Viliojantis žodis „sala“ žadina daugybę asociacijų, fantazijų, svajonių, troškimų ir baimių. Dažnai sala yra metafora: laimės, ramybės sala. Salos apdainuojamos, salas užkariauja reklama, magnetinė salų trauka neretai duoda gražaus pelno masinės Vakarų visuomenės poilsio industrijai.
Bora Bora sala - vienas populiariausių atostogų krypčių.
Be abejonės, žmogui sala nėra vien tik vandens skalaujamas žemės lopinėlis, ji turi ypatingą simbolinę galią - ir šiandieninė mūsų „svajonių sala“, ir senųjų mitų, ir literatūrinė sala. Ne viename kūrinyje, iš pačių garsiausių literatūros istorijoje pradedant Homero Odisėja, saloms tenka kertinis vaidmuo, jose vyksta veiksmas arba jos pačios ir yra tikroji kūrinio tema, pavyzdžiui, Tomo Moro Utopijoje, Danielio Defo Robinzone Kruze, Roberto L. Styvensono Lobių saloje ar D. Tas pats ir vaikų bei jaunimo literatūroje.
Čia irgi savojoje saloje vargsta Robinzonas (gausybėje perpasakotų Defo originalo variantų), į Liliputiją keliauja Guliveris. Kas nežino Piterio Peno Nesamos šalies (Neverland), (Džeimsas Baris, James Barrie), Tjorvenės Varnų salos ir Pepės Ilgakojinės Kirvirsaversavero (Astrida Lindgren), Džimo Sagos Lumerlando ir Džambalos (Michael Ende). Tokios knygos kaip Skoto OʼDelo (Scott OʼDell) Mėlynųjų delfinų sala ar Ketrinos Olfrei (Katherine Allfrey) Delfinų vasara apdovanotos garsiausiomis premijomis.
Salos gali būti įvairiausios. Kartais tai priklauso nuo istorinio konteksto: tarkime, vieniša sala šiandieniniame triukšmingame, žmonių knibždančiame pasaulyje dažniausiai kelia tolimų kraštų ilgesį, o viduramžiais ji buvo nuobodžiausios vienatvės ir tremties vieta. Bet neretai salos reikšmę ir funkciją nulemia individualus požiūris. V. Skaitydami vokiečių kritinę literatūrą pastebėsime, kad knygose vis atsikartoja keli pagrindiniai salų tipai.
Pagrindiniai salų tipai literatūroje
Nagrinėjant salos temą, nepaprastai svarbūs yra du kūriniai - Tomo Moro Utopija ir Danielio Defo Robinzonas Kruzas, - davę vardą dviem šios literatūros srovėms. Dažnai cituojamame, pamatiniame Frico Briugemano (Fritz Brüggemann) darbe Utopija ir robinzonada plėtojama tezė, kad robinzonadai būdinga tremties situacija, t. y. herojus atsiduria saloje ne savo noru, jį lydi vienatvės ir atskirtumo nuo pasaulio jausmas, o utopijoje, priešingai, sala yra prieglobstis, herojus nori būti joje ir jaučiasi pasislėpęs nuo išorinio pasaulio.
Vienas svarbiausių, o gal ir pats svarbiausias faktorius, nulemiantis salos funkciją, yra jos santykis su išorės pasauliu. Paprastai šie du pasauliai kontrastingi, tarp jų jaučiama įtampa, šitaip sala ir įgauna prasmę. Taigi išsikristalizavo šešios salų formos: žinoma Robinzono sala ir trys tarpusavyje panašūs utopinės salos tipai bei dar du tipai, nederantys į anksčiau minėtą tremties ir prieglobsčio schemą.
Robinzono sala: vienatvė ir nauja pradžia
Garsiausia pasaulinės literatūros sala, be abejonės, galėtume laikyti Robinzono salą, į kurią jis patenka sudužus laivui. Danielio Defo romanas buvo daugybę kartų perpasakotas naujai, viena žinomiausių pagal jį sukurtų knygų vaikams ir jaunimui yra Joachimo Heinricho Kampės (J. H. Campe) Robinzonas jaunesnysis, (1779 / 80) laikoma pirmuoju vokiečių jaunimo romanu.
Robinzonadai taip pat priklauso tokie garsūs kūrinai kaip Lizos Tecner (Lisa Tetzner) Vaikai saloje (1944), Viljamo Goldingo (William Golding) Musių valdovas (1954), Skoto OʼDelo Mėlynųjų delfinų sala (1960) ar Viljamo Steigo (William Steig) parodistinė pelių robinzonada Abelio sala (1976). Nors šios salos gali smarkiai skirtis dydžiu, padėtimi, gamta, jose gali vykti labai skirtingi dalykai, tačiau visus šiuos pasakojimus sieja esminis bendrumas, suteikiantis saloms specifinę reikšmę.
Beveik visais šiais atvejais veikėjai atsiduria saloje jokiu būdu ne savo noru, bet aplinkybių verčiami, ar - klasikinė situacija - sudužus laivui, ar nukritus lėktuvui (Goldingas), ar užplūdus potvyniui (Steigas). Bent jau pradžioje sala yra kalėjimas, verčiantis herojus kovoti dėl savo gyvybių. Nuo išorės pasaulio atkirstųjų reakcijos būna įvairios - vieni puola gilion neviltin, kiti stoiškai atsiduoda likimui, trečius užplūsta džiugus optimizmas. Tačiau įveikus išgąstį ir šoką, dažniausiai visi jie pradeda apsiprasti.
Vienatvė ir atskirtumas duoda dvejopų gražių vaisių. Viena vertus, herojai, dažnai suvokiantys savo padėtį kaip jėgų ir savųjų galimybių išmėginimą, gauna progą pažinti save ir išsiskleisti kaip asmenybės. Antra vertus, sala suteikia erdvę, leidžiančią niekieno iš išorės netrukdomam kurti ar bandyti įvairias gyvenimo ir visuomenės formas, modelius, kartais turinčius ir utopinių bruožų, kai, pavyzdžiui, pavyksta gyventi santarvėje su gamta arba sukurti taikų, demokratinį sambūvį (Tecner).
Utopinė sala: idealusis visuomenės modelis
Kiek žmogus pamena, jis visuomet turėjo poreikį kurti alternatyvius pasaulius, geresnius už mus supančią tikrovę. Tokios utopijos, „vietos, kurių nėra“, labai dažnai būna salos, nes toli nuo išorės pasaulio jos suteikia idealias sąlygas netrukdomai kitokiai būčiai. Be to, sala ir iš tradicijos yra utopijos vieta. Juk pati sąvoka atsirado iš Tomo Moro Utopijos, nors apie panašias salas buvo kalbama jau antikos mituose ir seniausiuose literatūros šaltiniuose - tarkime, Hesiodo, Platono kūriniuose arba šiaurės tautų padavimuose.
Paprastai šios salos sunkiai pasiekiamos. Jos nepažymėtos jokiame žemėlapyje, jos glūdi po vandeniu arba plaukia ant auksinių plūdurų. Dažniausiai skaitytojas jas regi atvykėlio žvilgsniu, kartu su juo stebėdamasis salos kitoniškumu. Skirtingai nei aprašytose robinzonados salose, kur kartais taip pat kuriama pavyzdinė visuomenė, čia šio pavyzdinio būvio jau esama.
Sala kaip namų prieglobstis: mažoji laimė
„Klasikinės“ utopinės salos variantas yra tarsi Utopijos miniatiūra - žmogaus svajonė apie mažąją, asmeninę laimę labai dažnai susijusi su sala kaip vieta, kurioje galima tą svajonę įgyvendinti, kur galima prisiglausti, rasti namus. Vaikų ir jaunimo literatūroje tokių salų gausu: Astridos Lindgren Varnų sala (Mes Varnų saloje, 1964), Michaelio Endės Lumerlandas (Džimas Saga ir mašinistas Lukas, 1960), Džeimso Kriuso Omarų rifai (Švyturys ant omarų rifų, 1961) ar Žako Prevero (Jaques Prevert) Baladaro salos (Laiškas iš Baladaro salų, 1977).
Dauguma jų mažos, net neįprastai mažos, jose telpa vos keli namai (M. Endės) ar vienintelis švyturys (D. Kriuso kūrinys). Gyvenimas čia nesudėtingas, ramus, žmonės ir gyvūnai patenkinti, jiems nieko netrūksta, nes viskas kartojasi, viskas pažįstama, įprasta, ir tai suteikia tikrumo ir saugumo jausmą. Sala vaizduojama kaip sraigės kiautas, apsaugantis saliečius nuo išorės pasaulio, dažnai bauginančio, grasinančio sugriauti taikų salos gyvenimą. Kartais salos žmonėms tenka trumpam išvykti į svetimus kraštus arba palikti salą visam laikui. Tuomet jie ilgisi jos ir mintimis sugrįžta atgal.
Sala kaip svajonių ir raiškos erdvė: priebėga ir nuošaluma
Būdamos atskirtos ar net atkirstos nuo pasaulio salos gali tapti prieglauda bėgliams ir atsiskyrėliams. Tokios salos vaikų ir jaunimo literatūroje yra Anri Bosko (Henri Bosco) knygoje Vaikas ir upė (1945), Ketrinos Olfrei Definų vasaroje (1963), Tildės Michels (Tilde Michels) Nuo dviejų iki keturių Sumatroje (1971) arba Gerio Polzeno (Gary Paulsen) knygoje Sala (1988).
Dažniausiai jų herojės ar herojai vaikai pajunta poreikį pasitraukti iš įprastinio pasaulio į nuošalią vietą. Neretai jie būna nepritapėliai ar vienišiai, galbūt kenčiantys dėl savo socialinės padėties ar vaidmens (Olfrei), baikštūs vaikai (Michels) arba besijaučiantys kaip nors nesuprasti, užengti, suvaržyti. Į savąsias salas jie patenka kartais labai neįprastais būdais, pvz., plaukte ant kalbančio delfino nugaros ar per slaptas duris, vedančias tiesiai į Sumatrą.
Taigi keliaujama svajonėse, vaizduotėje, ir salose atvykėlis suranda tai, ko jam trūko namie. Atsiskyręs nuo pasaulio jis čia gali realizuoti save, sustiprėti, įgyti draugų, pažinti savo būdą, tapti nepriklausomas ir galiausiai jau kaip kitas žmogus visam laikui palikti salą.
Sala kaip susitikimų ir konfrontacijos vieta: svetimas pasaulis
Esama daugybės knygų vaikams ir jaunimui, pasakojančių apie kitas kultūras ir gyvenimo būdus, parodančių jų skirtingumą, norinčių sudominti skaitytoją tuo, kas svetima ir jam neįprasta. Ir tokiose knygose sala, regis, yra pamėgta veiksmo vieta, juk ji tikriausiai bus svetimas, bent jau kitoks pasaulis. Salą, nuo išorės atskirtą, ribotą ir aprėpiamą erdvę, lengviau bus palyginti su savu pasauliu. Veiksmas dažniausiai perteikiamas iš atvykėlių perspektyvos.
Skirtingai negu anksčiau aprašytuose utopiniuose projektuose, ši sala yra tik kitas pasaulis, bet nebūtinai pavyzdinio pasaulio modelis ar eskizas. Pavyzdžiai: D. Svifto Guliverio kelionės (1726) ir daugybė vaikams bei jaunimui pritaikytų šios knygos variantų, Hju Loftingo (Hugh Lofting) Daktaro Dolitlio kelionės (1922), Evelinės Hasler (Eveline Hasler) Mėlynojo Artūro sala (1978) arba Brendos Sybruk (Brenda Seabrooke) Vasaros tiltai (1992).
Neretai sala simbolizuoja svetimą, egzotišką, bet taip pat ir tradicinį, atvykėlio akimis atsilikusį, nešiuolaikišką ar net necivilizuotą, o antra vertus, nesugadintą, saugotiną pasaulį. Vienos salos bevardės, kitos - žinomos, kaip Elbos sala, kurioje užsiplieskia konkretūs kultūriniai konfliktai atvykėliams turistams susidūrus su vietiniais gyventojais (Hasler). Abi pusės, bet dažniausiai atvykėliai, iš pradžių pasimeta, viskuo bodisi ir elgiasi pasipūtėliškai, arogantiškai.
Geriausiu atveju ir vieni, ir kiti ima po truputį suartėti ir mokosi vienas kitą suprasti. Blogiausiu atveju konfliktas aštrėja ir baigiasi smurtiniu susidūrimu. Senesnėse knygose, kartais arogantiškose ar net turinčiose rasistinių bruožų (Loflingas), daugiausiai vaizduojama tai, kas svetima, egzotiška.
Sala kaip netikėtų įvykių vieta: nuotykiai
Vienas būdingų nuotykinės literatūros bruožų yra tas, kad jos veiksmas dažniausiai vyksta neįprastose ar egzotiškose vietose. Būtent Roberto L. Styvensono Lobių salos (1883), šio literatūros žanro prototipo, pavyzdys rodo, kad saloms tiesiog lemta būti nuotykingo, įspūdingo veiksmo vieta. Styvensonas pasirenka salą Karibų jūroje, į ją ir išsiruošia anglų laivas ieškoti ten užkasto lobio.
Jau pats romano veiksmas kelia jaudulį, bet prie to prisideda ir sala: ji nepažįstama, kitokia negu pasaulis, iš kurio atvyksta herojai (ir turbūt skaitytojai), todėl ją gaubia paslapties aura. Arba Karlo Majaus (Karl May) Brangakmenių sala (1880 / 82) - subtropinė sala Indijos vandenyne, egzotiški gyvūnai ir augalai, olos ir vulkanai, paslaptingi griuvėsiai.
Lobiai, piratai, džiunglės, mįslingi žmonės - toks klasikinis šių salų „inventorius“. Ir nesvarbu, ar labai tolima, ar labai egzotiška toji sala - įtampą visuomet užtikrina izoliuota salos padėtis. Herojų vienatvė ir atskirtumas joje dar labiau sustiprina išgyvenimus ir konfliktus. Aprašytojo tipo salos pirmiausiai yra veiksmo fonas, kulisai. Matyt, todėl populiarių detektyvinių ar nuotykių serialų nors vienos dalies veiksmas paprastai vyksta saloje.
Kaip jau buvo minėta, charakterį ir funkcijas skirtingoms vaikų ir jaunimo literatūros saloms suteikia jų ypatingas santykis su išorės pasauliu. Kitais žodžiais tariant, salos visuomet yra kitas ar netgi priešingas pasaulis. Ar labiau išryškinami teigiami, ar neigiami jų bruožai, jos vis tiek tampa veidrodžiu, atspindinčiu ir padedančiu analizuoti išorės pasaulį.
Aišku ir tai, kad salos labai dažnai susijusios su tam tikra elementaria žmogaus patirtimi ir poreikiais, kurie čia, ribotoje erdvėje, vaizduojami koncentruota forma, pvz., tėvynė ir svetimas kraštas, prieglobstis ir kova už būvį, saugumas ir apleistumas, laisvė ir nelaisvė, smalsumas ir pasitenkinimas.
Trys konstantos, būdingos visoms vaikų literatūros saloms
Visoms vaikų literatūros saloms būdingos trys konstantos: nuotolis, atskirtumas ir sutelktumas. Salos dažnai yra toli nuo „normalaus“ pasaulio, atokiausiose vietose, o ne viena jų iš viso nėra tiksliai apibrėžta. Šis erdvinis nuotolis įspėja ir apie esmišką distanciją, skiriančią jas nuo likusio pasaulio.
Kitas skiriamasis salų bruožas - atskirtumas ir vienuma. Jos dažnai vargiai pasiekiamos ir sunkiai prieinamos, kai kurios net iš tolo primena tvirtoves. Iš vidaus irgi gali būti neperprantamos, su neįžengiama gamta ir nesuvokiamu sąmoningai ar nesąmoningai izoliuotai gyvenančių saliečių būdu.
Ir pagaliau trečiasis bruožas - sutelktumas. Dauguma salų - tai vientisa, harmoninga visuma. Mat vaizduojant jas aprašomi tik keli esminiai elementai, nusakantys salos savitumą ir literatūrinę funkciją, susitelkiama ties jos esmės branduoliu. Taip sala tampa pasaulio miniatiūra, t. y. Galiausiai kyla klausimas, ar esama kokios nors vaikų ir jaunimo literatūros salų specifikos.
Mano nuomone, vaikų literatūroje salos atlieka iš esmės tas pačias funkcijas kaip ir vadinamojoje suaugusiųjų literatūroje, o tai, kad skiriasi vaikų literatūrai tipingi charakteriai ar temos bei konfliktai, retai yra susiję su sala kaip veiksmo vieta.
Ir vis dėlto įdomu, kodėl vaikų ir jaunimo literatūroje taip gausu salų. Veikiausiai todėl, kad trys minėti faktoriai - nuotolis, atskirtumas ir sutelktumas - padeda nenusižengti dar vienam labai svarbiam vaikų literatūros reikalavimui - paprastumui.
Vargu ar rasime geresnę vietą, kurioje galima paprastai ir suprantamai parodyti elementarius gyvenimo modelius, pavaizduoti skirtingą būtį ir gyvenseną, išryškinti konfliktus. Be to - tai nemažiau svarbu - sala neapriboja fantazijos.
Jochenʼas Weberʼis 1992 metais Kelno universitete parašė magistro darbą apie salos motyvą vokiškoje vaikų literatūroje, vėliau plėtojo šią temą, dirbdamas lektoriumi Miuncheno tarptautinėje jaunimo bibliotekoje. Bibliotekos J. Lepman salėje 1995 metų spalio-lapkričio mėnesiais buvo surengta didelė šios tematikos knygų paroda, išleistas mokslinis katalogas, kurį yra įsigijęs ir mūsų Vaikų literatūros centras. Parodos salė išradingai imitavo salos įvaizdį, eksponuotos įvairių pasaulio šalių knygos, lankytojams buvo siūloma iškabintuose popieriaus rulonuose įrašyti tris atsakymus: Kokia Tavo mėgstamiausia sala? Kokia knyga apie salą Tau labiausiai patinka?
Žurnalas „Rubinaitis“, 1996 Nr. E. T. A.
Šaltuoju metų laiku sportiškiesiems dažniausiai siūlomas slidinėjimas Europos kalnų kurortuose, o vandens pramogos - buriavimas, nardymas, jėgos aitvarai - vėjuotose ir šiltose piečiau išsidėsčiusių šalių pakrantėse: Kanarų salose ir Egipte. Beje, pastarosiomis dviem kryptimis vyksta ir paplūdimio poilsio mėgėjai. Patyrę keliautojai žino, kad vasara - idealiausias laikas planuoti žiemos atostogas į svajonių šalis ir „nenuskausminti“ piniginės.
Geriausių pasaulio salų kelionių vlogas 4K raiška
Norimus viešbučių numerius šiltuose kraštuose arba slidinėjimo kurortuose vis dar galima gauti už geresnę kainą nei perkant paskutinę akimirką. Be to, planuojantiems atostogas iš anksto pavyksta nugriebti dar ir papildomų paslaugų, pavyzdžiui, slidinėjimo įrangą nusigabenti nemokamai.
„Didžiuma mūsų siūlomų kurortų yra universalūs, t. y. juose gerai jaučiasi ir paplūdimių mėgėjai, ir ieškantieji aktyvesnių pramogų. Tiek vykstantys poromis ir kompanijomis, tiek ir vieni ar su vaikais, - sakė „Tez Tour“ atstovė. - Tarp tokių atostogų pramogų įvairovę siūlančių krypčių: Egipto kurortai Hurgada, Šarm aš Šeichas, Ispanijai priklausančios Kanarų salos Tenerifė, Fuerteventūra, taip pat Jungtiniai Arabų Emyratai.
Skrydžiai į Egipto kurortus - trumpi, šilta Raudonoji jūra idealiai tinka maudytis ištisus metus, o paplūdimiai ten - itin tvarkingi. Dauguma viešbučių siūlo maitinimą pagal programą „Viskas įskaičiuota“, tad ši kryptis - puikus pasirinkimas vadinamosioms tinginio atostogoms.
Hurgada - populiariausias, seniausias ir autentiškiausias Egipto kurortas. Jame nuolat šurmuliuoja turistų - ne tik iš viso pasaulio, bet ir Lietuvos - gausa. Hurgadoje ir jos apylinkėse yra apie 20 km smėlio pliažų, kurie prieinami praktiškai tik viešbučių klientams. Viešbučiai siūlo pačias įvairiausias vandens sporto pramogas: buriavimą, nardymą, sportinę žvejybą ir kitas.
Šarm aš Šeichas - visuomet dinamiškas, pramogų kupinas miestas laikomas vienu moderniausių ir sparčiausiai besivystančių kurortų visame Sinajaus pusiasalyje, įsiterpusiame tarp Afrikos ir Azijos žemynų. Itin gausus viešbučių pasirinkimas, daugybė restoranų, prekybos centrų - viskas tam, kad nieko netrūktų net patiems reikliausiems poilsiautojams.
Tarp Europos ir Afrikos esančios Ispanijai priklausančios Kanarų salos - vienas populiariausių pasaulyje turizmo centrų. Šio salyno kraštovaizdis yra neįtikėtinai įvairus ir kontrastingas: lavos dykumos, ugnikalnių keteros, smėlio kopos bei uolėti skardžiai, žaliuojantys kalnai, kaktusai ir žydintys migdolmedžiai - tikra atgaiva nuo kelio „darbas-namai“ pavargusioms akims.
Žiemą Kanarų salose vyrauja ne mažesnė kaip 20 ar 25 °C temperatūra, o vandens laikosi ties 20 °C ir daugiau.
Tenerifė - didžiausia Kanarų salyno sala. Joje poilsiautojai atostogas gali planuotist ištisus metus - beveik visas 365 metų dienas saloje šviečia saulė. Tenerifėje yra pasaulyje trečias pagal dydį Teidės ugnikalnis. Į 3500 m aukštį galima užkilti specialiu keltuvu ir grožėtis sustingusiomis lavos upėmis, pelenų klodais ir mėnulio paviršių primenančiu kraštovaizdžiu, - tik prieš vykdami į kalnus, kur laikosi sniegas, įsimeskite šiltesnį megztinį ar striukę.
Fuerteventūra - šioje saloje nerasite šurmulio, triukšmo ir perpildytų gatvių. Dėl vyraujančios ramybės ir viešbučių pagal apgyvendinimo programą „Viskas įskaičiuota“ gausos Fuerteventūroje itin gerai jaučiasi pasyvesnio poilsio mėgėjai ir šeimos su vaikais. Be to, gerą vėją saloje pagauna banglenčių, buriavimo ir kitų vandens sporto šakų aistruoliai.
Žmonių evoliucija salose
Vitalijus BALKUSMaži didėja, dideli mažėjaPrisimenate legendas apie nykštukus ir milžinus, kurie gyveno nepasiekiamose žemėse ir kuriuos tik patys atkakliausi keliautojai sutikdavo, o sutikę ir sugrįžę namo apie juos pasakodavo pačius keisčiausius dalykus?
Įdomu, kad tokių legendų egzistuoja kone visose kiek daugiau keliavusiose kultūrose ir net visiškai sėslūs žmonės dažnai pasakodavo legendas apie susitikimus su keistomis žmogystomis, tik ne tolimuose kraštuose, o gilioje senovėje. Nustebsite, kad dalis pasakojimų, pavyzdžiui, apie nykštukus, turi materialias šaknis.
Beje, žodiniai padavimai išlieka kultūroje daugiau kaip 10 tūkst. metų. Gyvojoje gamtoje, kai gyvūnų populiacija patenka į izoliaciją ir ima vystytis be sąlyčio su kituose kraštuose gyvenančiais savo rūšies atstovais, ima veikti Fosterio dėsnis.
Dar senovės keliautojai aprašydavo tiek arklio dydžio dramblius, tiek siaubą keliančius milžiniškus driežus, bet ilgą laiką, iki pat XX a. vidurio, visa tai buvo laikoma pavieniais fenomenais. 1964 m. Bristolis Fosteris paskelbė mokslinį darbą apie net 116 žinduolių rūšių dydį. Išsiaiškinta, kad salose aptinkami „mažyliai“ toli gražu nėra jokie atsilikėliai, senovėje atklydę į salas ir išlikę tokie patys, kaip tolimi jų protėviai.
Tai - sėkmingai savaip evoliucionavusios rūšys. Be abejo, evoliucija vyko prisitaikant prie aplinkos sąlygų. Pavyzdžiui, dydžio mažėjimui įtakos galėjo turėti tiek bendras maisto ar vandens išteklių trūkumas, tiek didesnių plėšrūnų nebuvimas. Kam augti dideliam ir stipriam, jei neturi nuo ko gintis?
Tiesa, roplius šis salų fenomenas veikia kiek kitaip nei žinduolius - nepatirdami „engimo ir priespaudos“, jie kaip tik ima didėti ir galiausiai dominuoja plėšrūnų mitybos piramidės viršūnėje. Kad ir ką kas sakytų, žmonės - ne ropliai: atsidūrę salose, jie imdavo mažėti.
Kito ne vien ūgis. Dar vienas rodiklis - smegenų masės pokyčiai. Žinomiausi yra vadinamieji Floreso salos hobitai. Jie neabejotinai buvo žmonės, pasižymėjo civilizuoto elgesio požymiais, mokėjo gaminti įrankius ir jais naudotis, tačiau jų ūgis nebuvo stebuklingas (kiek daugiau nei 1 m), o smegenų masė buvo maža (tik apie 400 g).
Beje, būtent šie žmonės, kaip manoma, kurį laiką galėję gyventi greta mūsų rūšies atstovų, ir tapo priežastimi, kad žmonių įvairovės tyrimų smaigalys buvo nukreiptas į Ramiojo vandenyno pietryčių regioną.
Sutikite, būtų įdomu rasti kokiose nors salose jei ne reliktinių žmonių, tai bent aiškių genetinių dabartinių gyventojų ir archajiškų žmonių sąsajų. Paties naujausio ir iki šiol išsamiausio šio regiono gyventojų genetinio tyrimo, atlikto Aleksandro Joanidžio vadovaujamų Stanfordo universiteto tyrėjų, duomenys dienos šviesą išvydo praėjusių metų rugpjūčio 12 d.
Nors jie atspindi daugiausia vėlyvas, jei galima taip vadinti 1 000 ir daugiau metų laikotarpį, keliones, puikiai tinka civilizacijų salose ypatingam keliui iliustruoti ir atsako į klausimą, kiek laiko reikia izoliuoti žmonių grupę, kad ji virstų kone nauja rūšimi, kaip atsitiko su Floreso „čiabuviais“.
Stulbinami skirtumai
Salų regionuose nuo seno gausiai gyveno žmonės. Dalyje jų net ir dabar sugyvena skirtingos kultūros, ir šių kultūrų atstovai skiriasi net išoriškai. Vieni yra panašūs į žemyninius Pietryčių Azijos gyventojus ir priskirtini mongolidų rasei, kiti turi požymių, būdingų australidams.
Visgi didžiausiu atradimu tapo tai, kad salų gyventojai, nepriklausomai nuo kilmės, turi daugiau išnykusių žmonių rūšių, pavyzdžiui, denisoviečių, genų pėdsakų.