Katės nosis: ką ji pasakoja apie jūsų augintinio sveikatą

Katės nosis ne tik jautriai reaguoja į kvapus, bet ir gali daug pasakyti apie tai, kokios būsenos šiuo metu yra jūsų keturkojis. Tačiau šis klausimas yra šiek tiek sudėtingesnis nei šunų atveju. Ten gana įprasta, kad sausa ir karšta nosis reiškia ligą; katėms taip nebūtinai yra.

Šlapia katės nosis yra visiškai normali būklė. Šiek tiek drėgna ir vėsi nosis yra įprasta katės nosies būklė, nors jos temperatūra ir drėgmės lygis gali svyruoti visą dieną. Dėl to taip pat nereikėtų nerimauti. Problema gali kilti tada, jei šiek tiek drėgna katės nosis virsta labai drėgna. Ypač jei jį lydi kiti simptomai: ašarojimas, čiaudulys, kosulys, kvėpavimo sutrikimai ar sloga.

Šilta katės nosis taip pat nebūtinai reiškia ligą. Paprastai ji būna vėsi, nors per dieną temperatūra gali svyruoti, ir tai visiškai normalu.

Nors šlapia nosis yra normali katės būklė, sausa katės nosis neturėtų būti tai, dėl ko jums reikėtų imtis skubių veiksmų. Katės reaguoja skirtingai nei šunys, todėl sausa nosis gali nereikšti nieko pavojingo. Labai įprasta, kad katės nosis tampa sausa, kai pakyla jos kūno temperatūra.

Katės yra labai šilumamėgiai gyvūnai, todėl jūsų katės nosis galėjo išdžiūti, nes jūsų augintinė kaitinosi saulėje arba prie radiatoriaus - juk tai vienas maloniausių kačių užsiėmimų. Vien tik sausa nosis nėra priežastis nerimauti, bet jei pastebėjote kitų nerimą keliančių simptomų, apsilankykite pas veterinarijos gydytoją. Taip pat vežkite katiną į veterinarijos gydytojo kabinetą, jei nosis sausa, o katė nesinori valgyti, netenka svorio, krenta į sąstingį, viduriuoja, kosėja ir vemia.

Katės nosis gali būti įvairių spalvų - juoda, rausva, įvairiaspalvė ir bet kokios spalvos, atitinkančios kailio spalvą. Tačiau ši spalva gali keistis, priklausomai nuo aplinkybių. Kita vertus, ji tampa tamsesnė, kai augintinis sveiksta arba kai keturkojis sušyla, pavyzdžiui, nuo saulės ar intensyvaus fizinio krūvio.

Jau gimę kačiukai turi gerai išvystytą uoslę, kuri padeda jiems pasiekti motinos krūtį ir ėsti. Pats uoslės pojūtis atlieka didžiulį vaidmenį katės mityboje, nes nuo jo priklauso, ar katė nuspręs valgyti, ar maistas nesukels jos susidomėjimo. Dėl sutrikusios uoslės katės gali tapti labai išrankios.

Žavi ne tik uoslė, ne mažiau įdomi ir pati katės nosis. Kiekviena jų turi savo individualų raštą, todėl nėra dviejų vienodų kačių nosių ir kiekviena yra skirtinga. Paprastai nosis būna šiek tiek drėgna ir vėsi, tačiau jos temperatūra, kaip ir drėgmės lygis, gali keistis net kelis kartus per dieną. Jei to nelydi kiti nerimą keliantys simptomai, tai nėra priežastis nerimauti.

Taigi nors šiandien naminėms katėms paprastai nereikia nerimauti dėl to, kad jos gali tapti plėšrūnų aukomis, jos gali kitus namuose gyvenančius augintinius ir netgi žmones laikyti konkurentais dėl ėdalo ir vandens.

Tai, kad katė patiria skausmą, dažnai atskleidžia elgesio pokyčiai, kurie sumaniam šeimininkui gali pasufleruoti, kad kažkas negerai. Skausmą kenčiančios katės taip pat gali prarasti apetitą, neįprastai daug vemti, būti susirietusios, arba jų charakteris ir elgesys gali pastebimai pasikeisti. Lėtinį skausmą kenčianti katė, pavyzdžiui, serganti artritu, gali nebesinaudoti kraiko dėžute, nes jai per sunku į ją įlipti.

Pastebėję bet kokį neįprastą katės elgesį nedelsdami kreipkitės į veterinarijos gydytoją, kuris padės nustatyti, ar tokius pokyčius sukėlė skausmas arba liga, ir tuomet stengsis pašalinti pagrindinę priežastį. Jeigu jūsų katė turi antsvorio, veterinaras gali pasiūlyti svoriui kontroliuoti skirtą ėdalą, ypač jeigu katė kenčia lėtinį sąnarių skausmą.

Vienas dalykas, kurio niekada neturėtumėte daryti - savavališkai duoti katei be recepto įsigytų skausmo malšinamųjų vaistų, nes jie gali būti labai kenksmingi katės virškinimo sistemai. Taip pat pasitarkite su veterinaru dėl bet kokių papildų, kuriuos planuojate duoti savo katei, kad įsitikintumėte, jog jie saugūs.

Grįžę namo pamėginkite katės guolį, ėdalo ir vandens dubenėlius bei kraiko dėžutę taip, kad katei būtų lengviau juos pasiekti. Taip pat įsitikinkite, kad į kraiko dėžutę nesunku įlipti ir iš jos išlipti. Jeigu iki šiol naudojote dėžutę su dangteliu arba aukštais kraštais, gali tekti ją pakeisti į atviresnę ir plokštesnę bei dažniau keisti kraiką, prisitaikant prie katės negalios.

Turite didelę šeimą? Pasirūpinkite, kad vaikai arba kiti augintiniai nežaistų ir šiurkščiai nesielgtų su kate. Žinoma, geriausias vaistas yra prevencija. Jūs, be abejo, norite, kad jūsų keturkojė draugė būtų sveika visą savo gyvenimą.

Tam, kad galėtumėte suprasti, ar sveika jūsų katė, ar ne, pirmiausia turite žinoti, kaip atrodo ir elgiasi sveikas jūsų augintinis. Sveika katė būna judri, linksma, gyvai reaguoja pašaukta šeimininko. Sveikos katės kailiukas - švarus, žvilgantis; akys - švarios, gyvos; nosis truputį drėgna ir šalta. Jei katė yra nuvargusi ar miega, nosies veidrodėlis gali būti šiltas.

Normali suaugusios katės temperatūra - 38-39,5 laipsniai. Šeimininkas turėtų žinoti savo katės normalią temperatūrą. Todėl ją reikia matuoti 8-10 dienų laikotarpiu tuo pačiu paros metu, fizinės ir psichologinės rimties būsenoje. Geriausia pradėti matuoti dar mažam kačiukui, kad šis priprastų prie šios nemalonios procedūros. Matuojant temperatūrą, termometrą reikia patepti vazelinu ir lengvu judesiu įkišti į analinę angą.

Vežamo į veterinarijos ligoninę, laukiančio gydytojo ar kitaip trikdomo gyvūno temperatūra gali pakilti. Pulso dažnis, kaip ir kūno temperatūra, priklauso nuo fizinio bei psichinio aktyvumo. Suaugusios katės pulso dažnis - 100-120 tvinksių per minutę. Pulsas sutampa su širdies plakimu, todėl jį galima patikrinti spaudžiant arteriją vidinėje šlaunies dalyje.

Karštyje, pakilus kūno temperatūrai ar smarkiai sudirgus katė ima kvėpuoti atvira burna. Serganti katė stengiasi pasislėpti į tamsų kampą, daugiausia laiko ji praleidžia gulėdama, šaukiama nereaguoja ar reaguoja nenoriai, kartais ji gali tapti agresyvi. Katė blogai ėda ar visai neėda, ji gali viduriuoti (arba viduriai užkietėja), gali vemti. Gali pakisti šlapimo spalva ar kiekis. Kailiukas nušiūra, susivelia, gali slinkti plaukai.

Tam, kad katė būtų sveika, būtina profilaktiškai vieną kartą per metus ją paskiepyti kompleksine vakcina nuo visų dažniausiai paistaikančių infekcinių ligų. Nuolat stebėkite katės akis, ausis, narsus, kailio būklę, atkreipkite dėmesį į išmatas ir šlapimą.

Jei jūsų katinėliui užgulta nosis - jis čiaudi, ašaroja ir sloguoja, jūs galvojate, kad jūsų augintinis tik persišaldė. Tačiau tai gali būti kačių herpes virusinė infekcija, kitaip vadinama rinotracheitu.

Žmonės dažnai išsigąsta, išgirdę žodį herpes, nes mano, kad tai Herpes simplex virusai, sukeliantys ligas žmonėms. Kačių (lot. Felis) herpes (FHV) infekcija (infekcinis rinotracheitas) yra virusinė liga, sukeliama I tipo Herpes viruso. Tai DNR virusas, priklausantis Herpesviridae šeimai, Alphaherpesvirinae pošeimiui, Varicellovirus genčiai. Pavadinimas kilęs iš graikiško žodžio herpein, kuris reiškia „tykoti, sėlinti“.

Pasak Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (NMVRVI) Virusologinių tyrimų skyriaus vedėjos dr. Ingridos Jacevičienės, šis virusas turi gebėjimą išvengti nespecifinio imuninės sistemos apsaugos mechanizmo bei polinkį slėptis (tūnoti) organizme, o sulaukus palankaus momento (organizmui nusilpus) pasireikšti virusine infekcija.

Saugusių kačių mirtingumas sergant FHV-1 gana žemas, tačiau kačiukų gali siekti iki 30 proc. Remiantis naujausiais mokslinių tyrimų duomenimis, nevakcinuotoms katėms FHV-1 gali sukelti 80 proc. sergamumą.

Pagrindinis FHV-1 šaltinis yra sergančios ir virusą nešiojančios katės, kurios pasveikusios dar 9-19 mėn. gali išskirti aktyvų virusą. Virusu užsikrečiama oro-lašeliniu keliu ir tiesioginio kontakto keliu nuo kitų kačių per jų išskyras iš nosies, akių ar kitas biologines medžiagas. Taip pat katinas reproduktorius šia liga gali užkrėsti katę per spermą, o virusą nešiojanti katė - katiną per makšties išskyras.

Šis virusas yra atsparus aplinkos sąlygoms, todėl tai nėra vieninteliai užsikrėtimo keliai. Žmonės kačių HV-1 užsikrėsti negali. Remiantis pasaulio mokslininkų tyrimų duomenimis, kačių HV-1 serga tik tos pačios rūšies individai - katinių (lot.

Nuo infekcijos patekimo į organizmą pirmieji ligos simptomai gali pasireikšti po 2-3 ar 10 dienų: skaidrios vandeningos išskyros iš nosies ir akių, kosulys, pakilusi gyvūno temperatūra. Ligai progresuojant, išskyros gausėja, neretai su kraujo ar pūlių priemaišomis. Temperatūra pakyla iki 40°C - 40,5°C. Nosies, ryklės ir gerklų gleivinė paraudusi ir labai patinusi. Vėliau ant gleivinės atsiranda baltos apnašos, po kuriomis atsiveria opos. Tokiais atvejais gyvūnėlis kvėpuoja išsižiojęs, švokščia ir kosėja.

Antrinio užsikrėtimo metu (jau persirgus) katėms, užsikrėtusioms herpes virusine infekcija, gali pasireikšti žymiai rimtesnė akių patologija. FHV-1 kelia pavojų visoms kačių amžiaus grupėms ir veislėms. Tačiau dažniausiai ir sunkiausiai serga jauni tik gimę kačiukai. Nevakcinuota katė šia liga gali užsikrėsti nėštumo metu, todėl jaunikliai taip pat gali gimti nešsivystę arba jau užsikrėtę. To pasekoje kačių veislynuose gali susidaryti finansiniai nuostoliai dėl reprodukcijos, gydymo ir kačiukų mirtingumo.

Suaugusios katės FHV-1 infekcija gali persirgti gana lengvai. Dažnai netgi negydant klinikiniai požymiai išnyksta per 7-10 d., tačiau katė gali likti FHV-1 nešiotoja bei platinti šį virusą aplinkoje. Suaugusios katės nuo FHV-1 miršta retai, išskyrus visiškai išsekusių nusilpusio imuniteto gyvūnų atvejus. Labai sunki infekcijos eiga, jeigu FHV-1 užsikrečiama kartu su Calici virusu arba Corona virusine infekcija (infekciniu peritonitu), leukemija arba imunodeficito virusu.

Esant stipriam gyvūno imunitetui, liga pradeda trauktis jau antros savaitės pabaigoje, o simptomai nuo ligos pradžios pilnai išnyksta apie ketvirtą savaitę. Tačiau persirgę gyvūnai gali ir toliau platinti FHV-1 į aplinką dar keletą mėnesių.

Žinoma, kad esantį organizme latentinį FHV-1 suaktyvina peršalimas, perkaitimas, ultravioletiniai spinduliai, infekcinės ligos (sumažėja orga¬nizmo atsparumas), traumos, stresas, pervargimas, endokrininiai veiksniai (nėštumas). Tokiu būdu FHV-1 aktyvuojamas iš naujo ir gyvūnas suserga iš naujo recidyvuojančia (atkryčio) infekcija. Susirgus antrine (atkryčio) infekcija pasireiškia lengvesnė rinotracheito forma, tačiau akys pažeidžiamos labiau nei pirmą kartą. Išsivysto lėtinis konjunktyvitas arba keratitas.

Tuo tarpu, kuomet bus atliekami diagnostiniai tyrimai, NMVRVI virusologė dr. Ingrida Jacevičienė pataria kiek įmanoma izoliuoti sergantį gyvūną nuo kitų, jeigu laikote jų daugiau nei vieną. Gyvūnų laikymo patalpas ir priežiūros instrumentus bei priemones reikia apdoroti dezinfekciniais tirpalais ir laikytis asmens higienos (plauti rankas su muilu).

Suprantama, gyvūnų savininkui, kurio katinas įtariamas sergant FHV-1, reikėtų vengti lankyti draugus ar kaimynus, kurie namuose laiko kates. Žinoma, laikytis šių patarimų nėra lengva. Didžiajai daugumai saugusių kačių HV-1infekcija praeina be jokių simptomų, tačiau šį virusą nešiojančios katės, gali kelti pavojų jaunų kačiukų ir veislinių kačių sveikatai veislynuose, gyvūnų prieglaudose ar auginant namuose.

Tikslią virusinės ligos diagnozę galima nustatyti tik atlikus diagnostinius tyrimus. Pasak virusologės dr. Ingridos Jacevičienės, FHV-1 buvimas organizme diagnozuojamas iš kraujyje esančių specifinių antikūnų, kurie kraujyje išsilaiko trumpą laiką, titro. Remiantis moksline literatura nustatyta, kad katėms, kurioms FHV-1 infekcija dažnai kartojasi, serume yra didesni specifiniai virusiniai antikūnų titrai.

Anksčiau šį tyrimą galima buvo atlikti tik užsienio laboratorijose. Tačiau šiandien kačių HV-1 diagnostinis imunofermentinės analizės (IFA) tyrimas jau atliekamas ir Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (NMVRVI) Virusologinių tyrimų skyriuje Vilniuje.

Siekiant užtikrinti veislinių kačių sveikatą veislynuose, gyvūnų savininkai turėtų nuolat rūpintis savo gyvūno sveikata, šėrimu, laikymu ir laiku atliekamomis vakcinacijomis bei sveikatos patikrinimu. Tačiau, pagrindinė profilaktikos priemonė nuo FHV-1 infekcijos yra vakcinacija. Pakartotinė vakcinacija turi būti atliekama po 1 metų.

Labai svarbu, kad atliekant vakcinaciją gyvūnas būtų sveikas, nes anot virusologės dr. I. Jacevičienės, kitaip gali nesusidaryti tinkamas imuninis atsakas FHV-1, o tuomet net ir suvakcinuota katė gali susirgti. Todėl laiku atliekami profilaktiniai diagnostiniai tyrimai gali padėti apsaugoti gyvūnus ir veislyną, kuriame jie auginami ir nuo kitų kačių infekcijų paplitimo: Herpes Calici, Corona, panleukopenijos, leukemijos ir imunodeficito virusų.

Suprantama, prieš kergimą taip pat patartina atlikti minėtų virusinių infekcijų profilaktinius tyrimus. Pastaruoju metu vis daugiau dėmesio skiriama gyvūnų augintinių virusinių ligų laboratorinės diagnostikos priemonių paieškai.

Šiandien Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (NMVRVI) Virusologinių tyrimų skyriuje jau atliekami nauji gyvūnų augintinių virusologiniai ir imunologiniai specifinių antikūnų tyrimai, rodantys virusinės infekcijos procesą bei vakcinų efektyvumą, kurie reikalingi daugeliui kačių ir šunų susirgimų diagnozei nustatyti ir tyrimo išvadoms įvertinti. Įgyvendinta informacinė sistema nuo mėginio priėmimo analizės iki užsakovo nurodyto el.

Rinotracheitas - viena iš dažniausiai pasitaikančių, smarkiai užkrečiama virusinė kačių liga. Neretai žmonės parsineša iš lauko mažą kačiuką ir pastebi, kad jis šiek tiek čiaudi, traiškanoja akytės - dažnai tai ir yra šios virusinės ligos pradžia ir, tokius kačiukus reikia nedelsiant gydyti. Rinotracheitą sukelia I tipo herpes virusas, kuris į gyvūno organizmą gali patekti per burnos, nosies ar akių gleivinę.

Katės užsikrečia kontakto su sergančiais gyvūnais ar viruso nešiotojais metu, kačiukai gali užsikrėsti nuo mamos. Jeigu katė yra nevakcinuota ir užsikrėčia nėštumo metu, jaunikliai taip pat užsikrės. Ypač plačiai virusas išplinta tarp benamių, niekada nevakcinuojamų kačių, kurios dar ilgai lieka viruso nešiotojomis ir sudaro pastovų viruso rezervuarą aplinkoje.

Suaugusios katės ligą ligą gali pernešti gana lengvai. Dažniausiai ir sunkiausiai serga jauni kačiukai. Jie ima čiaudėti, kosėti, atsiranda pūlingos ar net kruvinos išskyros iš akių ir nosies, priklausomai nuo ligos eigos ir sunkumo, gyvūnas gali nustoti ėsti, tapti apatiškas, pakyla kūno temperatūra.

Negydant virusas gali komplikuotis plaučių uždegimu, akys stipriai patinsta, išsivysto ragenos edema, kartais atsiranda ragenos opos, paliekančios gilius randus, kurie trukdo tolimesniam regėjimui. Dėl stirpios edemos ir gilių opų ragena gali trūkti. Tada akį tenka šalinti.

Tam, kad išvengtume užsikrėtimo, mažus kačiukus ir suaugusias kates reikia laiku vakcinuoti. Kačiukai yra vakcinuojami 8-10 sav. amžiaus, pakartotinai - po 3-4 sav. ir vėliau revakcinuojami 1 kartą metuose. Labai svarbu prieš vakcinaciją dehelmintizuoti gyvūnus, kadangi kitaip nesusiformuos pakankamas atsparumas virusui ir net vakcinuota katė gali susirgti.

Diagnozuoti ligą turėtų veterinarijos gydytojas. Gydoma kompleksiškai - antimikrobiniais vaistais, vitamininiais preparatais, skysčių terapija, jei katei nustatoma dehidratacija ir anoreksija. Naudojami įvairūs akių tepalai bei lašai.

Žinoma, katės kartais mėgsta pabūti vienos su savimi, dėl kažko paliūdėti tyloje ir nerodyti jokių aktyvumo požymių. Tačiau galbūt per eilinę ramybės valandėlę jūsų augintinė visai nesiilsi, o išgyvena kokią nors ligos stadiją?

Daugelis sako, kad pakanka patikrinti, ar katės nosis drėgna. Taip, tai vienas iš būdų patikrinti katės sveikatą, bet ne visada teisingas. Katės nosis drėgna dėl skysčių organizme, ir perteklius atsiranda paviršiuje. Taip pat nėra patikima spręsti, kad katė turi temperatūros, jeigu jos kūnas atrodo karštas. Nepamirškite, kad normali katės kūno temperatūra - 37-39 laipsniai.

Naminės katės serga ne taip ir dažnai. Kad patikimiau nustatytumėte, ar sveika jūsų augintinė, atkreipkite dėmesį, ar seniai ji buvo tualete, ar dažnai ėda pastaruoju metu?

Akys, nosis. Sveikos katės akys turi būti skaidrios, be traiškanų, apnašų, patamsėjimų, jos neturi ašaroti, nosis taip pat turi būti švari, o kvėpavimas lygus, tylus.

Ausys. Katės ausų landos turi būti švarios, sausos. Burna, dantys ir dantenos. Katės burna turi būti švari, jos dantenos turi būti rausvos spalvos, be žaizdelių, pūlinukų, spuogelių.

Eisena. Elgsena. Dauguma kačių pačios sugeba pasirūpinti savo kailiuku, tad sveikas kates rekomenduojama maudyti tik 2-3 kartus per metus. Šukuoti vertėtų tiek ilgaplaukes, tiek ir trumpaplaukes kates. Kačių nagus galima patrumpinti specialiomis žirklėmis, tačiau veterinarų nuomonė šiuo klausimu yra prieštaringa.

Nemažai kambarinių gėlių yra nuodingos katėms.

Nusprendę katę šerti sausu maistu ar specialiais konservais, juos pirkite tik specializuotose veterinarinių prekių parduotuvėse. Prekybos centruose prekiaujama ekonominės klasės kačių maistu, kuris pagamintas grūdų bei mėsos atliekų pagrindu, jame daug skonio stipriklių, konservantų, kurie ilgainiui lemia virškinimo trakto ligas, sukelia alergiją, gali būti net ir vėžinių susirgimų priežastimi.

Šeriant katę šviežiu maistu jai reikia duoti žalios mėsos, žuvies (su oda, kaulais, vidaus organais), žalių kiaušinių, retkarčiais - žalių daržovių. Produktai turi būti kuo kokybiškesni ir šviežesni.

Pirmąją vakcina nuo bordeteliozės gauna jau mėnesio amžiaus katinėliai, tačiau dauguma vakcinų yra suleidžiama sulaukus 8 savaičių bei metų. Kates reikia revakcinuoti kasmet, o likus 10 dienų iki vakcinacijos katę būtina dehelmintizuoti, t.y. duoti vaistus nuo vidaus parazitų.

Augintinius verta sterilizuoti tiek dėl milžiniškos kačių populiacijos kontroliavimo, tiek ir dėl praktinių bei katės sveikatos sumetimų. Sterilizavus katę, tikimybė susirgti pieno liaukos navikais sumažėja net 90 procentų.

Katės nosis yra unikali. Viskas dėl būdingų, plika akimi nematomų nosies raštų, kuriuos galima palyginti tik su pirštų atspaudais. Katės taip pat turi labai gerą uoslę, nors ji daug silpnesnė nei šunų. Nepaisant to, ji yra lemiama renkantis maistą - būtent nuo maisto kvapo priklauso, ar katė noriai ėda tai, ką jai duodate. Dėl šios priežasties, jei jūsų augintinė, pavyzdžiui, serga sloga ir dėl to nejaučia kvapo, ji gali net visai prarasti apetitą. Bėgant metams katės uoslė taip pat gali prarasti savo stiprumą, todėl vyresnės katės kartais gali būti labai išrankios.

Katės savo uoslę naudoja ne tik maistui, bet ir aplinkos signalams priimti, pažįstamiems kvapams atskirti nuo svetimų ir galimiems atvykėliams į jų teritoriją aptikti. Katės taip pat naudoja uoslę galimam pavojui pajusti. Kvapas taip pat padeda katėms aptikti subtilesnius pokyčius, pavyzdžiui, vykstančius kitų individų kūnuose.

Atsakymas ne toks akivaizdus, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Galima lengvai nepastebėti, kas katė serga, nes kačių ligų simptomai ne visada panašūs į kartkartėmis žmones kamuojančius peršalimo simptomus. Be to, katės linkusios slėpti skausmą, todėl dažnai sunku jomis tinkamai pasirūpinti tuo metu, kai keturkojėms labiausiai to reikia.

Manoma, kad kačių polinkis slėpti skausmą - tai evoliucijos palikimas, pasiekęs mus iš tų laikų, kai katės gyveno laukinėje gamtoje, kur liga ar sužeidimas galėjo padrąsinti netoliese esančius plėšrūnus.

Norintiems auginti katę reikėtų pasiruošti - išsirinkti tinkamiausią veislę, pasidomėti kačių priežiūra, sveikata, mityba ir auklėjimu. Veislinė katė. Klaidingai manoma, kad visų kačių charakteris vienodas, o veislė lemia tik katės išvaizdą. Pavyzdžiui, birmos katės yra kantrios, jos tolerantiškai vertina ilgas glamones, leidžiasi nešiojamos, todėl tiks šeimai su vaikais. Mišrūnė iš prieglaudos. Paklauskite darbuotojų apie katės charakterį.

Jokiu būdu nepirkite „veislinio gyvūno“ be dokumentų - tokie katinėliai neretai kenčia nuo genetinių susirgimų, jiems pasireiškia sunkios alergijos, įvairios įgimtos ligos.

Kačių rinotracheito simptomai

tags: #kokia #turi #buti #kates #nosis