Vakcinos yra vienas efektyviausių būdų apsisaugoti nuo įvairių infekcinių ligų. Tačiau daugelis žmonių domisi, kodėl vakcinose esantys virusai turi būti neveiklūs. Šiame straipsnyje išsamiai paaiškinsime, kodėl tai yra būtina.
Imunitetas yra svarbi organizmo apsaugos sistema, sauganti nuo genetiškai svetimų medžiagų (antigenų). Pagrindinės imuninės ląstelės yra limfocitai, kurie patys kovoja su mikroba.
Kaip veikia vakcinos? - Kelwalin Dhanasarnsombut
Vakcinų Veikimo Principas
Vakcinos veikia apmokydamos imuninę sistemą atpažinti ir kovoti su tam tikrais patogenais (virusais ar bakterijomis). Vakcinoje esantis antigenas (neveiklus arba susilpnintas virusas) sukelia imuninį atsaką, bet nesukelia pačios ligos. Tokiu būdu organizmas įgyja imunitetą, kuris leidžia greitai ir efektyviai reaguoti į tikrą infekciją ateityje.
Vakcinos veikimo principas
Kodėl Virusai Vakcinose Turi Būti Neveiklūs?
Pagrindinė priežastis, kodėl virusai vakcinose turi būti neveiklūs, yra saugumas. Jei vakcinoje būtų gyvas ir aktyvus virusas, jis galėtų sukelti ligą, nuo kurios bandoma apsisaugoti. Neveiklūs virusai, kitaip tariant, yra "nužudyti", todėl jie negali replikuotis ar sukelti infekcijos organizme.
Pagrindiniai privalumai naudojant neveiklius virusus vakcinose:
- Saugumas: Neveiklūs virusai negali sukelti ligos.
- Stabilumas: Neveiklios vakcinos dažnai yra stabilesnės ir lengviau transportuojamos bei saugomos.
- Platus imunitetas: Neveiklios vakcinos gali sukelti platų imuninį atsaką, įskaitant antikūnų gamybą.
Yra ir kitų tipų vakcinų, pavyzdžiui, susilpnintos vakcinos, kuriose naudojami gyvi, bet susilpninti virusai. Tačiau šios vakcinos nerekomenduojamos žmonėms su nusilpusia imunine sistema, nes net susilpnintas virusas gali sukelti ligą.
Gyvosios ir Negyvosios Vakcinos
Pasaulyje yra naudojamos įvairios vakcinos. Bendros vakcinų klasifikacijos nėra, tačiau jos gali būti skirstomos į 2 pagrindines rūšis - gyvąsias susilpnintas (atenuotas) ir inaktyvintas vakcinas.
Gyvosios susilpnintos vakcinos
Gyvųjų susilpnintų vakcinų sudėtyje yra nedidelė gyvo (laukinio), tačiau laboratorijoje susilpninto ligos sukėlėjo (viruso ar bakterijos) dozė. Įskiepijus tokią vakciną į žmogaus organizmą, joje esantis mikroorganizmas geba daugintis - stimuliuojama žmogaus imuninė sistema bei imuninis atsakas. Taip sukuriamas imunitetas nuo konkrečios ligos. Įskiepijus gyvąją susilpnintą vakciną, besiformuojantis imuninis atsakas žmogaus organizme yra beveik identiškas atsakui, kuris formuojasi natūraliai užsikrėtus konkrečia infekcija. Imuninė sistema į susilpnintą ligos sukėlėją reaguoja taip pat kaip ir į natūralų, todėl yra sukuriamas ilgalaikis imunitetas.
Dėl tokio vakcinos veikimo mechanizmo ilgalaikis imunitetas dažniausiai yra suformuojamas viena gyvosios vakcinos doze, išskyrus geriamąsias vakcinas. Praktikoje yra pastebėta, kad keliems procentams populiacijos po pirmosios gyvosios inaktyvintos tymų, parotito, raudonukės (MMR) ir vėjaraupių vakcinos dozės imuninis atsakas nesiformuoja. Siekiant užtikrinti pakankamą imuninio atsako susidarymą, rekomenduojama įskiepyti 2 minėtų gyvųjų vakcinų dozes.
Nors gyvojoje vakcinoje yra gyvas susilpnintas ligos sukėlėjas, kuris žmogaus organizme dauginasi, dažniausiai jis ligos, kurią galėtų sukelti tas pats sukėlėjas, esantis gamtoje, nesukelia. Retais atvejais įskiepyta gyvoji vakcina gali sukelti ligą, tačiau ji būna daug švelnesnė nei tikroji natūrali infekcija. Tai yra priskiriama nepageidaujamoms vakcinos reakcijoms, kurios yra nurodytos kiekvienos vakcinos apraše.
Paminėtina, kad imunosupresiją turinčių asmenų (sergančių leukemijomis, vartojančių imunosupresinius vaistus, sergančių ŽIV infekcija, kt.) organizme įskiepytas gyvosios vakcinos susilpnintas ligos sukėlėjas gali imti nekontroliuojamai daugintis ir sukelti sunkias ar net mirtinas komplikacijas, todėl šiems asmenims gyvosios vakcinos yra kontraindikuotinos ir neskirtinos.
Inaktyvintos vakcinos
Inaktyvintos vakcinos - tai negyvosios vakcinos, gaminamos inaktyvinant bakterijas ar virusus karščiu ir / ar cheminėmis medžiagomis. Šiose vakcinose gali būti visas negyvas mikroorganizmas ar tik tam tikri išgryninti jų komponentai. Inaktyvintose vakcinose mikroorganizmai yra negyvi, todėl negali daugintis, tačiau šių vakcinų sudėtyje yra pakankamas kiekis nepakitusių mikroorganizmų paviršiaus antigenų, kurie sukelia imuninį atsaką žmogaus organizme.
Siekiant suformuoti pakankamą imunitetą, būtina įskiepyti kelias inaktyvintas vakcinos dozes. Pirmoji dozė tik informuoja imuninę sistemą, o kitos jau aktyvina imuninį atsaką ir formuoja imunitetą. Kitaip nei įskiepijus gyvąją vakciną, kai imuninio atsako procesai yra labai panašūs į vykstančios natūralios infekcijos metu (jame dalyvauja ir ląstelinis, ir humoralinis imuninis atsakas), įskiepijus inaktyvintą vakciną dažniausiai aktyvinamas tik humoralinis imuninis atsakas. Ląstelinio imuninio atsako inaktyvintos vakcinos nesukelia ar jį aktyvina labai nedaug.
Dėl humoralinio imuninio atsako aktyvinimo susidarę antikūnų titrai kraujyje bėgant laikui mažėja. Todėl kelios vakcinos dozės, įskiepytos vaikystėje, sudaro pakankamą imunitetą tik tam tikram laikotarpiui, tačiau apsauga nuo infekcijos nesitęsia visą gyvenimą. Norint užtikrinti pakankamą ilgalaikę apsaugą nuo konkrečios infekcijos, reikalingos papildomos stiprinamosios inatyvintų vakcinų dozės.
Kadangi inaktyvintose vakcinose mikroorganizmai yra negyvi ir įskiepyti į žmogaus organizmą negali daugintis, šios vakcinos negali sukelti infekcijos net ir imunosupresuotiems asmenims.
Šiuo metu inaktyvintos vakcinos naudojamos skiepijant nuo meningokokinės ir pneumokokinės infekcijų, B tipo Haemophilus influenzae sukeliamos invazinės infekcijos, difterijos, stabligės, kokliušo, hepatito A, hepatito B, poliomielito, gripo, erkinio encefalito, gimdos kaklelio vėžio, juosiančiosios pūslelinės, vidurių šiltinės, choleros, japoniškojo encefalito.
Vakcinų tipai ir viruso būklė
Skirtingi vakcinų tipai naudoja skirtingus metodus imuniniam atsakui sukelti. Žemiau pateikta lentelė apibendrina pagrindinius vakcinų tipus ir viruso būklę:
| Vakcinos tipas | Viruso būklė | Privalumai | Rizikos |
|---|---|---|---|
| Neveiklios | Neaktyvus ("nužudytas") | Saugios, stabilios, sukelia platų imuninį atsaką | Reikia kelių dozių, imunitetas gali būti trumpesnis |
| Susilpnintos | Gyvas, bet susilpnintas | Sukelia stiprų ir ilgalaikį imunitetą | Nerekomenduojamos žmonėms su nusilpusia imunine sistema, gali sukelti lengvą ligos formą |
| Toksoidinės | Inaktyvinti toksinai | Saugios nuo ligos sukėlimo | Reikia kelių dozių, imunitetas gali būti trumpesnis |
| Nevisadalių | Nedidelės viruso ar ligą sukeliančių organizmų dalys | Saugios, sukelia imuninį atsaką | Reikia kelių dozių, imunitetas gali būti trumpesnis |
| Virusinių vektorių | Nekenksmingas virusas, perduodantis nedidelę ligą sukeliančio viruso genetinio kodo dalį | Sukelia imuninį atsaką | Gali pasireikšti trumpalaikis šalutinis poveikis |
Vakcinacija (tiek gyvosiomis, tiek inaktyvintomis vakcinomis) yra laikoma tinkamiausia ir patikimiausia apsauga nuo pavojingų užkrečiamųjų ligų. Vakcinų tinkamumo klausimas, palyginti su kitais farmakologiniais produktais, dažniau sulaukia didelio visuomenės, žiniasklaidos dėmesio ir nepagrįstų abejonių.
Vakcinos, kaip ir kiekvienas farmakologinis produktas, prieš pradedant jas naudoti kasdienėje praktikoje, yra išsamiai tiriamos ir tikrinamos - pirmiausia laboratorijoje, tuomet tyrimuose su gyvūnais ir galiausiai trijų fazių klinikiniuose tyrimuose žmonių populiacijoje. Tik paaiškėjus, kad vakcina yra tinkama ir veiksminga, ji pradedama naudoti visuotinai. Šis procesas yra vienodas tiek gyvosioms, tiek inaktyvintoms vakcinoms, todėl visos praktikoje naudojamos vakcinos yra tinkamos ir negalima teigti, kad kažkurios jų yra pavojingesnės.