Kartotiniai Veiksmažodžiai Lietuvių Kalboje

Veiksmažodis yra kalbos dalis, reiškianti daikto veiksmą. Veiksmažodžių daryba turi savitų bruožų, skiriančių ją nuo daiktavardžių ir būdvardžių darybos. Viena vertus, veiksmažodžiai užima kitą gramatinės semantikos lauką nei vardažodžiai (modalumo ir aspektualumo). Kita vertus, būdvardžio ir veiksmažodžio kategorinės reikšmės bendrumas (abu ypatybių pavadinimai) leidžia abu juos priešinti su daiktavardžiu.

Priesaginė veiksmažodžių daryba panaši į būdvardžių tuo, kad priesagų nedaug, o pačios priesagos daugiareikšmės. Būtent priesagos suteikia veiksmažodžiams eigos reikšmę, išskyrus akimirkos priesagas -elėti, -erėti.

Šiame straipsnyje aptarsime kartotinius veiksmažodžius, jų ypatumus ir reikšmes lietuvių kalboje. Apie juos kalbama kartu todėl, kad kartais sunku atskirti, ar pamatinis žo­dis veiksmažodis, ar ištiktukas.

Kartotinio Veiksmo Veiksmažodžiai

Kartotiniai veiksmažodžiai apibūdina veiksmus, kurie kartojasi arba yra atliekami su tam tikru dažnumu. Štai keletas pavyzdžių:

• krypuoti
• mojuoti
• sūpuoti
• girgžduoti
• plumpuoti
• tabaluoti
• vapaliuoti
• snūduriuoti
• šurmuliuoti
• gargaliuoti
• žaižaruoti

Daugeliu atvejų sunku nustatyti darybos pa­ma­tą.

Taip pat egzistuoja savaiminio ir aktyvaus veiksmo veiks­ma­žo­džių poros, sudarytos iš kokybinių būdvardžių:

• gerėti, gerinti : geras
• saldėti, saldinti : saldus
• liesėti, liesinti : liesas
• storėti, storinti : storas
• tvirtėti, tvirtinti : tvirtas

Priežastinį veiksmą, sukeliantį atitinkamą savaiminį veiks­mą, todėl susidaro priežastinio ir savaiminio veiksmo veiksmažodžių poros:

• gesinti ‘daryti, kad gestų’ : gesti
• kepinti : kepti
• laipinti : lipti
• lesinti : lesti
• marinti : mirti
• talpinti : tilpti

Priesagos -inti variantais galima laikyti parūpinamųjų veiksmažodžių priesagą -dinti ir mėgdžiojamųjų veiksmažodžių -linti, bet reikšmė ne visai sutinka:

• ausdinti : austi
• siūdinti : siūti
• statydinti : statyti
• spausdinti : spausti reiškia pa­si­rūpinti, kad kas kitų tau būtų daroma.

Tačiau ši grupė apnykusi dėl to, kad reikš­mė labai artima pamatinių žodžių reikšmei. Dabar dažnas sako Siu­vuo­si naują paltą, nors iš tikrųjų siūdinasi siuvykloje.

Priesagos fonetinis variantas -linti neturi jokios priežastinės reikšmės:

• dvoklinti ‘apsisnaudus eiti’
• gauglinti ‘eiti dideliais žingsniais’
• muklinti ‘negražiai, sun­kiai mauti’
• purzlinti ‘teršti, laistyti vandenį’

Tai stilistiškai žymėti šnekamosios kal­bos žodžiai. Greta -inti, -linti yra ir menkinamosios reikšmės variantų: birbyti, dzieryti, pliurzyti, plumpyti, burblyti, čiurlyti, gargasyti, vepesyti .

Akimirkos veiksmą: bumbtelėti, barkštelėti, drėkstelėti, pykšterėti, pokšterėti, drėbtelėti, kryptelėti, žvilgterėti, sensterėti, žilstelėti . Visiems vediniams bendra įvykio veikslo reikšmė. Staigus trumpas veiksmas apimamas visas nuo pradžios iki galo. Mišriaisiais juos galima pavadinti ir reikšmės, ir formos požiūriu. Pirmiausia į akis krinta priesaga, išlaikoma ne visuose pagrindiniuose kamienuose ir dar tai, kad didelę jų dalį galima nesunkiai susieti su atitinkamos šaknies veiksmažodžiais ir ištiktukais.

Kaip matyti iš pavyzdžių tokių ne visuose pagrindiniuose veiksmažodžio kamienuose pasirodančių priesagų yra trys: -ėti, -yti, -oti. Veiksmažodžių, turinčių priesagas ne visuose pagrindiniuose kamienuose, lietuvių kalboje yra gana daug (tiksliai nesuskaičiuota). Antra vertus, yra veiksmažodžių, išlaikančių priesagas visuose kamienuose, bet neturinčių pamatinių žodžių: akėti - akėja - akėjo, alinti - alina - alino, raginti - ragina - ragino, vadinti - vadina - vadino, bučiuoti - bučiuoja - bučiavo, ragauti - ragauja - ragavo ir kt.

Priešdėlių yra dvejopų - dalelyčių kilmės be, te, tebe, ne, nebe, derančių su veiksmo trukme (tedaro, tebedaro, nedaro, nebedaro), ir prielinksninių, turinčių veiksmo ribojamąją galią. Jų yra dvylika: ap(api), at(ati), į, iš, nu, pa, par, per, pra, pri, su, už. Veiksmažodžių šaknų junglumas su priešdėliais labai didelis. Pats veiksmažodis daugiareikšmis, tai ir priešdėlių vaidmuo kiekvienu atveju skirtingas. To proceso praktinėje gramatikoje parodyti neįmanoma. Aprašant priešdėlinius veiksmažodžius kaip visumą, galima skirstyti juos į tam tikras grupes ir pagal priešdėlius, ir pagal jų suteikiamas bendrąsias reikšmes.

Tokie priešdėliniai veiksmažodžiai daromi iš rezultato siekiančio aktyvaus veiksmo veiksmažodžių (veiksmo pabaiga=rezultatas): padaryti : daryti, sulaužyti : laužyti, parašyti : rašyti, paguldyti : guldyti, pagirdyti : girdyti, pašventinti : šventinti. Tokių darinių yra beveik su visais priešdėliais (išskyrus par), tačiau dažniausiai gryno veiksmo įvykio ir rezultato reikšmę suteikia priešdėliai pa, iš, nu, su. Jos jau parodytos veiksmažodžio bėgti pavyzdžiu.

Stipraus veiksmo reikšmę suteikia priešdėliai ir jų sąaugos su sangrąža: apsiválgyti, atsidžiaũgti, įdègti, įmigti, įsiklausýti, įsiliepsnóti, nunešióti, nusidirbti, prigerti, prisiraudóti, suspárdyti, užvaikýti, užkankinti ir kt.

Silpno ir trumpo veiksmo veiksmažodžiai yra su priešdėliu pa ir priesaga -ėti (paėjėti, panešėti, pabėgėti) ir kiti pa vediniai, kai greta jų yra mažybę reiškiantys žodžiai truputį, nedaug, šiek tiek. Silpno veiksmo reikšmę tam tikrame kontekste turi ir kitų priešdėlių veiksmažodžiai: Truputį (ir daug) gali įlinkti, įlūžti, įskilti, įdubti, praskleisti, praglėbti.

Yra tokių veiksmų, kuriuos suvokiam kaip pabaigtus, tik praėjus tam tikram laikui: Rytojaus dieną kaip migloje išvaikščiojo. Jis išnešiojo šautuvą dešimt metų ir buvo daug kartų sužeistas. Tokie veiksmažodžiai reiškia laiko praleidimą ką nors veikiant ar neveikiant. Galima ir pradirbti, išdirbti, prasvajoti, išsvajoti kurį laiką.

Tai staigus veiksmas: prabilo, pragydo, sužvingo. Panašią reikšmę turi ir priesagų -elėti, -erėtivediniai. Plg.sukliko ir klyktelėjo. Tačiau staigus, trumpas veiksmas gali būti suvokiamas ir kaip kito veiksmo pradžia, pvz., pragydo - ėmė giedoti, prabilo - ėmė kalbėti. Na, bet situacija, kontekstas visada rodo tikrąją žodžio reikšmę.

Priešdėlio ir sangrąžos afikso tarpusavio santykiai taip pat rodo elemento si žodžių darybos vaidmenį. Priešdėlis praplečia sangrąžos jungimosi galimybes. Pavyzdžiui, nėra veiksmažodžio valgytis, bet yra apsivalgyti, persivalgyti, susivalgyti. Antra - priešdėlis su sangrąža suteikia visai kitą reikšmę: atsidusti : dusti, nusilakti : lakti, apsirikti, pasielgti. Visa tai rodo, kad sangrąža neturi nieko bendra nei su veiksmažodžių kaitymu, nei su jų formų daryba. Sangrąžinis žodis yra tas, kuris turi sangrąžinio veiksmažodžio kamieną - tai ir dalyvis mokęsis, ir daiktavardis mokymasis.

Sangrąžos afiksas kilęs iš įvardžio ir išlaikęs keletą įvardinių reikšmių - „save“, „sau“, „savo“, „su savimi“. Jeigu veikiamasis dalykas ne asmuo, atsiranda savaiminė reikšmė. Plg. suka ratą (aktyvus veiksmas) ir ratas sukasi (savaiminis veiksmas): baigtis : baigti, drumstis : drumsti, jungtis : jungti, ristis : risti.

Tais atvejais, kai si turi reikšmę „sau“, „savo“, „su savimi“, galininkinio veiksmažodžio nekeičia negalininkiniu: pirkti knygą ir pirktis knygą, megzti pirštines ir megztis pirštines. Dažnai sangrąžinę formą dar pastiprina greta pavartotas įvardis sau.

Kad sangrąžinių veiksmažodžių daryba priklauso kamienui, rodo kamieno reikšmės lemiami apribojimai. Neprisijungia sangrąžos būsenos veiksmažodžiai, kurių veikėjas neaktyvus arba visai jo nėra (plg. augti, aušti, snigti, lyti, drybsoti, kaboti, dirvonuoti, kvepėti).

Veiksmažodis yra kalbos dalis, kuri reiškia daikto veiksmą ir atsako į klausimus ką veikia? ką veikė? ką veikdavo?

Veiksmažodžio laikai nurodo, kada veiksmas vyksta: dabartyje, praeityje, ar ateityje. Esamasis laikas nurodo veiksmus, vykstančius dabartyje, ir atsako į klausimą „ką veikia?“. Šis laikas vartojamas apibūdinti veiksmams, kurie vyksta tuo momentu, kai apie juos kalbama, pavyzdžiui: eina, žaidžia, važiuoja.

Rašant esamojo laiko trečiojo asmens veiksmažodžius, atsakančius į klausimą „ką veikia?“, kyla problemų rašant galūnes. Dažnai šių veiksmažodžių pabaigoje girdime e, tačiau jie visada turi baigtis su -a arba -ia. Jei veiksmažodyje galūnė yra po j raidės, ji visada baigiasi -a. Jei po minkštojo priebalsio girdime e, galūnė turi baigtis su -ia.

Būtasis kartinis laikas vartojamas tada, kai norime nurodyti, kad veiksmas vyko konkrečiu momentu praeityje ir jau yra pasibaigęs. Būtojo kartinio laiko veiksmažodžiuose klaidų gali kilti rašant vienaskaitos II asmens galūnes, kai atsakoma į klausimą „ką veikei?“. Jei III asmens galūnė yra -o, tuomet vienaskaitos II asmenyje rašome galūnę -ai. Jei III asmens galūnė yra -ė, tai II asmenyje rašome galūnę -ei. Taip pat verta atkreipti dėmesį į vienaskaitos I asmens veiksmažodžius, atsakančius į klausimą „ką veikiau?“. Kai galūnės pradžioje yra j, rašome -au. Kitais atvejais, kai galūnėje girdime e, rašome -iau.

Būtasis laikas skirstomas į dvi formas: būtąjį kartinį ir būtąjį dažninį. Būtasis dažninis laikas atsako į klausimą „ką veikdavo?“. Juo apibūdinami veiksmai, kurie praeityje kartojosi arba vyko nuolat. Būtojo dažninio laiko veiksmažodžiai turi priesagą -dav-, kuri, susidūrusi dusliaisiais priebalsiais, pakeičia jų tarimą į skardžiuosius. Rašant tai kelia problemų: pavyzdžiui, šuo „bėkdavo“ ar „bėgdavo“? Norint šio laiko veiksmažodžius parašyti teisingai, juos paprasčiausiai reikia pakeisti kita jo forma, kurioje jis neturi šios priesagos ir skamba aiškiau.

Būsimasis laikas nurodo, kad veiksmas vyks ateityje, ir atsako į klausimą „ką veiks?”. Būsimųjų laikų veiksmažodžiai visada baigiasi priesagomis -s ar -š, pavyzdžiui: miegos, šoks, vaidins, pieš, veš, neš. Vienas iš sunkumų, kylančių rašant šiuos veiksmažodžius, yra tai, kad priebalsiai supanašėja. Pavyzdžiui, kyla klausimas - medis „augs“ ar „auks“? Norint suprasti, kuri priebalsė turi būti rašoma, reikia žodį pakeisti kita jo forma, kurioje jis skamba aiškiau.

Jei norime iš veiksmažodžio bendraties padaryti būsimąjį laiką, gali kilti abejonių, kada balsės sutrumpėja, o kada lieka ilgos. Pavyzdžiui, lietus „lis“ ar „lys“? Jei veiksmažodžio bendratis sudaryta iš dviejų skiemenų, ir prieš priesagą -ti yra balsės y arba ū, tai būsimojo laiko III asmens veiksmažodžiuose šios balsės sutrumpėja. Pavyzdžiui: būti - bus, kliūti - klius, lyti - lis, gyti - gis.

Jei veiksmažodžio bendratis sudaryta iš dviejų skiemenų, ir tarp priesagos -ti bei balsių y arba ū yra priebalsė, tai būsimojo laiko III asmens veiksmažodžiuose šios balsės lieka tokios pačios ir nesutrumpėja. Kai prieš bendraties priesagą -ti yra priesaga -y, tai būsimojo laiko III asmens veiksmažodžiuose balsė ynesutrumpėja.

Nors kartais gali būti sunku pasirinkti tinkamą laiką arba parašyti be klaidų, svarbu atsiminti, į kokius klausimus atsako kiekvienas laikas ir šias svarbiausias rašybos taisykles.

Štai keletas tos rūšies veiksmažodžių sakiniuose:

• Dar kartą apžvelgė aplinkui, sudzirzgino smičiumi per stygas.
• Atskirti keliai keleliai, minom užminuoti.
• Kaip įėjai į šią tvirtovę, taip ir išeisi iš jos.
• Ir neapsakomo dėkingumo jausmas pripildo mano krūtinę.
• Kelniūkštes lig kelių vaikai atsiraitę suvirto valkoje į klykiančią krūvą.
• Suvaikščioję peronu į abu galu, mes jau buvome seni pažįstami.

Lietuvių kalbos žodžių darybos schemos

Apibendrinant, kartotiniai veiksmažodžiai yra svarbi lietuvių kalbos dalis, leidžianti tiksliau ir išraiškingiau apibūdinti įvairius veiksmus ir procesus. Jų daryba ir vartojimas turi savų ypatumų, kuriuos svarbu žinoti norint taisyklingai ir sklandžiai reikšti mintis.

Žemiau pateikiama lentelė, apibendrinanti veiksmažodžių laikus ir jų klausimus:

tags: #kokie #butojo #kartinio #zodziai