Šiame straipsnyje panagrinėsime Vieningosios darbo sąjungos (VDS) narių veiklą ir likimus. Tai buvo organizacija, kuri siekė sukurti laisvą ir nepriklausomą Lietuvą okupacijos sąlygomis.
Lietuvos politinis žemėlapis
VDS Organizacijos Tikslai ir Veikla
VDS organizacija turėjo savo veiklos programą ir įstatus. Programoje buvo numatyti jos uždaviniai okupacijos sąlygomis ir ateičiai, kai Lietuva taps nepriklausoma. Galutinis organizacijos tikslas - sukurti laisvą, nepriklausomą ir demokratinę Lietuvą.
Okupacijos sąlygomis organizacija turėjo į savo veiklą įtraukti daugiau studentų, inteligentų ir vykdyti ideologinę kovą, kurios galimybės, deja, buvo gana ribotos. Viena tos ideologinės kovos priemonių buvo pogrindžio spauda. Šiam tikslui organizacija užmezgė ryšį su Kęstučio apygardos kovotojais.
VDS organizacijos įkūrėjai ir branduolys buvo vienuolika Ariogalos gimnazijos pirmosios laidos vaikinų, studijavusių Vilniaus ir Kauno aukštosiose mokyklose. Kiti šeši į VDS veiklą įsitraukė vėliau.
VDS Narių Areštas ir Teismas
Vyr. 1952 m. gruodžio 23-27 dienomis vyko uždaras teismo posėdis. išskyrus formaliai dalyvavusius tris advokatus, buvo KGB karininkai. Bet tribunolo nuosprendis visiems šešiolikai buvo vienodas: 25 metus kalėti ir 5 metams atimtos piliečio teisės.
Šitaip 1953 m. pradžioje šešiolika jaunuolių pradėjo ilgą ir sunkų 25 metų kelią Gulage. Nemažai visiems teko patirti bado, sunkaus fizinio darbo ir pažeminimų. 1955 metais VDS bylą peržiūrėjo ir keliems studentams bausmę sumažino iki 5-6 metų, o kitiems - iki 10 metų. Tų pačių metų pabaigoje akivaizdžiai išryškėjo Gulago irimo požymiai. 1956 metais TSRS AT Prezidiumo komisijos peržiūrėjo visų politinių kalinių, taigi ir VDS narių, bylas.
Ne visiems sugrįžusiems iš lagerių buvo lemta baigti aukštąjį mokslą - sovietiniai organai visaip kliudė. Įvairiai susiklostė VDS narių likimai. VDS narių veikla, be abejo, įnešė tam tikrą indėlį į tautos pasipriešinimo kovą su pavergėjais. Jų asmeninė auka nebuvo beprasmė. Nepriklausomybės atkūrimo sulaukė penkiolika narių, kurių gyvenimas vienaip ar kitaip buvo suluošintas.
Neįtikėtinai siaubingas sovietinių partizanų gyvenimas. Vermachto generolo apreiškimai. Antrasis pasaulinis karas.
Gulago žemėlapis
VDS nariai buvo nuteisti už tai, kad organizacijos tikslas buvo tarybinės valdžios nuvertimas ir kapitalistinės santvarkos atkūrimas su užsienio imperialistinių valstybių pagalba. Organizacijos vadovui arešto metu 1952 m. buvo 21-eri. Jis buvo Vilniaus universiteto ketvirtojo kurso studentas. Už tokį baisų nusikaltimą Sovietų Sąjungos Pabaltijo pasienio apygardos karo tribunolo kolegija nuteisė kalėti dvidešimt penkerius metus ir penkeriems metams atėmė piliečio teises.
Bolševikai, remdamiesi marksizmo dogmomis, teigdavo, jog jų santvarkos priešai dažniausiai esą turtuoliai, išnaudotojai, pasisavinantys darbo žmonių sukurtas vertybes. Kitaip sakant, tai klasiniai priešai. Abu jo tėvai kilę iš daugiavaikių valstiečių šeimų, gyvenusių netoli Raseinių. Sudėję tai, ką gavo iš savo tėvų, ir paėmę banko paskolą apie 1930 m., jie nusipirko netoli Ariogalos iš dvarininko 16 ha dirbamos žemės.
Štai ištrauka iš saugumiečių ataskaitų: “Klasė gyveno kažkokį ypatingą gyvenimą. Klasėje nebuvo nė vieno komjaunuolio, ir, kas joje darėsi, niekas negalėjo žinoti. Mokytoja Ona Morkūnaitė veda priešišką darbą, atitraukdama mokinius nuo komunistinio auklėjimo. Tarkim, jei sužinojo, kad kas nors iš mokinių padavė pareiškimą stoti į komjaunimą, tai O. Morkūnaitė aplanko šio mokinio tėvus. Po tokio vizito mokinys į komjaunimą jau nebenori. Morkūnaitė ištekėjo už direktoriaus P. Grigaičio, kuris politiniame ir visuomeniniame gimnazijos gyvenime nedalyvauja ir vengia visokių įpareigojimų. Ariogalos vidurinėje mokykloje tarp dėstytojų yra netarybinių žmonių”. Jose paminėti ir kiti geriausi mokyklos mokytojai: M. Gerbinis, M. Gerbinienė, D. Digrys, M. Galinienė, A. Galinis.
1949 m. Ariogalos gimnazija išleido pirmąją abiturientų, tarp kurių buvo ir organizacijos vadovas, laidą. Sako, dėl tuometinės apskrities švietimo skyriaus aplaidumo negauta atestatų ir jiems įteikė tik baigimo pažymėjimus. Šių pažymėjimų aukštosios mokyklos nepripažino, ir be reikalo mynėme jų slenksčius. Vis dėlto prieš pat stojamuosius egzaminus atestatus gavome. Išlaikė egzaminus į Vilniaus universitetą.
Tais pokario metais daugelis gyveno skurdžiai. 1944 m frontas sudegino visus trobesius. O čia dar šeimos galvos nėra. Išvažiavus studijuoti už 200 km nuo namų, reikėjo ne tik apie mokslą galvoti, bet ir apie pragyvenimą.
Dar vaikystėje patyręs nelengvą kaimo žmonių dalią, svajojau, kaip ją palengvinti. Pradžioje manė, jog tereikia sukurti, kaip dabar vadintume, apsaugines priemones, kad ražienos nebadytų kojų, o kraunami šiaudai - rankų ir veido, kad kuliant nereikėtų kasti pelų ir kvėpuoti dulkėmis. Vėliau įsitikinau, kad yra ir kitokių problemų. Neretos buvo varžytinės, nemaža invalidų elgetavo, brangiai kainavo mokslas, sunku buvo realizuoti žemės ūkio produkciją.
Visiškai suprantama, kad Lietuvos valstybėje per trumpą laiką negalėjo būti išspręstos visos socialinės problemos. 1940 m sovietų armijai okupavus Lietuvą, visi pamatėme, kad iš tikrųjų nėra nei darbo žmonių valdžios, nei demokratijos, nei lygybės. Begėdiškas bolševikų melas buvo priemonė užsienio gyventojų palankumui įsigyti. Vadinamosios liaudies valdžios tikrasis veidas išryškėjo kad ir išdraskant žemės ūkį.
Apie 1950 m. ginkluotasis pasipriešinimas patyrė tragiškus nuostolius. Ar galėjo jis ilgai atsilaikyti prieš milžiniškos imperijos karo ir represijų mašiną? Kad bolševikinė imperija neturi ateities ir žlugs, blaiviai mąstantieji neabejojo. Bet daugelį kankino mintis: ar išliks lietuvių tauta, kai visomis priemonėmis ją naikina okupantai ir padeda savieji?
Iš mano kartos jaunuolių, pradedančių savarankišką gyvenimą, laikas reikalavo apsispręsti: su kuo eiti? Buvome studentai ir, tapdami abejingi Tėvynės likimui, galėjome tikėtis pakenčiamo gyvenimo. Bet mūsų tautos, geriausių jos žmonių kančios ir liejamas kraujas nedavė ramybės. Per vieną studentų ariogaliečių susitikimą pasikeitėme nuomonėmis ir nutarėme suvienyti savo jėgas rezistencinei veiklai, kurios galutinis tikslas - atkurti Lietuvos valstybę ir grąžinti istorinę tiesą.
Taip pat nutarėme, kad, jei kuriam nebūsią lemta išgyventi, išlikusieji pasirūpinsią jo tėvais. Svarbiausia buvo palaikyti Lietuvos gyventojų tautinę savimonę ir stabdyti jų dvasinį degradavimą, nes grumtis nusimatė ilga. Naudojome įvairias taikias kovos formas.
Savo organizaciją pavadinome Vieningąja darbo sąjunga, nes buvom įsitikinę, kad lietuvių tautos ateitį gali garantuoti sąmoningi, kūrybiški, pakankamo techninio bei kultūrinio išsilavinimo žmonės. Blogį įveiksime suvieniję sąžiningus piliečius.
Sudarėme programą, kurioje pažymėjome, kad Sąjunga, įkurta bolševikinio režimo sąlygomis, yra idėjinė mokslinė organizacija, jungianti žmones, siekiančius išlaisvinti Tėvynę nuo bolševikinės okupacijos ir atkurti nepriklausomą valstybę. Valstybė savo piliečiams turinti užtikrinti demokratinę santvarką ir gerą gyvenimą. Gerovės pagrindas turįs būti sąžiningas piliečių darbas. Valdžia privalo sudaryti galimybę siekti gerovės per darbą.
Sąjungos nariai buvo įpareigojami nuolatos didinti savo išsilavinimą, nepriekaištingai elgtis darbe ir moksle. Programos nuostatoms sąmoningi studentai pritarė. Sąjungos branduolį sudarančių žmonių buvo beveik visose Vilniaus ir Kauno aukštosiose mokyklose.
Nuolat rengdavome susitikimus, kuriuose aptardavome informaciją apie okupantų ir jų pagalbininkų daromas naujas piktadarybes, apie kitų pasipriešinimo jėgų veiksmus ir šiame kontekste koreguodavome savo veiklą. Daug dėmesio skyrėme būsimos Lietuvos valstybės modeliui. Pagal mūsų sampratą, valstybė turėtų būti sąžiningo gyvenimo, darbo sau ir tautos labui garantas. Moralumas turįs būti pagrindinis kiekvieno žmogaus veiklos vertinimo kriterijus.
Rūsčiais stalininių represijų ir teroro metais Sąjungos branduolį sustiprino nauji ryžtingi žmonės: Žukauskaitė, Kryževičiūtė, Lukaševičius, Vaišvila. Jie gerai suprato, kad rizikuoja palaidoti jaunystę gulaguose arba žūti, ir vis dėlto stojo į Tėvynės gynėjų gretas. Organizaciniu požiūriu įvyko rotacija - Vilniuje mane pakeitė Adomas Lukaševičius.