Lietuvos Respublikos darbo kodeksas nustato esminius reikalavimus darbo vietoms ir darbo sąlygoms, siekiant užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą. Šiame straipsnyje aptarsime pagrindinius aspektus, susijusius su darbo vietos įrengimu, darbo sąlygų nustatymu ir darbo sutarčių sudarymu.
Darbo Vietos Įrengimo Reikalavimai
Darbo kodekso 14 straipsnis reglamentuoja darbo vietos ir darbo aplinkos atitikimą darbuotojų saugos ir sveikatos norminiams teisės aktams. Darbo vietos turi būti įrengtos taip, kad darbuotojai būtų apsaugoti nuo traumų, o jų darbo aplinkoje nebūtų sveikatai kenksmingų ar pavojingų rizikos veiksnių.
Įrengiant darbo vietas, būtina įvertinti darbuotojo fizines galimybes. Darboviečių įrengimo bendrieji nuostatai nustato statinių ir patalpų, kuriuose įrengiamos darbo vietos, stabilumo ir tvirtumo, įrengimo, judėjimo kelių bei evakuacinių išėjimų, elektros instaliacijos bei kitus darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos reikalavimus. Šiuos nuostatus tvirtina socialinės apsaugos ir darbo ministras bei sveikatos apsaugos ministras.
Higieniniai Darbo Sąlygų Aspektai
Dirbančiojo žmogaus organizmas reaguoja į daugelį dirgiklių, įskaitant darbo operacijų trukmę, klausos, uoslės, regėjimo bei lytėjimo organų poveikį. Darbinę veiklą koordinuoja centrinė nervų sistema sudėtingais neurohumoraliniais ryšiais. Žmogus greitai pavargsta, jeigu netinkamai organizuotas darbas.
Svarbu užtikrinti tinkamą patalpų temperatūrą, oro drėgmę ir vėdinimą. Patalpos temperatūra turi būti reguliuojama, kad jos svyravimai neveiktų žmogaus organizmo. Darbo patalpų temperatūra neturi būti aukštesnė kaip 28º C. Dirbant lengvą fizinį darbą, geriausia savijauta esti, kai oro temperatūra 16 - 20 ºC, o dirbant sunkų fizinį darbą - 10-15º C. Be to, tai priklauso nuo oro cirkuliacijos greičio, oro drėgmės.
Optimali santykinė oro drėgmė darbo patalpose turi būti 40 - 60 %. Didelė santykinė drėgmė žemoje temperatūroje gali sukelti organizmo peršalimą, o aukštoje temperatūroje - organizmo perkaitimą. Mikroklimato parametrų leistinieji dydžiai yra privalomi, o optimalūs - rekomenduojami. Patalpose turi būti natūralus ir mechaninis vėdinimas.
Darbo vietų apšvieta gali būti natūrali ir dirbtinė. Natūrali apšvieta - tai tiesioginiai ar išsklaidyti saulės spinduliai, kurių intensyvumas kinta, atsižvelgiant į metų ir dienos laiką, debesuotumą, geografinę padėtį. Natūrali apšvita konstrukciniu požiūriu būna viršutinė, šoninė ir mišri. Dirbtinė apšvieta sukuriama elektriniais šviesos šaltiniais. Bendras apšvietimas apšviečia tolygiai patalpą, vietinis apšvietimas užtikrina tam tikros vietos apšvitą. Plačiausiai naudojamas mišrus apšvietimas, kuris yra bendrojo ir vietinio apšvietimo derinys. Vienas vietinis apšvietimas draudžiamas.
Pradėjęs eksploatuoti naujai pastatytą ar rekonstruotą įmonę, darbdavys privalo ne vėliau kaip per 3 dienas atlikti darbo vietų higieninį įvertinimą. Higieninius tyrimus atlieka visuomenės sveikatos centrų laboratorijos ir kitos akredituotos laboratorijos. Vertinimą organizuoja ir darbus finansuoja įmonė.
Darbo Sąlygų Nustatymas
Darbo teisėje darbdavys turi teisę vienašališkai nustatyti bet kokias taisykles (darbo sąlygas), kurios nebuvo specialiai aptartos darbo sutartyje. Žinoma, darbdavys vienašališkai nustatydamas darbo sutartyje neaptartas darbo sąlygas negali pažeisti imperatyvių įstatymo normų, o taip pat pabloginti darbuotojo darbo sąlygas palyginus su įstatymų nustatytomis. Tačiau be šių apribojimų darbdavys yra laisvas spręsti dėl darbo organizavimo ir darbo sąlygų įmonės darbuotojams nustatymo bei keitimo (DK 3 str. 7 - 9 d.).
Šis specifinis darbo teisės reguliavimo metodas lemia skirtingas darbdavio ir darbuotojo derybines pozicijas sudarant darbo sutartį: darbdavys visada stengiasi įrašyti į darbo sutartį kiek įmanoma mažiau sąlygų ir atitinkamai pasilikti kiek įmanoma didesnę laisvę kitas sąlygas nustatyti ir keisti vienašališkai, na o darbuotojas laikosi diametraliai priešingos pozicijos ir yra suinteresuotas suvaržyti darbdavio galimybes vienašališkai keisti darbo sąlygas.
Vyriausybės patvirtinta pavyzdinė darbo sutarties forma yra tik pavyzdinė, neprivaloma. Įmonės, atsižvelgdamos į savo darbo organizavimo specifiką, turėtų pačios pasidaryti darbo sutarties šabloną su tipinėmis joms aktualiomis sąlygomis. Darbo sutarties turinio prasme naujojo ir senojo Darbo kodekso reikalavimai sutampa, taigi vien dėl naujo kodekso įsigaliojimo senų darbo sutarčių perrašinėti ar keisti nereikia.
Grafoje darbovietė tipiškai nurodoma tik įmonės pavadinimas, pvz., UAB „KAŽKOKS PAVADINIMAS“. Jei įmonė turi geografiškai nutolusių dalinai savarankiškų padalinių, gali būti nurodomas tokio padalinio pavadinimas, pvz., UAB „VILNIAUS ĮMONĖ“ Klaipėdos skyrius. Šioje grafoje primygtinai nerekomenduojama nurodyti fizinių adresų.
Grafoje darbo funkcija tipiškai nurodoma tik pareigybės pavadinimas, pvz., stalius. Primygtinai nerekomenduojama šioje grafoje dėti nuorodą į konkretų tos pareigybės aprašymą (pareigines instrukcijas, pareiginius nuostatus ir pan.). Tą padarius atitinkamas pareigybės aprašymas taps darbo sutarties dalimi ir atitinkamai nebegalės būti keičiamas vienašališkai. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad tiek pagal seną, tiek ir pagal naują Darbo kodeksą pareigybių aprašymai (pareiginės instrukcijos, pareiginiai nuostatai ir pan.) nėra privalomi.
Pagal naują Darbo kodeksą rekomenduojama darbo sutartyje nurodyti tik bazinį mėnesinį ar valandinį darbo užmokestį (t. y. ne visą darbo užmokestį, o tam tikrą jo dalį), o kintamą darbo užmokesčio dalį nustatyti įmonės vidaus dokumentuose (darbo apmokėjimo sistemoje, darbo tvarkos taisyklėse ar pan.), pvz., „fiksuotas mėnesinis darbo užmokestis - x EUR“.
Tokią rekomendaciją lemia: galimybė mokėti dalį darbo užmokestį ne pagal darbo sutartį, o pagal įmonėje galiojančią darbo apmokėjimo sistemą (DK 139 str. 2 d. 2 ir 5 p. p.); prievolė įmonėms, turinčioms 20 ir daugiau darbuotojų, turėti darbo apmokėjimo sistemą (DK 140 str. 3 d.) ir absoliutus draudimas keisti darbo sutartyje numatytą darbo užmokestį be darbuotojo sutikimo, t. y. darbuotojui atsisakius keisti darbo užmokestį darbdavys negali nutraukti darbo sutarties (DK 45 str.
Grafoje darbo laiko norma beveik visada bus nurodoma „darbo laiko vidutinė savaitinė norma - 40 val.“. Išimtys galimos tik nustatant ne visą arba sutrumpintą darbo laiką.
Informacija apie darbo sąlygas yra pateikiama specialiu dokumentu - pranešimu apie darbo sąlygas (DK 44 str.).
Darbo Sutarties Sudarymas
Apie darbo sutarties sudarymą ir darbuotojo priėmimą į darbą privaloma pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios. Šis reikalavimas netaikomas, jeigu asmuo priimamas į darbą pagal darbo sutartį, kurioje nurodyta, kad asmens darbo vieta yra ne Lietuvos Respublikoje.
Darbo sutartis įsigalioja darbuotojui pradėjus dirbti. Jeigu darbo sutartis buvo sudaryta, tačiau ji neįsigaliojo ne dėl darbuotojo kaltės, darbdavys privalo sumokėti darbuotojui kompensaciją, kurios dydis ne mažesnis, negu darbuotojo darbo užmokestis už sulygtą darbo laikotarpį, tačiau ne ilgesnį negu vienas mėnuo.
| Sąlyga | Reikalavimas |
|---|---|
| Darbo vieta | Atitikti saugos ir sveikatos reikalavimus |
| Oro drėgmė | Optimali: 40-60% |
| Darbo laiko norma | Vidutinė savaitinė: 40 valandų |
| Pranešimas apie darbo sutartį | VSDFV teritoriniam skyriui prieš 1 darbo dieną |