Kalba ir jos atliekamos svarbios funkcijos gali įvairiai įtakoti žmonių gyvenimus. Ji yra bendravimo principas, kuriuo mes vadovaujamės, norėdami išreikšti savo mintis, jausmus, vidinę būseną. Kalba yra lyg nematomo žmogaus pasaulio veidrodis. Priešistoriniais laikais žmogaus bendravimas rėmėsi garsų, gestų, vaizdų sistema. Taip jie susikalbėdavo, suprasdavo vienas kitą.
Kalbos raida nuo gestų iki šiuolaikinės komunikacijos
Kalba ir Tautinė Tapatybė
Daugelio tautų šviesuoliai - filologai, kurie dažniausiai buvo ir filosofai, - ne vieną šimtmetį nagrinėjo ir suprato gimtosios kalbos reikšmę asmenybei ir tautai. Kalba žmogų lydi nuo gimimo, kada ištariami pirmieji garsai, vėliau virstantys rišliais sakiniais. Gyvenimas yra kalbos mokykla, kuriame tik pats žmogus nulemia jos poziciją.
XVI-XVII a. gyvenęs dvasininkas M. Daukša - lietuvių raštijos pradininkas - iš lenkų kalbos išvertė J. Ledesmos katekizmą („Katechizmas, arba Mokslas, kiekvienam krikščioniui privalus“, 1595), o vėliau ir J. Wujeko mažąją postilę (1599), kurios pratarmėje aukštino gimtąją kalbą, pabrėžė jos vaidmenį tautos gyvenime, pageidavo, kad lietuvių kalba taptų viešosios vartosenos ir rašto kalba. Jie teigia, kad kiekviena tauta pati sukūrė savo kalbą.
Kalbos Poveikis Mąstymui
Pasak A. Maceinos, mintis įgyja pavidalą žodyje, ir žodis įgyja prasmę mintyje. Iš psichologijos žinome, kad mūsų sąmonėje vyksta mąstymo operacijos (palyginimas, analizė, sintezė, apibendrinimas, abstrahavimas), kurios būtinos formuojant sąvokas, darant išvadas, planuojant, sprendžiant problemas. Pasak J. B. Carrollio, sąvoka - abstrahuota materialinė ir dvasinė organizmo patirtis.
Vydūnas teigia, kad mintis žmogaus prigimtyje yra galingiausias svertas, kalba - tautos dvasios išorinė raiška. Jo nuomone, ne tik kalba veikia žmogaus vidinį pasaulį, bet ir jo vidus daro įtaką žmogaus kalbai: „Jam tariant ir manant visuomet tai, kas teisu, malonu, gražu, visa tai auga jo viduje, ir nešvarumas turi išnykti.“
Pasak K. D. Ušinskio, kalba, būdama išsamiausias ir teisingiausias viso dvasinio, daugiaamžio tautos gyvenimo metraštis, yra laikoma nuostabiausia tautos mokytoja. Lengvai išmokdama gimtąją kalbą, kiekviena nauja karta drauge perima minties ir jausmų vaisius, kuriuos paliko tūkstančiai ankstesniųjų kartų.
Mokykla ir Kalbos Formavimasis
Nors auklėjimas ir ugdymas prasideda šeimoje, tačiau labai didelę įtaką vaiko, jaunuolio gyvenime palieka mokyklinis etapas. Mokykla žmogui yra būtina kaip žuviai- vanduo, paukščiui- erdvė. Tai vieta, kur prasideda mūsų tobulėjimas, virsmo į pilnavertį žmogų pradžia. Kalba tuo laikotarpiu keičiasi ir formuojasi. Čia mus, mokinius, užgriūva daug taisyklių, kurios dažnam atrodo nuobodžios ir nereikalingos. Bet tik vėliau galima suprasti jų svarbą bei poveikį kasdieniniame gyvenime. Tai kartu galėčiau taikyti ir lietuvių kalbos taisyklėms. Jos iš tiesų nėra mėgiamos vaikų tarpe. Tačiau jų poveikis tikrai išlieka ilgai. Juk daug svarbiau, kad taisyklės būtų praktiškai pritaikomos.
Šiandieninė mokinių kalba nėra ta tikroji taisyklinga kalba. Ji nėra “švari”. Kasdieninėje mūsų kalboje yra daug nevartotinų posakių, žodžių darinių. Bet tai įprasta bendravimo kalboje. Bet dabar mūsų mokinių kalba yra nepakenčiama tiek aplinkiniams, tiek jų draugams. Replikų yra neklausoma. Kodėl? Nes visiems -“DZIN” ((nesvarbu). O gi todėl, kad mūsų lietuviškoji kultūra nyksta. Visuomenė yra nepatenkinta savo gyvenimu, todėl pamirštamos pagrindinės žmogiškosios vertybės.
Dėl tam tikrų barbarizmų vartojimo, kurie tikrai nepuoselėja mūsų kalbos, taip pat susidaro atskira moksleivių grupelė. Jų kalboje dominuoja įvairūs angliški bei rusiški žodžiai, kurie vartojami tikrąja kalba ar yra sulietuvinami. Rusiški žodžiai vis dar nepraranda vertės kalbėjimo srityje. Šalia atsiranda ir angliški žodžiai, kurie vis daugiau dominuoja moksleivijos tarpe.
Studentas kalba visiškai kitaip negu moksleivis, o dar vėliau randa savo kalbos stilių, kuris priimtinas jam ir visai likusiai išsilavinusių žmonių grupei. Bet nereikia puikuotis ar atsisakyti savo tarmiškos kalbos, kuri padaro žmogų išskirtinį pilkoje kalbos masėje. O “saikingai” vartojamas žargonas teikia net truputėlį šarmo. Taigi mes galime būti žavūs savo kalba, nes ji yra mūsų sielos atspindys žodžiuose.
Kalbos Priežiūra ir Aktualijos
Šalies savivaldybėse valstybinės kalbos vartoseną stebintys ir prižiūrintys kalbos tvarkytojai atlieka kur kas daugiau nei sergėtojų vaidmenį. Regionuose dirbantys specialistai rūpinasi, kad kalba išliktų taisyklinga ir būtų vartojama visose gyvenimo srityse. Pasak Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininko Audrio Antanaičio, kalbėti apie kalbos priežiūrą regionuose labai svarbu, nes dažnai susitelkiama tik į kalbos aktualijas didmiesčiuose ir neakcentuojama, kaip kalba tvarkoma ir prižiūrima kitur, kaip laikomasi kalbos tvarkybos įstatymų, ar kalbos vartosenos priežiūrai pakanka lėšų.
A. Laurinavičienė taip pat pabrėžė, kad kalbininkai laukia tam tikrų pokyčių - konkrečios darbo metodikos. Profesorė dr. D. Urbanavičienė, apžvelgdama kalbos tvarkytojų darbą pastaraisiais dešimtmečiais, priminė, kad Nepriklausomybės pradžioje kalbos tvarkytojo alga buvo viena mažiausių iš savivaldybės tarnautojų.
Pasak jo, valstybinės kalbos vartojimo ir taisyklingumo kontrolės funkcijai skiriamų lėšų dydis nekinta nuo 2006 metų, todėl didinti savo indėlį tenka savivaldybėms, o tai pagrįstai kelia jų nepasitenkinimą. „Visiškai akivaizdu, kad toks kalbos tvarkybos modelis nėra veiksmingas, tačiau situacija nesikeičia jau beveik dvidešimt metų.“
Pasak kalbos tvarkytojos, beveik dešimtmetį ore skrajojo idėja, galbūt savivaldybėse nebereikia kalbos tvarkytojų, o būtų tikslingiau kurti kalbos inspekcijos padalinius regionuose. Kalbos tvarkytojai per visą tą neramų dešimtmetį netylėjo - nei dėl savo lėšų, nei dėl kitų reikalų.
„Viena kolegė skaičiavo, kad apytikriai per metus patikriname apie 10 tūkstančių lapų. Tai ypač svarbu jaunajai kartai“, - patirtimi dalijosi D. Beliokaitė. „Kai pradėjau dirbti, mane maloniai nustebino, kai pasakė, kad manęs labai laukė. Jie buvo pasiilgę kalbos tvarkybos, tai sakė ne vienas darbuotojas. Labai džiaugiuosi tuo, kad savivaldybėse kalbininko pareigybė yra įsteigta išties seniai, nes kai kuriose valstybinėse įstaigose tokia pareigybė atsirado visai neseniai, galbūt tik prieš 10 metų, o kai kur ir dabar jos nėra. Taigi, savivaldybės yra pavyzdys, kaip reikia tvarkytis su dokumentais ir kiek dėmesio reikia skirti jų kalbai“, - mintimis dalijosi A. Laurinavičienė.
Pasak D. Urbanavičienės, 2013 m. Klaipėdos universiteto profesorė dr. Daiva Vaitkevičienė teigė: „Tai yra neatskiriama tapatybės dalis. Tarmė iš tikrųjų yra gimtoji kalba. Ir žmonės, kurie gimė ir užaugo regionuose, atėję į darželius ir mokyklas bei pradėję mokytis bendrinės kalbos, tampa dvikalbiai. Iš tikrųjų tam žmogui tai yra didelis turtas, nes jis gyvena dviejuose pasauliuose. Kalbininkai į tai labai rimtai žiūri ir yra daug rimtų diskusijų.“
„Reikėtų siekti, kad gražiai lietuviškai kalbėti taptų išsilavinimo, gero tono ženklu. To nepadarysime per dieną, bet šia kryptimi dirbama. Reikia ieškoti būdų, kad jaunimui būtų aktualios ir patrauklios ne tik „žalios“ idėjos, ekologija, aplinkos tvarumas, bet jiems rūpėtų ir kalbos ekologija, o gražiai kalbėti taptų madinga, jaunimas norėtų savo kraštą daryti gražų ir per gražią kalbą“, - kalbėjo D. Urbanavičienė.
Lietuvių kalbos priežiūros sistemos reforma
A. „Pernai gegužę pasiūlyta reformuoti kalbos priežiūros sistemą, kurią sudaro savarankiški lygmenys - Valstybinė kalbos inspekcija ir savivaldybių kalbos tvarkytojai. Dabartinė kalbos tvarkybos sistema nėra veiksminga dėl nevienodo savivaldybių administracijų požiūrio į valstybinės kalbos apsaugą. Kai kur valstybinės kalbos viešojo vartojimo priežiūra yra iš dalies ar visai ignoruojama, kalbos tvarkytojai de facto eina tik savivaldybės dokumentų redaktorių pareigas, o kontrolės funkcija nevykdoma arba vykdoma tik iš dalies“, - vardijo A. Antanaitis.
„Tiesa, vis dėlto turiu pasakyti, kad Kultūros ministerijos aktyvumas ir apsiribojo vienu raštu. Pats kreipiausi į Seimo pirmininkę, Seimo valdybos narius, bet rezultatai yra menki, nes kamuolys grįžta į tą pačią aikštės pusę. Seimo vadovai mano, kad Kultūros ministerija turėjo spausti Finansų ministeriją, kai ši sudarinėjo biudžeto projektą, o dabar valdantiesiems netinka siūlyti pataisas savo Vyriausybei svarstant biudžeto projektą Seime“, - apie projektą, mėtomą tarsi karštą bulvę, kalbėjo A. Antanaitis.
Todėl norėdami eiti atsinaujinimo keliu turime atsakyti patys sau, kokią lietuvių kalbą matome globaliame pasaulyje, kokių turime ambicijų - ar norime, kad ji liktų visaverte informacinių technologijų ir dirbtinio intelekto kalba, mokslo ir studijų kalba. Taip pat - ką dėl to esame pasiruošę padaryti, kokias funkcijas deleguosime kitoms kalboms, ką turime padaryti, kad ateities pasaulyje galėtume kurti savo kalba“, - pabrėžė A. Antanaitis.
„Jeigu požiūris būtų kitoks, atsirastų ir pinigų bei politinė valia tuos dalykus tvarkyti. Bet dabartinė situacija yra tokia, kad Seimas ir Vyriausybė jau ilgą laiką nuo aukšto kalno spjauna į šituos dalykus. Jei tai būtų pozityvus požiūris, problema spręstųsi. Tai nėra vien finansų problema“, - nuomonę dėstė A. Antanaitis.
Galutinis taškas kalbos inspekcijos padalinių utopijai padėtas, kai kultūros ministro įsakymu sudaryta darbo grupė nusprendė, kad kalbos tvarkytojai turėtų likti savivaldybėse, nes inspekcijos padaliniai ne tik kainuotų daugiau, bet ir žymiai susiaurintų valstybinės kalbos sritį.
A. Maceina iškelia gamtos, architektūros, tautinės literatūros ir dainos bei muzikos reikšmę tautiniam auklėjimui. Ypatingą reikšmę jis skiria tautinei literatūrai, kuria grožėdamasis žmogus įauga į savo tautos jausenos ir pasisakymo būdą. Ypač reikšmingos tautinės pasakos ir legendos, tautiniai padavimai ir mitai. Jie perkelia vaiką į kitą pasaulį ir jis išgyvena tai, ką tauta yra išgyvenusi prieš keliolika amžių.
A. Daugelis filosofų ir filologų su pasibaisėjimu kalba apie bandymus nutautinti mažesnes tautas, įbrukti joms svetimą kalbą. Tai vaizdingai išreiškė K. D. Ušinskis: „Ir nėra nepakenčiamesnio smurto, kaip atimti iš tautos palikimą, kurį sukūrė nesuskaičiuojamos mirusios pirmtakų kartos. Atimkite iš tautos viską, - ir ji viską gali atgauti; bet atimkite kalbą, - ir tauta niekuomet jos daugiau nebesukurs. Todėl kiekvienas tautinis atgimimas prasideda nuo kalbos, etnokultūros ir istorijos gaivinimo.
Jau praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje S. Šalkauskis nagrinėjo tarpkultūrinio bendravimo reikšmę tautos kultūriniam augimui ir pažymėjo svetimų kalbų mokėjimą kaip vieną iš būtinų tarpkultūrinio bendravimo priemonių. Jis skyrė kultūrinį bendravimą ir bendradarbiavimą. Bendravimas - kultūros gėrybių pasisavinimas, bendradarbiavimas - savo kultūros kitoms tautoms perteikimas. Tačiau, pasak S. Šalkauskio, svetimų kultūrinių gėrybių pasisavinimas yra tikrai naudingas tik tada, kai tauta sugeba pasisavinti jas kūrybiškai, pagal savo individualų stilių.
Štai lentelė, apibendrinanti kalbos funkcijas:
| Funkcija | Aprašymas |
|---|---|
| Komunikacinė | Kalba kaip pagrindinė bendravimo priemonė. |
| Kultūrinė | Kalba kaip kultūros perdavimo ir išsaugojimo įrankis. |
| Tapatybės | Kalba kaip tautinės ir asmeninės tapatybės dalis. |
| Pažintinė | Kalba kaip mąstymo ir pažinimo įrankis. |
| Socialinė | Kalba kaip priemonė integruotis į visuomenę ir palaikyti socialinius ryšius. |