Kiekvienas sodininkas ar namo savininkas svajoja apie kiemą, kuris ne tik džiugintų akį, bet ir taptų ramybės oaze, atskirta nuo gatvės triukšmo ar kaimynų žvilgsnių. Nors gėlės ir krūmai suteikia spalvų bei tekstūros, būtent medžiai yra sodo „skeletas”. Jie formuoja erdvę, suteikia pavėsį karštomis vasaros dienomis ir sukuria vertikalius akcentus, be kurių kraštovaizdis atrodytų plokščias ir nebaigtas. Tinkamai parinkti dekoratyviniai medžiai gali visiškai transformuoti sklypą, paverčiant jį prabangiu parku ar jaukiu miško kampeliu, tačiau norint pasiekti įspūdingą rezultatą, neužtenka tiesiog nusipirkti gražų sodinuką. Prieš skubant į medelyną, būtina atlikti namų darbus.
Dažniausia klaida, kurią daro pradedantieji, yra augalų pasirinkimas tik pagal jų išvaizdą žydėjimo metu, neatsižvelgiant į augimo sąlygas. Į ką atkreipti dėmesį renkantis spygliuočius 15 arų sklypui:
- Atsparumas šalčiui: Lietuva patenka į 5-6 atsparumo zonas. Egzotiški augalai, puikiai augantys Pietų Europoje, mūsų žiemomis dažnai apšąla arba žūsta.
- Drėgmės lygis: Jei jūsų sklype gruntiniai vandenys aukštai, venkite giliašaknių medžių arba tų, kurie nepakenčia užmirkimo (pvz., dauguma pušų).
- Apšvietimas: Įvertinkite, kiek saulės gaus pasirinkta vieta.
Šiuolaikiniai sklypai dažnai yra nedideli, 4-6 arų ploto, todėl milžiniškas ąžuolas ar liepa čia tiesiog netilptų.
Štai keletas idėjų, kaip papuošti savo 15 arų sklypą spygliuočiais:
Kad kiemas neatrodytų nykiai žiemą, būtina įterpti visžalių augalų:
- Korėjiniai kėniai (Abies koreana): Nedideli, lėtai augantys medžiai, kurių skiriamasis bruožas - violetinės spalvos kankorėžiai, augantys vertikaliai į viršų.
- Serbinės eglės (Picea omorika): Viena geriausių eglių rūšių miestui.
- Kalninės pušys (Pinus mugo): Nors tai dažniau krūmai, formuojant (genint ūglius) galima išgauti medelio, primenančio bonsą, formą.
Kalninės pušys (Pinus mugo)
Skiepyti augalai turi ribotą augimo aukštį - auga tik jų laja, o kamienas lieka tokio paties aukščio, koks buvo įsigyjant:
- Svyruoklinis maumedis (Larix decidua ‘Pendula’): Puikus akcentas, kurio šakos krenta žemyn kaip krioklys.
- Rutulinis klevas (Acer platanoides ‘Globosum’): Formuoja idealiai apvalią lają be jokio genėjimo.
- Koloninis ąžuolas (Quercus robur ‘Fastigiata’): Auga kaip kolona, šakos kyla stačiai į viršų.
Net pats brangiausias medis neaugs, jei bus pasodintas netinkamai. Procesas prasideda nuo duobės paruošimo. Duobė turi būti bent du kartus platesnė už šaknų gumulą, bet ne gilesnė. Labai svarbu neužkasti šaknies kaklelio (vietos, kur kamienas pereina į šaknis). Iškastą žemę rekomenduojama pagerinti kompostu, tačiau nereikėtų berti grynų mineralinių trąšų tiesiai ant šaknų - tai gali jas nudeginti. Geriau naudoti lėto veikimo trąšas arba tręšti tik augalui prigijus. Pasodinus būtina gausiai palaistyti ir suformuoti „lėkštę” aplink kamieną, kad vanduo nenubėgtų į šalis.
Medžius, auginamus konteineriuose (vazonuose), galima sodinti visą sezoną - nuo pavasario iki vėlyvo rudens, svarbu užtikrinti laistymą. Pavėsį puikiai toleruoja kukmedžiai (Taxus), skroblai (Carpinus) bei kanadinės cūgos (Tsuga canadensis). Pirmąsias 2-3 žiemas jautresnius medžius rekomenduojama aprišti agroplėvele arba eglišakėmis. Svarbu apsaugoti ne tik lają, bet ir šaknis - tam naudojamas storas durpių arba mulčio sluoksnis.
Norint, kad medis atrodytų ne kaip laukinis augalas, o kaip landšafto dizaino elementas, dažnai reikalingas formavimas. Tai ne tik sanitarinis genėjimas, šalinant nudžiūvusias šakas, bet ir meninė kūryba. Vis labiau populiarėja „Niwaki” stilius (dažnai vadinamas sodo bonsais), kai paprasti augalai, tokie kaip pušys, kadagiai ar kukmedžiai, formuojami suteikiant jiems debesėlių ar pagalvėlių formas. Net ir paprastas lajos praretinimas gali išryškinti gražią kamieno bei šakų struktūrą, pagerinti oro cirkuliaciją lajoje ir sumažinti ligų riziką. Pavyzdžiui, dauguma dekoratyvinių obelų ar slyvų atrodo žymiai elegantiškiau, kai pašalinamos apatinės šakos ir suformuojamas aiškus kamienas.
Niwaki stiliaus augalai
Yra sakoma, kad gera pradžia - pusė darbo, tad ir sodo įsirengimą reikėtų pradėti ne nuo augalų pirkimo (vaismedžiai, dekoratyviniai augalai ir medeliai), bet nuo sodo ir želdynų planavimo bei projektavimo. Šį darbą puikiai gali atlikti profesionalus kraštovaizdžio dizaineris, bet jei jau nusprendėte, kad viską darysite patys, tai duosime jums keletą patarimų. Na, o kai turėsite planelį ar projektą tada galėsite pradėti sklypo apželdinimą.
Sodo ir želdynų planavimo patarimai
Pirmas žingsnis - nustatyti sklypo dydį ir kas jį supa. Didelis sklypas prasideda nuo 12 arų ir jis dažniausiai būna laukuose arba apsuptas mišku. Šiose vietose susiduriama su gamtos iššūkiais: sausra, užmirkimu, vėju, dideliais medžiais, nelygiu reljefu, prastu dirvožemiu. Šių veiksnių įtaką mūsų augalams galime sumažinti, jei laikysimės tam tikrų taisyklių. Kraštovaizdžio dizaineris prieš projektuodamas želdynus stengiasi išnagrinėti vietovę, jos mikroklimatą ir pagal tai parenka augalus ir jų vietą želdyno plane.
Antras žingsnis - stiliaus pasirinkimas. Nesvarbu ar sklypo želdinimo projektą ruoš kraštovaizdžio dizaineris ar jūs pats, bet antras žingsnis būtų nuspręsti, koks želdynų išdėstymo stilius jums artimesnis: geometrinis ar laisvų formų. Tuo remiantis bus galima plane braižyti formas arba laisvas linijas, kuriose bus susodinti augalai ar atskirtos tam tikros zonos.
Geometrines figūras atkartojančiame stiliuje dominuoja tiesios linijos, kurios želdynams suteikia tvarkos. Toks stilius labai populiarus ir jis atsikartoja net daržo zonoje, kai yra įrenginėjamos taisyklingų formų pakeltos lysvės. Tokios lysvės priduoda tvarkos ir visiškai neprimena tradicinio daržo. Jos taip išpopuliarėjo, kad jas jau pradedama įrenginėti net reprezentacinėje zonoje.
Laisvų formų stiliui būdingai tai, kad nėra griežtų linijų, vien tik lengvos ir laisvos formos. Toks stilius labai pamėgtas tų, kurie savo kieme mėgsta sodinti daugiamečius augalus ir iš jų formuoti „Olandišką bangą“. Tokie želdynai tikrai džiugina akį, bet jei į juos įtrauktume šiek tiek vaismedžių, gal kai kur pasodintume uogakrūmių, kuriuos labai mėgsta vaikai, tai gėlynas pavirstu sodu, o sodas - gėlynu. Jokių suvaržymų šiame stiliuje nėra, tad galite laisvai eksperimentuoti.
Trečias žingsnis - vietos parinkimas augalams. Jei sklypas tarp miškų, tai pagalvokite ir apie tai, kad iš visų pusių gali kristi šešėlis. Dalinis šešėlis, kaip ir šviesa, yra būtini augalams, bet šiuo atveju saulės šviesa yra sukoncentruota tik į sklypo vidurį. Esant medžių apsuptyje nebijokite ūkinei zonai paskirkite sklypo vidurį. Be to, miške būna visai kitoks mikroklimatas ir vasarą čia vėsiau, tad sodinkite augalus ten, kur daugiau saulės ir šilumos.
Ketvirtas žingsnis - dirvožemio gerinimas. Šalia miškų žemė būna prastesnė, nes iš jos daug maisto medžiagų pasisavina ten augantys dideli medžiai. Patarimas būtų toks: apsižvalgykite, kokius medžius matote aplink savo sklypą. Jei vyrauja ąžuolai, liepos, klevai, tai jūsų dirvožemis yra tinkamas augalams. O jei pas jus sklype vyrauja alksniai, asiūkliai, viksvinės žolės, tai tokį dirvožemį reikės pagerinti. Tokiu atveju reikės iškasti didesnes duobes ir jas papildyti derlingu dirvožemio mišiniu, kuriame jauni augalai galės įsitvirtinti. Šį mišinį reikia paruošti pagal augalo poreikius ir savybes, tad prieš sodindami pasidomėkite.
Penktas žingsnis - apsauga nuo žvėrių. Pagalvokite apie tvoras, kurios apjuostų jūsų sklypą. Jei vis dėl to jų nenorite, tai galite auginti gyvatvores. Pabodo tujų gyvatvorės? Tai rinkitės koloninius augalus arba medlievas, kurias formuojant špaleriais arba „U“ forma gausime ne tik dekoratyvų vaizdą, bet mėgausimės ir derliumi. Tik čia iškyla problema, kad šiuo derliumi teks dalintis su miško žvėreliais. Nepamirškite, kad pomedžius yra sunku pjauti su vejapjove ar nuolat mulčiuoti, tai juos galite apsodinti dekoratyviais daugiamečiais arba valgomais augalais, pavyzdžiui, žemuogėmis.
Šeštas žingsnis - vėjų barjerų planavimas. Miškuose problemos su vėju retos, bet turint sklypą laukuose dažnai susiduriama su stipriais vėjais. Lietuvoje dažniausiai vyrauja šiaurės vakarų arba vakariniai vėjai, kurie gali pridaryti nemažai žalos jūsų augalams. Didelė klaida, kai manoma, jog pasodinus keletą didelių medžių vėją sustabdysime. Tai nėra tiesa, nes vėjas tada atsimuša lyg į sieną ir nuo žemės pakyla didelis gūsis, kuris pridaro dar daugiau žalos. Geriau daryti vėjo barjerus iš augalų, kai jie susodinami šachmatiškai. Išorinėje sklypo pusėje parinkite žemesnius ir šalčiams atsparesnius krūmus (medlievas, šaltalankius), o už jų galite sodinti ir didesnius medžius. Toks sodinimo būdas apsaugos jautresnius augalus sklypo viduje (gervuoges, vaismedžius, šilauoges).
Septintas žingsnis - įsirenkite laistymo sistemą. Laistymo sistema, ne tik aprūpins vandeniu jūsų augalus, bet ir sutaupys jūsų laiko. Turint sklypą laukuose tai padaryti būtina, nes čia saulės poveikis yra stipresnis, ypač jei ilgą laiką nėra kritulių. Dažnai klaidingai manoma, kad laistymo sistemos brangiai kainuoja ir jos sunaudoja daug vandens. Jūs perkate savo laisvą laiką, o vanduo augalams tiekiamas lašaliniu arba dulksnos principu, tad tikrai jo sąnaudos nebus didesnės nei laistant patiems. Be to, turėdami laistymo sistemą ir išvykę ilgesniam laikui, neturėsite ieškoti pagalbininkų, kurie palaistytų jūsų augalus.
Jei jūsų šlaitas statesnis nei 30 laipsnių, tai jį reikėtų terasuoti. Terasos padės sustabdyti dirvožemio eroziją, geriau įšildys dirvos paviršių, o jums bus lengviau ir paprasčiau sodinti ir prižiūrėti augalus. Terasavimo metu įrengiamos didelius laiptus primenančios terasos, kurių plokštumose jau galima sodinti augalus. Viršutinėje terasoje, kurioje tenka daugiausiai šviesos, rekomenduojama sodinti vaiskrūmius, nes jie nėra aukšti ir nekris šešėlis žemiau augantiems augalams. Vidurinėse terasose galima auginti daržoves ar net įsirengti pakeltas lysves. Žemesnėje terasoje rekomenduojama sodinti vaismedžius, nes jie bus aukštesni ir gaus pakankamai saulės šviesos, kurios reikia derliui subrandinti. Pačioje apačioje, kur mažiausiai šviesos geriausia sodinti dekoratyvius augalus, kurie gali pakęsti ūksmingas ir drėgnas vietoves.
Terasavimas
Jei pas jus šlaitas yra į rytų pusę ir jis status, tai įsirenkite terasas ir sodinkite taip, kaip ant pietinio šlaito. Rytų pusėje augantys augalai nebus nudeginti kaitrios vasaros saulės, o ir šviesos užteks tiek dekoratyviems, tiek valgomiems augalams auginti.
Augalų sodinimas vakariniame šlaite turi problemų, nes Lietuvoje vyrauja vakarų arba šiaurės vakarų vėjai, kurie pridaro nemažai žalos. Taip pat, šios pusės šlaitą saulės apdovanoja spinduliais labai trumpą laiką. Dažnai rekomenduojama išvis nieko nesodinti ant šios pusės šlaitų, bet jei turite noro pabandyti, tai įsirengę terasas jose auginkite mažiau jautrius augalus, kurie pripratę prie Lietuvos klimato (obelys, kriaušės, slyvos).
Lietuvoje labai sunku rasti didelius sklypus, kurių reljefas būtų natūraliai lygus. Reljefo įdubimas gali būti sulyginamas, bet norint atskleisti sklypo unikalumą kartais pasirenkama želdinti jau esamomis sąlygomis (daubose). Būtina įsiminti, kad daubose visai kitoks mikroklimatas, nes čia dažnai užsilaiko rūkas, drėgmė arba būna aukšti gruntiniai vandenys. Retas augalas pakenčia tokias sąlygas, tad norint auginti beveik visus augalus reikės tam tinkamai pasiruošti.
Yra toks sodinimo būdas, kai augalai sodinami į dirbtinai suformuotas kalveles. Jos formuojamos ant jau esamo grunto supilant sluoksnį drenažo (tai gali būti smėlis) ir 0,5 m aukščio kalvelę kompostinės žemės ar durpės. Rekomenduojama kalveles pasiruošti iš rudens, nes per žiemą jos apie 30 proc. gali sukristi. Taip pasodinti augalai neužmirks, nes jų šaknys nesieks grunto. Tokiu būdu galima sodinti ir šilauoges, nes jums nereikės kasti didelių duobių, o kalveles suformuosite iš rūgščių durpių. Erozijai ir piktžolėtumui sumažinti mulčiuokite. Tam galite panaudoti šiaudus, nuojautą žolę, kartoną, žievę, grikių lukštus ar net lapus. Rūgščiamėgiams augalams (šilauogėms ir rododendrams) labai patinka ąžuolo lapų mulčas.
Šis sodinimo būdas tinka ir tiems, kurie turi labai molingą arba prastą dirvožemį. Tada galite visus augalus sodinti į kalveles, tik parinkite tam augalui reikalingą žemių substratą.
Didelio sodo planavimas. Nuo ko pradėti ir į ką atkreipti dėmesį.
Sklype itin įspūdingai atrodo įmantrių formų dekoratyvūs spygliuočiai, džiuginantys akį žaluma ne tik šiltuoju metų laiku, bet ir žiemą. Pasak šeimininkės, puskiparisius, tujas, kadagius galima genėti kaip tik širdis geidžia visą laiką, kol jie auga. Genimi medeliai užima mažiau vietos, o ir formuoti jų „stilių“ smagu. Ar reikia ypatingo išmanymo? Botanikė tvirtina, kad ne, užtenka atidžiai stebėti augalą, pašalinti nudžiūvusias, saulės nudegintas ar netvarkingai želiančias šakeles.
Kiekvienas augalas turi galimybę atskleisti savo žavesį, dekoratyvumą, nes šeimininkė juos kruopščiai išdėsčiusi nuo žemiausių iki aukščiausių, todėl visi puikiai matomi. Na, o jei dėl kokių nors priežasčių prapuola kaimynų gausybėje ar, atvirkščiai, ima šiuos užgožti, Teresė ieško jiems naujos - tinkamesnės vietos. Taip gėlynas nuolat kinta ir niekuomet nepabosta.
Alpinariume tinka auginti tik tuos medžius ar krūmus, kurie nemeta didelio šešėlio. Todėl originaliai nugenėtas kadagys ne tik tapo pagrindiniu šio gėlyno akcentu, bet ir netrukdo mėgautis saule aplinkiniams augalams. Kaip pasakoja Teresė, ji neprisiriša prie augalų - susirgusius ar skurstančius keičia dekoratyvesniais. Juk augalai turi būti naudingi - ne pinigine prasme, bet kad jais grožėdamiesi ir rūpindamiesi patirtume malonumą, pajustume gyvenimo džiaugsmą, atgautume jėgas.