Valstybės tarnautojo profesija: privalumai ir trukumai Lietuvoje

Apie valstybės tarnautojus rašoma daug neteisybės, jų darbas nevertinamas, egzistuoja begalės neteisingų mitų, kuriems paneigti reiktų storą knygą parašyti. Šiame straipsnyje panagrinėsime dažniausius mitus ir realybę, paremtą asmenine darbo patirtimi. Viskas, kas parašyta toliau, yra paremta tikrais faktais ir asmenine darbo patirtimi man per šiuos 10 metų būnant ant įvairių karjeros laiptelių - startavus nuo eilinio specialisto ir pabaigus vadovo pozicija.

Dažniausi mitai apie valstybės tarnybą

Šiuos mitus/sentencijas kaip tą maldą kartoja pikto linkintys žmonės po kiekvieno straipsnio apie valstybės tarnautojus.

MITAS Nr. 1 - Valstybės tarnyboje gali įsidarbinti tik savi ir giminės

Gal taip ir buvo prieš kokius 15 metų, bet šiandien taip jau tikrai nėra. Konkursai skelbiami internete, jei nori, gali visuomeninių organizacijų atstovai dalyvauti kandidatų atrankoje. Vadovų atranka vyksta Valstybės departamente, dalyvaujant skirtingiems asmenims iš skirtingų institucijų, o pačią atranką filmuoja ir įrašinėja. Per savo 10 metų praktiką dalyvavau kaip komisijos narys gal kokiame 20 tokių atrankų ir tikrai tik kokiose 5 dalyvavo kaip vienas iš pretendentų iki tol žinomas asmuo (pavyzdžiui, praktiką įstaigoje atlikęs studentas ar esamas darbuotojas, norintis užimti kitas pareigas).

Dabar jau kokius 3 metus tendencija Vilniuje tokia, kad konkursai tapti specialistu, kai startinė alga „į rankas“ yra apie 350 -500 eurų, vykdomi po 2 ar daugiau kartų, nes neatsiranda pretendentų arba ateina tokie, kad geriau jau būtų neatėję, nes man už juos būna gėda. Va, net ir šiandien yra paskelbti konkursai į 262 vietas valstybės tarnyboje. Taip kad jei svajoji apie vieną jų, tavo šansai tikrai nemaži.

Ateik į konkursą bent perskaitęs pareigybės aprašymą, susipažinęs, ką veikia būsimas tavo darbdavys, nesirenk treningų ar suplėšytų džinsų ir tavo šansai laimėti konkursą išaugs šimteriopai!

MITAS Nr. 2 - Valstybės tarnyboje dirba tik visiški nevykėliai, t. y. tie, kas privačiame sektoriuje darbo tikrai negautų net ir prekybcentrio kasininku

Valstybės tarnautojas visų pirma yra žmogus, o kaip žinia, vienodų žmonių nebūna. Mes - ne robotai, mes individualūs žmonės ir vieni esam darbštesni, kiti kūrybiškesni, vieni šleivi, kiti aukšti, vieni ilgom kojom, kiti - trumpais pirštais, vieni protingesni, kiti - nelabai.

Atsakykit Jūs sau į klausimą, ar gali visi iki vieno 30 tūkst. karjeros valstybės tarnautojų būti niekam tikę? Jei gali, tai kodėl jums tada nekyla klausimų, kaip tie netikėliai sugeba pasirūpinti tuo, kad Jūs gautumėte viešąsias paslaugas ir valstybė kažkaip veiktų ir negriūtų, a?

Lažinuosi, kad jei paprašyčiau parašyti raštą-atsakymą į piliečio skundą pagal visas raštvedybos taisykles ir teisės aktų reikalavimus ir be gramatinių klaidų, su šia užduotimi manau nesusidorotų net 9 iš 10 aukštųjų mokyklų baigiamųjų kursų studentų, ką jau kalbėti apie statistinį gyventoją. Esu regėjęs ne vieną tokį pilietį, kur net paprastos formos, kurioje tereikia įrašyti vardą ir pavardę bei pažymėti ko prašai, nesugeba užpildyti. Tokiems parašyti raštą būtų neįveikiama užduotis, o kokio nors įstatymo projekto parengimas prilygtų žmogaus skrydžiui į Marsą. Ir čia aš ne apie 60-mečius senukus, o apie jaunimą, 20-26 metų.

Labai džiaugiuosi, kad dabar norint tapti valstybės tarnautoju reikia išlaikyti bendrųjų gebėjimų testą. Tai elementarus testukas, kuriam iš esmės net ruoštis nereikia, bet vis tiek yra jų neišlaikančių. Kaip kam, galimai naftalininiams bebrams su ūsais ir peroksidinėm kiaunėm tas testas toks baisus, kad net šiurpą kelią, todėl ir skundžiasi. To testo neišlaikyti reikia turėti atitinkamų gabumų, nes tai įrankis atsijoti visiškus idiotus, kurių intelektas ir gebėjimai prastesni net už šimpanzės (…). Aš būčiau tikrai UŽ jei lieptų visiems dabartiniams valstybės tarnautojams ir kandidatams į Seimą ir Vyriausybę jį išlaikyti.

Nemeluosiu, tikrai darbe buvo kolegų, apie kuriuos pagalvodavau, kad kai Dievas dalino protą, jie stovėjo ne toje eilėje. Ir tai visai nejuokinga, kai reikia su jais dirbti ir dar mažiau juokinga, kai tokie tampa tavo vadovais.

MITAS Nr. 3 - Valstybės tarnyboje niekas nedirba, kavą geria, internete sėdi ir alga ima. Pusę jų atleidus niekas nepastebėtų

Yra visokių įstaigų ir visokių darbuotojų. Taip, būna periodų, kai darbo mažiau, bet būna ir tokių periodų, kad dirbti tenka ir po 12, ir po 15 val. per parą.

Nueikite kada į mokesčių inspekciją likus dienai iki kokių nors deklaracijų pateikimo pabaigos, pamatysite, kaip atrodė sovietmečiu eilės prie bananų, tik dabar tos eilės prie specialisto. Ir tų specialistų - ne vienas ir ne du, o kokių 100 dirba.Kaip manote kokios nuotaikos yra žmogus eilėje, pralaukęs 4 valandas? O dabar atleiskime pusę specialistų ir palikime 50, kad ir pačių geriausių, kas vis tiek reikš laukimą eilėje ne 4, o 5 val. ? Prašau, užimkite to specialisto vietą, dirbkite tokiomis sąlygomis bent mėnesį už 400 eurų į rankas, pabendraukite su „maloniais“ ir „mandagiais“ interesantais nepakeltu tonu ir nesinervindamas. Po tokio darbo net Didžiosios Britanijos „chikenfactoris“ atrodys kaip rojus žemėje, nes ten bent alga su 3 nuliais gale ir rėkiančių šizofrenikų nėra.

Dykaduoniai ir kavutės garėjai pasitaiko didelėse organizacijose, bet mažose jų nebūna, nes po eilinio etatų mažinimo, o jie būna kas kartą, kai keičiasi valdžia Seime, nedirbančius protingas vadovas paprasčiausiai atleidžia, nes darbus nudirbti reikia, kitaip pats vadovas lėks lauk.

Personalo atrankos sistemos tobulinimas

Taigi, Lietuvoje siekiama taikyti pusiau centralizuotą personalo atrankos sistemą valstybinėse įstaigose, nes dabartinė Lietuvos valstybės tarnautojų atrankos sistema, nors ir atitinka pagrindinius minimalius ES reikalavimus, yra nuolat kritikuojama dėl neskaidrumo, menko atsparumo protekcionizmui ir neefektyvumo.

Ši pusiau centralizuota atrankos sistema nepakankamai išsprendžia dabartinius atrankos trūkumus. Todėl ieškant sprendimo šiame darbe nagrinėsime kitų ES šalių centralizuotos atrankos į valstybės tarnybą sistemas bei tarptautinės Europos personalo atrankos tarnybos patirtį.

Europos personalo atrankos tarnyba (EPSO)

Nagrinėjant personalo atranką į valstybės tarnybą, svarbu paminėti Europos personalo atrankos tarnybą (EPSO), kuri vykdo atranką į Europos sąjungos institucijas. Tai nauja tarnyba, su naujomis ir perspektyviomis idėjomis, į kurias verta atkreipti dėmesį.

Sprendimas įkurti Europos personalo atrankos tarnybą buvo paskelbtas 2002 m. liepos 26 d. Darbą tarnyba pradėjo 2003 sausio mėn. Ji yra įsikūrusi Briuselyje. Iki 2002 m. kiekviena institucija buvo atsakinga už atrankos konkursus bei personalo priėmimą į tarnybą, todėl kandidatams reikėdavo dalyvauti atskirose atrankose siekiant tarnybos atskirose institucijose. Geriausi kandidatai iš esmės galėdavo būti įdarbinami toje institucijoje, pagal kurios sistemą vykdavo atranka.

EPSO buvo įsteigta siekiant suderinti bei racionalizuoti atrankos procesą, kad atrankos procedūros taptų profesionalesnės bei efektyviau ir ekonomiškiau būtų panaudojami ištekliai. Siekiant optimizuoti personalo atrankos planavimo ir organizavimo procesą, suvienodinti personalo atrankos kriterijus ir principus ir užtikrinti aukštos kvalifikacijos kandidatų pasiskirstymą proporcingai visoms Europos institucijoms, buvo nuspręsta atrankos procesą vykdyti centralizuotai. Vienas iš pagrindinių EPSO veiklos principų - organizacija turi atspindėti visuomenę, kuriai ji tarnauja.

ES suinteresuota, kad jos institucijose dirbtų įvairių šalių valstybės tarnautojai. EPSO turi ne tik užtikrinti, kad būtų patenkinti kiekvienos institucijos darbuotojų poreikiai, bet ir siekti išlaikyti atrankos geografinę pusiausvyrą tiek visose valstybėse narėse, tiek kiekvienoje iš jų atskirai.

EPSO, siekdama savo tikslo, kaip jau minėjome, personalo atrankai naudoja atvirus konkursus. Lietuvos institucijos imasi ir papildomų priemonių, kad informacija apie konkursus pasiektų kuo daugiau potencialių kandidatų: apie juos skelbiama užsienio reikalų ministerijos ir Vidaus reikalų ministerijos interneto svetainėse.

EPSO atrankos etapai:

1. Etapas: pirminis atrankos testas.
2. Etapas: rašytinis testas.
3. Etapas: interviu. Šis etapas vyksta Briuselyje. Tai yra galutinis kandidato tinkamumo vertinimas. Komisijos nariai užduoda klausimus, susijusius su kandidato gyvenimo aprašymu, ES politikos klausimais ir aktualijomis. Po interviu yra sprendžiama, kurie kandidatai laimėjo konkursą.
4. Etapas: patekimas į rezervo sąrašą. Kandidatai laimėję konkursą, patenka į rezervo sąrašą. Tai dar negarantuoja kandidato įdarbinimo.

Konkursui yra skiriama atrankos komisija. EPSO nestovi vietoje, diegia įvairias naujoves, ieško alternatyvių metodų personalo atrankos srityje. Ypatingą vietą EPSO atrankos sistemoje užima internetas ir elektroninės sistemos. EPSO interaktyvi sistema yra įdiegta viduje bei pradėjo veikti 2003 m. gegužės mėn. EPSO ne tik priima internete užpildytas paraiškas, bet sistema suteikia galimybę bendrauti su visais kandidatais elektroniniu būdu. Tai yra daroma per funkcinę pašto dėžutę (EPSO profilis), kuri yra sukuriama kiekvienam kandidatui, kai jis užsiregistruoja.

EPSO sėkmingai įdiegė testavimo kompiuteriu sistemą (CBT) 2005 m. pabaigoje, kuri leidžia kandidatams susisiekti su testavimo centru, susitarti dėl laiko bei išlaikyti pirminės atrankos testą jiems patogiu metu. Deja, Lietuvoje kol kas tokie metodai netaikomi. Mūsų nuomone, per mažai dėmesio skiriama informacinių technologijų panaudojimui personalo atrankos sistemoje. Todėl sėkminga EPSO patirtis gali būti naudinga plėtojant ir tobulinant personalo atrankos sistemą Lietuvoje.

Centralizuota personalo atranka ES šalyse

Kiekviena ES valstybė turi sukūrusi savo personalo atrankos sistemą, kuri atitinka tos valstybės istoriją, tradicijas ir kultūrą. Šiose sistemose galima atrasti daug panašumų ir skirtumų. Tai lygios teisės į valstybės tarnybą principas ir privalumų bei pasiekimų principas (siekiama priimti į tarnybą geriausius iš esamų kandidatų).

Šiuo metu abiejų šių paminėtų principų daugiau ar mažiau yra laikomasi beveik visose ES valstybėse narėse. Vienos šalys labiau pabrėžia vieną principą, o kitos - kitą. Šioje darbo dalyje bus nagrinėjamos būtent tos ES šalys, kuriose jau naudojama centralizuota personalo atranka, tai yra: Prancūzija, Ispanija, Airija, Slovakija, Belgija. Personalo atranką į valstybės tarnybą šiose valstybėse vykdo nepriklausoma tarnyba.

Pagrindiniai atrankos aspektai:

• Personalo atrankos modelis
• Atrankos kriterijai
• Atrankos komisija
• Atrankos metodai

Kaip jau minėjome egzistuoja du valstybės tarnybos modeliai: karjeros ir pareigybių. Valstybės tarnybos atrankos sistema yra skirstoma pagal tai, ar sistema remiasi karjera ar pareigybėmis. Šios, karjeros sistemą (Prancūzija, Belgija, Ispanija, Slovakija, Airija) siekia daryti karjerą kol asmuo neišeina į pensiją, užtikrina vietą tarnyboje. Atrankai dažniausiai yra naudojami atviri konkursai, nors karjera besiremianti sistema numato, kad priėmimas į tarnybą ne būtinai turi būti per konkursą.

Tokiais atvejais pretendentai laiko klasikinį egzaminą. Kaip ir Lietuvoje šiose šalyse valstybės tarnautojų priėmimui į naują darbo vietą naudojamas paaukštinimas pareigose, kuris tam tikrais atvejais vykdomas konkurso būdu, pvz., Slovakija.

Atviras konkursas gali būti klasifikuojamas kaip vidaus arba išorinis konkursas. Atviras konkursas yra išorinis, kai jis atviras visiems paraišką pateikti suinteresuotiems asmenims, o vidaus konkursas yra konkursas, kai kandidatai yra valstybės tarnautojai arba pagal sutartį dirbantis personalas. Dvejų rūšių konkursai, skirtingai nei Lietuvoje, yra vykdomi Prancūzijoje.

Skelbime turi būti nurodyta: institucija, kuri skelbia konkursą; pareigybės pavadinimas; laikas, per kurį reikia pateikti dokumentus; reikalingas išsilavinimas; darbų aprašymas; kandidatų skaičius ir sudėtis; reikalavimai kandidatams; atrankos kriterijai (testų pobūdis, reikalaujamos žinios, vertinimo kriterijai); testų datos ir laikai. Šalys laikosi įvairių pozicijų taikydamos vienodo elgesio visiems kandidatams principą. Po konkurso paskelbimo yra vykdoma kandidatų į valstybės tarnybą registracija. Registracija yra užpildoma tiek popierine forma, tiek atliekama internetu. Pastarasis būdas nagrinėjamuose šalyse praktikuojamas vis dažniau.

Nors visose nagrinėjamuose šalyse pasirinktas karjeros valstybės tarnybos modelis, verta paminėti, kad kai kuriose ES narėse valstybėse tarnybos modelis remiasi pareigybėmis. Šioje sistemoje, įdarbinimas vyksta pagal sutartį. Pirminė atranka vyksta pagal kandidato pateiktus dokumentus (gyvenimo aprašymą, motyvacinį laišką, diplomus, rekomendacijas, ir t. t.), vėliau vyksta pokalbis, vertinant kandidato gebėjimus, įgūdžius bei profesinę patirtį.

Kai kuriose valstybėse narėse, pvz., Lietuvoje, kartu naudojamos abi karjeros bei pareigybių sistemos. Karjeros ir postų sistemos gana greitai persipynė tarpusavyje, viena sistema perėmė tam tikrus kitos elementus, todėl atsirado įvairios šių sistemų kombinacijos. Pavyzdžiui, naujose demokratijos šalyse, tokiose kaip Ispanija, asmuo gali tapti valstybės tarnautoju ar valstybinės institucijos darbuotoju sėkmingai išlaikęs karjeros sistemos klasikinius egzaminus arba tiesiog peržiūrėjus kandidato gyvenimo aprašymą (CV), o vėliau surengus pokalbį su laikinąja komisija.

Visose valstybėse kandidatai, pretenduojantys į valstybės tarnybą, turi atitikti iškeltus kriterijus. Pagrindiniai bendrieji reikalavimai yra šie: pilietybė, pilnametystė, tinkamas universitetinis išsilavinimas ar akademinės kvalifikacijos, išrašas apie neteistumą ir fizinės galimybės eiti atitinkamas pareigas. Taip pat kandidatai privalo atitikti tam tikrus specifinius reikalavimus, kurie yra būtini tam tikram darbui atlikti, t.y. žinios bei profesinė patirtis.

Atrankos komisijos yra skiriamos, kad prižiūrėtų visą atrankos procesą. Teisingumas, objektyvumas bei tinkamos procedūros turi būti pagrindiniai šios komisijos darbo principai. Bet kuris komisijos narys, kuris turi giminystės ar draugiškus ryšius su kandidatu ar jo šeima, negali dalyvau komisijoje.

Airijoje atranką į valstybės įstaigas vykdo dvi naujos nepriklausomos organizacijos: Atrankos į valstybės tarnybą komisija (CPSA) bei Valstybinė atrankos tarnyba (PAS). PAS dabar tapo centrine priėmimo į tarnybą, atrankos bei vertinimo organizacija valstybės tarnyboje.

Belgijoje valstybės tarnautojai į valstybės tarnybą priimami centralizuotai per atskirą įstaigą - SELOR neterminuotam terminui. Pagal atskirų institucijų paraiškas SELOR organizuoja federalines valstybės tarnautojų vidines ir išorines atrankas. SELOR siekia didžiausio profesionalumo, yra orientuota į klientą ir siekia dirbti laikydamasi etikos taisyklių. Jos vertybės: nepriklausomumas, profesionalumas, orientacija į klientą, skaidrumas, kandidato talento atskleidimas.

Vadovams pateikiamas tinkamiausių kandidatų sąrašas. Paprastai pateikiami keli kandidatų sąrašai: kandidatų, kurie vertinami labai gerai bei gerai, ir nerekomenduojamų skirti į pareigas. Šiose centralizuotose atrankose, kandidatai gali apskųsti komisijos sprendimą teismui per tam tikrą nustatytą laiką. Jei teismo sprendimas yra kitoks nei vertinimo komisijos sprendimas, teismo sprendimui yra teikiama pirmenybė ir jis turi būti nedelsiant vykdomas. Tokios skundų sistemos Lietuvoje nėra. Tai suteikia teismams galimybę išplėsti precedentų teises.

Centralizuotoje personalo atrankos sistemoje konkursas vykdomas dvejais būdais: raštu (testas) ir žodžiu (pokalbis). Egzaminai raštu dažniausiai yra rengiami pirmuose atrankos etapuose ir jie yra skirtingi priklausomai nuo pareigybės. Testų pagalba siekiama patikrinti kandidato žinias iš valstybės teisės. Belgija, Slovakija naudoja kompiuterinius testus, kuriuos sudaro gebėjimų, asmenybės, samprotavimo, gabumų tikrinimas bei simuliaciniai pratimai. Arijoje šiuo metu svarstoma testavimo internetu galimybė. Kol kas, kaip efektyvus kandidatų atrankos metodas, yra įdiegti klausimynai internete.

Svarbu, kad egzamino metu būtų patikrintos visos kandidatui reikalingos kompetencijos ir tik tie asmenys, kurie atitinka nustatytus standartus, pereitų į kitą egzamino etapą. Galutinis etapas dažniausiai yra egzaminas žodžiu arba pokalbis.

Darbo paieška valstybės tarnyboje: asmeninė patirtis

Ruošiantis eiti į valstybės tarnybos darbo konkursą tektų paaukoti praktiškai visą dieną. Bent tame konkurse, kuriame aš dalyvavau, kandidatų iš viso buvo beveik 200. Konkursą sudarė testas raštu ir pokalbis. Testą rašo iš karto visi asmenys, tai užtrunka maždaug apie gerą valandą. Vėliau lauki rezultatų, nes komisija taiso darbus. Iš tikrųjų tuo metu jautiesi kaip egzamine.

Kandidatai praeina pirmą etapą, jeigu surenka daugiau kaip 5 balus. Atrinktieji kadidatai surinkę daugiau kaip 5 balus ir vėl sėdi ir laukia, kol ateis jų eilė ir galės pakalbėti dėl darbo su komisijos nariais. Taip, praėjus beveik visai dienai, pagaliau buvo išrinkta iš tų 200 kandidatų tas laimingasis, kuris gavo darbo vietą.

Minusai ieškant darbo valstybės tarnyboje:

1. Sugaišta beveik praktiškai visa darbo diena (minusas tas, kad jeigu esi dirbantis, turi pasiimti laisvą dieną arba kaip tik nori susiderinti).
2. Tikimybė, kad pateksi, tikrai nėra labai didelė, nes be galo daug kandidatų. Tam, kad tinkamai atsakytum į testo klausimus, turi būti visiškas teisininkas arba labai gerai išmanyti teisę.

Esminiai skirtumai tarp darbo valstybės tarnyboje ir privačioje įstaigoje:

1. Atlyginimų dydis.
2. Pareigos/atsakomybės.
3. Galimybės siekti dar didesnės karjeros netolimojoje ateityje.

tags: #kodel #norite #buti #valstybes #tarnautoju