Kaip naktis reikalinga žvaigždžių, taip aptemęs gyvenimas - didvyrių. Į juos krypsta žmonių akys ypač sumišusiais laikais, kai nebematyti aiškių kelių ateitin, kai palaidos idėjos plakasi lyg užburtame rate, kai beveik visuotinis pavargimas murdo žmogų troškioj kasdienybėj. Tai būdinga pereinamiems laikotarpiams, kai iš gyvenimo scenos traukiasi apdužę idealai ir jų vieton veržiasi kiti. Kyla krizė, kuri sumaišo plačiųjų sluogsnių mintis, pakirsdama vidinę pusiausvyrą.
Tada savaimingai kyla reikalas jieš-koti šviesesnių, pajėgesnių žmonių, reginčių aiškiau ir toliau. Su tikruoju didvyriu, deja, gana dažnai iškyla pseudodidvyrių, kurie patinka minioms, yra jų garbinami, tačiau jie anaiptol nėra tikrosios žvaigždės. Tai minių pripažinti lyg ir stabai, kuriems rūpi daugiau savo asmens iškėlimas, nei idealinės vertybės. Jie elgiasi pagal posakį: mun-dus vult decipi - ergo decipiatur (pasaulis nori būti apgautas, taigi apgaudinėkim).
Iš pirmųjų užuominų jau matyti, kad didvyriais paprastai yra laikomi didžiais darbais pasireiškę žmonės. T. Carlyle manymu, jie yra Dievo išrinktieji, apdovanoti augščiausiomis dorybėmis, kad galėtų vykdyti skirtąjį uždavinį, būtent, valdyti ir tobulinti kitus. Vidutinis žmogus turįs jiems paklusti ir netgi juos garbinti. Didvyrio tipais minėtasis autorius laiko: karalių, kunigą, pranašą, poetą ir rašytoją. Šia nuomone T. Carlyle priartėja prie antikinės didvyrio sampratos.
Antikinė didvyrio samprata
Graikų senovėje heroes buvo pusiau dievas, toli prašokąs vidutinį žmogų savo galėjimu. Jisai buvo arba narsus karžygys, arba nekaltas kentėtojas, arba žymus valdovas, išminčius, dainius. Savo vienokiu ar kitokiu pranašumu jisai panešėjo į dievus, ypač vietinius. Kai dievų kultas ėmė netekti reikšmės, ypač nuo persų karų, graikai dar labiau palinko į savo herojų garbinimą. Jų kulto centras buvo kapas, kur ilsėjosi didvyrio palaikai.
Čia buvo statomos šventovės, daromos atnašos, atliekamos apeigos. Atitinkamų švenčių proga atnešama gėralų, maisto. Pagarbios apeigos būdavo atliekamos vakarais, nes rytas - dievams skirtas metas. Jei tekdavo perkelti jų palaikus kiton vieton, būdavo tai daroma su iškilmingiausiomis apeigomis. Drakonas įsakė netgi įstatymu garbinti dievus ir vietinius didvyrius viešai ir privačiai. Dėl žymesniųjų didvyrių kapo varžėsi atskiri miestai, norėdami jį turėti savo artumoj bei nuosavybėj.
Mat, vietos didvyriai buvo laikomi globėjais, į kuriuos kreipiamasi karo ar gamtos nelaimių metu. Be to, kaikurie didvyriai buvo laikomi stebuklingais gydytojais, ir į juos buvo kreipiamasi ligos atveju. Žinomiausias tokių didvyrių buvo Asklepios, kuris savo pasisekimu garsėjo labiau už pačius dievus, pvz. Apoloną. Aplamai, didvyrių kultas graikuose buvo tiek įsigalėjęs, kad jų skaičius nuolat augo. Į didvyrius buvo pakeliami kuo nors pasižymėję žmonės - valdovai, poetai, filosofai ir net šiaip jau piliečiai.
Pvz. buvo sudidvyrinti Eschilas, Sofoklis, Hipokratas ir kt. Pakėlimas į didvyrio poaugštį graikuose buvo daromas atitinkamos bendruomenės su tam tikromis apeigomis, nors būdavo ir privatinio pobūdžio pakėlimų. Antai daugelis Euripido tragedijų baigiasi tokiu pagrindinio veikėjo suheroji-nimu. Pvz., Artemidė pareiškia Hipolitui, kad jo kapas būsiąs kulto vieta: jaunos mergaitės prieš savo jungtuves eisiančios prie jo kapo uždėti plaukų kuokštelės.
Ką daryti su diversinėmis grupėmis?
Didvyriškumas poantikiniais laikais
Poantikiniais laikais didvyris nors ir nėra laikomas dievaičiu, yra visų gerbiamas. Jo aureolė, nors ir netaip dieviška, tebespindi. Jis pasirodo tiktai savo žmogišku pavidalu: kaip karžygys bei riteris, kupinas vitalinės jėgos, ryžto, pasiruošęs kovai ir mirčiai. Iškyla jisai taip pat mokslininko - išradėjo, menininko - kūrėjo pavidalais. Visokiu atveju jis susilaukia pagarbos ir netgi kulto, kuris eina kartais iki masinio iškrypimo bei pamišimo.
Pvz., kai Votaire, 84 metų senis, vyko iš Ferney į Paryžių, visi pagarbiai laukė. Net kilmingieji lūkuriavo susėdę kavinėse, dėdamiesi nesuinteresuotais klientais. Pasirodžius karietai, visi veržėsi jo pamatyti. Moterys taikėsi prieiti taip arti, kad galėtų išpešti iš jo kailinių bent vieną plauką atminimui ir saugoti jį kaip šventą relikviją. Mat, visa to meto Prancūzija, ypač netikinti, tikėjo į Voltaire.
Taigi, bendrine prasme, didvyriu yra laikomas kuo nors pasižymėjęs žmogus ir įsirėžęs visuomenės sąmonėn. Didvyrio pavidale pirmiausia mums krinta į akis jo didumas, atremtas į dvasines vertybes. Jo galia išauga iš dvasinių - moralinių vertybių realizavimo ir tai iš tokio, kuris minėtas vertybes iškelia iki žmogiškai galimos viršūnės, prašokdamas vidutinio, nors ir tauriojo, žmogaus lygį. Taurusis stengiasi laikytis įprastinio masto, nesiveržti į kraštutinumus, tuo tarpu didvyris savo dvasine įtampa taurumą iškelia iki galutinės ribos.
Su didvyrio pavidalu žmogiškumas iškyla augščiausiame savo žibėjime. Žmogus savo natūraliniame kilime toliau žengti nebepajėgia. Natūralinės dvasinės - moralinės vertybės čia randa savo atbaigimą. Todėl O. Toliau didvyrio pavidale pastebime, kad jo minėtasis žmogiškumas šviti aukos dvasia ir tai tokia, kuri nepabūgsta nė kraujo aukos. Ji yra radikali, bekompromisinė ir todėl prašoksta vidutinio žmogaus pasiaukojimą, kuris į gyvenimo ir mirties svarstykles nemeta viso savo asmens.
Didvyrio gi pasiaukojimas ir yra tuo brangus, kad jis metasi visu savo svoriu ir nesidairo atgal. Tuo jisai apreiškia vidinę savo įtampą, kuri apima visas galias, visą asmenį. Iš šios vidinės įtampos eina ir rizika bei nevengimas pavojingos egzistencijos. Didvyris nejieško saugios užuovėjos savo interesams apsaugoti, o drąsiai atsisuka pavojaus link. Jo aukos dvasia, nors ir nėra be išminties, tačiau ji nepažįsta savanaudiško apskaičiavimo.
Tikriau sakant, jo aukos dvasia ir yra jo išmintis - ryžtis didiems darbams, nors paprastas apskaičiavimas jį kreiptų saugion, bet siauron užuovėjon. Jisai žino, kad "išmintis arba kultūra, kuri.. . remtųsi rizikos baime ir saugumo kultu, imtųsi didžiausios rizikos, būtent, bailumo ir bukumo. Kiekvienu momentu žmogus rizikuoja; tai jo gyvenimo sąlyga-nuo šeimos sukūrimo bei gyvybės perteikimo iki didžiųjų pasaulinės politikos užsimojimų (J. Maritain, De Bergson a Th. D'Aąuin, 126). Didvyriškos dvasios žmogus ir yra tuo būdingas, kad jis remiasi ne eiline rizika. Jam gyvenimas yra drama ir net tragedija, kur jisai atlieka pasiimtąjį uždavinį.
Kaip pastebi Ortega y Gasset, "gyvenimas, koks jis bebūtų, individinis ar kolektyvinis, asmeninis ar istorinis, yra buvimas pasauly, kurio esmė yra pavojus". Šitoks gyvenimas ir yra didvyrio atmosfera. Kaip jūrininko menas iškyla audros metu, taip didvyrio dvasia sušviti pavojingose padėtyse. Suprantama, šitokia atmosfera yra visiškai priešinga buržujinei dvasiai, kuri j ieško asmeninio saugumo visur. Ji įsismelkia net religi-nėn sritin, kur pirmoj eilėj nori rasti užtikrintą vietą pomirtiniame gyvenime. "Tark, kad šiuodu mano sūnu tavo karalystėje sėdėtų vienas tavo dešinėje, kitas tavo kairėje" (Mt. 20, 21). O ir žemiškasis gyvenimas buržujinei dvasiai turi būti dengiamas Apvaizdos, kad neištiktų pavojus, nepasisekimas ar kentėjimas.
Į religines institucijas ji žiūri kaip į amžinybės užtikrintojas, kur užtenka parodyti vieną kitą geros valios mostą, ypač piniginės atnašos forma. Ji vengte vengia tikrosios aukos dvasios bei tragiškų situacijų. Anot N. Berdiajevo: "Vitalinis buržujaus jausmas priešinasi tragizmui. Gyvenimo sukrėtimai paprastai išmuša žmogų iš buržujinės laikysenos ir pastumia didesnės vidinės įtampos link, tačiau praėjus pavojui grįžta senoji dvasia, kuri tenkinasi padorumu, t. y. ramia, su jokai rizika nesusijusią laikysena, nes ji patogi, neprasikišanti, besilaikanti "vidurio". A. Camus savo romane "La pešte" ("Maras") pasakoja apie miestą, ištiktą maro. Niekas iš ten negali išeiti, visas miestas atskirtas nuo likusio pasaulio.
Žurnalistas Rambert j ieško nelegalaus išėjimo, nes Paryžiuje palikęs mylimąją. Didvyriškumas jo nedomina: "Netikiu didvyriškumu; žinau, kad tai lengva, be to, sužinojau, kad tai žmogžudiška. Štai kas mane domina: gyventi ir mirti tuo, kuo myli". Pagaliau jis apsisprendžia nebėgti, tačiau sako gydytojui Rieux: "Rezignuokime, daktare . . . Palaukime, kol viskas praeis, nevaidindami didvyrių. Toliau aš neinu". Gydytojas atsako: "Sutinku, Ramberte, visiškai sutinku, ir jokiu būdu nenorėčiau atkalbėti nuo jūsų sumanymo . . . Vis dėlto turiu jums pasakyti: šiuo atveju turime reikalo ne su didvyriškumu; tai padorumo reikalas. Tai mintis, kuri gali prajuokinti, tačiau vienintelis būdas kovoti su maru-tai padorumas" (p. 183). Šis "padorumas" yra ne kas kita kaip buržujinės dvasios apraiška: eiti siauru kasdieniniu keliu, nemesti rutinos, nors gyvenimas reikalautų didžių pastangų. Tai tikrasis buržujaus credo.
Teoriškai jis gali lengvai sutikti, kad yra idealų, kad didvyriškumas yra vertingesnis, tačiau tikrovėje jis renkasi saugųjį padorumą, o didvyriškumą palieka "išminties" stokojantiems. Gerai tad pastebi Dostojevskis Versilovo lūpomis: "Brangusis, aš anaiptol nenoriu suvedžioti tavęs kuria nors buržujine dorybe, kuri pakeistų tavo idealus. Aš nesakau, kad laimė vertingesnė už didvyriškumą. Priešingai, didvyriškumas yra augštesnis už betkokią laimę". Buržujaus teorinis credo tai pripažįsta, kad ir be nuoširdumo, tačiau jam geriau pasilikti banalioj tikrovėj. Didvyris gi veržiasi į augštesnę egzistenciją, statydamas pirmon eilėn ne savo laimę bei saugumą, o augštesnes idealines vertybes.
Tuo būdu jis pakyla augštesnėn sferon, kur telkiasi ir didesni pavojai. Pastarieji betgi jam nėra atgrasymo, o ryžto akstinai. Kitaip jis negalėtų atsiplėšti nuo savo patogaus guolio, ir niekad didvyrio aureolė nesušvitėtų ant jo galvos. Didvyriškumas dėl to ir tėra galimas nupuolusios ir idealinės tikrovės susidūrime, kur kertasi priešybės, kur tykoja mirties šešėliai, kur atsiveria dilema: būti ar nebūti. Tik iš tragizmo paliestų situacijų sušvinta asmenys, nešini didžiomis vertybėmis. Didvyrio aukos dvasia, jo rizika, jo pasine-šimas pavojingon egzistencijon yra esmingai susiję su gėriu. Tik pastarojo dėka pasiaukojimas tampa prasmingas ir tik per jį (gėrį) žmogus tampa dideliu.
Gali būti klausimas: kuris gėris daro jį didvyriu? Juk gėrio sritys tokios neužmatomos ir įvairios. Netenka abejoti, kad ne vitalinės vertybės daro žmogų didvyrišku. Savaime jos gali išugdyti tiktai milžinus, bet ne didvyrius. Didvyrių sritis - idealinės vertybės, ypač doresnės. Dorinis gėris yra centras, kurin krypsta visa didvyrio būtis. (Suprantama, vitalinės - fizinės vertybės irgi yra gėris, reikalingos didvyriui kaip pirmoji pakopa). Tai centras, apie kurį spiečiasi kitos natūralinės vertybės, reikalingos žmogiškajai pilnatvei pasiekti. Be dorinio centro, minimoji pilnatvė nėra įmanoma.
Jau Aristotelis yra įžvelgęs, kad žmogiškojo gyvenimo atbai-ga tėra pasiekiama dorinių vertybių realizavimu. Į jį nusižiūrėjęs šv. Tomas Akvinietis irgi manė, kad doriniu gėriu, t. y. visišku savęs apvaldymu bei palenkimu dvasiai, žmogus panėšįs į Dievą. Siekdamas didžio, sunkiai prieinamo gėrio, žmogus turtėja savo būtyje, nuolat artėdamas prie absoliutinės Pilnatvės. Tiktai tasai artėjimas yra nuolatinis kopimas, susijęs su pavojais, nes siekiamas gėris nėra savaime atsirandanti dovana, o erškėčių plotuose paslėptas lobis.
Pastaroji aplinkybė ir įgalina didvyrio pasireiškimą. Anot O. Bauhoferio, "didvyriškumas yra tyli tarnyba trapiam gėriui nupuolusiame pasaulyje, egzistencinėj grėsmėj, žmogiškoj - istorinėj padėty. Didvyriškumas yra išsilaikymas beveik prarastose galimo gėrio linijose, gėrio, apsupto tūkstantinių blogio galimybių" (Das Geheimnis der Zeiten, 148). Tasai išsilaikymas, ta didelė dvasinė-fizinė įtampa turi esmingai krypti dorinio gėrio link; kitaip negali būt nė kalbos apie didvyriškumą. Net ir didžiausia įtampa, nuostabiausia drąsa, jeigu ji nėra metama gėrio kovon, nėra didvyriška. Todėl šv. Tomas Akvinietis ir pastebi, kad dorybes didumas negali būti matuojamas kliūčių sunkumu, o gėrio didumu.
Pvz. plėšikas, siekiąs grobio, gali pakelti didžiausių pavojų, tačiau tuo jis netaps didvyriu, o tik plėšiku. Ir juo didesnių pastangų jisai bus parodęs, juo didesnis bus plėšikas. Jisai gali tuo išgąsdinti visuomenę, gali jai "imponuoti", tačiau jis niekad nepažadins jos pagarbos bei nuostabos. Suprantama, drąsa yra būtina didvyriui, tačiau ji viena savaime dar nedaro žmogaus didvyriu. "Grynas didvyrio tipas reiškiasi ten, kur drąsa kyla proporcingai kartu su rizikingu atsidavimu gėriui. Didvyriškumas matuojamas ne drąsa, o atsidavimo grynumu trapaus gėrio tarnybai bei uždaviniui" (O. Bau-hofer), ibid. 149-150).
Vydūno Magė - didvyriškumo pavyzdys
Didvyre, pvz. yra laikytina Vydūno Magė, pagrindine "Gaisro" tragedijos veikėja, kuri pavaizduota kaip graži, tauri lietuvaite, ginanti dorines ir tautines vertybes nuo okupantų D. Karo metu. Apie save jinai buria ištisą eilę draugių, į kurių dorą brutaliai kėsinasi Unšlitas. Magė pasirodo pakankamai valinga bei atspari ir pajėgia apsiginti. Okupantas Majoras siūlo jai persikelti į Berlyną, palikti tėviškę bei savąsias; šia kaina ji gausianti išsilavinimą bei augštesnę kultūrą. Magė nepasiduoda ir šiam gundymui: ji lieka ištikima dorai ir tėviškei. Įsiutę okupantai padega josios namus, kur ji žūva liepsnose. Magė tuo būdu yra tikros didvyrės tipas: jos atsidavimas yra visiškas, drąsa orientuota centrinio gėrio link.
Jos laikysena nėra cirko bravūra, o totalinis atsidavimas gėriui, kuriam nusilenkia net savo gyvybe, nes pastaroji vertybių sąrangoj yra žemesne už dorinį gėrį. Vitalinė žmogaus gyvybe yra įprasminama augš-tesnių - dorinių, dvasinių bei religinių vertybių, lygiai kaip ir mirtis savo vertę bei prasmę gauna iš gėrio, kuriam atsiduoda. Todėl švaistys masis gyvybe bei tuščia rizika neturi savyje nieko didvyriško. Pvz. skandinavų epe yra pasakojama, kad vyrai gėdijęsi mirti sava mirtimi. Jų troškimas buvęs - mirti kare arba šiaip prievartine mirtimi. Net seni karaliai, jausdami artėjančią mirtį, sėsdavę į laivą, kuris buvęs paleidžiamas iškeltomis burėmis į vandenyną ir padegamas. Tokia mirtis laikyta didvyriška, nes taip buvo nugalima baimė. Tikrovėje betgi tai yra savižudybe, nes nematyti gėrio - idealo, kuris tokią mirtį pateisintų.
Todėl pagrįstai J. Mou-roux ir sako, kad didvyriškumas "yra meilė, apimanti visą asmenį, įtampa, kuri paliečia visas jėgas, susidūrimas su kliūtimi arba uždaviniu, kuris pareikalauja savęs aukos. Tačiau visa tai nerealizuoja tikro didvyriškumo, jei neatsiduoda vertybei ar idealui, kuris yra pranašesnis už žmogų ir kuris jį patį iškelia. Kitoks didvyriškumas, kuo jis besiremtų, pasmerkia žmogų kruvinai avantiūrai" (Sens chrétien de l'homme. Didvyriškumas, kaip matyti, yra gėrio iškėlimas įtemptoj kovoj. Ir juo augštesnės vertės yra gėris, juo vertingesnis didvyriškumas. Žmogus, atsiduodąs dorinio gėrio realizavimui, pasi-neša vertingiausio didvyriškumo link. Šalia šio dorinio gėrio, kuris arčiausiai siekia religinę sferą, yra kitų vertybių, kurioms žmogus linksta atsiduoti. Tai pvz. mokslo, meno, politikos ir t.t. vertybės. Juk ir šiose srityse turime pranašių ...
Lietuvos okupacijos aukų žemėlapis
A. Ramanauskas-Vanagas - pasiaukojimo vardan tėvynės pavyzdys
A. Ramanauskas-Vanagas - vienas iškiliausių XX a. Lietuvos žmonių. Jį galime laikyti savotiška jungtimi tarp Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios. Galbūt žmogus iš tolimų kraštų, atsitiktinai sužinojęs apie Lietuvą ir jos istoriją bei kažkur internete pasiskaitęs apie partizanų kovas, galėtų pagalvoti, kad partizanų karas buvo pralaimėtas. Juk atkurti Nepriklausomybės partizanams tuomet nepavyko, ir Lietuva dar keliems dešimtmečiams liko okupuota. Taip, atkurti Nepriklausomybės partizanams iš karto nepavyko, tačiau jų kova prieš okupacinę supervalstybę dar ilgai buvo įkvėpimo šaltinis ateities kartoms.
Kad tai suvoktume, turėtume pažvelgti į tai, kas buvo moraliniai autoritetai vėlesnių kartų laisvės kovotojams, disidentams, galiausiai Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio žmonėms. Pavyzdžiui, Lietuvos Laisvės Lygos įkūrėjas ir lyderis A. Terleckas, kuriam kaip tik vasario pradžioje sukako 90 metų, prieš kelerius metus yra sakęs, kad už Lietuvos laisvę labiausiai turėtume būti dėkingi būtent partizanams. Pats A. Terleckas, matydamas partizanų kovas ir paragintas tėvo, prašėsi priimamas į partizanų būrį, tačiau partizanai jam atsakė: „Eik mokykis ir tuo būk naudingas tėvynei“.
Kaip pasakojo kitas mūsų disidentas kunigas Robertas Grigas, dirbęs ties Lietuvos katalikų bažnyčios kronika, kituose pogrindiniuose leidiniuose, dalyvavęs 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitinge prie Adomo Mickevičiaus paminklo, vėliau įsitraukęs į Sąjūdžio veiklą, jo vaikystės metais dar buvo gyvos trėmimų, partizaninio pasipriešinimo temos. „Žmonės pasakodavo ne iš knygų, o pateikdavo gyvų pavyzdžių iš savo patirties. Net ir mano mamos dainos buvo apie pasipriešinimo kovas, apie išėjimą į mišką, tokią tikrą nuojautą ar net žinojimą, kad negrįši, kad žūsi, apie tą išsiskyrimą su mylimosiomis, su seserimis, apie lavonų išniekinimą. Visa tai formavo labai aiškią nuostatą, kas yra mūsų, ir kas yra svetima, kas yra Lietuva, o kas yra svetima prievarta“, - kalbėjo R. Kun. R. Grigo vaikystės prisiminimai puikiai liudija, kokios svarbios Lietuvai buvo partizanų kovos.
Nors R. Grigas gimė tada, kai partizanų kovos jau buvo pasibaigusios, tačiau jos buvo įkvėpimo šaltinis ir ateities kartoms. Kuo A. Ramanauskas-Vanagas ir jo bendražygiai aktualūs šių laikų jaunimui? Juk šių dienų Lietuva yra nepriklausoma, yra galingiausio pasaulyje karinio aljanso narė ir mūsų jauniems žmonėms nebėra būtinybės kovoti su okupantais? Ramanausko-Vanago gyvenimas gali ir turi būti pavyzdžiu ir šiandieniniam Lietuvos jaunimui kaip pasiaukojimo vardan tėvynės pavyzdys.
„Šią dalį prisiminimų iš kovos dėl laisvės laikotarpio skiriu savo mažytei dukrelei Auksutei, kurios irgi ieško okupantas, kuri šiandien alksta, vargsta, žiaurios budelio rankos atplėšta nuo tėvelio ir mamytės. Šie partizano žodžiai turėtų priversti susimąstyti, kokie buvo tikrieji Ramanausko-Vanago idealai. Net ir jausdamas pavojų sau ir savo šeimai, jis nesiliovė kovoti už Lietuvos laisvę ir puoselėjo svajonę, kad net jeigu ne jam pačiam, tai bent jau jo dukrelei teks gyventi laisvoje Lietuvoje. Šie vieno garsiausių Lietuvos partizanų žodžiai rodo, kad tiems, kurie ryžosi stoti į kovą su okupaciniu režimu, Lietuvos Nepriklausomybė buvo besąlygiškas dalykas, ir kad į asmens, kaip individo, laisvę jie žiūrėjo neatsiejamai nuo visos tautos laisvės.
Kalbant apie partizanų, tarp jų ir Ramanausko-Vanago, pasaulėžiūrą, galima atkreipti dėmesį į knygos vietą, kurioje aprašoma, kaip partizanai duodavo priesaiką. „1945 m. birželio mėn. 2 d. temstant visa įgula jau buvo prie pat Nemunaičio bažnytkaimio. Iš anksto buvau paskyręs žmones keturiems lauko sargybos postams ir nurodęs, kaip kuriuo atveju veikti. Tik gerai pritemus sugužėjome vienuolyno kieman. Buvo 120 vyrų, tačiau tvyrojo visiška tyla, nes bažnytkaimis neturėjo įtarti, kad mes čia. Antrame koplytėlės aukšte įvyko įspūdingos pamaldos. Vyrai karštai meldėsi. Daugelio akyse spindėjo ašaros. Koplytėlėje visi netilpo, vyrai keisdavosi. Koplytėlėje ir kieme keturiose vietose buvo klausoma išpažinčių. Atvykusieji atlikti išpažintį, duoti priesaiką, paprašyti Aukščiausiąjį suteikti palaimos Tėvynei, artimiesiems ir sau, rankose laikė ginklus, nes esamomis aplinkybėmis kitaip nebuvo galima.
Aš stebėjau, kaip viskas vyksta, rūpinausi, kad kuo greičiau viską atliktume ir laiku atsitrauktume saugesnėn vieton. Pamaldos baigėsi. Vyrai atliko išpažintį ir priėmė Švenčiausiąjį. Artinosi iškilmingos priesaikos priėmimas. Prieš altorių buvo pastatyta taburetė, užtiesta trispalve. Ant jos padėtas kryželis ir mano trumpasis ginklas. Kunigas pusbalsiu, bet aiškiai ir įspūdingai skaitė priesaikos tekstą. Mes, iškėlę dešines, tyliai kartojome priesaikos žodžius. Dievo akivaizdoje tvirtai pasižadėjome teisingai ir ryžtingai tęsti pradėtą kovą prieš okupantą, kuris, pamynęs po kojomis visus Dievo ir žmogaus įstatymus, negailestingai naikina visa, kas yra šventa, kilnu ir brangu. Aš priėjau pirmas. Pabučiavau kryželį, trispalvę ir ginklą. Tą pat padarė visi vyrai. Po to kunigas dar pasakė keletą prasmingų žodžių, tuo ir baigėsi šis iškilmingas aktas.
Matome, kad duodami priesaiką tėvynei, partizanai tai atlikdavo Šv. Mišių metu, prašydami Dievo pagalbos. Tai liudija daugeliui žinomą tiesą, kad tiek partizaniniame judėjime, tiek vėlesnėje antisovietinėje rezistencijoje labai svarbų vaidmenį vaidino tikėjimas. O istorija liudija, kad būtent katalikai bei tvirtai tautiškų pažiūrų žmonės būdavo tie, kurie pirmieji stodavo į kovą su okupaciniu režimu. Juk labai didelė dalis ir vėlesnės kartos rezistentų, tokie kaip jau minėtas Robertas Grigas, Alfonsas Svarinskas, Nijolė Sadūnaitė, Sigitas Tamkevičius, Julius Sasnauskas buvo ne tik šiaip tikintieji, bet ir Bažnyčios atstovai (kunigai, vienuoliai). Taip nutikdavo todėl, kad tikintys žmonės daug lengviau pasiryžta aukoti savo gerovę ar net gyvenimą dėl nematerialių dalykų.
Tiesą pasakius, jeigu vyresnė karta būtų besivadovavusi tik individualistinėmis vertybėmis, tai nepriklausoma Lietuva vargu ar išvis būtų atkurta. „Jokios Dzūkijos krašto partizanus jungiančios vadovybės iš pradžių nebuvo. Visame Dzūkijos krašte kūrėsi daug savarankiškai veikiančių partizanų būrių. Tiems būriams vadovaudavo dažniausiai mokytojai, taip pat kaimuose jaunimo tarpe turėję autoritetą puskarininkiai ar buvę valsčių bei apskričių tarnautojai. Taigi be jokių abejonių galima sakyti, kad tiek pati Lietuvos laisvės kova, tiek aukštesnioji partizanų vadovybė buvo ne kieno nors primesta: ji pradėta organizuoti ne iš viršaus, o iš apačios - iš tyriausios Lietuvos kaimo jaunuomenės.