Kas gali būti varža ir kodėl ji svarbi?

Elektros saugumas prasideda nuo tinkamo įžeminimo sistemos įrengimo. Daugelis žmonių mano, kad užtenka tiesiog įkasti metalinį strypą į žemę ir prijungti prie jo laidininką. Tačiau įžeminimo kontūras atlieka kelias kritiškai svarbias funkcijas elektros sistemoje.

Įžeminimo kontūro funkcijos

Pirmiausia, jis užtikrina žmonių saugumą, nukreipdamas pavojingus srovės srautus į žemę gedimo atveju. Antra svarbi funkcija - elektros įrangos apsauga. Tinkamas įžeminimas padeda apsaugoti jautrią elektroniką nuo perkrovų, kurias gali sukelti žaibai ar kiti elektromagnetiniai trukdžiai.

Įžeminimo kontūras veikia pagal paprastą principą - jis sukuria mažos varžos kelią srovei nutekėti į žemę. Kuo mažesnė šio kelio varža, tuo efektyvesnis įžeminimas.

Žemės varža ir ją lemiantys veiksniai

Žemės varža - tai pagrindinis parametras, kuris nusako įžeminimo kontūro efektyvumą. Ją įtakoja keletas veiksnių:

• Dirvožemio sudėtis: Molio dirvožemis paprastai turi mažesnę varžą nei smėlėtas, nes geriau laiko drėgmę ir turi daugiau jonų. Uolienose varža gali būti labai didelė, todėl tokiose vietose reikia specialių sprendimų.
• Drėgmės kiekis: Sausa žemė gali turėti šimtus kartų didesnę varžą nei drėgna. Štai kodėl įžeminimo elektrodai turėtų būti įrengti žemiau šalimo gylio, kur drėgmės kiekis yra stabilesnis.
• Temperatūra: Šalčio metu varža didėja, nes sumažėja jonų judumas.
• Cheminė dirvožemio sudėtis: Ypač druskų koncentracija, tiesiogiai veikia elektrinį laidumą.

Atkreipkite dėmesį į tai, kad aplinkos faktoriai turi tiesioginę įtaką žemės varžai. Štai kodėl svarbu atsižvelgti į šiuos aspektus projektuojant ir įrengiant įžeminimo sistemas.

Žemės varžos matavimo metodai

Žemės varžos matavimas yra sudėtingas procesas, reikalaujantis specialios įrangos ir žinių. Negalima tiesiog prijungti multimetro prie įžeminimo elektrodo - tokiu būdu gausite neteisingus rezultatus.

Keturių elektrodų metodas (Wenner metodas)

Dažniausiai naudojamas keturių elektrodų metodas (Wenner metodas). Šiam matavimui reikia specialaus žemės varžos matuoklio ir keturių elektrodų. Du elektrodai naudojami srovei leisti, o kiti du - potencialui matuoti. Elektrodai išdėstomi tiesėje linijoje vienodais atstumais.

Trijų elektrodų metodas

Trijų elektrodų metodas paprastesnis ir dažniau naudojamas praktikoje. Jis tinka esamo įžeminimo kontūro varžai matuoti. Prie įžeminimo elektrodo prijungiamas matuoklis, o du pagalbinius elektrodai įkala į žemę tam tikru atstumu.

Šiuolaikiniai skaitmeniniai žemės varžos matuokliai gali automatiškai apskaičiuoti rezultatus ir net parodyti, ar matavimas patikimas.

Standartai ir reikalavimai Lietuvoje

Lietuvoje įžeminimo sistemų įrengimą reglamentuoja keletas dokumentų. Pagrindinis yra LST HD 60364 standartas „Žemosios įtampos elektros įrenginiai”, kuris nustato bendruosius reikalavimus elektros įrenginiams pastatuose.

• Gyvenamųjų namų įžeminimo kontūro varža neturi viršyti 30 omų. Tačiau tai tik maksimali leistina vertė - praktikoje siekiama kuo mažesnės varžos.
• Pramonės objektuose reikalavimai griežtesni. Priklausomai nuo įrangos tipo ir galios, varža gali turėti neviršyti 10, 4 ar net 2 omų.

Svarbu paminėti, kad matavimus turi atlikti kvalifikuoti specialistai, turintys atitinkamus pažymėjimus. Matavimo protokolai turi būti surašomi ir saugomi.

Įžeminimo kontūro įrengimas

Įžeminimo kontūro įrengimas prasideda nuo vietos parinkimo ir dirvožemio tyrimo. Geriausia vieta kontūrui - drėgnas, molingas dirvožemis, kuo toliau nuo pamatų ir komunikacijų.

• Paprasčiausias sprendimas mažiems objektams - vienas ar keli vertikalūs elektrodai. Naudojami cinkuoti arba vario dengti plieniniai strypai, kurių ilgis paprastai 1,5-3 metrai. Strypai kalami į žemę taip, kad jų viršus būtų 0,5-0,8 metro gylyje.
• Sudėtingesniems objektams įrengiamas kontūrinis įžeminimas - horizontalūs laidininkai išdėstomi aplink pastatą ir sujungiami su vertikaliaisiais elektrodais. Toks sprendimas užtikrina mažesnę ir stabilesnę varžą.

Visoms jungtims naudojami specialūs spaustukai arba suvirinimas. Paprastos mechaninės jungtys laikui bėgant oksiduojasi ir padidina varžą.

Dažniausios problemos ir jų sprendimo būdai

Viena dažniausių problemų - per didelė įžeminimo varža. Tai gali nutikti dėl netinkamos vietos parinkimo, per trumpų elektrodų arba prastos jungčių kokybės.

• Korozija: Metaliniai elektrodai laikui bėgant rūdija, ypač agresyviame dirvožemyje. Tai padidina varžą ir gali visiškai suardyti įžeminimo sistemą.
• Sezoniniai varžos svyravimai: Vasarą, išdžiūvus dirvožemiui, varža gali padidėti kelis kartus.
• Neteisingi matavimai: Dažnai matavimus atlieka nekvalifikuoti asmenys arba naudojama netinkama įranga. Rezultatas - klaidingi duomenys ir netinkamas įžeminimo sistemos vertinimas.

Technologijų pažanga įžeminimo srityje

Įžeminimo technologijos nuolat tobulėja. Atsiranda naujų medžiagų elektrodams gaminti - pavyzdžiui, grafito elektrodai, kurie nekoroduoja ir turi puikų elektrinį laidumą.

• Išmanioji stebėsena: Šiuolaikinės sistemos gali nuolat stebėti įžeminimo varžą ir pranešti apie pokyčius.
• Aplinkosauga: Ieškoma sprendimų, kaip sumažinti įžeminimo sistemų poveikį aplinkai, ypač naudojant chemines medžiagas žemės varžai mažinti.
• Standartizacija: Europos Sąjungoje siekiama suvienodinti įžeminimo reikalavimus, kad būtų lengviau prekiauti įranga ir paslaugomis tarp šalių.

Investicija į saugumą ir patikimumą

Įžeminimo kontūras nėra ta vieta, kur verta taupyti. Netinkamas įžeminimas gali kainuoti ne tik pinigų, bet ir gyvybių. Investicija į kokybišką įžeminimo sistemą atsipirks ne tik saugumu, bet ir patikimumu.

Tinkamas įžeminimas pratęsia elektros įrangos tarnavimo laiką, sumažina gedimų tikimybę ir užtikrina stabilų elektros tiekimą. Reguliarūs matavimai ir techninė priežiūra - ne išlaidos, o investicija į saugumą. Geriau kartą per metus patikrinti sistemos būklę, nei vėliau spręsti rimtas problemas.

Ateityje įžeminimo sistemos taps dar sudėtingesnės ir technologiškesnės, bet pagrindiniai principai išliks tie patys - saugumas, patikimumas ir atitiktis standartams.

Papildoma informacija apie varžą

Kas yra elektrinė varža?

Elektrinė varža - tai elektrinis dydis, kuriuo matuojama, kaip prietaisas ar medžiaga sumažina per ją tekančios elektros srovės srautą. Varžų matavimai nurodoma omais (Ω).

Kas lemia elektrinę varžą?

Elektros srovė teka, kai elektronai juda laidininku, pavyzdžiui, metaline viela. Judantys elektronai gali susidurti su metalo jonais. Tai apsunkina srovės tekėjimą ir sukelia varžą.

Kaip atliekami varžų matavimai?

Varžų matavimai atliekami naudojant tokį prietaisą kaip analoginis multimetras arba skaitmeninis multimetras. Abiejų tipų prietaisais galima matuoti ne tik varžą, bet ir srovę, įtampą ir kitus parametrus, todėl juos galima naudoti įvairiose situacijose.

Tačiau matuojant varžą nėra matuojama pati grandinės varžos vertė. Vietoj to varža apskaičiuojama matuojant į grandinę tiekiamą srovę ir įtampą. Kai į matuojamą grandinę tiekiama srovė, grandinėje (varžoje) atsiranda įtampa (tiksliau, įtampos kritimas). Varža gali būti apskaičiuojama matuojant srovę ir įtampą pagal Omo dėsnį.

Izoliacijos varža

Izoliacija dažniausiai apibūdinama varža nuolatinei srovei, dielektriniais nuostoliais ir elektriniu atsparumu. Veikiama drėgmės, šilumos, elektros lauko, mechaninių ir cheminių veiksnių, elektros aparatų, mašinų ir laidų izoliacija sensta, jos varža mažėja. Dėl to gali kilti gaisras, žmogus patiria elektros traumą.

Leistinąją izoliacijos varžą bei reikalingą megommetro įtampą konkretiems elektros įrenginiams reglamentuoja Elektros įrenginių bandymo normos ir apimtys bei LST HD 60364-6 standartas.

Megommetrai

Tai specializuotas kilnojamas ommetras, skirtas didelėms varžoms matuoti. Iš megommetro į bandomą grandinę patenka aukšta įtampa, ir jei joje yra net mažas elektros nuotėkis, ši įtampa sukelia didelę srovę, tai leidžia šiuos prietaisus naudoti kaip izoliacijos testerius. Megommetrai turi atitikti LST EN 61557-2 standarto reikalavimus.

Šiuolaikiniai megommetrai dažniausiai būna elektroniniai su vidiniu impulsiniu įtampos keitikliu. Jais matavimus galima atlikti greičiau ir tiksliau. Atliekant matavimus senesnės kartos prietaisais, jų rodmenų fiksavimas įvairiais laiko momentais turi būti atliekamas paties matuotojo.

Termoizoliacinių medžiagų šiluminė varža

Statyboje plačiai naudojamos termoizoliacinės medžiagos, tokios kaip mineralinė vata (akmens vata, stiklo vata), polistireninis putplastis (EPS), ekstruzinis polistireninis putplastis (XPS), putų poliuretanas ir kitos medžiagos. Apšiltinant pastatus visų pirma reikia atkreipti dėmesį į reikalaujamą pastatų atitvarų šilumos perdavimo koeficientą ir atitvarų drėgminės būsenos skaičiavimus.

Šilumos perdavimo koeficientas yra atvirkščias dydis šiluminei varžai, todėl pastatų atitvarų reikalavimus patogu išreikšti šilumine varža, kv. m K/W. Taigi šiluminė varža stogams - 6,25, sienoms - 5,00, perdangoms - 4,00.

Šiluminė varža apskaičiuojama atitvaros sluoksnio storį dalijant iš to sluoksnio projektinio šilumos laidumo koeficiento.

Vis plačiau naudojant termoizoliacines medžiagas įvairiose laikančiosiose konstrukcijose, labai svarbu žinoti šių gaminių atsparumą gniuždymui ir deformacines savybes. Mechanines termoizoliacinių medžiagų savybės kartu su šilumos izoliacinėmis ir garsą izoliuojančiomis savybėmis yra svarbiausios charakteristikos, lemiančios jų naudojimą statybų praktikoje.

Šiuo metu plačiai paplito ir normatyviniuose dokumentuose nurodomas labai paprastai nustatomas termoizoliacinių medžiagų sąlyginis įtempis , atitinkantis 10-ies procentų gaminio deformaciją pagal storį.

Norint sėkmingai naudoti termoizoliacinius gaminius kaip termoizoliacinę-konstrukcinę medžiagą, kuriuos veikia ilgalaikės gniuždomosios apkrovos, nepakanka žinoti jų stiprumo ir deformacijų rodiklius, nustatytus veikiant trumpalaikėms apkrovoms.

Apšiltinant pastatus iš vidaus didžiausią poveikį daro medžiagos garinė varža. Jeigu medžiaga blogai praleidžia vandens garus, vidiniame atitvaros paviršiuje labai greitai susidaro kondensatas, kuris vizualiai dažnai nepastebimas, bet jo pasekmė - po kurio laiko ant atitvaros paviršiaus atsiradęs pelėsis.

Įžeminimas pirčiai: patarimai ir rekomendacijos

Klausimas: Noriu paklausti dėl įžeminimo pirčiai. Planuojama savarankiškai susikalti specialius strypus, kol bus pasiekta reikiama varža (galimybę pamatuoti turiu). Pirtis jau priduota prieš 19 m., šiuo metu savomis rankomis pakeičiau visą instaliaciją, viskas veikia, tačiau įžeminimas tik šynoje metaliniame skydelyje su automatais ir nuotėkio rėle (lauke ant sienos). Planuoju kalti šalia namo pamato, prie skydelio specialius plieninius elektrodus, apie 6 metrus gylio, o elektrodo galą sujungti su skydeliu metaline juosta. Ją jungti prie skydelyje esančio varžto, o nuo to varžto vesti į šyną. Ar tai tinkamas variantas? Kokio storio, metalo turi būti juosta, ar galima elektrodą su skydeliu sujungti tiesiog variniu laidu (jei taip, kokio skerspjūvio?)? Kokia turi būti įžeminimo varža? Ar šioje situacijoje reikia VEI pažymos?

Jeigu tai tik individualaus gyvenamo namo pirties remontas ir pirtis nebus naudojama komercinei veiklai, tuomet VEI pažymos nereikia.

Plieninę cinkuotą juostą, kurią suvirinimo arba specialių jungčių pagalba sujungsite su elektrodu, žemėje reikėtų naudoti 4x40 mm. Juostą rekomenduočiau iškelti virš žemės paviršiaus ir panaudojant dėžutę sujungti 16 mm2 skerspjūvio ploto variniu laidu, kurio kitas galas būtų prijungiamas prie pirties skirstomojo skydelio PE kontaktų.

Įžeminimo strypų kalama tiek, kol yra pasiekiama ne didesnė kaip 10 omų įžeminimo varža. Jeigu žemės gruntas nėra molis ir/ar nėra aukštai gruntinis vanduo, tuomet 4 strypų (kiekvienas 1,5 m ilgio) pasiekiant 6 metrų gylį gali neužtekti, kad pasiekti ne didesnę kaip 10 omų varžą.

tags: #kokia #gali #buti #varza