Nuotaikos tipai ir apibūdinimai: Išsamus vadovas

Stanfordo universiteto mokslininko ir „Geros nuotaikos vadovo“ autoriaus Davido Burnso teigimu, žmonių kančią beveik visada sukelia iškraipytos mintys, kurios iš pradžių atrodo teisingos ir nenuginčijamos. Iš tiesų jausmus sukelia jūsų pačių sau siunčiama žinutė. Mintys dažnai daro jūsų būsenai kur kas didesnę įtaką nei tikri įvykiai. Prieš pajusdami emocijas, įvykius apdorojame smegenyse ir suteikiame jiems prasmę - įprasminame tai, kas su mumis darosi, o tai sukelia atitinkamus jausmus.

Dar blogiau - pradedame tikėti, kad viskas iš tiesų yra taip blogai, kaip galvojame. Kaskart, kai jaučiatės prislėgtas, pabandykite įvardyti negatyvias mintis, kurios sukosi galvoje prieš pat apninkant prislėgtai nuotaikai. Kadangi būtent jos sukėlė blogus jausmus, išmokęs pakeisti iracionalias mintis, pakeisite ir savo nuotaiką. D. Burnsas išskiria dešimt pagrindinių mąstymo klaidų, kurios sukelia slegiančius jausmus ir trukdo mėgautis gyvenimu. Atidžiai jas išnagrinėkite ir išmokite kaip daugybos lentelę.

Dešimt pagrindinių mąstymo klaidų

1. Dichotominis mąstymas: Jis susijęs su polinkiu asmenines savybes vertinti kraštutinėmis „juoda arba balta“ kategorijomis. Šis mąstymo būdas yra perfekcionizmo pagrindas. Toks požiūris tolimas tikrovei, nes gyvenimas retai būna tik visiškai vienoks arba kitoks. Todėl jeigu bandysite savo patirtį skirstyti į absoliučias kategorijas, jausitės nuolat prislėgtas, nes jūsų suvokimas neatitiks realybės.
2. Perdėtas apibendrinimas: Kai pernelyg apibendrinate, atsitiktinai nusprendžiate, kad tai, kas nutiko vieną kartą, nutiks ir vėl. O kadangi tai, kas nutiko, - nemalonu, jaučiatės nusiminęs. Atstūmimo skausmą beveik visada sukelia perdėtas apibendrinimas.
3. Filtravimas: Bet kurioje situacijoje išsirinkus negatyvias detales ir nuodugniai jas išplėtojus, visa situacija ims atrodyti nepalanki. Kai esate prislėgtas, viską matote tarsi pro akinius su ypatingais stiklais, nepraleidžiančiais jokios pozityvios informacijos.
4. Pozityvių dalykų nuvertinimas: Dar įspūdingesnė psichinė iliuzija yra kai kuriems žmonėms būdinga tendencija neutralius ar net pozityvius potyrius paversti negatyviais. Ne tik ignoruojate malonią patirtį, bet sumaniai ir greitai paverčiate ją visiškai priešinga. Pozityvių dalykų nuvertinimas yra viena iš destruktyviausių mąstymo klaidų.
5. Išankstinės išvados: Tai automatiškai daromos išvados, nepagrįstos situacijos faktais.
   • Minčių skaitymas: Darote išvadą, kad kiti niekina jus, nė nepasivarginęs patikrinti, ar taip yra iš tikrųjų.
   • Ateities numatymas: Tarsi turėtumėte krištolinį rutulį, kuris jums pranašautų vien kančias. Įsivaizduojate, kad jums gali nutikti kas nors bloga, ir tą spėjimą priimate kaip faktą, nors jis ir nerealus.
6. Sureikšminimas ir sumenkinimas: Dar vieni mąstymo spąstai, į kuriuos galite įkliūti, vadinami „sureikšminimu“ ir „sumenkinimu“. Jeigu savo trūkumus išdidinate, o gerąsias savybes sumažinate, tikrai jaučiatės nevisavertis.
7. Emocinis argumentavimas: Savo emocijomis remiatės kaip faktais. Jūsų logika: „Jaučiuosi niekam tikęs, vadinasi, ir esu niekam tikęs.“
8. "Turiu" teiginiai: Bandote motyvuoti save sakydamas: „Turiu padaryti šitą.“ „Privalau padaryti aną.“ Tokie teiginiai verčia jausti spaudimą ir apmaudą.
9. Etikečių klijavimas: Etikečių klijavimas sau - savęs matymas absoliučiai neigiamai ir tik pagal padarytas klaidas. Tai kraštutinė perdėto apibendrinimo forma.
10. Personalizavimas: Prisiimate atsakomybę už viską, kas nutinka negera, net jeigu tam nėra jokio pagrindo. Darote išvadą, kad esate kaltas dėl susiklosčiusių aplinkybių, arba kad taip nutiko dėl jūsų trūkumų, nors taip nėra.

Jei jaučiatės prislėgtas, greičiausiai manote, kad taip yra dėl jus ištikusių nelaimių. Galite jaustis nevykėlis, nes susimovėte darbe arba jus atstūmė mylimas žmogus. Gali atrodyti, kad esate nepakankamai protingas, patrauklus ar talentingas, jums stinga sėkmės, kad būtumėte laimingas. Šiose mintyse yra krislas tiesos - nelaimių išties pasitaiko, gyvenimas kartais mus vėto ir mėto. Daugybė žmonių patiria skaudžių netekčių, susiduria su gniuždančiomis asmeninėmis problemomis. Genai, hormonai ir vaikystės patyrimai taip pat turi įtakos mintims ir jausmams.

Keturi temperamentai pagal Hipokratą ir Galeną

Keturi temperamento tipai

Žmonės skiriasi ne tik savo mąstymu, bet ir temperamentu. Temperamentas - tai įgimta asmenybės dalis, kuri apibrėžia, kaip žmogus reaguoja į aplinką ir kaip išreiškia savo emocijas. Tradiciškai išskiriami keturi pagrindiniai temperamento tipai:

• Sangvinikas: Jo pagrindą sudaro stiprus, pusiausviras, judrus nervų sistemos tipas. Sangvinikui būdingas žemas senzityvumas, aukštas reaktyvumas ir aktyvumas, elgesio pusiausvyra. Jis plastiškas, ekstravertiškas, jo reakcijų tempas greitas, o emocinis jautrumas padidintas.

Pavyzdžiui, septyniolikmetė Vida L. yra ryški sangvinikė. Ji gyva, judri mergaitė, nuolat juda pertraukos metu, prieidama prie vienos draugių ar draugų grupelės, čia prie kitos, ir iš karto įsijungia į pokalbį, bet neilgam. Pamokų metu suole taip pat nenusėdi, dairosi, kalbasi su suolo drauge ir sėdinčia už jos mokine, reaguodama į kiekvieną smulkmeną. Mokykloje ir už jos ribų turi daug draugų, pažįstamų, lengvai su jais bendrauja, yra mėgstama. Lengvai adaptuojasi naujojoje aplinkoje. Mėgsta keliauti, ypač su draugais, patiria daug įspūdžių, kuriuos gyvai, vaizdžiai pasakoja. Dalyvauja saviveikloje ir dviejų dalykinių būrelių užsiėmimuose.

• Cholerikas: Jo pagrindą sudaro stiprus nepusiausviras (stiprus jaudinimas ir silpnas slopinimas) nervų sistemos tipas. Cholerikui būdinga žemas senzityvumas, aukštas aktyvumas ir ypač aukštas reaktyvumas. Jis rigidiškas, ekstravertiškas, jo reakcijų tempas pagreitintas, emocinis jautrumas padidintas.

Ryški cholerikė yra aštuoniolikmetė Rūta K., pirmojo kurso studentė. Vaikystėje buvo užsispyrusi, nemėgo žaisti su lėlėmis, o su berniukais žaidė karą, futbolą. Staigi, energinga, veikli. Greitai ir stipriai susijaudina, garsiai kalba. Judesiai staigūs, kalboje girdisi įsakymo gaidos. Greitai susiginčija, nemėgsta prisipažinti buvusi neteisi. Su draugėmis ir artimaisiais gana dažnai konfliktuoja. Dar daugiau konfliktų pasitaiko šeimoje. Pyksta ilgai. Dirba, mokosi energingai, greitai. Nemėgsta namų ruošos darbų, nes jie monotoniški. Aktyvi visuomeninkė, ji mėgsta ir sugeba vadovauti. Gera sportininkė.

• Flegmatikas: Jo fiziologinį pagrindą sudaro stiprus, pusiausviras, lėtas nervų sistemos tipas. Flegmatiškojo temperamento senzityvumas ir aktyvumas yra žemas, tačiau reaktyvumas aukštas. Reakcijos sulėtintos.

Šešiolikmečio Viliaus N., 9 klasės mokinio, charakteristikoje rašoma: „Vilius aukštas, stambus, gerai fiziškai išsivystęs Tačiau nejudrus, mažakalbis, lėtų reakcijų. Sėdi paskutiniame suole, neaktyvus, atsakinėja vangiai. Mokosi gerai, bet viską daro lėtai, todėl mokykloje ne viską suspėja padaryti, ko reikalaujama. Pertraukų metu nekalbus, pats nekalbina kitų, nemėgsta triukšmingų išdaigų susibūrimų. Jį sunku ir prajuokinti, ir supykinti. Draugų mažai turi, daugiau palaiko ryšį su berniuku, kuris irgi gyvena tame pačiame name. Visuomeninės veiklos nemėgsta. Domisi ir gerai žaidžia šachmatais.

• Melancholikas: Jo fiziologinis pagrindas - silpnas nervų sistemos tipas. Melancholiko senzityvumas padidintas, todėl silpni poveikiai sukelia stiprias reakcijas. Reaktyvumas ir aktyvumas žemi. Rigidiškas. Intravertiškas. Padidintas emocinis jautrumas.

Penkiolikmečio Vytenio K., 8 klasės mokinio, charakteristika: „Fiziškai išsivystęs vidutiniškai, pabalęs, nejudrus. Pamokose sėdi ramiai, tačiau labai įsitempęs, sunerimęs. Pakviestas atsakinėti išsigąsta, nurausta. Atsakinėdamas varžosi, kalba tyliai, gniaužo rankas. Labai jautriai reaguoja į pastabas, tačiau ne iš karto. Pergyvena ilgai, skausmingai, nemiega, praranda apetitą. Sunkiai bendrauja su vienmečiais, draugų neturi, labai prisirišęs prie motinos. Mėgsta gamtą, namuose augina paukščius. Prastos nuomonės apie save, savo sugebėjimus. Jo siekimai neaukšti - baigti aštuonias klases ir eiti mokytis į profesinę technikos mokyklą.

Svarbu pažymėti, kad tik nedaugelis yra gryni nurodytų tipų atstovai, o daugumos žmonių bruožai susimaišę. Vyraujančios temperamento savybės geriausiai išryškėja atsidūrus naujoje aplinkoje, konfliktinėje situacijoje, išgyvenant psichinę įtampą, traumą, stresinę būseną. Nėra „gero” ir „blogo” temperamento, o kiekvienas jų tipas turi, kaip minėjome, ir teigiamų, ir neigiamų pusių. Temperamentas turi įtakos individualiam žmogaus gyvenimo stiliui susidaryti, kuris pasireiškia įvairioje jo veikloje ir elgesyje.

Dvipolis afektinis sutrikimas

Dvipolis afektinis sutrikimas - tai sutrikimas, kuriam būdingi pasikartojantys nuotaikos ir aktyvumo kitimo epizodai, kurių metu nuotaika tampa pakili, padidėja energija bei aktyvumas (manijos epizodas), o kartais nuotaika pablogėja, energija bei aktyvumas mažėja (depresijos epizodas). Tarp epizodų būna visiško pasveikimo laikotarpis. Dvipoliniu sutrikimu vienodai dažnai serga tiek vyrai, tiek moterys. Sutrikimas gali pasireikšti bet kuriame amžiuje, tačiau dažniau liga pasireiškia jauniems žmonėms. Dvipolis sutrikimas 75proc. moterų ir 67proc. vyrų prasideda depresija.

Dvipolio sutrikimo priežastys nėra iki galo išaiškintos. Ligą lemia daug veiksnių, kuriems veikiant kartu, ji pasireiškia. Manoma, kad ši liga yra genetiškai paveldima, nes stebima tendencija ligai būti perduotai iš kartos į kartą. Kita vertus, 1 iš 100 vaikų turės šį sutrikimą, nors jų šeimose dvipolinės depresijos atvejų nepasitaikė. Veikia ne tik genai, bet didelę reikšmę šiam sutrikimui atsirasti turi aplinkos veiksniai, vieni iš jų yra psichologiniai. Pagrindiniai sergančiųjų dvipoliniu sutrikimu sunkumai ir yra tarpasmeninių santykių (taip pat ir šeimoje) problemos, nesugebėjimas reikšti, kontroliuoti ir suprasti savo emocijų, sunkumai įveikiant stresą. Tai gali būti tam tikrų cheminių medžiagų (serotonino, noradrenalino, dopamino ir kt.) pusiausvyros galvos smegenyse pakitimų padarinys.

Dvipolio afektinio sutrikimo tipai:

• I tipo dvipolinis afektinis sutrikimas: nustatomas tada, kai pacientui pasireiškia manija arba manija ir depresija. Šiam tipui diagnozuoti reikia mažiausiai vieno manijos (ar mišrios būsenos) epizodo, po kurio seka (bet ne visada) ilgas depresijos epizodas.
• II tipo dvipolinis afektinis sutrikimas: tada, kai pacientui pasireiškia depresija ir hipomanija (lengvo laipsnio manija, ligoniui nebūna haliucinacijų ar kliedesių). Šiam tipui diagnozuoti reikia mažiausiai vieno didelio depresijos epizodo, po kurio seka hipomanijos (bet ne manijos) būsena.

Dvipolio afektinio sutrikimo simptomai, kai vyrauja manijos epizodas, prasideda staiga ir trunka nuo savaitės iki kelių mėnesių. Jam būdinga ne mažiau nei vienos savaitės trukmės besitęsianti pakili, euforinė arba dirgli nuotaika. Manijos būsenoje žmogus yra viskuo patenkintas, lengvai užmezga naujas pažintis, energingas (gali kelias naktis nemiegoti ir nejausti nuovargio arba jaučiasi pailsėjęs po mažiau nei 4 miego valandų ), vienu metu imasi daugelio darbų ir sumanymų, kuria vėliau neįgyvendinamus planus. Gali būti dirglus, greitai susierzinti. Atsiranda potraukis malonumą teikiančiai veiklai, tokiai kaip nemotyvuotam pinigų švaistymui, nesaikingai vartoti alkoholinius gėrimus ar neapgalvotiems seksualiniams santykiams, kas gali turėti nemalonių pasekmių.

Dvipolio afektinio sutrikimo simptomai, kai vyrauja depresijos epizodas, užtruks ilgiau nei 6 mėnesius, ji bus stipriau išreikšta, taps sunku tinkamai reaguoti į paprastas situacijas. Šiam epizodui būdinga depresijos triada: liūdna nuotaika, sulėtėjusios asociacijos (mąstymas) ir sulėtėję judesiai. Taip pat pacientas nesimėgauja tais dalykais, kurie anksčiau teikė džiaugsmą, praranda gebėjimą domėtis tiek sena, tiek nauja veikla. Pasikeičia kasdieninio gyvenimo įpročiai: pacientas priauga svorio arba atvirkščiai, jo netenka, kankina nemiga arba miega labai ilgai ir tiesiog negali atsikelti iš lovos, sumažėja lytinis potraukis. Žmogus nuolat galvoja apie gyvenimo beprasmiškumą, jį kankina kaltės ir nepilnavertiškumo jausmas. Kartais atrodo, kad būtų lengviau po mirties, todėl užvaldo mintys apie savižudybę.

Dvipolis sutrikimas - sunki liga, kuri išvargina ne tik ligonį, bet ir jo artimuosius. Optimaliausias dvipolinio afektinio sutrikimo gydymo efektas pasiekiamas, kai sudaromas individualus gydymo planas, apimantis medikamentų vartojimą, mokymą ir psichoterapiją. Medikamentinis gydymas priklauso nuo epizodo, kuris yra labiau išreikštas dvipolinio afektinio sutrikimo metu, nes šio sutrikimo fazių (depresijos ar manijos) simptomai yra visiškai priešingi.

Gydant ligonius, sergančius dvipoliniu afektiniu sutrikimu, iškyla daug psichosocialinio pobūdžio problemų. Vien medikamentinis gydymas neužtikrina ilgalaikio gydymo efekto, nes ligoniai dažnai dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra linkę gydymą nutraukti (pvz., manijos ar hipomanijos būsena dažnai suvokiama kaip pozityvi, nes suteikia energijos antplūdį, kuris labai kontrastuoja su depresiniu epizodu), todėl manijos ir depresijos epizodai linkę kartotis. Todėl šiam sutrikimui gydyti gali būti taikoma individuali, grupinė ir šeimos psichoterapija.

Profilaktinis gydymas pradedamas esant visiškam atoslūgiui. Pirmojo manijos epizodo gydymą patartina tęsti mažiausiai metus. Palaikomajam gydymui vartojamas tas pats nuotaikos stabilizatorius su kuriuo buvo pasiekta remisija. Profilaktinio gydymo sėkmė priklauso nuo parenkamo gydymo tinkamumo. Jeigu tokio gydymo poveikis geras ir pacientas juo pasitiki, rekomenduojama profilaktika visą gyvenimą.

Sergantysis dvipoliniu sutrikimu turėtų stengtis išlaikyti miego režimą, sureguliuoti fizinį aktyvumą, stengtis nevartoti alkoholio ir įvairių medikamentų, keisti gyvenimo ir mitybos įpročius. Reiktų sumažinti stresą tiek darbe, tiek namų aplinkoje, kadangi jis yra vienas iš veiksnių, sustiprinančių nuotaikų svyravimą. Įtraukti į gydymo ir mokymo procesą sutuoktinius, šeimos narius.

tags: #kokia #gali #buti #nuotaika