Pasaulis užgniaužęs kvapą stebi Ukrainos ir Rusijos derybas, kuriose sprendžiama gerokai daugiau nei tik šių dviejų šalių likimas. Mūsų istorijoje taip pat buvo situacijų - ir daugiau, nei galbūt numanome, - kai prie derybų stalo priiminėti gyvybiškai svarbūs sprendimai.
Tarptautinėse derybose ypač svarbu, kas jas veda, - kiek tarp derybininkų yra profesionalių teisininkų, kiek jie išmano tarptautinę teisę, suvokia tekste panaudoto žodžio formos svarbą. Labai dažnai gali būti taip, kad tą patį tekstą viena pusė perskaito vienaip, o kita pusė - kitaip.
Kalbant apie tarpvalstybinius santykius ir tarpvalstybines derybas, jose priimtus dokumentus pasirašydavo arba prezidento, arba vyriausybės įgalioti asmenys. Pačių derybų metu visada aptariama, kieno bus parašas.
Istoriniai derybų pavyzdžiai
Paryžiaus taikos konferencija (1919 m.)
Turbūt pirmas Lietuvos išėjimas su savo derybine grupe tarpukario metais įvyko 1919 metų sausį. Tuo metu Lietuva dar tik kūrėsi. Mūsų - kaip ir kaimynių Latvijos, Estijos, kai kurių kitų besikuriančių valstybių atstovų, - neįleido prie pagrindinių derybų stalo. Todėl Lietuvos delegacija, vadovaujama premjero ir užsienio reikalų ministro profesoriaus Augustino Voldemaro, ir vadinama Lietuvos delegacija prie Paryžiaus taikos konferencijos. Ją, be ministro pirmininko, sudarė visa eilė pareigūnų, tarp jų ir JAV lietuviai.
Delegacijos pagrindinis tikslas buvo pasiekti Lietuvos tarptautinį pripažinimą de jure. To padaryti nepavyko. Pagrindinės didžiosios valstybės - Prancūzija, Italija, Britanija, Japonija, JAV - 1919-aisiais metais neturėjo plano, kaip sutvarkyti pokarinės Europos klausimą, o ir aiškaus plano dėl Rusijos ir Lenkijos santykių. Dalis Vakarų valstybių Lietuvą linko matyti kaip atsikuriančios Lenkijos valstybės dalį, o JAV laikėsi porevoliucinės Rusijos nedalomumo principo.
Nepripažintos valstybės, kurios dar nė nebuvo Europos žemėlapyje, delegacijai pavyko pasiekti, jog nustatant karą pralaimėjusios Vokietijos naująsias rytines sienas iš jos teritorinės sudėties būtų išimta šiaurinė Mažosios Lietuvos dalis su Klaipėda centre. Tai yra tai, ką mes vadiname Klaipėdos kraštu. Antras laimėjimas - išpopuliarintas pats Lietuvos valstybės terminas. Vardas. Žinia. Ir ne tik vardas, bet ir Lietuvos valstybingumo idėja.
Lietuvos derybų delegacijos pirmininkas A. Voldemaras, būdamas akademikas, istorikas, poliglotas, labai plačių pažiūrų žmogus, konferencijos metu vyriausybės vardu su Vakarų valstybėmis sutiko pasirašyti Tautinių mažumų apsaugos deklaraciją. Įsipareigojo, kad vyriausybė pripažins tautinių mažumų teises ir laisves. Vakarams buvo pasiųstas pozityvus signalas, kad pati dar tik ant kojų besistojanti Lietuvos valstybė, išsivaduojanti iš vokiečių ir rusų priklausomybės, žada būti demokratiška joje gyvenantiems kitataučiams. Tad A. Voldemaras, kaip politikas, diplomatas, ir visa jo delegacija pirmoje diplomatijoje misijoje pasirodė gana gerai.
Derybos su Lenkija (1920-1922 m.)
Tuo metu ėjo į pabaigą Lietuvos ir Lenkijos karas, Liucjano Želigovskio akcija - invazija į pietryčių Lietuvą, į Vilnių. 1920 metų lapkritį Lietuvos kariuomenei ties Širvintomis ir Giedraičiais pavyko lenkus sustabdyti, ir 29 dieną Kaune tarp Lietuvos ir Lenkijos pasirašytos paliaubos, sustabdyti karo veiksmai. Lietuvos kariuomenė pajėgumų ginklu susigrąžinti Lenkijos užgrobtas teritorijas neturėjo. Vakarų pozicija buvo neaiški.
Taip gimė dvi strategijos: arba pradėti derybas su Lenkijos vyriausybe Varšuvoje ar net su L. Tiesioginių derybų su L. Želigovskiu idėją daktaro K. Derybos prasidėjo 1921 metų pavasarį ir truko iki Kalėdų. Buvo du etapai - Briuselyje ir Ženevoje. Abu raundai baigėsi nuliniu rezultatu, nes šalys negalėjo rasti jokio bendro sutarimo.
Iš Varšuvos atvykusi delegacija lietuviams iš karto pareiškė, kad turi derėtis tiesiogiai su L. Želigovskiu, nes Lenkija nepripažino esanti konflikto šalis ir užėmė tarpininko poziciją, Tautų Sąjunga taip pat tarpininkai. O tuometė Lietuvos vyriausybė nerado drąsos pradėti su juo tiesiogines derybas, tikėdama, kad tarptautinės organizacijos, matydamos akivaizdžią neteisybę Lietuvos atžvilgiu, palaikys jos interesus ir stebuklingu būdu privers Lenkiją atitraukti L. Želigovskio dalinius iš pietryčių Lietuvos ir Vilniaus. Šis įsitikinimas absoliučiai nepasiteisino.
Ir kadangi Lietuvos vyriausybė derybas su L. Želigovskiu iš principo atmetė, viskas baigėsi tuo, kad 1922 metų pavasarį Lenkijos vyriausybė, susitarusi su L. Vilnius tapo eiliniu Lenkijos provincijos miestu, o pietryčių Lietuva - eiline jos teritorija. Derėtis nebeliko galimybių. Taip Lietuva juridiškai ir politiškai pralaimėjo Vilniaus krašto bylą. Prapylė „sausai“ ir totaliai.
Derybų delegacijos pirmininkas buvo premjeras Ernestas Galvanauskas. Delegacijai taip pat priklausė Mykolas Sleževičius, Šimšonas Rozenbaumas, visa eilė kitų žymių asmenų. Bet tarp jų nebuvo aiškios vienybės. Didelė dalis derybininkų nebuvo patenkinti E. Galvanausko veikla. Ypač delegacijos vadovo silpnumas išryškėjo prie apvalaus stalo. Delegacijos nariai ėmė pastebėti, jog prireikus kalbėti delegacijos vardu, pirmininkas sutrikdavo.
Derybos su Vatikanu (1922-1927 m.)
Derybos su Vatikanu vyko apie penkerius metus - su pertrūkiais, vangios. Derybininkai keitėsi. Iki pat 1927-ųjų rudens šalių santykių taip ir nepavyko sureguliuoti. Pagrindinė priežastis turbūt buvo ta, kad 1925 metais Lenkija su Šventuoju Sostu pasirašė konkordatą ir pagal jį Vilnius ir pietrytinė Lietuva tapo Lenkijos bažnytinės provincijos dalimi. Lietuva buvo tuo nepatenkinta. Derybos visiškai nutrūko, kilo skandalas. Lietuva Vatikano pasiuntinį Lietuvoje paskelbė persona non grata. Nuo 1925-ųjų vasaros iki 1926 metų pabaigos Lietuvos ir Vatikano politiniai, diplomatiniai santykiai buvo visiškoje pelkėje.
1927 metų rudenį premjeras ir užsienio reikalų ministras A. Voldemaras vyko su vizitu į Romą. Jis susitiko su Italijos duče Benitu Musoliniu. Diplomatinės audiencijos metu A. Voldemaras iškėlė idėją pasirašyti Lietuvos ir Vatikano konkordatą. Popiežius buvo modernus, šiuolaikiškas žmogus ir sutiko su siūlymu. Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Pietras Gasparis su A. Voldemaru pradėjo derybas.
A. Voldemaras turėjo savų privalumų. Jis laisvai kalbėjo prancūziškai, itališkai, skaitė ir kalbėjo lotyniškai - kalbinių barjerų nebuvo. Teisine prasme bent jau teoriškai buvo pasirengęs. Jis buvo suktas, egoistas, bet mokėjo prisitaikyti prie oponento. Per tas dvi dienas jis pradėjo derybas ir dėl kardinolo skyrimo Lietuvai. Paskutinį lietuvių kilmės, iš Lietuvos kilusį kardinolą, kuris skirtas Lietuvai, Šventasis Sostas buvo skyręs tik XVI amžiuje! Antruoju tapo Vincentas Sladkevičius - 1988 metais. Tarpukariu Šventasis tėvas būtų skyręs kardinolą, bet paaiškėjo, kad lietuvių tarpusavio pavydas buvo didesnis negu valstybiniai interesai.
Vatikane buvo tik pasirašytas konkordatas, kuris taip pat - laimėjimas. Tekstas gana profesionalus, nuoseklus, dalykiškas. A. Voldemaras su P. Gaspariu pačiame tekste rado formuluotę pasakyti, kad jeigu ateityje tarptautinė organizacija arba didžiosios valstybės pakeis savo nusistatymą dėl Vilniaus krašto juridinės priklausomybės, Šventasis Sostas jį taip pat priims.
Ultimatumai Lietuvai (1938-1940 m.)
Tarpukariu Lietuva sulaukė net trijų ultimatumų. Pirmiausia buvo 1938 metų kovo 17-osios Lenkijos ultimatumas (reikalaujantis užmegzti diplomatinius santykius ir tokiu būdu de facto pripažinti Vilniaus kraštą Lenkijai). Ten vietos deryboms nepalikta - buvo nurodyta data, iki kada ultimatumas turi būti priimtas. Antrasis ultimatumas buvo žodinis, pasakytas 1939 metų kovo 20 dieną.
Derybos praktiškai nevyko ir 1940 metų birželio 14-15 dienomis. 14-osios vakare, 10 valandą, Viačeslavas Molotovas įteikė ultimatumą. Laiko buvo duota iki 9 valandos ryto - iš viso vienuolika valandų. Žinome, kas įvyko tą naktį. Paskutiniame posėdyje prezidento poziciją, kad reikia bent simboliškai pasipriešinti ir Vyriausybei vykti į politinę emigraciją, kad būtų viešai pasauliui ir rusams deklaruotas protestas, palaikė tik du ministrai iš devynių.
Derybos tarp Rusijos ir Ukrainos (2022 m. ir vėliau)
Nuo 2022 m. vasario 24 d., kai Rusija pradėjo plataus masto karinę invaziją į Ukrainą, diplomatinės pastangos siekti taikos buvo nuolat lydimos karinių veiksmų eskalacijos. Gegužės 15 d. tikėtasi, kad į derybas atvyks Rusijos ir Ukrainos vadovai - Vladimiras Putinas ir Volodymyras Zelenskis, tačiau paskutinėmis dienomis paaiškėjo, kad ne visi planuoti dalyviai atvyks. Oficialiai patvirtinta, kad JAV prezidentas Donaldas Trampas nedalyvaus Turkijoje vykstančiose derybose.
Oficiali Rusijos delegacija jau atvyko į Stambulą. Tai patvirtino Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova, pabrėždama, kad delegacija „yra pasirengusi rimtam darbui“. Rusija nusprendė grįžti prie vadinamojo „Stambulo formato“, kuris buvo aptartas dar 2022 m. pradžioje. Dar tada buvo siūlyta, kad Donbaso teritorijos būtų sprendžiamos prezidentų lygmenyje. Nepaisant iššūkių, diplomatinės viltys nėra visiškai prarastos.
Ukrainos politikas, panoręs likti anonimu, teigia, kad jo šalis nemato asmeninio V.Putino suinteresuotumo derybomis, be kurio šalys negali aptarti karo veiksmų nutraukimo.
Gegužės 15-osios Rusijos ir Ukrainos derybos Turkijoje galėjo tapti svarbiu geopolitiniu įvykiu, galėjusiu net lemti tolimesnę karo eigą. Naktį prieš derybas, gegužės 15-ąją, Rusija surengė didelio masto dronų ataką prieš Ukrainą. Kaip pranešė Ukrainos oro pajėgų atstovai, buvo paleista 110 smogiamųjų dronų „Shahed“, iš kurių 62 buvo numušti, tačiau kiti padarė reikšmingos žalos Sumsko, Dnepropetrovsko, Poltavos, Kijevo ir Ivano-Frankivsko regionuose.
Kremliaus reikalavimai ir vis intensyvėjantis Rusijos pajėgų judėjimas Ukrainos teritorijoje rodo, kad apčiuopiamų rezultatų tikėtis ir po antrojo derybų raundo neverta.
Derybininkų komandos
RUSIJOS DELEGACIJA:
- Delegacijos vadovas - Vladimiras Medinskis, prezidento padėjėjas
- Leonidas Sluckis, Valstybės Dūmos Tarptautinių reikalų komiteto pirmininkas
- Aleksandras Fominas, gynybos ministro pavaduotojas
- Andrejus Rudenka, užsienio reikalų ministro pavaduotojas
- Borisas Gryzlovas, Rusijos ambasadorius Baltarusijoje
UKRAINOS DELEGACIJA:
- Delegacijos vadovas - Davidas Arachamija, V.Zelenskio partijos „Tautos tarnas“ frakcijos lyderis
- Oleksijus Reznikovas, gynybos ministras
- Mychailo Podoliakas, Prezidento kanceliarijos vadovo patarėjas
- Nikolajus Točickis, užsienio reikalų ministro pavaduotojas
- Rustemas Umerovas, nepartinis Ukrainos parlamento narys
- Andrejus Kostinas, advokatas, Ukrainos parlamento narys, partijos „Tautos tarnas“ atstovas
Incidentai derybų metu
Remdamasi pokalbiais su trimis šaltiniais iš abiejų konflikto pusių, „Agenstvo“ išsiaiškino dramatiškas derybų detales. Kovo 5 d. žuvo vienas iš Ukrainos derybininkų - buvęs bankininkas ir finansininkas Denisas Kirejevas. Teigiama, kad jį nužudė Ukrainos specialiosios pajėgos po to, kai kontržvalgybos pareigūnai užfiksavo jo kontaktus su rusais. Tačiau vėliau Ukrainos valdžios institucijos paneigė versiją apie D.Kirejevo išdavystę, teigdamos, kad jis vykdė specialią misiją, kurios metu žuvo.
Kovo mėnesį iš delegacijos laikinai pasitraukė Aukščiausiosios Rados deputatas Rustemas Umerovas. Jis buvo apnuodytas Kyjive, bet išgyveno ir dabar jaučiasi gerai, sakė trys abiejų pusių pašnekovai. Ukrainos valdžios institucijos atlieka uždarą incidento tyrimą, teigia Ukrainos pašnekovas.
Tuo tarpu „Wall Street Journal“ paskelbė, kad oligarchas R.Abramovičius ir Ukrainos taikos derybininkai po susitikimo sostinėje Kyjive kovo pradžioje patyrė įtariamo apnuodijimo simptomus. R.Abramovičiui ir mažiausiai dviem aukšto rango Ukrainos delegacijos nariams pasireiškė tokie simptomai kaip „paraudusios akys, nuolatinis ir skausmingas ašarojimas“.
„Bellingcat“ duomenimis, trys žmonės, dalyvavę derybose naktį iš kovo 3 į 4 d. Ukrainos teritorijoje, kitą dieną pajuto apsinuodijimo simptomus, tarp kurių buvo raudonos akys, nuolatinis ir skausmingas ašarojimas, veido ir rankų odos lupimasis.
Pasak jo, R.Abramovičius po įtariamo apnuodijimo buvo kelioms valandoms praradęs regėjimą. R.Abramovičius kartu su kitu derybininku Ukrainos parlamento nariu Rustemu Umerovu, rašo „The Guardian“, pasijutę blogai išvyko į Lenkiją, o vėliau į Stambulą, kur jiems buvo suteikta medicininė pagalba.
Svarbu pralaužti Rusijos gyventojų informacinį burbulą.
Ekspertas pastebėjo, kad dabar itin svarbi Vakarų iniciatyva pralaužti Rusijos informacinį burbulą ir pasiekti šios šalies gyventojus, kurie vis dar nežino, kas iš tiesų vyksta Ukrainoje, Kremliui toliau skleidžiant propagandą ir ribojant prieinamumą prie socialinių tinklų.
„Ko gero, sankcijų aprėptis, kuri yra nepalyginama su niekuo, ką mes esame matę anksčiau, turi potencialą parodyti Rusijos gyventojams arba bent jau paskatinti juos susimąstyti, kodėl tai vyksta ir ar iš tikrųjų visas pasaulis yra toks, kokį bando pristatyti Kremlius, o gal problemos, klaidos, neteisingi sprendimai yra ir mūsų šalies problema“, - svarstė L.Kojala.
