Vartojimo sutartys yra svarbi šiuolaikinės ekonomikos dalis, užtikrinanti vartotojų teisių apsaugą. Šiame straipsnyje panagrinėsime vartojimo sutarties dalyką, jos esmę, reglamentavimą ir ypatumus Lietuvos teisėje. Aptarsime, kas laikoma vartojimo sutartimi, kokie reikalavimai keliami jos šalims ir kokios yra vartotojų teisės.
Pažymėtina, kad vartojimo sutartis taip pat yra gana nauja sutarties rūšis Lietuvos teisinėje sistemoje. Ji nebuvo žinoma 1964 m. redakcijos CK, o jos atsiradimas siejamas su naujuoju LR CK. Vartojimo sutartys turi tik joms būdingų bruožų, t.y. jose yra nustatytas silpnesniosios šalies - vartotojo gynimas. Todėl ir jo teisės apsauga yra reguliuojama ne tik privatinės teisės (t.y. CK), bet ir viešosios teisės (pvz.: Vartotojų teisių apsaugos įstatymo) normomis.
Straipsnyje aptariama vartojimo sutarties koncepcija nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, išskiriami pagrindiniai vartojimo sutarties požymiai, vertinama, kaip problemos kvalifikuojant vartojimo sutarties požymius sprendžiamos Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje. Nustatoma, jog kvalifikuojant vartojimo sutartis būtina nustatyti ne tik sutarties šalis, bet ir tikslą, kuriuo kiekviena šalis veikia.
Nors vartojimas siejamas išimtinai su prekės arba paslaugos įsigijimu, straipsnyje pagrindžiama nuostata, kad vartotojo ir paties vartojimo apibrėžimas iš esmės neprieštarauja tam, kad vartotojas, sudarydamas sutartį su verslininku, galėtų veikti tiek kaip įgijėjas, tiek kaip perleidėjas.
Vartojimo sutarties samprata
Siekiant atskleisti vartojimo rangos sutarties sampratą pirmiausia reikėtų apibrėžti kaip yra suprantama pati sutartis. Antai CK 6.154 str. nurodyta, jog sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus, o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Svarbu suprasti šį apibrėžimą.
Vartojimo sutarties sąvoka pateikta CK 1.39 str. Jame nurodyta, jog vartojimo sutartimi laikoma sutartis dėl prekių ir paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekėmis arba paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo profesija, verslu nesusijusiu tikslu, t.y. asmeniniams vartotojo poreikiams tenkinti.
Pagal bendrąją taisyklę ji nėra būtinas sutarties galiojimo elementas, nes tam, kad sutartis galiotų, pakanka veiksnios šalies susitarimo dėl esminių sutarties sąlygų (CK 6.159 str., 6.181 str. 1 d.). Nagrinėsime šią formą.
Darytina išvada, kad vartojimo rangos sutartys gali būti sudaromos tiek žodžiu, tiek konkliudentiniais veiksmais, tiek paprasta rašytine forma, išskyrus tuos atvejus, kai privalomą rašytinę formą nustato įstatymas. Šis tvirtinimas nėra privalomas.
Praktikoje šalys paprastai pasirenka vienokią ar kitokią vartojimo rangos sutarties formą priklausomai nuo atliekams darbų pobūdžio, darbų atlikimo laikotarpio, darbų kainos ar apimties. Toliau aptariant vartojimo rangos sutarties ypatumus, derėtų išskirti požymius, kuriais pasižymi šios sutarties šalys.
Bendra taisyklė, jog rangos sutarties šalimis, rangovu ir užsakovu, gali būti bet kuris civilinės teisės subjektas, t.y. tiek fizinis, tiek juridinis asmuo. Tačiau vartojimo rangos sutarties šalys pasižymi tam tikra specifika. Šios sutarties šalimis gali būti ne visi teisinių santykių subjektai ar dalyviai. Tokia sutartis gali būti sudaryta tik tarp vartotojo ir rangovo.
JAV prezidentas Džonas Kenedis 1962 m. kovo mėnesio 15 d. deklaracijoje nurodė: "Vartotojai pagal apibrėžimą - tai mes visi." Nagrinėsime šį sektorių.
Šiam vartojimo rangos teisiniam santykiui tenkina savo asmeninius poreikius, nesusijusius su verslu ar profesine veikla. Jį galima išvesti iš atitinkamų CK normų, pvz., iš CK 6.350 str. 1 dalies, 6.672 str. 1 dalies išplaukia, kad vartotojas yra fizinis asmuo, sudarantis sutartis su jo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu t.y. tenkinti asmeninius, šeimos, namų ūkio poreikius.
Tuo tarpu Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatyme vartotojo sąvoka pateikiama tiesiogiai 2 str. 1 dalyje: "tai fizinis asmuo, kuris pareiškia norą pirkti, perka ir naudoja prekę ar paslaugą su verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t.y. tenkinti vartotojo asmeninius, šeimos, namų ūkio poreikius".
Vartotojo apibrėžimas kitose šalyse
- Vokietijoje vartotojo sąvoka apibrėžta BGB 13 str. - vartotojas yra kiekvienas fizinis asmuo, sudarantis sandorį, nepriklausantį jo verslo ar savarankiškai profesinei veiklai.
- Lenkijoje - tai asmuo, sudarantis sutartis su įmone, turintis tikslą, tiesiogiai nesusietą su jo ūkine veikla.
- Austrijoje - vartotojas tas, kuris nepatenka į įmonės, kurios sandoris priklauso jos verslo vieneto veiklai, kategoriją.
Jis veikia su verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t.y. šioje situacijoje vartotojo poreikius gali tenkinti ir juridinis asmuo, veikiantis kaip vartotojo atstovas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau LAT) 2003 m. gegužės 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-600/2003 LAT išaiškino, kad ginčo santykiuose dėl daugiabučio namo vandens tiekimo sutarties šalys yra vandens tiekėjas ir vandens vartotojai, o ne vandens tiekėjas ir namo savininkų bendrija.
Šio namo gyventojai turi būti laikomi vartotojais. Šis namų savininkų bendrijų įstatymo 3 str. 1 dalį bendrija yra nekomercinis, specialaus teisnumo juridinis asmuo, per kurį butų savininkai įgyvendina savo prievolines bei daiktines teises. Nagrinėjamais sutartis tiekiamo vandens vartotojas yra ne bendrija, o butų savininkai, t.y. fiziniai asmenys.
Vadinasi, sutarties objekto - vandens - vartotojai yra fiziniai asmenys, o ne bendrija. LAT nutartyje pažymėjo, kad vartojimo sutarties požymių įtvirtinimas CK 1.39 str. 1 d. reiškia, kad teisiškai įvertinant sutartį svarbu nustatyti koks asmuo, t.y. fizinis ar juridinis, yra galutinis prekės ar paslaugos vartotojas, taip pat prekės ir paslaugos įsigijimo tikslą.
Nagrinėjamais sutartis vertino formaliai ir nepagrįstai sureikšmino aplinkybę, kad šias sutartis pasirašė juridinis asmuo, o nevertino, kas faktiškai naudojasi perkama preke ir kas už ją moka. Europos Teisingumo Teismas ne vienoje byloje yra pabrėžęs silpnesnės šalies apsaugos principą. Šios teisėje esmė yra ta, kad mažiau patyrusi ir ekonomiškai silpnesnė šalis būtų apsaugota nuo ekonomiškai stipresnės ir labiau patyrusios šalies.
Šiais, formaliais požymiais, laikantis išankstinės nuostatos, kad tam tikromis aplinkybėmis visi asmenys yra silpnesnė šalis. Būtent formaliosios teisės pateiktais apibrėžimais remiasi ir ETT neteikdamas reikalų faktinei situacijai, t.y teismas savo praktikoje vartotojo sąvoką aiškina siaurai. Vartotojas - tik fizinis asmuo. Byloje teismas išaiškino, jog jei fizinis asmuo veikia turėdamas ir profesinės veiklos vykdymo, ir asmeninio pobūdžio tikslus, vartotojo teisių apsauga netaikoma.
Kitoje byloje pabrėžiama, kad asmuo, kuris sudarė sutartį ne dabartiniams verslo ar profesijos tikslams, bet būsimiems verslo tikslams, negali būti traktuojamas kaip vartotojas. Vienais atvejais ETT vartotoją vertina kaip nerūpestingai nedėmesingą, visiškai nesuprantantį asmenį, kuris turi būti apsaugotas teisinėmis priemonėmis. Šiuose visuomeniniuose ir teisiniuose santykiuose.
Įvertinus jo padėtį jo niekaip negalima būtų priskirti silpnesnei sutarties šaliai. Pavyzdžiui, tas pats asmuo gali būti tiek verslininkas, tiek vartotojas. Taigi iš tiesų gali atsitikti taip, kad tas asmuo kuris turi būti apgintas remiantis formaliosios teisės požymiais, nebus apgintas, o tas asmuo, kuris neturi būti apgintas, nes de facto nėra silpnesnė šalis, yra apginamas.
Šiai padėčiai normos gali būti pritaikytos tam kam neturi būti taikomos atsižvelgiant į silpnesnės šalies apsaugos principą, ir negalės būti pritaikytos tiems asmenims, kuriems tokia apsauga būtina.
Kita vartojimo rangos sutarties šalis yra rangovas. Juo gali būti tiek fizinis, tiek juridinis asmuo, kuris veikia su verslu ar su profesija susijusiu tikslu. Taigi asmuo, parduodantis paslaugas vartotojui siekia ne asmeninės, o komercinės (profesinės) naudos, t.y. turi tikslą gauti pelną. Trumpai tariant, rangovas - tai verslininkas.
CK 2.4. str. apibrėžia, kad verslininkas - tai asmuo, užsiimantis ūkine - komercine veikla. Šis nesąžiningos sąlygos 2 str. apibrėžia, kad pardavėjas - fizinis ar juridinis asmuo, kuris sudarydamas sutartį, veikia su verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t.y. šiuo atveju atstovauja verslui, užsiėmimui ar profesijai, nesvarbu ar tai būtų viešoji ar privati nuosavybė.
Turint omenyje vartojimo rangos sutartį, ūkinę komercinę veiklą būtų galima apibrėžti kaip nuolatinę savarankišką, t.y. savo rizika plėtojamą, asmens veiklą siekiant pelno, susijusią su paslaugų teikimu kitiems asmenims už atlyginimą.
Šiuolaikinėje visuomenėje vartojimo sutartys yra itin aktualios, nes jos užtikrina vartotojų teisių apsaugą ir sąžiningą verslo praktiką. Svarbu žinoti savo teises ir būti atidiems sudarant sutartis, kad išvengtume nesusipratimų ir galimų nuostolių.
## Vartojimo sutarties objekto svarbaŠiame magistro darbe nagrinėjamos problemos, susijusios su vartojimo sutarties pripažinimu ir vartojimo sutarties objekto svarba šios sutarties pripažinimui. Pirmojoje darbo dalyje detaliai nagrinėjamas kiekvienas vartojimo sutarties elementas ir to elemento sukeliamos problemos dėl vartojimo sutarties pripažinimo. Didžiausias dėmesys skiriamas vartojimo sutarties objektui, nes ne dėl visų civilinėje apyvartoje esančių objektų galima sudaryti vartojimo sutartis. Taip pat buvo analizuojami konkrečių vartojimo sutarties objektų ypatumai ir kylančios problemos praktikoje dėl jų.
Nors vartotojų teisių apsaugos būtinybė jau seniai nebėra kvestionuojama, praktikoje netrūksta įvairiausi klausimų ir aktualijų, susijusių su kasdieniu vartotojų apsaugos užtikrinimu. Kad būtų galima taikyti specialiąsias silpnąją šalį saugančias taisykles, reikia įsitikinti, kad konkreti sutartis tikrai yra vartojimo sutartis. Šis straipsnis skirtas vartojimo sutarčių kvalifikavimo klausimų analizei, atribojant vartojimo sutartis nuo kitų sutarčių, išskiriant šios sutarties pagrindinius požymius, analizuojant pagrindines praktikoje kvalifikuojant sutartis vartojimo sutartimis kylančias problemas ir pateikiant galimus jų sprendimo būdus.
Lietuva, tapusi Europos Sąjungos nare, įsipareigojo į Lietuvos vartotojų teisę perkelti Europos Sąjungos vartotojų teisę. Pažymėtina, jog kai kurios vartojimo rangos sutartys priskiriamos viešosioms sutartims, atsižvelgiant į tai ar sutartis atitinka viešosios sutarties požymius, t.y. šios viešojo intereso požymiai, ar jo veikla kontroliuojama valstybės reguliuojant paslaugų kainas bei kitas sutarties sąlygas.
6.2281 straipsnis. 1. Šio kodekso 6.22817-6.22824 straipsnių nuostatos taikomos sutartims, pagal kurias verslininkas teikia arba įsipareigoja teikti skaitmeninį turinį ar skaitmeninę paslaugą vartotojui, o vartotojas sumoka ar įsipareigoja sumokėti skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos kainą.
4. Šio kodekso 6.22817-6.22824 straipsnių nuostatos netaikomos skaitmeniniam turiniui ir skaitmeninėms paslaugoms, kurie yra įtraukti į skaitmeninių elementų turinčias prekes arba su jomis susieti ir teikiami kartu su šiomis prekėmis pagal tą pačią pirkimo-pardavimo sutartį, neatsižvelgiant į tai, ar skaitmeninį turinį arba skaitmeninę paslaugą teikia pardavėjas ar kitas asmuo.
Vartojimo sutarties nesąžiningos sąlygos
Vartojimo sutarties nesąžiningas sąlygas vartotojo reikalavimu teismas pripažįsta negaliojančiomis ab initio (lot. nuo pradžios), t. y. jeigu sutarties tam tikras sąlygas pripažinus nesąžiningomis, sutarties esmė nepasikeičia ir ji gali būti galiojanti be tų sąlygų, kurios buvo pripažintos nesąžiningomis, tokia sutartis lieka galioti.
Šilumos ūkio įstatymas - 18 straipsnio 4 dalis, nustato, kad šilumos pirkimo-pardavimo sutarties su buitiniais šilumos vartotojais standartines sąlygas tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (ūkio ministerija), suderinusi su taryba, ir paskelbia "Valstybės žiniose".
Tarybos praktika yra tokia, kad tiekėjas paprastai teigia, kad prižiūrėtojas blogai atlieka savo pareigas ir daugeliu atveju jie būna teisūs. Pastatų šildymo ir K.V. sistemų priežiūros sutarčių standartinių sąlygų 18 p. sako, kad šilumos tiekėjas privalo sudaryti su pastato šildymo ir K.V. sistemų prižiūrėtoju šilumos pristatymo buitiniams šilumos ir (ar) K.V. vartotojams sutartį.
Pagal šias standartines sąlygas, jeigu šalys nesusitarė dėl šių sutarčių individualiai aptartų sąlygų. Vilniuje (114), Klaipėdoje (145), Šiauliuose (87), Kaune (25), Alytuje (35), Kretingoje (26), Tauragėje (21), N. Taip pat keliuose mažuose miesteliuose. 25.0% karšto vandens tiekimą. Šiuos daugiausiai problemų vartotojams, nurodė gerokai mažiau respondentų: elektros 12.8%, šalto vandens 13.4% ir gamtinės dujos tik 3.7%.
Šilumos tiekimas buvo nurodomas labiausiai probleminiu sektoriumi visuose apklausa apimtuose miestuose, tik Klaipėdoje šilumos tiekimas gyventojams sukelia tiek pat daug problemų kaip ir karšto vandens tiekimas. Tuo tarpu gamtines dujas tiekimą vartotojai vertino palankiausiai. Vartotojams buvo pateiktas klausimas "Ar turite savo sutartis su energijos tiekėjais ir ar esate susipažinęs su jų turiniu". Šiuo ir kituose sektoriuose ji nėra gera.
Pavyzdžiai, kai sutarties sąlygos neatitinka teisės aktų
- Sutartyje nustatoma, kad pardavėjas už šilumos energiją suvartotą per atsiskaitymo laikotarpį, ir kito po atsiskaitymo mėnesio einančio mėnesio 10 d. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 birželio 30 d. įsakymu nr. 4-258 patvirtintų šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 129.5 punkte nurodyta, kad pastato savininkas, t. y.
- Sutartyje nustatoma, kad šalys susitarė, kad visas suvartotas per ataskaitinį mėnesį šilumos kiekis, nustatytas pagal pastato (-ų) įvade įrengto atsiskaitymo šilumos prietaiso rodmenis, paskirstomas (išdalinamas) pastato (-ų) butų ir kitų patalpų savininkams pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu patvirtintą šilumos paskirstymo metodą (Nr.
- Tačiau Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 birželio 30 d. įsakymu nr.
Pažymėtina, kad Vartotojų teisių gynimo įstatymo 5 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad jeigu tam tikros paslaugos galutinės kainos, t.y. pagrindinis dalykas - išdėmiai skaityti sutartis, ypač vadinamas standartines sutartis, iš anksto paruoštas ir parodomas bei pateikiamas vartotojui ne pačiose patogiausiose situacijose, kuomet skubama ir nėra laiko atidžiam skaitymui. Be to išoriniai dirgikliai - kaip muzika, skambučiai ir daugelis kitų - taip pat skatina vartotoją sutartis skaityti greitai, atmestinai, neatsakingai.
Pažymėtina, kad šiandien įmonės reaguoja geranoriškai. Tarybos praktikoje tik vienu atveju įmonė nesutiko vykdyti Tarybos priimto nutarimo, kuriuo buvo pripažinta, kad tam tikros sutarties sąlygos atitinka nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijus. Pažymėtina, kad teisme buvo sudaryta taikos sutartis, kuria Taryba bei įmonė sutiko taikiai išspręsti teisme vykusį ginčą, kadangi įmonė sutiko su Tarybos reikalavimais ir įsipareigojo atsižvelgti į Tarybos nutarime išdėstytas sąlygas.
Tai rodo, kad Tarybos viešinamas prevencinis darbas yra efektyvus, o verslininkai - vis labiau atkreipia dėmesį į Tarybos siūlymus, siekia, kad būtų kuo mažiau nepatenkintų vartotojų. jeigu butų savininkai nenusprendžia dėl šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojo pasirinkimo ir dėl to nebuvo sudaryta šios sistemos priežiūros sutartis, laikinai, kol toks pasirinkimas bus padarytas, šilumos tiekėjas yra ir daugiabučio namo, kurio butų ir kitų patalpų savininkams jis tiekia šilumą, šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas.
Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas atlieka šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūrą Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos (ūkio ministerijos) nustatyta tvarka (ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. Tarybos patirtis yra tokia, kad tiekėjas paprastai teigia, kad prižiūrėtojas blogai atlieka savo pareigas ir daugeliu atveju jie būna teisūs.
Norint išsiaškinti ar vartotojai žino kas atsako už jų buto šildymo kokybę, buvo pateikta tokia užduotis: "Tarkime, kad Jūsų butas šildomas blogai. Atsakantysis anketoje turėjo atsakyti ar jam iš šios nuostatos aišku ką privalo daryti šilumos tiekėjas. Dalis atsakiusiųjų nieko negalėjo suprasti. Tai rodo, kad teisės aktų kalba nepritaikyta vartotojui.
Šios techninės problemos apsunkina teisinį sektoriaus reguliavimą, kadangi teisės aktų kūrėjams būtinos ne tik teisinės, bet ir geros techninės-ekonominės žinios. Tokio nesidomėjimo priežastys nebuvo tiriamos. Šiomis organizacijomis ir vengia įvardinti trūkumus, net jeigu ir tokius trūkumus mato. Dažniausiai gyventojai bijo užsitraukti šių organizacijų nemalonę. Jaučiasi pažeidžiami ir kad jų teisės neginamos.
2004 ir 2005 metais šilumos pirkimo - pardavimo buitiniams vartotojams sutartys nebuvo nagrinėtos, tačiau buvo analizuojamos kitos sutartys, susijusios su šilumos tiekimu, t. y. - kaip nustatyta šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnyje - prie šilumos tiekimo sistemos prijungtus daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemas turi prižiūrėti butų ir kitų patalpų savininkų pasirinktas prižiūrėtojas (eksploatuotojas). Su juo sudaroma daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros sutartis. Sutartį butų ir kitų patalpų savininkų sprendimu sudaro butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos valdyba (bendrijos pirmininkas), namo bendrojo naudojimo objektams valdyti sudarytos jungtinės veiklos sutarties partnerių įgaliotas asmuo arba namo bendrojo naudojimo objektų administratorius.
Visumoje gyventojai teisingai nurodo pagrindinius asmenis, atsakingus už buto šildymo kokybę - šilumos tiekėją ir prižiūrėtoją, tuo labiau, kad dažnai šilumos tiekėjas pats prižiūri namo šildymo ir karšto vandens sistemą.
Apibendrinant, vartojimo sutartis yra specifinė sutartis, kuriai taikomos specialios taisyklės, skirtos apsaugoti vartotoją. Svarbu atidžiai analizuoti sutarties sąlygas ir žinoti savo teises, kad būtumėte tikri, jog jūsų interesai yra tinkamai apsaugoti.
