Miestietis juokiasi iš visko. Jis supranta ir kuria tokią literatūrą, kur yra jumoro.
Moterys ir vyrai dirba laukuose prie Paryžiaus sienos XV a.
Iš visų tautų, kurios pasižymėjo viduramžiais, gabiausi buvo prancūzai. Jų valstybės santvarka su riteriais ir feodalais, jų herojinis epas, lyrika, teatras buvo pavyzdys germanams ir iš dalies anglams. Tik italai sujungė visus viduramžių idealus į vieną kūrinį. Miestelėnų literatūra. laisvė - cecho (korporacijos) ribose, smerkiamas perėjimas iš vieno visuomenės sluoksnio į kitą, laikomasi griežtos hierarchijos. Žmogaus dorovė - ne jo originalumas, o atvirkščiai - maksimalus įsiliejimas į korporaciją, dieviškąją tvarką.
Prekybos atgimimas ir miestų augimas
Žlugus Vakarų Romos imperijai, keletą amžių Europos miestus buvo apėmusi krizė. Panaikinus imperatoriaus valdžią, miestai neteko savo administracinės ir karinės reikšmės. Neramūs tautų kraustymosi laikai, pilni karų ir užpuolių, nepalankiai atsiliepė prekybai su tolimais kraštais. Tačiau XI a., suklestėjus miestams, prekyba atgimė. Nuo 1000 iki 1300 m. įsikūrė tūkstančiai naujų miestų. Miestų augimas buvo tiesiogiai susijęs su gyventojų skaičiaus didėjimu ir teigiamais žemės ūkio poslinkiais. Plečiantis žemės ūkio produktų gamybai, žemės nuosavybę turinti aukštuomenė ėmė gauti didesnes pajamas iš žemės nuomos, mokesčių ir kitų rinkliavų.
Karaliai, feodalai ir dvasininkija didelę šių turtų dalį skirdavo savo galiai stiprinti. Jie statėsi naujas pilis, rūmus, bažnyčias ir tvirtoves. Prabangos prekės iš tolimų kraštų aukštuomenei buvo valdžios ir aukštos visuomeninės padėties simbolis. Tai padėjo suklestėti prekybai su tolimomis šalimis. Indijoje ir Kinijoje buvo perkami prieskoniai, daugiausia pipirai. Paklausą turėjo kvepalai, šilkas, brangakmeniai, stiklas ir taurieji metalai. Iš Afrikos į Europą buvo vežamas dramblio kaulas.
Viduramžių miestai dažniausiai kurdavosi ten, kur buvo palankios sąlygos prekių mainams ir geri ryšiai su aplinkiniu pasauliu. Daug naujų miestų įsikūrė šalia katedrų arba vienuolynų. Dar daugiau jų išaugo aplink pilis, iškilusias pirmaisiais neramiais viduramžių šimtmečiais. Pilyse keliaujantys pirkliai nuolatos būdavo priversti ieškoti priedangos nuo plėšikų. Pilių savininkams buvo naudinga, kad pirkliai ir amatininkai apsigyventų šalia jų tvirtovių. Tuomet iš jų buvo galima imti muitą. Žmonės, kurie apsigyvendavo šalia pilių, buvo vadinami biurgeriais.
Socialiniai skirtumai ir gyvenimo sąlygos miestuose
Miestuose išryškėjo dideli socialiniai skirtumai. Turtingiausi pirkliai gyveno ištaiginguose rūmuose, o amatininkai ir smulkūs pirkliai vargo ankštose trobelėse, kurios stovėjo palei siauras gatveles ir skersgatvius. Turgaus aikštėse ir aplink prekybininkų pastoges šūkaudavo pirkliai, knibždėte knibždėdavo naminių gyvulių ir paukščių, palaidų šunų, kačių, žvengdavo arkliai ir važinėdavo nepaslankūs jaučių kinkiniai. Nuo arklidžių, tvartų, išviečių ir visokiausių šiukšlių tvaiko riesdavo nosį, o žiemą namus gaubdavo daugybės laužaviečių dūmai. Smuklėse liedavosi alus ir vynas. Girtavimas ir muštynės būdavo įprasti dalykai, o vagystės, užpuolimai ir žmogžudystės keldavo žmonėms nerimą ir baimę.
Kaimuose žmonės turėjo gyventi prie dvarų ir susitaikyti su menkomis ateities galimybėmis. Miestuose buvo kitaip, ypač jiems kuriantis. Neturtingiems valstiečiams miestai tapo prieglobsčiu, kur jie galėdavo pabėgti nuo dvarininkų jungo. „Miesto oras grąžina laisvę“, - sakyta anuomet. Tai reiškia, kad baudžiauninkai, išgyvenę mieste vienerius metus, atgaudavo asmens laisvę. Tas pats galiojo ir moterims. Ši tvarka buvo įteisinta biurgerių ir feodalų sutartimis, kurios turėjo galios miesto teritorijoje.
Atsiprašau, bet negaliu atsakyti į klausimą, kodėl audinių pirklių gildija buvo turtingiausia Florencijoje, nes tekste nėra jokios informacijos apie tai.