Patirtis yra esminė žmogaus gyvenimo atrama, įtakojanti emocinę gerovę ir asmeninių santykių kokybę. Ji vienija skirtingus socialinius, biologinius ir kultūrinius sluoksnius. Šioje dalyje bus svarstomas laiko ir erdvės būtinumas bet kokiai patirčiai. Taip pat pažymėsime, kad laikas, erdvė ir judesys nesutampa su jokia aiškinama teorija ir todėl reikalauja „transcendentalinės“ prieigos.
Darbuotojų patirties platforma - tai programinė įranga, pasitarnaujanti žmonėms ir komandoms sudarytomis galimybėmis organizacijoms gerinti ryšius, gauti įžvalgas, rasti bendrą tikslą ir skatinti augimą.
Filosofijai šioje vietoje, kad ir kokios krypties ji bebūtų, iškyla mįslė. Kaipgi tasai X galėtų būti „virš“ ar „prieš“, jei „virš“ arba „prieš“ nėra duoti kaip pasaulio fenomenai?
Laikas ir Patirtis
Filosofijoje ir moksle laikas yra pagrindinė problema, kurią išsprendęs žmogus suprastų visatą. Bet būtent tokio supratimo siekimas ir kelia didžiausių sunkumų: galbūt jis yra absoliutus, galbūt reliatyvus, o galbūt nei viena, nei kita - galbūt tai priklauso tik nuo specifinės kalbos ir kultūros interpretacijos.
Taip pat kyla prieštaravimas tarp laiko objektyvios duoties ir laiko kaip transcendentalinės visos vidinės ir išorinės patirties sąlygos sampratų.
Įvairios metafizikos bei ontologijos yra linkusios teigti, kad egzistuoja plotmės bei duotys, esančios anapus laiko arba apskritai neturinčios jokio ryšio su laiku, esą laikas joms nedaro jokios įtakos.
Senovės graikų filosofas Parmenidas, ieškodamas būties, vienas pirmųjų paneigė laiką teigdamas, kad būtis neturi laikiškumo - ji yra apibrėžiama kaip achronon, nelaikiška. Remiantis šiuo požiūriu buvo laikomasi klasikinės nuostatos, kad laikas nėra tikrovė, to on, kad tai tik fenomenas, phainomenon.
Šis nebūtinumas kyla iš laiko suskaidymo į dalis: praeitis, dabartis ir ateitis. Praeities jau nebėra, ateities dar nėra, o dabartis, kaip nekintantis taškas, tėra vien skirtumas ir riba tarp praeities ir ateities, taigi pati neturi jokios kitos tikrovės ir tęstinumo.
Metafizinis mąstymas perša išvadą, kad X būtinybė egzistuoja dar „prieš“ bet kokio fenomenalaus kosmoso atsiradimą ir todėl nuo fenomenų yra nepriklausoma.
Jei laiką (ir erdvę) suvokiame kaip susidarantį iš taškų, nebeįmanoma suvokti tęstinumo. Taškas, suvokiamas kaip dabarties taškas, yra terpė tarp to, kas anksčiau, ir to, kas vėliau, taigi jis negali prasitęsti į kitą tašką, nes tasai „kitas“, tapęs dabar, taip pat tėra taškas be tęstinumo.
Visgi grįžtant prie laiko problemos pastebėsime, jog net ir priimant stebuklingą begalinės taškų sekos galimybę, šie taškai vis vien nesuformuotų tokių sąvokų kaip dabartis, praeitis ir ateitis, jei nebūtų pasirinktas vienas dabarties taškas, nuo kurio atsispiriant būtų galima apibrėžti laiko kryptingumo - praeities ir ateities - sąvokas.
Laikas neturi būties. Jei jis ją turėtų, tuomet galėtume klausti taip, kaip klausė Augustinas: ubi temps - kur yra laikas? Šis klausimas verčia keistai suvokti laiką, taip, tarytum jis turėtų „vietą“, kurioje galėtų būti.
Jei laikas yra ribotas, tai galima teigti, kad daiktai „prasidėjo“ dėl kokios nors priežasties ir jie turi jei ne tikslinę, tai bent jau laiko kryptį. Jei laikas yra begalinis, tai nebegalima kalbėti apie jokią laiko kryptį arba, kaip minėjome, net ieškoti kokio nors „dabarties taško“, skiriančio praeitį ir ateitį.
Suvokiamas kaip patyrimo sąlyga, laikas visus įvykius ir patirtis išdėsto „vieną po kito“ ir taip atsiveria priežastingumo, ne be kaip tikrovės, bet kaip griežto mokslinio mąstymo sąlygotumo, galimybė.
Visgi tokie aiškinimai visuomet reikalauja būti patvirtinti kosmoso plotmėje. Kitaip tariant, jei kažkuri filosofija kosmosą mėgina aiškinti remdamasi transcendencija, kaip pirmaprade prielaida, tai kyla klausimas, nuo ko gi žmogui reikia atsispirti norint pasiekti šią transcendenciją?
Šiuo atveju transcendencijos gelmė prilygsta fenomenalaus kosmoso gelmei. Bet ir čia matematinės transcendencijos suvokimas tampa turtingesnis arba skurdesnis dėl patirto fenomenalaus kosmoso; ir atvirkščiai - bet koks transcendencijos sąvokų susiaurinimas reiškia patirto kosmoso susiaurinimą.
Žodžiu, bet koks tokios filosofijos arba bet kurios jos disciplinos tyrinėjimas reikalauja analizuoti patį fenomenų pasaulį kaip visų transcendentinių teiginių prielaidą. Čia pridursime, kad tokios filosofijos ir joms artimos disciplinos teigia, jog transcendentiniai aiškinimai yra būtini, o laikas, erdvė ir judėjimas - pamatiniai pasaulio fenomenai - nėra būtini.
Tačiau kad ir kokie bebūtų tokių filosofijų aiškinimai, pasaulis yra būtinas jų žiūros objektas. Taigi patirties pasaulis yra esminė visų filosofijų ir įvairių disciplinų teiginių sąlyga.
Kadangi laikas, erdvė ir judėjimas nėra daiktai ir neturi savybių, tai šių fenomenų negalima apibūdinti pagal teiginį „S yra P“. Teiginiuose apie laiką, judėjimą ir erdvę joks unikalus daiktas apskritai negali pasirodyti, nes norint suvokti unikalų, pavienį daiktą, reikia atsisakyti bendros, transcendentinės, belaikės ir nekintančios duoties, kurią sudaro vien bendrosios savybės, ir pripažinti tokią teiginio formą, kurioje S yra lygu P.
Taigi pasaulio fenomenai pateisina patys save.
Kaip pamėgti save ir nepasiduoti vidiniam kritikui?
Vadinasi, pirmapradis kosmosas negali būti redukuotas į metafizinius pagrindus. Kosmosas negali būti stebinčio „subjekto“ pasaulio tyrinėjimo „objektas“, nes visi „objektai“ ir net „subjektai“ priklauso laiko, erdvės ir judėjimo pasauliui.
Meilės Patirtis
Kas bent kartą gyvenime nėra - net slapta - savęs paklausęs, kas iš tiesų yra meilė? Galbūt šiandien, sėdėdami kavinėje draugų būryje, stebime dvi senutėles, kartu einančias per žalią šviesoforo signalą, laikydamos viena kitą už parankės. Galbūt matome tėvų žvilgsnius, nukreiptus į vakar žaidžiančius vaikus, arba skaitome lietuvių klasikų kūrybą, apmąstančią meilės prasmę: pavyzdžiui, Bernardas Brazdžionis rašė, kad „Meilė - visų dorybių motina“.
Meilę bandė apibrėžti filosofai, poetai, mokslininkai. Ji - tarsi slidi upė: vienam atrodo esanti užuojauta ir rūpestis, kitam - svaiginanti aistra. Šiame rašinyje gilinsiuosi į meilę kaip daugialypį reiškinį: nagrinėsiu jos emocinius, socialinius, biologinius ir kultūrinius aspektus. Sieksiu parodyti ne tik teorines perspektyvas, bet ir pateikti praktinių įžvalgų: kaip meilę auginti, kaip ją suprasti ir - jei reikia - iš naujo atrasti.
Meilės apibrėžimas itin sudėtingas, kadangi pats žodis „meilė“ vienu metu apima skirtingas patirtis: nuo tėviškos ilgalaikės globos iki aikštingos užsidegimo audros. Todėl būtina susitarti dėl pagrindinių sąvokų. Rašinio eigoje vartosiu „romantiškos meilės“ sąvoką, kalbėdama ne tik apie aistrą, bet ir apie intymumą bei įsipareigojimą, „šeimyninę meilę“ - tėvų, vaikų, šeimos narių tarpusavio ryšius, „platonišką meilę“ (draugystę) - emocinę artumą be fizinio potraukio ir „savimeilę“ kaip kritiškai svarbų integracijos ir pasitikėjimo savimi elementą.
Istorinis ir Kultūrinis Meilės Suvokimas
Meilės suvokimas priklausė nuo laikmečio, vietos ir visuomenės normų. Senovės Graikijoje meilė buvo daugiareikšmė - filosofai kaip Platonas, Aristotelis išskyrė skirtingas jos rūšis: draugiškumą, kūnišką potraukį ir aukštesnį dvasiškumą. Religinė tradicija, ypač krikščionybėje, ilgą laiką formavo moralinius meilės lūkesčius. Meilė artimui ir Dievui tapo pagrindinėmis vertybėmis, o „Aukščiausiasis įsakas“ ragino mylėti ne tik šeimos narius, bet ir nepažįstamuosius.
Viduramžiais Europoje suklestėjo riteriškos meilės idealas. Modernioji epocha atnešė individualizmą - meilė tapo vienos asmens tapatybės projekcija, dažnai maišoma su savirealizacija.
Lietuvoje meilės sampratą ypatingai suformavo šeimos ir bendruomenės tradicijos. Dar XX amžiaus pradžioje romantiškos meilės sąvoka dažnai nublankdavo šeimyninių įsipareigojimų fone: santuokas lemiančius protėvių susitarimus keitė individualios simpatijos, auganti socialinė lygybė. Lietuvių literatūroje, ypač pas J.
Filosofiniai Meilės Aspektai
Filosofijoje meilė dažnai siejama su dorybe. Aristotelis laikė draugiškumą svarbiausia žmogiška vertybe, o meilė jam - sąmoningas pasirinkimas siekti kitam žmogui gėrio. Tačiau egzistencialistai, pavyzdžiui, Kierkegaardas, kalbėjo apie meilę kaip egzistencinę dilemą, kai žmogus turi rinktis tarp pareigos ir jausmo. Tai ypač akcentuojama lietuvių dramaturgijoje - ne vienas M. Gorkio „Motinos“ ar R.
Sociologinis Požiūris į Meilę
Sociologiškai meilė dažnai matoma kaip socialinių institucijų produktas. Santuoka, šeima, net draugystė - tai struktūros, padedančios užtikrinti socialinę tvarką. Kaimiškoje Lietuvoje ilgą laiką šeimos modelis buvo patriarchalinis, sutuoktinių derinimas vyko pagal ekonominius ar socialinius sumetimus. Galios, klasės, lyčių klausimai labai paveikia meilės santykius.
Priešingos nuomonės dažnai susikerta diskusijose, ar meilė - tik emocinis impulsas, ar iš tikrųjų - sąmoningas pasirinkimas. Kai kurie teigia, kad meilės nebūtų be socialinių konvencijų, kiti akcentuoja jos impulsų autentiškumą. Lietuvių literatūros empiriniai pavyzdžiai, pavyzdžiui, S. Nėries poezija, atskleidžia meilės egzistencinę trauką, o žymi antropologė A.
Psichologinis Meilės Nagrinėjimas
Pasak psichologo R. J. Sternbergo, meilė - tai trijų komponentų visuma: intymumas (emocinė artuma), aistra (fizinis ir psichinis potraukis), įsipareigojimas (noras būti kartu ilgesnį laiką). Šie aspektai tarpusavyje pinasi ir lemia, kodėl vieni santykiai būna trumpalaikiai, o kiti - gyvi dešimtmečius. Pavyzdžiui, rašytojo V.Sternbergo meilės teorija: intymumas, įsipareigojimas, aistra.
Psichologų J. Bowlby ir M. Ainsworth prisirišimo teorija teigia, kad vaikystėje susiformavę santykių modeliai lemia, kaip žmogus kuria ryšius suaugęs. Meilė taip pat stipriai veikia emocinę savireguliaciją: laimingi santykiai gali sumažinti stresą, stiprinti savivertę ir net pagerinti fizinę sveikatą. Tuo tarpu vienpusė meilė ar nuolatiniai konfliktai gali tapti nuolatinio nerimo šaltiniu.
Biologiniai Meilės Aspektai
Meilė dažnai aiškinama kaip žmogaus biologiniai poreikiai: mūsų smegenys reaguoja į artumą panašiai kaip į maistą ar saugumą. Neurobiologiniai tyrimai rodo - kai jaučiame užsidegimą, mūsų organizme ima vyrauti dopaminas (malonumo hormonas). Ilgalaikiame prisirišime svarbiausi tampa oksitocinas ir vazopresinas - jie stiprina tarpusavio pasitikėjimą, suartėjimą (V. R.
Romantiškos aistros fazė neurobiologiškai apibrėžiama kaip laikas, kai smegenų centrai „dega“: intensyvus laimės jausmas, euforija, netgi jausmų priklausomybė. Vis tik mokslininkai (pvz., Helen Fisher) rodo, kad šis laikotarpis dažniausiai trunka iki 18-24 mėnesių, vėliau meilė pereina į intymesnio, ramesnio būvio fazę. Svarbu suvokti - biologiniai mechanizmai paaiškina POTYRIUS, bet ne visad prasmę.
Meilės Rūšys ir Jų Svarba
Romantiškoji meilė - tai intensyvus jausmas, kuriame persipina aistra, ilgesys, idealizacija. Ji įkvepia kurti, rizikuoti, keistis. Pavyzdžiui, Vincas Kudirka dainavo apie tėvynės meilės aistrą taip, kaip kiti galėtų apdainuoti mylimą žmogų. Šeimyninė/narystės meilė - pagrįsta rūpesčiu, kantrybe, nuolatine parama. Platoniška/draugiška meilė - svarbi ilgaamžiams ryšiams.
Geismas ir Meilė: Skirtumai ir Sąsajos
Svarbu mokėti atskirti geismą (aistrą) nuo meilės. Geismas dažniausiai pasireiškia stipriai fiziškai - dažnai jis yra trumpalaikis, be emocinio artumo. Seksualumas daugeliui porų tampa intymumo stiprintojas, bet jei vienas iš partnerių geismą painioja su tikra meile, kyla konfliktų. Dažnas atvejis lietuvių literatūroje: N.
Meilės Stadijos ir Ilgalaikiai Santykiai
Pirmoji meilės stadija - aistra, idealizacija, pakilimas. Tai fazė, kai „akys mato tik viena kitą“; sprendžiant Eliaso Kančelskio apysaką, net sunkiausios kliūtys atrodo įveikiamos.
Ilgalaikiuose santykiuose tenka nuolat iš naujo kurti artumą: intymumas reikalauja kasdienės priežiūros, stengtis girdėti partnerį, užsiimti bendrais pomėgiais, spręsti finansines ar emocines krizes nuosekliai. Meilės atšalimas nėra galutinis.
Technologijų Įtaka Meilės Suvokimui
Šiuolaikinį meilės suvokimą smarkiai pakeitė technologijos. Jaunimas vis dažniau pažįsta vienas kitą programėlių pagalba - Lietuvoje net 40 % jaunų žmonių yra bandę pažinčių programas (2022 m. apklausa). Socialiniai tinklai suformuoja „idealių santykių“ įvaizdį - nuolat matome gražias nuotraukas, tobulai atrodančias poras, tačiau nutylimos kasdienybės rutinos, konfliktai.
Meilė kaip Manipuliacijos Įrankis
Meilė, deja, gali tapti ir manipuliacijos ar išnaudojimo įrankiu: psichologinis smurtas dažnai prasideda romantinių santykių lūkesčiais ir baigiasi abipuse priklausomybe. Kaip turbūt žino kiekvienas, kuris skaitė R.
Veiksmai, Stiprinantys Meilę
- Dėkingumo ritualas: Skirkite 10 min.
Religinė Patirtis
Kun. A. 1. Dievu, Dievo patyrimą kasdieniame gyvenime. su Dievu ir visa tikrove. Todėl, anot William A. patyrimo negali būti ir dvasinio vadovavimo. Ar galima patirti Dievą šių dienų pasaulyje? patyrimo liudijimas žmonijos istorijoje. per konkrečius įvykius žmonių gyvenime ir Izraelio tautos istorijoje. žydų tauta patyrė Dievo gerumą išlaisvinta iš Egipto nelaisvės. ir t.t. ir kitų nuostatų vykdymas.
Dvasiniame skurde. - užmojį jūsų gerovei, o ne jūsų žalai! sklidiną ateitį. mane malda, aš jus išklausysiu. žinia. naujas Dievo patyrimas. savo Tėvą (Abba). skelbimo pagrindas. tas, kuriam Sūnus panorės jį apreikšti (plg. Mt 11, 27). buvo Jėzaus jėgų ir džiaugsmo šaltinis. jį tęsti pradėtąją misiją iki mirties ant kryžiaus. - nepakartojami išganymo įvykiai žmonijos istorijoje.
Kristus apie gyvenimo Žodį. sielose amžiną žymę. Susitikimas su Kristumi pakeitė ir apaštalo Pauliaus gyvenimą. su Juo tapo Pauliaus gyvenimo aistra. Šventosios Dvasios patyrimas buvo labai realus. džiaugsmu. 5,25). (plg. Gal 5,22-24). kiekvieno žmogaus. vilties ir meilės šaltinis. Dievo malonę atitolina nuo žmogiškosios patirties. dovana, suteikta mums per Jėzaus Kristaus nuopelnus mūsų išganymui”. į nuopelnus. buvo vadinama “sukurtoji malonė” - Dievo įkvėpta sielos kokybė.
Sieloje iškelia į antgamtinį lygį. su žmogumi neturi praktinės reikšmės kasdieniame gyvenime. vėl atsidūrė centre. Johannes B. "stengėsi suvienyti krikščioniškąją ir žmogiškąją sritis”. religijomis (Nostra aetate). kelius į krikščionybės suvienijimą su žmogiškumu”. ir žmogiškąjį elementus, pakeisti Bažnyčios nuomonę apie malonę. turi natūralų , t.y. pagrindo nei patristinėje, nei viduramžių literatūroje; 2) šv. natūraliai trokšta regėti Dievą. šiuolaikinės filosofijos kategorijas.
Dievo atsidavimas žmogui sąmoningai patiriantis begalybę. veikimas žmogaus viduje. su savo kūriniais bendrauti malonėje, t.y. žmogaus egzistencijos išorėje. ir žmogaus prigimties turi būti tikras ryšys. egzistuoja absoliučioje būtyje. Dievas. bendravimą, bet kartu labai aktyvus troškimas ir siekimas. nors ir ne “išganymo malonė”. “grynos prigimties”. Jo viduje vyksta nuolatinis judėjimas, orientacija į Dievą.
Susitikimo tikrumą. patirčių religinę dimensiją, ją pagilinti. reikalauja ypatingos pagarbos žmogui. iš Dievo ir kas - ne. Parafrazuojant W. A. Barry ir W. J. patį, ką maisto produktai valgio ruošimui”. ir dvasinio vadovavimo”. būtinas. įkvėpimams kasdienio gyvenimo įvykiuose. glaudesnę vienybę su Dievu ir žmonėmis. 2. meilė, kuri reiškiasi atsidavimu, supratimu. išteklius ir patį save šiam tikslui. patiria Viešpatį ir gyvenimą. patiems augti santykiuose su juo. kad galėtų sakyti tiesą, nesibijodami padarinių.
Patirtis ir Tikrovė
2. sąveikos. Jausmai labai svarbūs subjekto gyvenime. susidedantį iš medžiagos ir dvasios, kuriame subjektas gyvena. ir tikrovė visada sąveikauja per patirtį. rodo, kad patirtis nepriklauso nuo subjekto. su tikrove, kuri nepriklauso nuo jo, bet yra tarsi jam skirta. Taigi patirtis niekada nėra grynai subjektyvi ar objektyvi.
Paliečiamas žmogaus išorinis gyvenimas, bet ne vidinė gelmė. ypatingas akimirkas atrasdami gilesnę gyvenimo ir patirties sritį. ir t.t. mąstyti apie religinę patirtį, bandyti ją suprasti. ne šalia, bet kartu su visais kitais žmogiškais išgyvenimais. atsiskleidžia per kasdienę patirtį. sričiai. visatoje. žmonių gyvenimus per Kristų Šventojoje Dvasioje. žmonėms, tampa tikėjimo, vilties ir meilės šaltinis. prie mūsų gyvenimo. kiekvienam. daugelio kitų) patyrimas. žmogiškąsias patirtis. (Paul Tillich), “anapus tarp mūsų” (Dietrich Bonhoeffer) ir t.t. vidiniu žvilgsniu.
Įvykius, patirtį, bet ir gyvena kitokiame pasaulyje, t.y. užgniaužtų išgyvenimų. ir giluminį ryšį su ja. B. 1. šelpimas ir t.t. specializuotą prasmę. K. gydymą pagal specifinius individo poreikius “ (p.34), W. iš pastoracinės konsultacijos formų. augti Dievuje ir išgyventi pasikeitusių santykių padarinius”. W. rašytojų sampratą, t.y. blogis, kurį žmonės sumano ir įvykdo”. ir patarinėjimo įgūdžių, susijusių su šia profesine praktika. su Dievu kasdienybėje, t.y. patyrimui. veiksnių), t.y. ir kt. dimensijas. turi dar ir religinę dimensiją. susitikti žmogus. jo sukurtame pasaulyje, jį sutikti galime kiekvieną akimirką visur. religinės dimensijos, nesutinka Dievo.
Dvasinis Vadovavimas
3. (1) Klausymas. su Dievu ir žmonėmis paslaptį. Ne tik žodžių, bet ir melodijos. negu bet kas padėti pažinti jo ar jos gyvenime esantį Dievą. turi atidžiai klausyti, be reikalo nekalbėti. (2) Paryškinamas Dievo įvaizdis. daug priklauso nuo Dievo įvaizdžio. (3) Padedama žmonėms atskleisti išgyvenimus. bruožas - mokėjimas apmąstyti kasdienes patirtis. gyvenimas tikėjimu - tai nuolatinė tikrovė. stadijos, primityvi. (4) Identifikuojama, išryškinama asmens vertybių sistema. bręsta, auga tiek, kiek gyvena pagal pasirinktąsias vertybes.
Šitam vertybių išdėstymui reikalinga kito žmogaus pagalba. vertybės būtų ne dvasinio vadovo primestos, bet laisvai pasirinktos. (5) Asmens gerųjų savybių įvertinimas. asmens gerąsias savybes, prigimtines dovanas. reikia pagalbos. nepakankamos pagarbos sau. (6) Prieštaravimas. kai kuriems asmens požiūriams. Dvasios balsą savo širdyje, jis turi tapti laisvas. padėti pažinti tas sritis, kur asmuo nesijaučia laisvas. (7) Dvasių skyrimas. veiksmų. (8) Mokymas. su dvasiniu augimu. esant reikalui, gali asmenį informuoti, pamokyti. (9) Pagalba esant dvasiniai sausrai, tamsai. su Dievu, nusprendžia pasitenkinti vidutiniškumu. (10) Malda. Dievo Dvasia veikia kiekvieno asmens gyvenime. dvasinis vadovas.
Trauminė Patirtis Artimuose Santykiuose
Pakartotiniai artimi santykiai: kaip atsigauti, kad skausminga patirtis netrukdytų naujam ryšiui? Kurti naujus santykius patyrus traumą artimuose santykiuose dėl smurto, abejingumo, išdavystės ar kitų priežasčių gali būti sudėtinga, bet nėra neįmanoma. Tačiau reikia būti pasirengus naujam santykiui. Per ankstyva naujų santykių pradžia, lūkestis, kad naujas partneris ar partnerė užgydys visas žaizdas, ar kad galima kurti naują artimą ryšį nesupratus savo vaidmens buvusiuose santykiuose, gali sukelti ne mažesnių sunkumų su nauju partneriu ar partnere. Naujuose santykiuose neišspręsti jūsų sunkumai gali vėl atskleisti.
Traumuojantis įvykis yra daugiau nei stresas; tai grėsmė asmens saugumui, pasitikėjimui ir gerovės jausmui. Tokioje būsenoje jis ar ji jaučiasi emociškai, kognityviniai ir fiziškai sutriuškintas / priblokštas. Trauma nėra tik tai, kas buvo padaryta. Trauminiai išgyvenimai pakeičia asmens gebėjimą autentiškai kurti artimą ryšį su kitais. Jis ar ji nepasitiki naujais partneriais, baiminasi, kad vėl gali nepasisekti. Trauma pakeičia požiūrį į pasaulį ir save.
| Traumos poveikis | Apibūdinimas |
|---|---|
| Emocinis sutrikimas | Jausmas sutriuškintas, nepasitikėjimas savimi ir kitais. |
| Kognityviniai pokyčiai | Pasikeitęs požiūris į pasaulį, savęs menkinimas. |
| Fizinis poveikis | Jautrumas aplinkai, pasikeitusi reakcija į įvykius. |
Traumą patyrę asmenys gana dažnai nepasitiki savo sprendimais, menkina savo gebėjimus ir kaltina save (o ne traumą sukėlusį asmenį) dėl to, kas įvyko. Siekiant susidoroti su traumos padariniais reikia liautis kaltinus save (juk būtent taip elgėsi jus traumavęs asmuo ar net keli asmenys) ir mokytis save atjausti ir tinkamai rūpintis savimi.