Michailas Nikolajevičius Muravjovas (1796-1866) buvo paskirtas Vilniaus generalgubernatoriumi numalšinti 1863-1864 m. sukilimui Lietuvoje. Liaudyje jis buvo vadinamas Koriku.
Michailas Muravjovas. Aiziko Cinoveco XIX a. pab. fotografija.
2017 m. Baltarusijoje buvo išleista monografija apie Vilniaus generalgubernatorių Michailą Muravjovą. Knyga "įdomi" ne tik tuo, kad joje (XXI amžiuje!) bandoma įrodyti, jog Muravjovo, liaudyje vadinto Koriku, veiksmai, slopinant lenkų ir lietuvių sukilimą 1863 m., buvo "racionalūs ir humaniški".
Štai citata iš A. Bendino knygos: "Jų negalima priskirti prie žiaurių, nors tuo dažnai ir nepagrįstai M. Muravjovą kaltino vietiniai liberalai ir Vakarų Europos spauda, pasistengę, kad būtų sukurtas demoniškas muravjoviškas mitas."
2017 m. Muravjovo veiksmai vadinami "maištautojų sutramdymu" ir "Rusijos Šiaurės Vakarų krašto reforma". Pateikiama vertinga paties M. Muravjovo citata: "Rusų vyriausybė Vilniuje turėtų pastatyti paminklą su įrašu "Lenkų sukilimui - dėkinga Rusija".
Ne tik Muravjovas buvo įsitikinęs, kad Lietuva yra "senovės Rusija". Minėtos monografijos sumanytojai savo skaitytojus tikina, jog tokia Vilniaus generalgubernatoriaus nuostata buvo paremta "jo giliomis istorinėmis žiniomis" ir kad po 1863 m. Muravjovo reformos numatė įgyvendinti priemonių sistemą, pagal kurią Šiaurės Vakarų kraštas (6 gubernijos: Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko, Mogiliovo, Vitebsko - t. y. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija) turėjo būti integruotas į Rusiją.
Šių integracinių procesų socialinis-etninis ir religinis pagrindas turėjo būti stačiatikybė. Muravjovo iniciatyva jo valdomame Šiaurės Vakarų krašte buvo įkurtos archeologinės ir kraštotyros ekspedicijos, kurias sudarė archeologai, dailininkai ir mokytojai - jiems buvo patikėta "surasti ir ištyrinėti senovės vakarų rusų paminklus".
Ekspedicijų metu, kaip teigiama knygoje, buvo rasta daugybė senovės knygų ir rankraščių, kitų istorinių paminklų, "kurie tapo vertingais Vakarų Rusijos politinės ir bažnytinės istorijos šaltiniais". Taip pat buvo sudaryta komisija, kuri ėmėsi "rinkti bei publikuoti archyvinę medžiagą apie rusiškąjį pradą Vakarų krašte".
Vilniuje pradėtos leisti "Vakarų Rusijos naujienos", supažindinančios skaitytojus su šio krašto rusiškomis šaknimis. Leidinio devizas buvo "istorinė tiesa". Laikraštis "Vilniaus naujienos" nuo tol buvo spausdinamas tik rusų kalba. A. Bendins rašo: "Plati ir vaisinga M. Muravjovo veikla, nukreipta "pažemintųjų ir nuskriaustųjų" interesams ginti, tikrasis patriotizmas, galingas reformatoriaus talentas ir pasiaukojamas tarnavimas Tėvynei pelnė jam garbingą atminimą tarp palikuonių Rusijoje, Lietuvoje ir Baltarusijoje."
M. Muravjovui pavaldžiose gubernijose iki 1865 m. vienaip ar kitaip nubausta apie 12,5 tūkst. žmonių. Susumavus į policijos priežiūrą atiduotus asmenis, baustųjų būtų apie 22 tūkst. 1864 m. sausio 13 d. Michailo Muravjovo įsakymu buvo uždrausta lietuviška spauda, uždaryti 46 vienuolynai ir prie jų veikusios mokyklos, 10 katalikų bažnyčių paverstos stačiatikių cerkvėmis.
1863 m. "Generolas Muravjovas laiko Lietuvą nepakeliamoje priespaudoje. Šalyje leidžiama prievarta, savivalė ir žiaurumai. Vilniaus kalėjimai, Dominikonų vienuolynas pilni areštantų. Sklinda siaubingi gandai apie tai, kaip elgiamasi su šiomis nelaimingomis tironijos aukomis. Tikinama, jog per tardymus naudojami kankinimai, kad Muravjovo įsakymu suimtiesiems galvos suveržiamos geležiniais lankais, o kojos laužomos kaladėmis... Kareiviams įsakyta pribaigti sužeistuosius mūšio lauke ir šaudyti belaisvius vietoje. Šie barbariški įsakymai vykdomi tiksliai.
1863 m. "Telegrafas mums šiandien pranešė, kad generolas Muravjovas, nepasitenkindamas grafo Pliaterio, kitų asmenų ir netgi kunigų pakorimu, išleido naują įsakymą, kad visos moterys, dėvinčios gedulą, būtų plakamos rykštėmis. Šis bjaurus įsakymas vainikavo nuopuolį žmogaus, įsiamžinusio tokiomis bausmėmis.
Gal 1863-iųjų M. Muravjovo kartuvės Lukiškių aikštę lemtingai užkerėjo? Juk pagrindinėje Lietuvos sostinės turgaus aikštėje Vilniaus generalgubernatoriaus M. M. Muravjovo-Koriko pastatytos kartuvės 1863-1864 m. pasiglemžė pagrindinių sukilimo už Laisvę kovotojų ir jų vadų gyvybes, o ši tragiška vieta buvo amžiams paženklinta žiauriu pavergėjų smurtu ir teisiųjų už Laisvę prakeiksmais.
LUKIŠKIŲ aikštė Vilniuje, kurioje buvo žudomi 1863 m. sukilėliai. J. Čechavičiaus nuotr. 1874 m.
Beje, gal Lukiškių žolės šaknys ir medžių lapai mums iki šiol vis dar kažką šnarėdami pasakoja čia pakartų sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko ir Konstantino Kalinausko balsais? Tik ar girdime ir kas juos apskritai pamena, o ir jų egzekucijos vietos daugelis turbūt nežino, nebent netyčia užklystų į Wikipediją. 1863-1864 m. Lenkijoje ir Lietuvoje vyko kautynės su Rusijos imperija. Istorikų skaičiavimu, per visą sukilimą Lietuvoje įvyko 321 mūšis ar susirėmimas su Rusijos kariuomenės daliniais. Daugiausia mūšių (178) buvo Kauno gubernijoje. Žuvo apie 6 tūkst. sukilėlių.
Lenkijoje sukilimas prasidėjo 1863 m. sausio 22 d. (dar vadinamas Sausio sukilimu), Lietuvoje - vasario 1 d. (Įvairūs šaltiniai skelbia skirtingus laikotarpius)Lietuvoje jėgų santykis buvo 10:1 rusų naudai, 15 tūkst. sukilėlių teko grumtis su 145 tūkst. Lietuvoje buvo nužudyti 182 sukilimo dalyviai, 972 - išsiųsti į katorgą, 1 427 - ištremti į Sibirą, 1 529 - išvaryti į europinės Rusijos gubernijas, 4 096 - iškelti į Rusiją, 345 - atiduoti į kareivius, 864 - į areštuotųjų kuopas.
1863 m. sukilėlio Leono Pliaterio portretas. Jis tapo pirmuoju, kuriam tik ką paskirto Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo nurodymu buvo įvykdyta mirties bausmė.
Nuo M. Muravjovo represijų nukentėjusių buvo kur kas daugiau, nes nemažai suimtųjų buvo nužudyti caro kariuomenės siautėjimų vietose, apie tai net nepranešus. 1864 m. sausio 13 d. Muravjovas uždraudė lietuvišką spaudą.