Ciceronas teigia, kad filosofavimas yra niekas kitas kaip pasiruošimas mirčiai. Išties nejau protas iš mūsų šaiposi, juk jo tikslas turėtų būti mūsų laimė ir jis turėtų užtikrinti, kad mums būtų gera ir malonu gyventi, kaip kad parašyta Šventąjame Rašte.
Michel de Montaigne (1533-1592)
Michel de Montaigne ir pasiruošimas mirčiai
Iš prancūzų k. Vienas įtakingiausių Renesanso rašytojų Prancūzijoje Michelis Eyquemas (1533-1592) gimė netoli Bordo esančioje Montenio (Montaigne) pilyje, kurios vardu vėliau ir pats pasivadino. Auklėjamas humanizmo epochos dvasioje, Michelis buvo skatinamas paklusti gamtos principams bei remtis savo paties patyrimais, atmetant dogmas ir autoritetus. Iki septynerių metų buvo mokomas kalbėti tik lotyniškai, tad šią kalbą žinojo kaip gimtąją.
Nuo 1570 m. apie 10 metų M. Montaigne’is praleido tėviškėje, užsiimdamas kūryba, gilindamasis į antikinę bei romėnų literatūrą, mąstydamas. Savo kūrinius jis pavadino „Essais“ („Bandymai“). 1580 m. išleido dvi „Esė“ knygas. Grįžęs iš kelionės po Šveicariją, Italiją bei Vokietiją, M. Montaigne’is buvo paskirtas Bordo meru. 1588 m. išėjo trečia „Esė“ knyga. Rašytojo kūriniai buvo perleisti keletą kartų, nuolat autoriaus taisomi ir papildomi.
Pirmą ir vienintelį kartą nedidelė „Esė“ rinktinė į lietuvių kalbą buvo išversta 1983 m. (vertėja Danguolė Droblytė).
Visi pasause sutaria, kad mūsų tikslas yra malonumas, net jei būdai jam pasiekti ir yra skirtingi. Jei kas sakytų kitaip, mes iš karto šią mintį atmestume. šiuo atveju nesutarimas tarp filosofijos mokyklų tėra žodžių žaismas.
Kad ir kokį personažą žmogus stengtųsi suvaidinti, jis visuomet tuo pat metu vaidina ir patį save. Kuo šis malonumas gyvesnis, stipresnis bei tvirtesnis, tuo ir saldesnis. Išties dorybę turėtume pervadinti daug švelnesniu, malonesniu ir natūralesniu žodžiu „malonumas“.
Vis dėlto viena pagrindinių dorybės malonių yra panieka mirčiai, o tai gyvenimui suteikia lengvumo ir ramybės, netrukdo mėgautis tikrais ir taikiais džiaugsmais. O jei to pritrūksta, tai ir kiti malonumai atrodo beskoniai. Štai kodėl visos moralės taisyklės veržiasi į šį teiginį ir dėl jo sutaria. Tiesa, jos kaip susitarusios moko mus paniekos skausmui, skurdui ir kitoms negandoms, nuo kurių neatsiejamas žmonių gyvenimas.
Mūsų gyvenimo tikslas yra mirtis, tai neišvengiamas mūsų likimas; jei ji mus gąsdina, tai kaip žengti bent vieną žingsnelį į priekį nedrebant it pagautam karštinės? Vaistas paprastam žmogui - apie ją apskritai negalvoti, bet koks šlykštus kvailumas galėtų pastūmėti link tokio primityvaus apakimo?
Kadangi išsireiškimas „mirtis“ romėnams rėždavo ausį ir buvo manoma, kad pats žodis prišaukia nelaimę, jie nusprendė jį sušvelninti ir sumenkinti vartodami parafrazes. Vietoj jis mirė“ jie sakydavo jis baigė gyvenimą“, arba jis nugyveno“. Vartodami žodį gyvenimas, nors ir būtuoju laiku, jie nusiramindavo. Šiuo atveju žodis už pinigus brangesnis.
Taip, tiek jauni, tiek seni gyvenimą palieka vienodai. Kiekvienas iš jo išeidamas mano, kad tik prieš akimirką čia atėjo. Net ir labiausiai nukaršęs senelis galvoja, kad jam dar liko gyvuoti kokios dvi dešimtys metų, kol sulauks Matūzalio amžiaus.
Protas ir pamaldumas mums pavyzdžiu perša žmogiškąjį Jėzaus Kristaus gyvenimą, tačiau jis baigėsi, kai jam buvo trisdešimt treji metai.
Neturėtumėte bijoti mirties
Mirties baimė ir kaip ją įveikti
Aš laikausi tos pat nuomonės, ir jei kokiomis nšrs priemonėmis būtų galima išvengti gresiančių smūgių, net jei prireiktų slėptis po veršiuko oda, neatsisakyčiau. Būtų tikra beprotybė veltui puoselėti panašias viltis.
Jeigu mirtis būtų kaip priešas, nuo kurio galima pabėgti, aš patarčiau pasinaudoti šiuo bailių ginklu. Išmokime laikytis tvirtai ir atremti šį priešą. Iš pradžių, norėdami pašalinti patį svarbiausią jos turimą kozirį prieš mus, imkimės tokio būdo, kuris visiškai skiriasi nuo mums įprastų: atskleiskime jos paslaptingumą, tyrinėkime ją, pratinkime save prie jos, apie nieką taip dažnai negalvokime kaip apie mirtį, mūsų vaizduotė tepiešia ją kiekvieną akimirką visais įmanomais pavidalais.
Nežinodami, kur mūsų laukia mirtis, patys jos tikėkimės visur. Įsivaizduoti mirtį - tai įsivaizduoti laisvę. Kas išmoko mirti - išsilaisvino iš vergijos. Nieko bloga gyvenime negali nutikti tiems, kurie suprato, jog gyvybės netekimas nėra blogis. Mokėjimas mirti mus atpalaiduoja nuo bet kokios priespaudos ar suvaržymų.
Aš pats iš prigimties nesu melancholikas, tačiau esu linkęs svajoti. Panašios mintys nevagojo giliau mano kaktos, nei visos kitos. Iš pradžių atrodo neįmanoma nejausti dilgčiojimo, kai mąstai apie tokius dalykus, tačiau, nuolat prie jų grįžtant, galiausiai pavyksta prisijaukinti.
Søren Kierkegaard (1813-1855)
Sørenas Kierkegaard'as ir pakartojimo idėja
Neseniai išėjo danų filosofo Søreno Kierkegaard’o knyga „Pakartojimas“, kurią jis pasirašė Konstantino Konstancijaus slapyvardžiu. Šio 1843 m. „Pakartojimas“ - mintinis eksperimentas apie kartotės įmanomybę.
Kad įsitikintų pasikartojimo galimybe, pagrindinis knygos herojus sumano atkartoti savo kelionę į Berlyną, o jame imtis lygiai tų pačių veiksmų, kuriuos atliko pirmojo vizito metu. Kad ir kaip stengtųsi tiksliai atkartoti, ką jau daręs, knygos herojui tenka nusivilti - pasikartojimas atrodo esąs neįmanomas.
Nors knygos prielaida gali pasirodyti komiška, jos išvados turi gilių filosofinių pasekmių. Anot Gilles’io Deleuze’o, tik S. Kuomet elėjiečiai paneigė judėjimą, kaip visi žino, jiems oponuoti žengė Diogenas, jis iš tiesų žengė, mat netarė nė žodžio, tik pavaikščiojo pirmyn atgal, manė taip pakankamai gerai įrodąs, kad jie klysta.
Jau ilgą laiką, bent pasitaikydavus progai, plūkiausi su problema, svarstydamas, ar pakartojimas įmanomas ir kokia jo reikšmė, ar kartojamas dalykas pralošia ar laimi, ir sykį man toptelėjo: juk gali nukeliauti į Berlyną, ten jau kartą lankeisi, tuo met ir sužinosi, ar pakartojimas įmanomas ir ką jis gali reikšti. Namuose užklimpau spręsdamas šią problemą.
Sakykit, ką norit, bet jos vaidmuo šiuolaikinėje filosofijoje bus nepaprastai svarbus; mat pakartojimas yra lemiama sąvoka, atitinkanti graikų prisiminimo sampratą. Kaip jie patyrė, kad visas žinojimas glūdi atminty, taip šiuolaikinė filosofija patirs, kad visas gyvenimas yra pakartojimas. Vienintelis iš šiuolaikinių filosofų tai nujautė Leibnizas.
Pakartojimas ir prisiminimas yra tas pats judesys, tik priešinga kryptimi; mat tai, kas prisimenama, yra buvę ir kartojama atbulai, o štai tikrasis pakartojimas prisimenamas į priekį.
Iš esmės tuos santykius jis jau buvo palaidojęs. Pradėdamas juos, žengė siaubingą žingsnį - peršoko gyvenimą. Jei ta mergina rytoj numirtų, jos mirtis nesukeltų jokio esminio pokyčio, jis vėlei griūtų ant kėdės, jo akyse vėlei susitvenktų ašaros, jis vėlei kartotų poeto žodžius.
Egzistencializmas ir gyvenimo prasmė
Mūsų dienų dvasinę būseną apibūdina labai aštrus šios nežinios, apribojimų, nevisavertiškumo suvokimas. Šių dienų žmogus žino geriau už savo protėvius, kad lūžis jo būties šerdyje niekad visiškai neužgis. Negana to: jis žino, kad šis lūžis formuoja jo, kaip žmogaus, esmę, neatskiriamą sudėtinę žmogiškosios padėties dalį.
Šiuolaikinis žmogus atsibudo antrąkart, atsibudo robotų ir superaparatų laikmečio triukšme. Ir jis jaučia, kad nerealizuotas Sokrato kvietimas pažinti save, kad kol kas negalima jo realizuoti, kad jo būklė liks amžinai svetima pačiam sau. Žmogaus gyvenimas, kuris tęsiasi nuo gimimo iki mirties, yra tarsi trumpas ir mistiškas nušvitimas, kurio šaltinis yra tamsa, pereinanti į tamsą.
„Tamsiųjų“ egzistencialistų mokykla su Sartre’u priešaky paskelbė, jog žmogaus gyvenimas - šis mistiškas nušvitimas - yra pernelyg trapus prasmės pažadas, kad juo pasitikėtume, ir jog nežinomas tobulumas yra tik miražas, net apgaulė. Vadinasi, gyvenimas yra bejėgiškas. Tad nebėra didesnės prasmės mirti. Mirtis šią pirmapradę tamsą tiktai sutirštins, beprasmybę padarys dar beprasmiškesnę.
Krikščioniškieji egzistencialistai (G. Marcelis, K. Jaspersas) mąstė, kad žmogaus gyvenimas, kuris praeina tarp dviejų tamsų, negali būti vien Niekio triukas. Nežinomas tobulumas, į kurį aš žvelgiu, suvokiamai sužvilga, ir jo skliaute esu aš - realus, o ne išgalvotas.
Abiem mąstytojų grupėms žmogaus gyvenimo sulaužytas charakteris, jo giminystė su Niekiu tampa tramplinu šuoliui dviem kryptimis: vieniems - į beprasmybę, kitiems - į tikėjimo naktį. Šis šuolis jau įvyko, bet nei vieni, nei kiti nepasiekė pagrindo, tikėto tikrumo, visiško pažinimo. Atrodo, kad šuolis yra tarsi tikrasis gyvenimo pagrindas, tikrumas ir visiškas pažinimas.
Lyčių santykiai ir dvasios poliariškumas
Štai ko mūsų pedagogikai trūksta: svarbi pilnutinio ugdymo sritis. moteris, kas yra moterystė ir kas yra apskritai vyro ir moters santykiavimas. nebus toks sunkus. didelės paslapties gelmes.
Dievo kūrinių substancialinės lytys yra Dievo realizuotos idėjos. Amžinoji Dievo mintis, idėja, tampa kūrybos vyksme substancialine daikto lytimi. Ir žmogus yra vienos Dievo idėjos įkūnijimas. amžių ir yra viena, yra viena gyvybės ir būties pilnybė.
Visa tai turi tikslu žmonių giminę palaikyti. idėja yra realizuojama dviejų lyčių pavidalu. idėjos išraiška. taip žmonių lytys yra dvasios poliariškumo išraiška. būdu būtų galima patenkinti ir dvasios poliariškumas. pagrindas nėra gyvybė, bet dvasia - amžinoji žmogaus idėja.
Žmogui jis yra antraeilis. susijungime papildytų gyvybės eiles. žmogaus idėją. perteikimo funkcijas? Juk žmogus yra ne tik dvasia, bet ir gyvulys. šitose gyvybinėse funkcijose matyti žmogaus lyčių esmės ir pagrindo. antraeilis patarnavimas žemiškajai tikrovei. ramybę, bus garbingas poliarinio vienos žmogaus idėjos apsireiškimo papuošalas.
Žmogaus prigimtis