Lietuva, nors ir neturi didelių kalnų ar vulkanų, slepia po savo kojomis didžiulius turtus. Tai ne tik derlingas dirvožemis, bet ir įvairios naudingos iškasenos, susiformavusios per milijonus metų. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kokie žemės gelmių turtai slypi Lietuvoje, kaip jie yra ištiriami ir naudojami, bei kokios perspektyvos laukia ateityje.
Dažnai girdime, kad Lietuva neturi naftos ir mineralinių išteklių, todėl ir yra neturtinga. Tačiau tai ne bėda, o netgi tam tikra Lietuvos geologinė privilegija. Lietuvos žemės gelmėse slypi tai, kas yra svarbiausia. Naudingosios iškasenos ir pirmiausia statybinės medžiagos yra ypač svarbios ekonominės plėtros požiūriu.
Lietuvos geologijos tarnyba apibūdina naudingąsias iškasenas kaip gamtines mineralines medžiagas, esančias žemės gelmėse, kurias galima naudoti materialinėje gamyboje ar kitoms reikmėms. Pagal vertę ir gavybos bei naudojimo kiekį svarbiausios pasaulyje naudingosios iškasenos yra statybos pramonei ir kelių tiesimui skirta skalda, statybos ir apdailos akmuo, žvyras ir smėlis, energetinių resursų žaliava (nafta, akmens anglis, durpės), geležies rūda, klintis cemento pramonei ir žemės ūkiui, molis, akmens druska ir kt.
Lietuvoje skaičiuojama 17 žemės gelmių išteklių rūšių. Tačiau ne visi žemės gelmių ištekliai Lietuvoje yra eksploatuojami. Didžioji dalis žemės gelmių turto ištirta, bet dar laukia savo eilės, be to, yra požymių, leidžiančių tikėtis, kad ateityje bus ir kitų naudingųjų iškasenų telkinių.
Naudingosios iškasenos Lietuvoje. Šaltinis: lgt.lt
Naudojami ir potencialūs ištekliai
Mūsų šalyje, Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis, dabar naudojami 9 rūšių naudingųjų iškasenų ištekliai: naftos, klinties, dolomito, kreidos mergelio, smėlio, žvyro, molio, durpių, sapropelio. Svarbiausi ir daugiausiai naudojami ištekliai Lietuvoje ir visame pasaulyje - požeminis vanduo ir statybinės medžiagos.
Atskirų rūšių naudingieji ištekliai šalies teritorijoje pasiskirstę nevienodai. Akmens druskos yra Klaipėdos ir Tauragės apskrityse. Vienintelis išžvalgytas anhidrito telkinys - Kauno rajone. Durpių telkinių esama visoje šalies teritorijoje, o daugiausia - Šiaulių, Vilniaus, Panevėžio, Klaipėdos ir Alytaus apskrityse. Geležies rūdos telkinys glūdi Varėnos rajone. Gėlavandenės klinties (klinties tufo, ežerų klinties, mergelio) išteklių daugiausia randama Alytaus ir Vilniaus apskrityse. Gipso išteklių yra Kauno rajone esančiame anhidrito telkinyje ir Pasvalio rajone. Visi ištirti klinties ištekliai yra šiaurinėje Lietuvos dalyje - Šiaulių apskrities teritorijoje. Kreidos mergelio išteklių turtingos Alytaus ir Marijampolės apskritys. Molio randama beveik visoje šalyje, išskyrus Klaipėdos apskritį. Daugiausia jo išteklių išžvalgyta Šiaulių, Marijampolės, Kauno ir Utenos apskrityse. Vienintelis išžvalgytas opokos telkinys yra Tauragės apskrityje. Sapropelio aptinkama visoje Lietuvos teritorijoje, o išžvalgyti yra Šiaulių, Alytaus, Tauragės ir Telšių apskričių ištekliai.
Tačiau Lietuvoje yra nemažai naudingųjų iškasenų (ir netgi ištirtų telkinių), kurios ligi šiol nenaudojamos, bet gali būti pradėtos naudoti ateityje. Kaip informuoja Lietuvos geologijos tarnyba, pirmas „eilėje“ yra anhidritas. Tai - švelnios šviesiai pilkos ir melsvos spalvos uoliena, sudaryta iš kalcio sulfato. Jos klodas plyti nuo Kauno į vakarus maždaug 10 000 km2 plote. Klodo storis siekia 90 m, o gylis svyruoja nuo 150 iki 650 m. Anhidritas tinka apdailos plokščių, cemento, glaistų ir kitų statybinių medžiagų gamybai ir greičiausiai turėtų neblogą paklausą, nes mūsų kaimynės Latvija, Estija ir Šiaurės šalys anhidrito neturi, o jo ištekliai Lietuvoje praktiškai neriboti.
Pagal susidarymo būdą, laiką ir vietą su anhidritu siejasi ir druska, tik jos yra daug mažiau. Druska nesudaro ištisinio sluoksnio, ji telkiasi atskirais kupolo pavidalo klodais. Jų, manoma, yra keliose Šilutės ir Šilalės rajonų vietose.
Šalia Usėnų, prie Stoniškių kaimo, yra dar vienos „pamirštos“ naudingosios iškasenos - opokos telkinys. Opoka - nuosėdinė uoliena, sudaryta daugiausiai (63-73 proc.) iš silicio dioksido, kurį savo kiauteliuose sukaupė smulkučiai organizmai titnagdumbliai, klestėję kreidos periodo jūroje. Opoka naudojama įvairių rūšių cemento, silikatinių plytų gamybai. Jos ištekliai Lietuvoje - per 34 mln. tonų, bet gavyba nutrūko prieš du dešimtmečius, ir dabar karjero vietoje tyvuliuoja gilokas ežerėlis.
Lietuva, esanti šalia Baltijos jūros, neretai vadinama gintaro šalimi. Tačiau Lietuvos geologijos tarnyba primena, kad gintaras buvo eksploatuojamas tik praėjusio šimtmečio pradžioje, o vėliau visi bandymai atgaivinti šį verslą buvo nesėkmingi.
Pietinėje Lietuvos pusėje plačiai išplitęs kreidos, tiksliau kreidos mergelio, klodas. Jo storis siekia keliasdešimt metrų. Tačiau telkiniai mažai naudojami dėl riboto jų produkcijos pritaikymo.
Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis, geriausiai ištirtos magnetitinės geležies rūdos sankaupos prie Varėnos, jos sukelia stiprias magnetines anomalijas. Surasta keliolika tokių magnetito sankaupų, dvi iš jų laikomos telkiniais.
Lietuvoje yra ir aukso. Tiesa, jis vietomis sudaro tik priemaišą Rytų Lietuvos žvyro telkiniuose. Jo koncentracija siekia apie 0,5 g/t, o ištekliai tirtuose telkiniuose - iki 3 tonų.
Pietų Lietuvoje, daugiausiai Varėnos rūdinėje juostoje, geologinio kartografavimo ir geležies paieškų metu buvo nustatyti didesni kiekiai retųjų žemių elementų - cerio, lantano, itin reikalingų dabartinei aukštųjų technologijų pramonei; radioaktyvaus elemento torio, tinkamo naudoti branduoliniuose reaktoriuose; pramoninių mineralų - apatito, naudojamo trąšų gamybai, bei žėručio flogopito.
Apibendrinant, Lietuva turi įvairių naudingųjų iškasenų, tačiau ne visos jos yra naudojamos dėl skirtingų priežasčių. Vis dėlto, esant poreikiui ir atsiradus technologinėms galimybėms, daugelis šių išteklių galėtų būti sėkmingai eksploatuojami.
Naudingųjų iškasenų gavybos apimtys 2015 ir 2018 metais
Įvadas į žvalgomąją geofiziką: 1 dalis (tyrimo metodai)
Naudingųjų iškasenų gavybos apimtys Lietuvoje 2015 ir 2018 metais (tūkst. m3):
| Naudingoji iškasena | 2015 | 2018 |
|---|---|---|
| Nafta | 90,4 | 55,79 |
| Klintis | 751 | 744 |
| Dolomitas | 1304 | 2144 |
| Kreidos mergelis | Neeksploatuota | Neeksploatuota |
| Smėlis | 1987 | 2749 |
| Žvyras | 5885 | 7669 |
| Molis | 251 | 248 |
| Durpės | 3179 | 3359 |
| Sapropelis | 15 | 2 |
Gėlo požeminio vandens Lietuvoje 2015 metais buvo išgauta 132 054,4 tūkst. m3. Naudingųjų iškasenų eksploatacijos kiekiai kinta nebūtinai dėl išteklių kiekių mažėjimo. Žemės gelmių išteklių gavybos intensyvumas keičiasi ir dėl ekonominių, aplinkos veiksnių.
Pažymėtina, kad naudingųjų iškasenų telkiniai užima tik 4,3 proc. Lietuvos teritorijos, todėl jų plotai jokiu būdu neturi būti užstatyti ar panaudoti kitoms reikmėms, kurios apribotų galimybę anksčiau ar vėliau naudingųjų iškasenų telkinius naudoti. Išsivysčiusiose šalyse kiekvienam gyventojui kasmet tenka apie 20 t iškasamų įvairių rūšių naudingųjų iškasenų. Naudingųjų iškasenų, ypač smėlio ir žvyro, gavyba labai sparčiai augo nuo 2001 iki 2008 metų. Jei būtų išlikę šio laikotarpio statybos pramonės ir infrastruktūros darbų augimo tempai, tai išžvalgytų smėlio bei žvyro išteklių greitai būtų pradėję stigti. 2011 m. duomenys rodo, kad šalyje vėl didėja naudingųjų išteklių gavyba. Daugiausia išgaunama žvyro, dolomito, durpių, klinčių.
2011 metais išgauta 6 590 tūkst. kubinių metrų žvyro - 400 tūkst. kub. m daugiau negu 2010 m., 1 447 tūkst. kub. m dolomito (297 tūkst. kub. m daugiau), 1 247 tūkst. kub. m mažaskaidžių durpių (330 tūkst. kub. m daugiau), 890 tūkst. kub. m kitų durpių (133 tūkst. kub. m daugiau), 572 tūkst. kub. m klinčių (118 tūkst. kub. Leidimai naudoti naudinguosius išteklius 2012 m. pradžioje buvo išduoti 279 šalies įmonėms.
Lietuvos geologijos tarnyba pabrėžia, kad kasybos įmonės, mokėdamos mokesčius už išgautus žemės gelmių išteklių (kietųjų naudingųjų iškasenų ir naftos) naudojimą, kasmet nemenkai papildo valstybės biudžetą. Lietuvos geologijos tarnyba informuoja, kad šiuo metu surasti ir paruošti gavybai gelmių ištekliai sudaro apie trečdalį mūsų valstybės turto.
Požeminio vandens ištekliai
Lietuvos žemės gelmės yra sukaupusios didelius geros kokybės požeminio vandens išteklius. Lietuva - vienintelė Europos šalis, kurioje centralizuotai vandentiekai naudojamas tik požeminis vanduo. Požeminio vandens kokybė beveik visuomet yra geresnė nei bet kokio paviršinio vandens. Taip esti todėl, kad požeminis vanduo yra daug geriau apsaugotas nuo mikrobiologinės ir cheminės taršos.
Lietuvoje išžvalgyti ištekliai siekia 2,2 mln. m3/d, t. y. tokį kiekį požeminio vandens galima siurbti per parą, ir šis kiekis natūraliai žemės gelmėse nuolat atsistatys. Net 1989 metais, kai požeminio vandens suvartojimas buvo pasiekęs aukščiausią lygį, Lietuvos didžiuosiuose miestuose buvo naudojama 50-75 proc. Požeminio vandens išteklių užteks ir ateityje. Bendras prognozuojamas paros geriamojo vandens poreikis 2025 metais sudarys 564 997 m3/d ir tai bus tik 26 proc. Požeminio vandens kokybė yra gera, tačiau vanduo gali būti natūraliai prisotintas kai kurių druskų ar mikroelementų, kurių koncentracijos viršija geriamajam vandeniui nustatytas vertes.
Dėl mineralizuoto vandens prietakos padidėja gėlo vandens mineralizacija, kietumas, išauga natrio chlorido arba / ir sulfatų koncentracija, vandenyje gali formuotis kiti nepageidaujami junginiai (sieros vandenilis). Didesni nitratų kiekiai gruntiniame vandenyje siejami su išsklaidyta ir sutelktąja (koncentruota) tarša. Išsklaidytos taršos sąlygomis besiformuojančiame gruntiniame vandenyje apie 30 proc. 2011 metais mineralinis vanduo buvo išgaunamas 16 vandens telkinių.
Geologinis stabilumas ir procesai
Lietuvoje žemės gelmės ir paviršius pasižymi dideliu stabilumu, lyginant su tektoniškai aktyviais regionais. Pasaulio banko vertinimu, pagal galimus ekonominius nuostolius dėl gamtinių nelaimių Lietuva tarp Europos ir Centrinės Azijos šalių užima žemiausią vietą. 2004 metais rugsėjo 21 d. žemės drebėjimas Kaliningrado srityje buvo netikėtai didelės galios - 4,4-5,0 magnitudžių stiprumo. Pagal makroseisminės analizės duomenis, stipriausias žemės drebėjimas sukėlė 6 balų intensyvumo žemės paviršiaus virpesius seisminių įvykių epicentruose Kaliningrade. Drebėjimo sukelti virpesiai buvo juntami ir didelėje Lietuvos teritorijos dalyje.
Kaip parodė žemės drebėjimai Kaliningrado srityje, Lietuvos ir kaimyninių kraštų žemės gelmių tektoninės ir seisminės sąlygos ištirtos nepakankamai. Todėl reikia toliau vykdyti ir plėsti seisminius stebėjimus. Be galimų seisminių virpesių, Lietuvoje vyksta ir kitų geologinių procesų: karstas, šlaitų deformacijos ir nuošliaužos, sufoziniai proveržiai.
Geologinė aplinka ir tarša
Geologinė aplinka gali būti užteršta ar teršiama. Lietuvos geologijos tarnyba nuo 1999 metų kaupia potencialių taršos židinių duomenų bazę, ir joje dabar yra apie 12 000 objektų. Daugelis šių židinių - tai praeityje užterštos vietos (istorinės taršos), kurios dabar naudojamos visai kitiems tikslams. Didžiausia tarša būdinga objektams, paveldėjusiems „istorinę“ taršą, kuriuose yra į požemį patekusių naftos produktų židinių. Duomenų bazėje sukaupta informacija apie taršos židinius - pagrindas aplinkos tvarkymui ir taršos prevencijai.
Tenka pripažinti, kad Lietuvoje, laimei, nėra tokių pramonės taršos pasekmių kaip Japonijoje. Geologai tiria ir dirvožemių geocheminę sudėtį, ypač jų užterštumą sunkiaisiais metalais. Miestų geocheminio kartografavimo duomenys daugelyje vietų rodo didelę geocheminę taršą. 1989-1992 metais detaliai buvo ištirtas Šiaulių miesto ir tuometinių jo gamyklų dirvožemis bei miestą drenuojančios Kulpės upės ir Talšos ežero dugno nuosėdos.
Todėl Lietuva pagal sunkiųjų metalų kiekius dirvožemyje priskirtina prie švariausių Europos šalių, kurioms priklauso Baltijos ir Skandinavijos valstybės. Taigi šis faktas turėtų kuo plačiau būti panaudotas Lietuvos ekologiniam įvaizdžiui formuoti, ekologinei žemdirbystei plėtoti ir turizmo patrauklumui didinti.
Kerno saugykla Lietuvos geologijos tarnyboje
Kerno saugykla - Žemės gelmių paslaptys. Atrodytų, kad kernas tėra iš žemės gelmių išgręžtas cilindro formos akmens gabalas. O iš tiesų, sako Lietuvos geologijos tarnybos žinovai, ši uoliena - laiko kapsulė, atskleidžianti žemės gelmių paslaptis ir šimtų milijonų metų Žemės istoriją. Pavadinimas kernas kilęs iš vokiečių kalbos žodžio „kern“, reiškiančio šerdį.
Kai pasiekiamas norimas gylis, gręžimo procesas sustabdomas ir kerno statinė ištraukiama iš gręžinio kartu su surinktu uolienos mėginiu. Kerno gręžimo gylis gali labai skirtis, priklausomai nuo projekto tikslų ir grunto rūšies. Gręžiniai iki kelių šimtų metrų gylio dažniausiai naudojami paviršinių sluoksnių tyrimams. Jie naudojami įvairių geologinių formacijų, įskaitant naftos ir dujų telkinių, anglies sluoksnių ir mineralinių telkinių tyrimams. Giliausi gręžiniai gali viršyti net 10 km. Tarkim, Kolos gręžinys Rusijoje - vienas giliausių kada nors išgręžtų gręžinių pasaulyje, jo gylis - apie 12,262 km.
Lietuvos geologijos tarnybos kerno saugykloje Žemės gelmių žinių centre (ŽGIC) Vievyje saugomas nuo 1953 m. išgręžtų vertingiausių 1148 gręžinių kernas, kurio bendras ilgis - 144,28 km. Kristalinis pamatas (arba fundamentas) yra seniausios ir stabiliausios žemės plutos dalys, sudarytos iš kristalinių uolienų. Jo amžius dažniausiai nuo kelių šimtų milijonų iki kelių milijardų metų senumo.
Lietuvoje kernų tyrimai atskleidė daugybę svarbių faktų apie regiono geologinę ir klimato istoriją. Kernų gręžiniai iš pietinės Lietuvos dalių rodo, kad regionas patyrė kelis ledynmečius ir tarpledynmečius. Lietuvos kernų mėginiuose dažnai randama mikrofosilijų, suteikiančių vertingų žinių apie senųjų jūrų ir gėlavandenių ekosistemas. Kernuose rasti fosiliniai augalų likučiai, tokie kaip žiedadulkės ir sporos, rodo, kokios augalų rūšys dominavo tam tikrose epochose ir kaip keitėsi augmenija. Be to, kernuose rasti vulkaniniai pelenai ir uolienos rodo, kad daugiau nei prieš 540 mln. metų dabartinėje Lietuvos teritorijoje vyko vulkaninė veikla.
Kalbant apie mūsų kerno saugyklą ŽGIC, reikėtų išskirti ypatingą uolieną - anhidritą. Anhidritas - nuosėdinė uoliena, vertinga tiek geologiniu, tiek estetiniu požiūriu. Anhidritas dažnai būna melsvas, pilkas arba baltas. Šis mineralas gali formuoti labai didelius kristalus. Kai kuriose vietose buvo rasta anhidrito kristalų, siekiančių kelis metrus ilgio. Lietuvos geologijos tarnybos kerno saugykla ŽGIC yra ne tik vertingas išteklius šalies mokslininkams, bet ir indėlis į tarptautinį geologijos tyrimų tinklą.
Lietuvos lygumos kadaise buvo užlietos jūrų, kurių dugne laikui bėgant kaupėsi nuosėdos ir formavosi uolienos. Erozija jų nepaveikė taip, kaip veikia kalnų uolienas, kurios dėl įvairių gamtos procesų ilgainiui skilinėja ir trupa. Būtent todėl dabar po mūsų kojomis slūgso iki šiol išlikę šimtų milijonų metų senumo metraščiai.
Visą ten sukauptą kerną sudėjus į vieną eilę, šios ilgis siektų daugiau nei 140 kilometrų. Centro vedėjo Vytauto Purono teigimu, ši kerno saugykla - tarsi biblioteka. Mums įprastoje bibliotekoje saugomos popierinės knygos, o geologų bibliotekoje, arba kernotekoje, - akmeninės. Jos suteikia informacijos apie Lietuvos naudingąsias iškasenas bei geologinę žemės gelmių sandarą, o tai leidžia planuoti išteklių gavybos, produktų gamybos, infrastruktūros ir kitus projektus.