Lietuvių literatūra dažnai leidžia suvokti esminius gyvenimo procesus bei aspektus, įskaitant ir doro žmogaus sampratą.
Nori, kad rytai džiugintų, o dienos metu sektųsi?
Dora - tai žmogaus moralė, gebėjimas atskirti tai, kas gera, o kas bloga. Dora siejama su visapusišku gerumu, taisyklių paisymu, gebėjimu išlikti sąmoningam. Būtent tokia dažniausiai doros samprata iškyla, kai bandoma aiškintis, kokias savybes galima priskirti dorybei.
Doros Svarba Žmogui
Dora labiausiai yra reikalinga žmogui, kad ir kokį gyvenimo būdą jis turėtų. Net jei žmogus gyvena palaidą gyvenimą ir neturi tikslų, bent dalelė doros turėtų būti visada viduje. Tačiau būna ir labai gerų žmonių, kurių visas gyvenimas yra pastatytas ant dorybės pamato.
Žmogaus Orumas ir Dora
Žmogaus orumas yra neliečiamas. Ką tai reiškia ir kodėl taip turi būti?
- Visi žmonės turi vienodą pamatinę vertę. Čia nėra jokio „mažiau“ ar „daugiau“.
- Ši vertė neturi lygiaverčio atitikmens. Automobilį galima pakeisti kitu tokiu pat, tačiau žmogaus tokiu pačiu pakeisti neįmanoma.
- Kas turi orumą, turi ir teises. Visi žmonės turi tam tikras teises vien dėl to, kad jie yra žmonės.
Tačiau kodėl būtent žmonės turi orumą, o kitos gyvos būtybės ne? Kuo pagrįstas šis orumas? Ar tiktai kūno skirtingumu?
Protavimas kaip Orumo Pagrindas
Daugelis linkę manyti, kad tai priklauso nuo tam tikrų dvasinių gebėjimų, tokių kaip protavimas. O kas yra protavimas? Tai gebėjimas reaguoti į priežastis, iš vieno teiginio išvesti kitą ir daryti išvadas. Pvz., jeigu trys liūtai įėjo į urvą, o išėjo tik du, galima daryti išvadą, kad vienas pasiliko urve.
Daugeliui protavimo argumentas yra nepakankamas, nes nėra aišku, ar būtent gebėjimas protauti skiria žmogų nuo kitų gyvūnų. Atrodo, kad tai geba ir daugelis jų. Pavyzdžiui, šeimininkas valgo dešrą, o jį stebinčiam šuniui išsiskiria seilės. Šuo pašoka, pribėga prie durų ir ima letena klebenti rankeną. Šeimininkas mano, kad jis nori išeiti į lauką. Kai šeimininkas eina link durų, šuo apsisukęs pačiumpa dešrą. Tas, kas sugeba kitą taip rafinuotai apgauti, turi gebėti protauti! Taigi, atrodo, ir šuo turi protą.
Antra, kūdikiai ir žmonės, turintys proto negalią ar esantys komos būsenos, gebėjimo protauti dar neturi arba jau neturi.
Savimonė ir Moralumas
Panašių problemų kyla, kai mėginama įvardinti kitus gebėjimus, kuriais turėtų būti pagrįstas žmogaus orumas. Daugelis mano, jog žmogaus orumas remiasi savisąmone (savivoka), tai yra gebėjimu suvokti savo tapatumą.
Vėl galima klausti: kas žino, ar to nesugeba ir kai kurie gyvūnai? O kai kurie žmonės to dar nesugeba arba jau nebesugeba. Pvz., atrodo, kad sergantis psichine liga žmogus šito jau nesugeba. Tačiau vis tiek tikiu, kad jis turi orumą.
Filosofas Kantas mini kitą gebėjimą - būti moraliam, doram. Tai gebėjimas veikti ką nors, ką laikome esant gėriu. Anot Kanto, orumas pagrindžiamas vien tuo. Iš tikrųjų mes, ko gero, nemanome, kad gyvūnai gali būti moralūs (dori) - juk nesvarstome jų bylų teismuose, jeigu jie blogai elgiasi! Ar dėl to jie neturi ir jokio orumo?
Tačiau ką šiuo atveju reiškia „gebėjimas“? Ar gebėjimas turimas tik tada, kai juo naudojamasi? Miegodamas nesinaudoju daugeliu savo gebėjimų. Tačiau vis tiek juos turiu, ar ne? Ar taip nebūtų galima traktuoti ir žmonių, esančių komos būsenos ar sergančių psichine liga: nors jie ir turi šiuos gebėjimus, tačiau šiuo metu jais nesinaudoja. Ar jie šiuos gebėjimus prarado? Tuo atveju jų jau neturėtų.
O kaip su kūdikiais ar žmogaus embrionais? Ar jie turi gebėjimą būti moralūs (dori), bet šio gebėjimo dar nenaudoja? Ar prigimtinė galimybė įgyti gebėjimus gali pagrįsti žmogaus orumą? Juk yra žmonių, kurie šio gebėjimo niekada neįgis. Ką turėtume pasakyti apie juos? Ar nesutiktume, kad, nepaisant to, jie vis vien turi orumą?
Teologinis Požiūris į Orumą
Krikščionys linkę visų žmonių orumą pagrįsti teologiškai. Pradžios knygoje parašyta: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą“ (Pr 1, 26). Laikantis šios nuomonės, žmogaus orumas remiasi jo panašumu į Dievą, o ne kokiais nors gebėjimais, kuriuos skirtingomis gyvenimo akimirkomis žmogus gali turėti ar neturėti. Tokiu būdu visi žmonės, ir tik žmonės, atsiduria „viename laive“.
Kai, nepriklausomai nuo šio tikėjimo turinio, mėginama pasisakyti už žmogaus orumą, belieka tik argumentas, jog kiek-vienas žmogus orumą turi tik dėl to fakto, kad jis yra žmogus. Kai kurie mano, kad toks argumentas yra tam tikra rasizmo forma. Juk kartais sakoma: „Visi mūsiškiai verti apsaugos, nes yra tokie kaip mes.“
Aišku, jog tai nelengva sritis. Kaip tėvai už savo vaiką yra labiau atsakingi nei už kitą, taip mes, žmonės, turime didesnę atsakomybę už tuos, kurie mums lygūs, nei už gyvūnus, tačiau tai nereiškia, kad su gyvūnais neturėtume elgtis geriau nei dabar.