Auklėtojo profesija nėra tarp populiariausių, tačiau ji gali būti be galo svarbi ir teikianti daug džiaugsmo. Šiame straipsnyje aptarsime priežastis, kodėl verta rinktis šią specialybę, pasidalinsime įžvalgomis apie darbą su vaikais ir bendravimą su tėvais, bei pateiksime patarimų, kaip sėkmingai adaptuotis darželyje.
Draugystė ir pagalba kolektyve
Moteriškame kolektyve kartais prireikia vyriškos pagalbos. Kai nėra kam padėti, Šiaulių lopšelio-darželio „Pasaka“ darbuotojos pasikviečia savo vyrus. Jie tampa savanoriais pagalbininkais, kurie mielai prisideda ir prie kasdienių rūpesčių sprendimo, ir prie švenčių organizavimo. Vienas iš tokių vyrų prieš kelerius metus buvo Mindaugas Bražas, kurio žmona Armida darželyje dirba muzikos vadove. Muzikos pedagogo išsilavinimą turintis vyras jai talkino repeticijų su vaikais ir koncertų metu.
„Antro muziko mums nereikėjo, bet tokio pedagogo ir tokio žmogaus - net labai. Pasiūliau jam su mumis padirbėti, sudarėme laikinąją darbo sutartį. Vis dėlto mačiau, kad Mindaugas nemano, jog dirbti darželyje būtų jo svajonių darbas. Tuomet atrodė, kad jis niekada nesiryš dar kartą studijuoti ir veikiausiai nenorės pas mus pasilikti visam laikui“, - pasakoja Neringa Baršauskienė, Šiaulių lopšelio-darželio „Pasaka“ direktorė.
Nuo draugo iki auklėtojo
Kaip pats Mindaugas prisimena darbo pradžią? „Tokios konkrečios pradžios ir nebuvo. Nuolat talkinau žmonai, tad darželyje buvau savas. Vaikai mane pažinojo - buvau jų draugas. Tereikėjo tapti draugu-auklėtoju“, - sako vyras.
2011 metų rugsėjį Mindaugas pradėjo vadovauti „Pasakoje“ įkurtai neofolkloro grupei. Vaikučiai mielai lankė užsiėmimus, tėveliai stebėjo jų pasiekimus. „Kai gavau pasiūlymą dirbti auklėtoju, jau pažinojau vaikus, o jie ir jų tėveliai pažinojo mane. Pamaniau, kodėl gi ne - surizikuosiu“, - prisimena Mindaugas.
Reikia pasakyti, kad viena yra, kai vyras vadovauja neofolkloro užsiėmimams, ir visai kas kita, kai tampa auklėtoju. Tėveliai šį žmogų jau pažinojo, tačiau, kai jis tapo grupės auklėtoju, žiūrėjo labai atsargiai. Dabar to nebeliko. Tie tėveliai, kurie augina jaunesnius vaikus, jau skaičiuoja metus, ar pavyks ir antrai atžalai patekti į Mindaugo grupę. Štai taip: dėl mūsų auklėtojo jau net konkuruojama“, - šypsosi N. Baršauskienė. Pasak darželio direktorės, tėvams svarbu, kad vaikai į darželį ne eina, o lekia, ir dar žibančiomis akimis.
Dėdė Mindaugas
Perėjimo laikotarpis iš draugo Mindaugo į auklėtoją Mindaugą netruko ilgai. Tas pats žmogus, tas pats dėmesys ir rūpestis, atsirado nebent daugiau tvarkos ir taisyklių, be kurių neįmanomi auklėtojo ir auklėtinių santykiai. „Tačiau ir tam tikras taisykles stengiuosi perteikti vaikams suprantama kalba. Taip, grupėje privalo būti tvarka ir drausmė, tačiau vaikai turi išlikti laisvi ir kūrybingi, drąsiai klausti ir norėti pažinti pasaulį“, - sako Mindaugas.
Kiek daugiau rūpesčių kelia nebent tai, kaipgi kreiptis į tą, kuris vakar buvo „draugu Mindaugu“, o šiandien jis - jau auklėtojas. „Vaikai vis susipainiodavo ir pavadindavo mane „auklėtoja“, nes vadinti „auklėtoju Mindaugu“ jiems kažkodėl buvo sudėtinga. Mažiesiems priimtiniau buvo kreiptis „dėde Mindaugai“, tad sutarėm, kad taip ir kreipsis“, - prisimena pedagogas.
Paklaustas, kur yra jo sėkmės paslaptis, Mindaugas kukliai nusišypso: „Myliu vaikus, jie tai jaučia, o visa kita lieka nebe taip svarbu.“
Pats Mindaugas vaikystėje darželio nelankė, kaip pats sako, pradėjo jį lankyti nuo trisdešimties. „Kai būdamas trisdešimties metų pirmą kartą ateini į darželį, mokaisi ne tik iš kolegų, bet ir iš vaikų. Man viskas įdomu. Dabar pasisemiu iš gyvenimo visko, ko negavau vaikystėje“, - sako auklėtojas.
Vaikiški žaidimai, darbelių kūrimas, pokštai ir netikėtumai - tokia yra Mindaugo kasdienybė. O svarbiausia - vyras visai nebijo pasijusti vaiku. „Vienas berniukas į darželį atnešė naujutėlaitę šiukšlių mašiną su konteineriais ir net šiukšlėmis. Tokia didelė ir įdomi. Kol jis miegojo, pažaidžiau - bandžiau ištirti, kaip veikia, kaip tos šiukšlės surenkamos ir vežamos. Vaikas pabudo, pramerkė akis ir šypsosi. Sako: „Dėde Mindaugai, dabar tu - „bomžas“, nes tik „bomžai“ šiukšlėse knisasi“, - netikėtą situaciją prisimena auklėtojas.
Atrodytų, kad vyras auklėtojas turėtų būti labiau berniukų nei mergaičių draugas. Vis dėlto dėmesio iš mergaičių jis sulaukia daugiau. „Jos visada šalia, ko nors klausia, domisi. Kelios mergytės neturi tėvelių, tad iš jų sulaukiu ypatingo dėmesio. Kai šeimoje nėra vyro, manyje jos mato ne tik auklėtoją, bet ir draugą, ir tėtį“, - sako Mindaugas.
Savo vaikų Mindaugas dar neturi, tačiau darbas darželyje tik pastiprino norą jų susilaukti. „Galėčiau iš karto auginti nors ir dvidešimt savų vaikų, tačiau, jeigu gims bent vienas, ir juo labai džiaugsiuosi“, - sako Mindaugas.
Ne pagal lytį
Visuomenėje gajūs stereotipai, kad vyras prasčiau pasirūpins vaikais ar mažiau juos globos, o auklėtoja vaikų darželyje - būtinai moteris. „Netiesa, viskas priklauso ne nuo lyties, o nuo žmogaus. Visa kita - tik stereotipai. Gal būtent dėl jų vyrams ir trūksta drąsos dirbti darželyje, - sako Mindaugas. - Noriu paraginti: darbas su vaikais, darbas darželyje labai įdomus ir dinamiškas. Čia niekada nebūna nuobodu ar liūdna, čia kasdien šventė. Ir visai nesvarbu, kas yra šalia vaikų: vyras ar moteris. Jeigu jaučiate, kad galėsite būti puikiu auklėtoju, drąsiau.“
Paklausta, kuo skiriasi auklėtojas vyras nuo auklėtojos moters, N. Baršauskienė sako, kad vyrai drąsesni ir labiau linkę rizikuoti. „Mindaugo ryžtas darbe mums padeda išvengti standartų. Jis turi savo tvarką, kuri yra kitokia. Moterų pozicija labai globėjiška ir atsargi, o vyrų - pragmatiška ir dinamiška. To labai reikia vaikams“, - sako direktorė.
Vienintelis Šiauliuose
Kai tik direktorė priėmė į darbą auklėtoją vyrą, kitų darželių vadovai vis paklausdavo, iš kur tokį gavo, sakydavo, kad jai labai pasisekė. Per daugiau nei dvejus metus, kai Mindaugas dirba „Pasakoje“, visame Šiaulių krašte jis tebėra vienintelis darželio auklėtojas. „Jis toks entuziastingas ir inovatyvus. Žiūrėk, tuojau pasiūlys kažką naujo ir padės tai įgyvendinti. Reikia pagalbos - pasisiūlys padėti. Kaip galėtume be jo?“ - šypsosi direktorė.
Jis nepalieka vaikų klausimų be atsakymų. Moka klausytis, o tai vaikui labai svarbu. Pasak direktorės, Mindaugas visų pirma yra geras žmogus ir nori būti puikus auklėtojas. Ko dar nemoka - išmoks, ko nežino - sužinos. Svarbu, kad jis pats to nori.
Paprašyta įvardyti bent vieną pavaldinio trūkumą, N. Baršauskienė mąstė ilgai, ir surado... „Mindaugo trūkumas - kad jis nemoka sušukuoti ir supinti mergaitėms plaukų. Bet mes tikime, kad per vasarą pasitreniruos su namiškiais - išmoks ir tai“, - juokiasi darželio vedėja.
Be vaikų - pernelyg tylu
„Ėjo laikas, Mindaugas dirbo ir, svarbiausia, buvo šalia visada, kai to reikėjo. Mačiau, jog jis tampa kolektyvo dalimi, tad pasiūliau studijuoti toliau, kad galėtų tapti visaverčiu auklėtoju“, - sako N. Baršauskienė. 2012 metais Mindaugas ryžosi studijuoti tęstines priešmokyklinio ugdymo studijas.
„Išvažiuoja į sesiją, sugrįžta ir pasakoja, kaip jam tai patinka. Matau, kaip blizga šio žmogaus akys, ir suprantu, kad jis pamažu atranda save ir savo pašaukimą“, - džiaugiasi direktorė. „Man patinka tai, ką darau: ir darbas, ir studijos. Labai ačiū kolegei, su kuria dirbame vienoje grupėje, nes daug ką pataria, pamoko. Taip pamažu tampu tikru auklėtoju, o, kai visko išmoksiu, būsiu dar ir puikus specialistas“, - juokiasi gero humoro jausmo nestokojantis dėdė Mindaugas.
Bene naujausias vyrui mestas iššūkis - direktorės pasiūlymas sudalyvauti konkurse dėl nuolatinės darbo vietos jų darželyje. Mindaugas jį priėmė - nuo rugsėjo bus visavertis kolektyvo narys.
Trūksta visoje Europoje
Darželio auklėtojai vyrai - retas reiškinys, tačiau vis daugiau ikimokyklinio ugdymo įstaigų vadovų supranta, kaip svarbu jų turėti savo kolektyve. Ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklo „Vaikystės sodas“ įkūrėja, edukologė, socialinių mokslų daktarė, keturių vaikų mama Austėja Landsbergienė vyrus auklėtojus į savo kolektyvą kvietėsi sąmoningai. „Gerų pedagogų ieškome nuolat. Pirmas vyras auklėtojas pas mus atėjo prieš porą metų. Dabar jų turėsime net penkis. Ir tai - ne pabaiga, - sako pašnekovė. - Vyro auklėtojo labai prašo tėveliai iš Kaune įkurto darželio. Per susirinkimus jie vis pasiskundžia, kodėl vilniečiai turi net kelis, o Kauno vaikai - nė vieno.“
Tiesa, pačioje pradžioje kai kurie tėveliai atsargiai žiūrėjo į vyrus auklėtojus. Viena šeima atsisakė lankyti darželį, jeigu su vaiku dirbs vyras. „Nesutikau nieko keisti. Šiandien žmogus nusiteikęs prieš vyrą auklėtoją, ryt nenorės, kad jo vaiką ugdytų auklėtoja su akiniais ar turinti antsvorio. Taip neturi būti“, - sako pašnekovė.
Paklausta, kodėl Lietuvoje vyrai priešmokyklinėse įstaigose - retenybė, A. Landsbergienė sako, kad tai yra ne vien mūsų šalies problema. „Visoje Europoje ikimokykliniame ugdyme trūksta vyrų. Viena iš priežasčių - mažas prestižas. Auklėtojo darbas nuvertinamas. Suprask, koks ten darbas - reikia tik nosis ir uodegas vaikams valyti ir prižiūrėti, kad nesusižalotų. Tačiau tokia pozicija - visiškas darbo specifikos nesuvokimas, - sako edukologė. - Dar viena priežastis - nedidelis atlygis ar net priešiška pačios visuomenės pozicija: jeigu eini dirbti su mažyliais, esi nenormalus vyras.“ Laimei, pasak pašnekovės, žmonių požiūris keičiasi.
Pavyzdys vaikui
A. Landsbergienės darželiuose didelis vaidmuo skiriamas mokslininkų atliktiems tyrimams - jų išvados taikomos praktiškai. „Ne kartą įrodyta, kad visaverčiam vaiko vystymuisi jis turi matyti ir tėtį, ir mamą. Šiais laikais daug šeimų išsiskiria. Vaikas dažniausiai auga su mama, ir jam labai trūksta vyriško pavyzdžio, - sako pašnekovė. - Auklėtojas darželyje iš dalies pakeičia tėtį: parodo, kaip turi elgtis vyras, kokį vaidmenį visuomenėje jis atlieka. Moteris auklėtoja rodo moterišką pavyzdį. Kai vaikas ugdomas jų abiejų, jis auga sveikesnis psichologiškai, geriau suvokia socialinius vaidmenis.“
A. Landsbergienė sako, kad vyrai iš prigimties yra laisvesni. „Skandinavų atlikti tyrimai parodė, kad mergaites mes ugdome konservatyviau - joms draudžiama daugelis dalykų, kas leidžiama berniukams. Tai riboja mergaičių kūrybiškumą ir laisvę. Suaugusi tokia mergaitė yra rimta, atsakinga, gyvena pagal taisykles, - sako pašnekovė. - Berniukams buvo suteikta laisvė. Jie suauga ir lieka laisvesni. Vyrai auklėtojai nebijo dūkti su vaikais, voliotis žolėje, žaisti ir eksperimentuoti. Ta vidinė laisvė vaikams suteikia labai daug. Tik auklėtojos moterys jos turi išmokti, o vyrai tą laivę atsineša iš vaikystės. Mūsų darželiuose norime auginti laisvus vaikus: ir mergaites, ir berniukus.”
Keisti požiūrį
Šiais mokslo metais darželiuose dirbo per 7 tūkst. auklėtojų, iš jų - vos 5 vyrai. „Auklėtojas vyras darželyje - didelis privalumas, jeigu jis yra kvalifikuotas specialistas. Ankstyvajame amžiuje didelę įtaką vaikams turi suaugusiojo pavyzdys. Vaikas, visą dieną praleisdamas darželyje (Lietuvoje vyrauja pilnos dienos grupių darbas), turėtų matyti ne tik moteris, bet ir vyrus, kurie jais rūpinasi ir ugdo. Tai užtikrintų visavertį sociokultūrinį vaikų ugdymą, padėtų vaikams įgyti pozityvios patirties“, - sako Švietimo ir mokslo ministerijos Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus vedėja Gražina Šeibokienė.
Pasak jos, kai kuriose užsienio valstybėse, pavyzdžiui, Danijoje, Norvegijoje, Malaizijoje, vyrų skaičius darželiuose yra beveik lygus moterų skaičiui ar net jį viršija. Daug ką lemia tradicijos, susiklostę stereotipiniai socialiniai lyčių vaidmenys.
Spalio 5 d. kasmet švenčiame Mokytojo dieną. Nors esame dėkingi savo mokytojams už be galo svarbų jų darbą, retas jaunas žmogus dabar drįsta rinktis pedagogo profesiją. Ne kiekvienas juo ir gali būti, įsitikinusi Kretingos Pranciškonų gimnazijos mokytoja matematikė Dalia Kybartienė. Ji dalijasi savo kaip pedagogės patirtimi bei įvardija svarbiausias savybes, kurias būtina turėti renkantis mokytojo kelią.
Šiuo metu mokytojo specialybė nėra tarp prestižinių ir populiariųjų. Kada pajutote pašaukimą tapti mokytoja? Nuo vaikystės svajojau būti ne mokytoja, o darželio auklėtoja. Tačiau taip susiklostė, kad mokykloje turėjau gerą auklėtoją, matematikos mokytoją Astą Radikienę, kuri vėliau tapo ir gimnazijos direktore. Ji, pastebėjusi, kad man neblogai sekasi matematika, pradėjo mane kalbinti stoti į matematikos pedagogiką. Niekada anksčiau nebuvau apie tai susimąsčiusi, tada pagalvojau - o kodėl ne. Pedagoginis darbas man niekad nebuvo svetimas.
Ar anksčiau esate dirbusi kokioje kitoje mokykloje, ne Pranciškonų gimnazijoje? Dar nebuvau net baigusi pedagoginio universiteto, kai man paskambino ta pati direktorė Asta Radikienė ir paklausė, ar turiu darbą. Atsakiau, kad neturiu, ir tuomet ji pasiūlė ateiti dirbti į tą pačią katalikišką mokyklą, kurią baigiau - dabartinę Pranciškonų gimnaziją. Pagalvojau, kad visai neblogai grįžti dirbti į tėviškę, gimtus namus. Aš galvoju, kad liudyti tikėjimą nebūtų kliūtis dirbant ir valstybinėje mokykloje. Tikėjimas yra atgaiva pačiam žmogui, jis formuoja tavo asmeninį požiūrį, o darbas yra darbas. Tačiau aš kartais sakau, kad mūsų gimnazijos moksleiviai yra kitokie. Aišku, tikrai nėra taip, jog dauguma jų tikintys, bet jie pagarbūs. Žinoma, tikėjimo klausimų per pamokas paprastai nesprendžiame, tą darome daugiau klasės valandėlių ar renginių metu, per asmeninį bendravimą.
Kaip manote, koks yra mokytojo vaidmuo ugdant mokinio dvasines vertybes? Žinome, jog didžiausia atsakomybė tenka tėvams, taip pat savo indėlį duoda parapija. Pirmiausia viskas prasideda nuo šeimos. Aš pati nuo pat mažumės buvau auginta tikinčioje šeimoje. Mano mama buvo tremtinė, stipriai tikintis žmogus. Tik malda ją išgelbėjo iš visų nelaimių ir padėjo išgyventi sunkumus bei grįžti į Lietuvą. Mus, vaikus, augant lydėjo liudijimai, pasakojimai apie Dievo vedimą, dėkojimas Jam už visa. Nesu iš tų, kurie eitų ir reklamuotų Dievą, verčiau tyliai ramiai savo pavyzdžiu liudyti, o kalbamės apie tikėjimą su tais vaikais, kurie patys nori apie tai kalbėti.
Neseniai Pranciškonų gimnazijoje buvo atidaryta „užsienio kalbų laboratorija“, kurioje mokiniai lavina užsienio kalbų įgūdžius pasitelkdami išmaniąsias technologijas. Kuriama vis daugiau modernių mokymosi programų, internetiniai korepetitoriai, modernios technologijos ateina į mokyklą kaip pagalbinės priemonės. Kaip manote, ar mokytojo vaidmuo ir toliau išliks ryškus mokymosi procese? Kuo ypatingas mokytojo vaidmuo, kad tiek šimtmečių, nepaisant technologijų pažangos, išliekame prie „žmogus žmogui“ modelio? Daugiausia dirbu su gimnazistais ir matau, kaip vaikai nori šilto pabendrauti, tikro santykio su mokytoju, tikro žodžio, o ne kažkokių sukurtų programų. Jie mieliau klausosi mokytojo žodžio prie lentos, nes tai yra tiesioginis bendravimas. Jie to trokšta, pasilieka po pamokų net po vieną. Technologijos lieka technologijomis, tačiau niekas niekada nepakeis mokytojo bendravimo su vaiku. Mokiniai prieina, apsikabina, net pabaigę mokyklą sugrįžta ir pavadina mane mama. Esu šventai įsitikinusi, kad jokios technologijos nepakeis mokytojo ir vaiko ryšio. Gyvas žodis yra visai kas kita.
Turbūt pati mokytojo asmenybė yra labai svarbi. Pradėjote nuo to, kad jūsų gyvenimo kelio pasirinkimui didelę įtaką padarė mokytoja Asta Radikienė, o dabar jau jūsų mokiniai ateina pas jus ir dėkoja. Tikrai taip. Visų pirma mokytojas turi mylėti vaikus. Mūsų darbas yra labai sunkus. Jis nepasibaigia užvėrus klasės duris, išėjus iš mokyklos. Mes ir patys turime nuolat mokytis, ruoštis pamokoms namuose. Mokytojai yra tie žmonės, kurie neturi aiškiai apibrėžtų darbo valandų. Kiti, pavyzdžiui, dirba įstaigose nuo aštuonių iki penkių. Mūsų darbas yra ir vakare, ir naktį, ir savaitgalį. Turime rūpintis ir auklėtiniais, nusivežti juos į renginius laisvalaikiu. Kartais sužinome net tai, ko nežino patys tėvai. Tačiau viską atperka bendravimas su jaunimu. Jie yra labai šaunūs vaikai, ypač tie, kuriuos užsiaugini nuo penktos klasės. Kai su vaikais praleidi aštuonerius metus, susikuria ypatingas santykis, mokiniai nebebijo tavęs, ateina pasikalbėti, atsiverti kaip pas savą žmogų. Meilė vaikui ir išklausymas yra pats svarbiausias dalykas. Kad ir šiandien einant namo mokiniai mane susistabdė ir paprašė paaiškinti vieną uždavinį. Visi susėdome fojė ir jį išsprendėme. Jie manęs nebijo, drąsiai kreipiasi, kad ir kokios pagalbos reikėtų. Pusiau juokais sakau jaunimui - jeigu norite po darbo turėti laisvą laiką, nesirinkite mokytojo specialybės. Kai jauni žmonės išeina į gyvenimą, o vėliau grįžta ir padėkoja, pavadina mane mama, galvoju, kad mano darbas nenuėjo veltui. Tikrai nemažai buvusių mokinių yra ir verslininkai, ir gydytojai, ir psichologai, kuriais labai didžiuojuosi. Kiti buvę mokiniai atėję pasako, kad padariau jiems įtaką priimant apsisprendimą dėl specialybės.
Mokymosi programos labai perkrautos, yra begalė temų, kurias reikia išdėstyti per metus. Ypač plačios yra ruošimo egzaminams programos, suspėti sudėtinga. Mano nuomone, Švietimo ir mokslo ministerijos teikiamos programos yra iki galo nesuderintos su mokykla. Tuo tarpu egzaminai dabar neprognozuojami. Dažnai nesutampa tai, kas rekomenduojama ruošiantis egzaminui, ir ką abiturientai gauna per patį egzaminą. Tas nesuderinamumas iš tiesų yra, ir mums sunku išlaviruoti. Taip pat susiduriame su problema, kad metodinė medžiaga dažnai vėluoja. Pavyzdžiui, pirmiausia į mokyklas atkeliauja vadovėliai, o tik vėliau - uždavinių atsakymų knygelės. Kita bėda, kad menkai apmokamas papildomas mokytojo darbas namuose.
Kodėl jauni žmonės ir kokie turėtų rinktis pedagogo specialybę? Pirmiausia mokytojo specialybę turėtų rinktis tie jauni žmonės, kurie mėgsta bendrauti. Sakyčiau, kad mokytojas turi būti šiek tiek darboholikas, nebijoti savo laisvalaikį skirti darbui, mokiniams. Mokytojas turi būti entuziastingas, nebijantis aukoti mokiniams ir savaitgalių. Suprantu, kad jaunimą nuo pedagogikos atbaido finansinis neužtikrintumas. Atėję į mokyklą jauni mokytojai iš savo atlyginimo normaliai neišlaiko šeimos. Ne kiekvienas gali būti mokytoju, tam reikia pašaukimo. Bet kuris iš gatvės atėjęs žmogus tikrai nebus geras mokytojas, nors kai kam gal taip ir atrodo. Didžiausias mokytojo atlygis - besišypsantys jaunimo veidai, jų meilė ir apkabinimai.
Žengiant į pirmąją ugdymo įstaigą - darželį, nerimauja visi, tačiau dažnai daug didesnė panika apima mažųjų įstaigos lankytojų palydovus. Juk nežinia, kas bus, kaip bus, kodėl, kada…? Daug kalbėta apie tai, kaip vaikams kuo ramiau, lengviau išgyventi pradžią bendraamžių būryje, tačiau apie tėvų adaptaciją kalbama retai. Taigi kaip adaptacinį laikotarpį darželyje „atlaiko“ tėveliai?
Su vaikais dirbu nei daug, nei mažai - jau aštuonerius metus. Per šį laiką teko susidurti su įvairiausiomis situacijomis. Keletu jų (labiausiai įsiminusių man ir kolegoms) pasidalinsiu. Tikiuosi, mano patirtis bent šiek tiek palengvins tėvų adaptaciją vaikų darželyje.
Situacijos ir patarimai tėvams
- Situacija nr. 1: Rugsėjis. Mišri ikimokyklinio amžiaus vaikų grupė (3-6 m.). Nauja patirtis darželyje trimečiam berniukui. Ir tėveliams. Tėtis ryte atvedęs sūnų laiko jį ant rankų ir bando nuraminti, nors pats pasislėpęs po kapišonu braukia ašarą ir net dreba nuo kūkčiojimo.
- Patarimas: Pabandykite įsivaizduoti situaciją vaiko akimis: „Darželyje bus taip blogai, kad net tėtis / mama verkia mane čia palikdamas…“. Stenkitės suvaldyti savo emocijas (suprantu, kad kartais tai gali būti nelengva). Vaikas turi matyti, kad jį paliekate ramia širdimi. Neužsibūkite ilgai - tai tik sudirgina vaiką: tarkite kelis žodžius auklėtojai, atsisveikinkite su vaiku (patarčiau turėti kasrytinį ritualą: bučinį, apsikabinimą, sumušti „penketus“ ar „duoti žaibą“) ir išeikite pažadėjęs grįžti vakare.
- Situacija nr. 2: Mokslo metams įsibėgėjus, mišraus amžiaus grupę (2-6 m.) pradeda lankyti naujas berniukas. Tėvai, susipažinę su taisyklėmis, kurių laikomasi grupėje, nustemba, kad viena jų - sauskelnių čia nėra. Pirmoji jų reakcija: „Čia „pampersai“ yra ir bus, mes šito taip nepaliksime, nuo šiol kalbėsimės „per valdžią“ ir t. t…“.
- Patarimas: Nesistenkite įvesti savo taisyklių ten, kur jos jau yra. Jeigu kiekvieno vaiko tėvai bandys įvesti savo taisykles, tai kuriomis iš jų reikės vadovautis? Visada galima kalbėtis ir surasti kompromisą. Auklėtojoms dirbti savo darbą, žinoma, lengviau, kai vaikai su sauskelnėmis - nei šlapių kelnių, nei „balučių“ valyti nereikia, o ir lova visada sausa. Tačiau ar tai naudinga vaikams? Bendradarbiaukite su auklėtojomis, kurios stengiasi gerai atlikti savo darbą ir suformuoti vaikams būtinus įgūdžius.
- Situacija nr. 3: Grupę pradeda lankyti dvimetis berniukas. Jis, kaip ir kiti vaikai, raginamas sutvarkyti vietą, kurioje žaidė ar piešė. Vaikas skatinamas savarankiškai rengtis, autis batukus ir valgyti. Berniuko mamai sužinojus, kad sūnus susiduria su tokiais iššūkiais, auklėtoja informuojama, jog „jis viskam per mažas ir vaiku turi būti „pilnai pasirūpinta“.
- Patarimas: Nenuvertinkite savo vaikų ir leiskite jiems tobulėti. Vaikai žingeidūs, jie greitai mokosi ir geba žymiai daugiau, nei jūs įsivaizduojate.
- Situacija nr. 4: Tėvai pateikia mandagų prašymą auklėtojai: atsižvelgiant į oro sąlygas ir vaiko norus, parinkti jų dukrai tinkamą lauko aprangą. Spintelėje sukabintos trys striukės, atneštos trejos poros batų bei du šaliko ir kepurės rinkiniai. Žinoma, rinkome mergaitei tinkamiausią striukę ir batus, tarėmės, kuri kepurė geriau dera prie striukės, ir pan. Tuo metu kiti 19 jau pasiruošusių į lauką vaikų kantriai laukė ir kaito…
- Patarimas: Tėvai geriausiai žino savo vaikų judrumą, polinkį prakaituoti ir pan., todėl tikrai gali patys parinkti vaikui tinkamą aprangą.
- Situacija nr. 5: