Sudurtiniai žodžiai, arba dūriniai, - tai dariniai, kurie remiasi dviem pamatiniais žodžiais, jungiamais jungiamosiomis balsėmis arba be jų. Pvz.: viršukalnė, saulėtekis, laumžirgis, burlaivis.
Jungiamųjų balsių vaidmuo sudurtiniuose žodžiuose
Sudurtinių žodžių šaknys gali būti jungiamos jungiamosiomis balsėmis -a-, -ia-, -ė-, -i-, -y-,-o-, -u-, -ū- (morfologinė rašyba): lygiadienis, erdvėlaivis, dantiraštis, darbymetis, vidudienis, kojūgalis. Reikėtų įsidėmėti, jog jungiamosios balsės -e- nėra - taip tariamas garsas žymimas -ia-.
Kadangi lietuvių kalbos rašyba pagrįsta keliais principais, todėl ne visada rašomi tie garsai, kurie tariami ir girdimi.
Ypatumai sudurtinių žodžių rašyboje
Sudurtiniuose žodžiuose susiliejus dviejų šaknų priebalsiams rašomos dvi raidės: pus(ė)+seser(s)ė = pusseserė, švarus+ raštas = švarraštis (morfologinė rašyba).
Sudurtinių žodžių šaknų supanašėję (suskardėję ar suduslėję) priebalsiai rašomi vienodai visuose giminiškuose žodžiuose, todėl tikrinama pagal aiškaus tarimo giminiškus žodžius: ledkalnis - ledo kalnas, rugpjūtis - rugius pjauna (morfologinė rašyba).
Sudurtinių žodžių pirmajame dėmenyje gali būti antrinės kilmės dvigarsių ūm, yn.
Kai kurių sudurtinių žodžių viduryje gali būti išlikusios pirmojo dėmens galininko galūnės -ą, -į, -ų.
Reikėtų įsidėmėti sutrumpėjusių vietininkų formų galūnę -y (medy, pagiry) ir atsakančių į klausimą kada?
Reikėtų įsidėmėti, jog skaitvardžių nuo vienuolikos iki devyniolikos, įvardžio keliolika bei bevardės giminės būdvardžio galininko galūnės rašomos be nosinių balsių (ką?
Žodžių daryba
Pavyzdžiai su jungiamąja balse „ia“
Žemiau pateikiami pavyzdžiai sudurtinių žodžių, kuriuose naudojama jungiamoji balsė „ia“:
- lygiadienis
- erdvėlaivis
- dantiraštis
- darbymetis
- vidudienis
- kojūgalis
Sakinys - tai prasmės ryšiais susijusių žodžių grupė arba vienas žodis, tariami (-as) baigtine intonacija. Pvz. Aušta rytas.
Pagal sakymo tikslą bei pobūdį skiriami tiesioginiai (teigimas), skatinamieji (prašymas, raginimas, liepimas) ir klausiamieji (klausimas). Pvz. Bunda gamta. Pabusk, žmogau.
Pagal intonaciją skiriami paprasti sakiniai (ištariami ramiai - teigiamąja, nutylimąja ar klausiamąja intonacija; baigiasi tašku, daugtaškiu, klaustuku) ir šaukiamieji (ištariami pakilia intonacija, baigiami šauktuku). Pvz. Taip. Girdžiu... Ar nesapnuoju?
Sakiniai pagal jų sandarą skiriami į vientisinius (turi vieną gramatinį centrą - veiksnį ir tarinį - arba nors vieną iš jų) ir sudėtinius (turi kelis gramatinius centrus). Pvz. Kyla saulė. Krinta rasa.
Išsisklaidys rūkas, nudžius rasa. Kartais kalboje (ir šnekamojoje, ir meninėje) atsiranda nepilnųjų sakinių - tai pilnųjų sakinių atkarpos, dalelės. Pvz. Taip.
Sudėtinis sakinys - tai sakinys, turintis kelis gramatinius centrus (atskiras veiksnio ir tarinio grupes), kurie dažniausiai atskiriami vienas nuo kito kableliais, brūkšniais, dvitaškiais, kabliataškiais..
Pvz. Dainuoja jaunas, dainuoja ir senas. Pasėjau ropę - išdygo krienas. Susimąstyk: geras žodis gerus darbus gimdo. (Sudėtiniai bejungtukiai sakiniai).
Koks paukštis, toks ir lizdas. Kur dūmai, ten ir ugnis. Kur du stos, visados daugiau padarys.
Asmens (ar literatūros kūrinio veikėjo) žodžiai, kurie yra persakomi / pakartojami žodis į žodį (pvz. - O vaikai?
Tiesiogine kalba yra vadinama pažodžiui pakartota kokių nors asmenų (ar literatūros veikėjų) kalba. - Ir turėsim juos mokyti nosinių, atminties ir dešimt Dievo įsakymų, - atsidususi pratęsė Priesaga. (Pagal R.
Mokytojas Poška net su savo akiniais nebegalėjo skaityti pasakų. - Girdėjau stuksenant. (Pagal R.
Jei tiesioginė kalba eina prieš autoriaus žodžius, tai prieš ją rašomas brūkšnys ir ji pradedama didžiąja raide, o ją pabaigus - kablelis, šauktukas, klaustukas arba daugtaškis.
Po tiesioginės kalbos rašomas brūkšnys ir pradedami autoriaus žodžiai mažąja raide. - Kas ten kala?
Gal vanagas taiso savo lizdą? - O gal mokytojas Poška taiso savo batus... - Koks gražus, - išsižiojo Veronika ir sustingo, neatplėšdama nuo paukštelio savo akių. (Pagal R.
Vienarūšėmis sakinio dalimis vadinamos tos sakinio dalys, kuriomis sakinyje išskaičiuojami vienos rūšies veiksmų, daiktų, jų požymių ir įvairių aplinkybių pavadinimai.
Viena nuo kitos vienarūšės sakinio dalys gramatiškai nepriklauso, jungiamos sujungiamuoju ryšiu ir tariamos išskaičiuojama intonacija. Pvz.
Pradėjo kambary šniokšti, ūžti, rėkti. Broliai nustebo, bet nieko nesakė. Jonas bėginėja ir šen, ir ten. Miškais ir raistais, per pelkes ir balas, per kalnus ir klonius parjojau.
Girdi Jonas vėjo ūžimą ir raganos švilpimą.
Pasaulio kūrimo sakmės (etiologinės) - tai senovės žmonių sukurti ir laikyti tikrais pasakojimai apie pasaulio (visatos, žemės, žmonių, gamtos) dievišką kilmę.
Pvz.: Ežys ir saulė. Pradžioj gyvulėliai, kur katras naktį gulėjo, tokias vilnas ir plaukus gavo. Ežys ant kalno pasistebėjęs į saulę tekančią žaruotą - už tai ir jo spygliai kaip žarai. Dabar šiuos gamtos reiškinius tiria astronomijos, gamtos, fizikos, chemijos ir kt.
Senųjų tikėjimų sakmės (mitologinės) - tai senovės žmonių sukurti ir laikyti tikrais pasakojimai apie dievybių, mitinių ar nepaprastų būtybių veiklą ir susitikimus su žmonėmis. Pvz.: Velnio mįslė.
Sykį vakare vaikai minė mįsles. Tąsyk velnias, pribėgęs prie lango, klausė: „Kokios uogos žiemą žaliuoja?“ Vaikai spėjo spėjo, bet atspėti negalėjo. Paskui vienas suriko: „Kadugio!“ Tąsyk velnias paburbėjo ir dingo.
Padavimai - tai senovės žmonių sukurti ir laikyti tikrais pasakojimai apie savo krašto vandens telkinių, kalnų, piliakalnių, ypatingų statinių, vietovardžių kilmę ir istorijos įvykius. Pvz.: Dyvyčio ežeras.
Gyvenusi tokia ponia ragana. Ežeras atsiradęs iš nakties. Jis buvęs už miško. Ta ponia ragana veizi, kad rytmetį tas ežeras kitoj vietoj atsiradęs. Išėjo ir šnekanti: „Dyvai, dyvai! Kaip tas ežeras galėjo pereiti?“ Žmonės kaip girdėjo, ir praminė Dyvyčiu.
Pasakos - tai tautinių ir tarptautinių bruožų įgavę išmoningi ir išmintingi senovės žmonių pasakojimai apie nepaprastus nuotykius. Pvz.: Ožka ir brasta.
Brido ožka per brastą, sušlapo kraštą, pasidžiovė ant tvoros, - aš pradėsiu nuo pradžios. Brido ožka per brastą ir t. t.
Lietuvių pasakojamosios tautosakos (sakmių, padavimų, pasakų) kalba - tai paprastų žmonių vartoti žodžiai, posakiai, sakiniai, iš kurių pasakojant susikūrė meniniai vaizdai ir prasmės.
Antonimai [gr. anti... - priešingybę nusakantis priešdėlis, gr. onyma - vardas] - priešingos reikšmės žodžiai. Pvz.: Kitą kartą ėjusios per svietą teisybė ir neteisybė. (L. l.
Sinonimai [gr. synonimos - bendravardis] - tai skirtingai skambantys tos pačios arba artimos reikšmės žodžiai. Pvz.: Oi ąžuole, ąžuolėli, atsidaryk, atsiverki! (L. l.
Palyginimas - tai vaizdingas dviejų panašių dalykų sugretinimas. Pvz.: Kaip didelis? Kaip žirnis! Kaip drūtas? Kaip akmuo. Kaip lengvas? Kaip plunksna. (L. l.
Įasmeninimas / personifikacija [lot. persona - asmuo + facio - darau] - tai vaizdingas perkeltinės reikšmės pasakymas, suteikiantis žmogaus savybių gamtos reiškiniams, gyvūnams, daiktams. Pvz.: Senybėj medžiai šnekėdavo. (L. l.
Frazeologizmas [gr. phrasis - posakis, gr. logos - žodis, sąvoka, mokslas] - tai pastovus žodžių junginys, turintis vieno žodžio reikšmę.
Lietuvių pasakojamosios tautosakos (sakmių, padavimų, pasakų) vaizduojamasis pasaulis - tai pasakojimuose atsiskleidžiantys laikai, aplinka, veikėjai, jų nuotykiai.
Veiksmo laikas - tai nuorodos, kada vyksta pasakojimo veiksmas. Veiksmo vieta - tai nuorodos, kur vyksta pasakojimo veiksmas.
Veikėjai - tai pasakojime veikiantys žmonės, antgamtinės būtybės, gyvūnai, stebuklingi daiktai. Pvz.: Saulė, mėnuo, Dievas, Perkūnas, velnias, karalius, karalienė, karalaitė, trys broliai, trys seserys...
Siužetas [pranc. sujet - dalykas] - pasakojimo įvykių visuma (tokia seka, kokia pateikiama kūrinyje). Pvz.: Pagrobė žąsys ir gulbės dviejų seserų broliuką ir nunešė pas žąsų ir gulbių bobutę.
Išėjo vyresnioji sesuo broliuko vaduoti, bet keliaudama nepadėjo nei obeliai, nei duonkepei, nei karvei, nei šuniui ir jai nepavyko parsinešti broliuko. Tada išėjo jaunėlė sesuo, kelionėje pagelbėjo visiems sutiktiesiems, o šie jai padėjo laimingai susigrąžinti broliuką namo. (Pagal l. l.
Pasakojimo sandara (ekspozicija, veiksmo užuomazga, veiksmo eiga, kulminacija, atomazga, epilogas) - tai tam tikrų pasakojimo sudėtinių dalių (elementų) nuoseklus išsidėstymas kūrinyje - pasakojimo įvykių grandinė. Pvz.: Seniai seniai vienoje karalystėje gyveno...
Vienąsyk sumanė... Ėjo ėjo... Tik švyst! Tai bus atlygis... Ekspozicija [lot. expositio - išdėstymas, paaiškinimas] - tai pasakojimo pradinė dalis, kurioje supažindinama su pasakojimo pradinėmis aplinkybėmis ir pagrindiniais veikėjais. Pvz.: Kitąsyk buvo brolis.
Jis turėjo seserį Sigutę, labai gerą ir graži mergaitę. Gyveno juodu prie pamotės žiežulos, bet nežinojo ją esant ragana. (L. l. p. Veiksmo užuomazga - tai ypatingas pasakojimo įvykis, pakeičiantis pradines aplinkybes. Pvz.: Bet vieną kartą prireikė broliui išjoti į karą, į tolimas šalis, ir jo sesuo liko viena prie pamotės. (L. l. p.
Veiksmo eiga - tai pasakojimo įvykių seka. Pvz.: Ir pradėjo pamotė visaip Sigutę varginti... (L. l. p. Veiksmo kulminacija [lot. culmen - viršūnė] - tai aukščiausias pasakojimo įtampos taškas. Pvz.: Sigutė ėjo, įpuolė į duobę ir - sudegė. (L. l. p.
Veiksmo atomazga - tai pasakojimo dalis, kurioje išsprendžiamos problemos, išaiškėja paslaptys. Pvz.: - Bėk, žirgeli, kur kojos neša, kur akys mato, barstyk drabstyk raganos smegenėlius po visą pasaulį. (L. l. p.
Epilogas [gr. epilogos - epi... priešdėlis, reiškiantis buvimą ant, virš, šalia ko nors... ėjimą po ko nors, priedą, + logos - žodis] - tai baigiamoji pasakojimo dalis, kurioje trumpai informuojama apie tolesnį veikėjų likimą, ateities įvykius, pasekmes. Pvz.: Ir dabar žiemą, kada pasnigus gerokai šąla, sniegas žiba ant saulės. Tai - raganos smegenys. (L. l. p.
Tema - tai, kas kūrinyje vaizduojama svarbiausia. Pvz.: Pasaulio kūrimo sakmių: dangaus kūnų ir dievybių santykiai, Žemės, žmogaus, gyvūnų ir augalų sukūrimas, Žemės tvarka ir kt.
Senųjų tikėjimų sakmių: žmogaus susitikimai su mitinėmis dievybėmis, nepaprastomis būtybėmis, burtininkais, raganomis, nepaprastais reiškiniais ir kt. Padavimų: apie gamtos objektų (ežerų, upių, kalnų, akmenų...) kilmę, apie Lietuvos pilis ir piliakalnius, apie bažnyčias, apie Lietuvos vietovių vardų kilmę...
Problema - kūrinyje keliamas, numanomas ar sprendžiamas klausimas. Pasaulio kūrimo sakmių: pvz., kaip atsirado visata, žemė, dangus, žmogus, gyvūnai?
Senųjų tikėjimų sakmių: pvz., kaip elgtis susitikus nepaprastas būtybes ar susidūrus su keistais reiškiniais? Padavimų: pvz., kaip įminti ežerų, upių, kalnų, vietovių pavadinimų kilmės paslaptis?
Pagrindinė mintis - tai, kas kūriniu pasakoma ar suprantama perskaičius / išgirdus / pamačius svarbiausia. Pasaulio kūrimo sakmių: pvz., pasaulis sukurtas ir turi būti tvarkomas pagal dievų skirtas taisykles.
Senųjų tikėjimų sakmių: pvz., žmogus turi paklusti dieviškajai tvarkai, bet gali ir turi kovoti su piktosiomis jėgomis. Padavimų: pvz., viskas pasaulyje turi savo pradžią ir gali būti paaiškinama.
Patarlė - tai tradicinis išmintingas pasakymas, pamokymas, apibendrinimas. Paukštį plunksnos gražina, o žmogų - protas.
Priežodis - tai tradicinis taiklus pastebėjimas, trumpas komentaras. Atitiko kirvis kotą. Atbulas kaip vėžys. Aukštyn nenukrisi.
Maginiai pasakymai (senųjų tikėjimų maldelės, užkalbėjimai, užkeikimai, atkeikimai...) - tai iš senovės laikų paveldėti žodiniai burtai. Žemynėle žiedkele, pakylėk mūsų rankų darbus.
Mįslė - tai žodžiais poetiškai perkurtas realaus pasaulio vaizdas, kurį reikia įminti. Auksinis obuolėlis po žemę ritinėja. (Saulė.
Užaugo ant lauko be šaknų. Minklė - tai humoristinis žaidimas žodžiais ir netikėtu požiūriu į pasaulį. Kieno graž...
tags: #kokie #yra #jungiamieji #zodziai #kuriu #jungiamasis