Koks jausmas būti nereikalingu: Donato Petrošiaus įžvalgos

„Man savęs nebereikia įtikinėti - verta ar neverta rašyti, kurti. Tai mano galvoje ir popieriuose vyksta be mano norų, sutikimų ar planavimų. Nuolat. Kaip kvėpavimas. Galėčiau parašyti eilėraštį apie kvėpavimą, bet jis nebus apie kvėpavimą, o apie tai, kaip aš rašau apie kvėpavimą“, - sako poetas ir eseistas Donatas Petrošius, savo tekstuose bandantis į daugmaž sklandų pasakojimą susieti sunkiai susiejamus daiktus.

Svarbu pažvelgti į tai, kas formavo jo pasaulį, ir kaip tai atsispindi jo kūryboje. Jo vaikystės patirtys, kino pasaulis ir atminties paradoksai atskleidžia, ką reiškia jaustis nereikalingam ir kaip su tuo susijęs kūrybinis procesas.

Vaikystės patirtys: tarp meilės ir laisvės

D. P. Atsimenu tūkstančius detalių, nutikimų, nuotrupų iš labai ankstyvos vaikystės. O ta mano vaikystė - slankiojimas pakampėmis paskui alaus ir netikro vyno gėrikus, sovietinio kolchozo bohemą, sportininkus. Darželio nelankiau, basčiausi per dienas ir ilgus vakarus su tėvu - kino mechaniku ir sporto metodininku. Prisižiūrėjau ko reikia ir ko nereikia. Nors rašytojui tarsi nėra dalykų, kurių nereikėtų pamatyti.

Iš pradžių trankymaisi po rajonines varžybas paskui įvairias sporto šakų ekipas iš mūsų kaimo, vėliau - pačių su tėvu bene šimtas išvykų į ilgų nuotolių bėgimus visoj Lietuvoj ir ne tik (būta Pitery, Daugpily). Vaikystėje visko prisižiūrėjau už kelis. Vien filmų visokių - ir vertų prisiminti, ir pamokančiai prastų. Ir iš gyvenimo laiku gavau skausmingų praktinių pamokymų - nuo dėmių valikliu namuose sukelto gaisro ir veido nudegimų iki grūdų sandėly transporterio juostos nuo pirštų ir riešo nuluptos odos ir sutrupintos alkūnės. Vaikystė buvo saldi, skaudi, pavojinga.

Jei pačiais bendriausiais bruožais - savo vaikystę galiu nieko nepameluodamas aprašyti dvejopai: pirma - iš labai prižiūrėto, lepinto, meile įkrauto keliems šimtams metų į priekį vaiko pozicijų; kita vertus - visoje toje meilėje ir devynių auklių prižiūrimas (gal ir ne devynios auklės buvo, o tik septynios) turėjau tiek laisvės, kad užaugau kaip laukinis.

Pradinėse klasėse dar nemokėjau dantų valytis, neskirdavau švarių kojinių nuo nešvarių, nematydavau reikalo ryte išeidamas iš namų pasisakyti, kur einu, grįžti nakčia, jei niekas iš namiškių nerado ir neparvesdino anksčiau. Nebuvo mano tėvai ir auklės beviltiški, bet man labai anksti radosi įprotis - kai tik įmanoma - elgtis atbulai, nei yra liepta. Kadaise bandžiau mintyse suskaičiuoti, kiek būta epizodų, po kurių mane laisvai galėjo paimti į vaikų namus už nepriežiūrą, bet tas skaičiavimas beprasmis.

Ši patirtis formavo jo suvokimą apie pasaulį ir jo vietą jame. Laisvė ir nepriežiūra leido jam pamatyti gyvenimo realybę iš arti, o tai vėliau atsispindėjo jo kūryboje.

Poezija ir autobiografiškumas

D. P. Jei eilėraščiai paskaitomi, su poetinėmis įkrovomis - tuomet nesvarbu, ar ten pateko biografiškumo, ar ne. Svarbiausia, kad ji atlaikytų laiko išbandymą, kad žmonės po dešimt ar šimto metų atrastų universalių ir artimų dalykų. Nuo mūsų teoretizavimų, kokia gali, o kokia negali būti poezija, niekas nepriklauso.

Mėgindamas įsprausti į rėmus gali apsijuokti ar prisišnekėti, neretai taip ir nutinka - ir man taip būdavo - kokių nors kalbos ar tikrovės formų išsižadi, bet po kurio laiko visa tai pradeda traukti, dominti, darytis sava. Džiaugiuosi, kad kaita niekada nesustoja - keičiasi žmonės, pasaulis (bendrai pasaulis - ne į gera, bet tam tikros mažos teritorijos, kur pats medžius sodini, - į gera), keičiasi santykiai, požiūrio taškai.

Autobiografinės detalės jo poezijoje nėra tikslas, bet priemonė pasiekti universalumą. Svarbiausia, kad kūrinys būtų gyvas ir aktualus net po daugelio metų.

Kino pasaulis: nuo mechaniko padėjėjo iki kinomano

D. P. Jei rašyčiau trumpai apie savąją kino mechaniko padėjėjo karjerą, gal į šimtą puslapių tilptų. Išsami ataskaita užimtų mažų mažiausia šešis šimtus. Yra išlikę kalnai žurnalų apie kiną, keletas tūkstančių reklaminių afišų palėpėje, susuktų į ritinius, dalis - dvikalbės, lietuvių ir rusų kalbomis - spalvotos reklamos, atspausdintos centrinės kino direkcijos užsakymu, dalis - mano tėvo kaligrafija tušu.

Antradieniais, ketvirtadieniais, penktadieniais ir sekmadieniais filmus rodydavom Bijotų laisvalaikio salėje (šeštadieniais visur - šokiai; o porąkart per mėnesį dieną rodydavome šešis-septynis multiplikacinius filmus vaikams, praktiškai tuos pačius, kaip ir per TV „Labanakt vaikučiams“, pilna salė prisirinkdavo tik „Na palauk“ pažiūrėti), trečiadieniais ir pirmadieniais - vakariniai seansai griūvančioje Girdiškės salėje - už keturių kilometrų. Į ten nuvažiuodavome vakariniu autobusu Šilalė-Košiai-Šilalė apie pusę septynių; už trijų šimtų metrų nuo salės gyveno mano seneliai - mamos tėvai Ona Bukauskaitė-Pipirienė ir Jonas Pipiras, kartais pas juos užsukdavau praleisti pusantros valandos iki filmo, bet dažniausiai trainiodavausi su vietiniais vaikais, prasimanydavome kokių nors žaidimų, kautynių; paskui po filmo tamsoje parbėgdavome su tėvu bėgte į Bijotus. Su dviračiais nevažiuodavome, nes dėžių su filmų juostomis kitaip nenugabensi - tik autobusu.

Kitą dieną numindavau dviračiu iki Girdiškės ir įkeldavau dėžes su kino juostomis į maršrutinį autobusą (be dešimties minučių trečia valanda), o tėvas po dešimties minučių dėžes išsiimdavo Bijotuose. Filmus į Bijotus atveždavo kelioms dienoms iš Šilalės, o kaip iki Girdiškės nusigabenti, kaip juos paskui parsivežti - buvo mūsų pačių reikalas. Automobilio neturėjom, o tėvas vengdavo aplinkinių prašinėti paslaugų ir pagalbos. Už tai prisisportuodavom su tomis dėžėmis į valias. Viena dėžė sverdavo keliolika kilogramų.

Jei vakaras šiltas, šviesus - prisirinkdavo Bijotuose aplink kino salę daug vaikų. Žaisdavom slėpynių, gaudynių. Ar šiaip stebėdavome, kas vyksta aplink. Pilnamečiai vaikinai suvažiuodavo motociklais - čekoslovakiškom „Jawom“, CZʼetais, visokių modifikacijų IŽ’ais, „Tulom“, „Minskais“. Stovėdavo prie įėjimo dešimt ar daugiau technikos stebuklų. Mėgindavom krapštytis aplink variklius, kišti pagalius į duslintuvus, kai niekas nematydavo.

Į sovietinius filmus ateidavo trisdešimt-penkiasdešimt žiūrovų. Jei prastas oras - dešimt ar dvidešimt. Pilna salė susirinkdavo į JAV gamybos filmus, pavyzdžiui, „Spartaką“, „Tą beprotišką, beprotišką, beprotišką pasaulį“ ar panašias ideologiškai nepavojingas istorines ekranizacijas ir komedijas. Nuo kokių 1985 ar 1986 metų mėnesio repertuare pasitaikydavo du-trys amerikietiški aštraus siužeto nuotykių filmai, vienas gana kokybiškas fantastinis - „Mano prieše“. Mudu su tėvu labiausiai laukdavome prancūziškų komedijų - su Louis de Funèsu, Bourviliu. Ypač - „Didžiojo pasivaikščiojimo“.

Labai retai atveždavo britiškų filmų - pamenu vykusią komediją „Misteris Pitkinas priešo užnugaryje“. Rumuniški įsiminė, nes visiškai nepanašūs į kitų socialistinių šalių kiną. Ir jugoslaviški, nes jie ekranizavo ne vieną filmą apie indėnus. Į indiškus filmus ateidavo gal trys šimtai žiūrovų. Bene šimtas stovėdavo pasieniais, nes trūko sėdimų vietų. Nors Bijotų Dionizo Poškos kolūkis „ant popieriaus“ buvo milijonierius, bet pirmininkui niekaip nepavykdavo atsikovoti pinigų iš biudžeto, kad galėtų pastatyti naują laisvalaikio salę, kur būtų vietos atsisėsti visiems (okupantai sukišdavo kolūkiečių ir darbininkų milijardus į Afganistano karą ir į viso pasaulio čegevarų rėmimą).

Karštligė dėl indų filmų sovietmečiu rodė, kad žmones traukia surogatai. Ne kapitalizmas su meksikietiškais serialais sugadino žmonių estetinį skonį - šlamšto poreikis yra įgimtas. Bet pasitaikydavo anšlagų ir į gerus filmus, pavyzdžiui, į lietuvišką „Skrydis per Atlantą“. Kaip svarbų įvykį įsiminiau muzikinį filmą „Kažkas atsitiko“ - su BIX, „Fojė“ ir „Antimi“. Prieš pat nepriklausomybę repertuare atsirado erotinių filmų - „Intermergaitė“, „Mažoji Vera“ ir pan. Tada manęs dešimtmečio-vienuolikamečio neįleisdavo žiūrėti. Pavadinimus, plakatus, recenzijas „Kino“ žurnale atsimenu, nors iki dabar nėra tekę matyti tų anais laikais mane namuose įkalinusių N-16 šedevrų.

Šiaip tėvai nebūtų draudę žiūrėti tų neva erotinių filmų; su tėvu vieną vakarą Šilalės kino teatre „Aušra“, laukdami naktinio autobuso į Vilnių, į varžybas, žiūrėjome „Modernistus“ - neblogo lygio filmą apie dailininko Amadeo Modiglianio gyvenimą: ten šio to būta iš N-16 repertuaro, dėl visa ko apsimečiau, kad užsnūdau ir nieko tokio nemačiau; taip pažeisti viešąją tvarką galima pusiau svetimame mieste, kur mus praeiviai pažinojo tik iš matymo, o savo kaime - sėdėt namie, nes savo sūnų įleidus - visus vaikus būtų tekę suleisti salėn, nes vaikai jau tada buvo drąsūs. Pamenu, kaip mano klasiokas Giedrius įbruko kapeikas per anšlaginius seansus „bilietuojančiai“ mano mamai ir ryžtingai prasibrovė vidun, kur iš videojuostos viešai rodė pirmąkart Bijotų istorijoje itališką erotinį filmą. Neįmanoma sustabdyti dvylikamečio, kuris po kaimą važinėjasi raudonais tėvo „Žiguliais“.

Prieš pat devyniasdešimtuosius buvo susiklosčiusi tvarka dukart per mėnesį iš Šilalės kino direkcijos atvežti „viliuku“ spalvotą televizorių su vaizdo grotuvu (sakė, kad kainuoja tris šimtus rublių, gamina Minske ir, pateikus užsakymą, tenka daug mėnesių laukti, kol ateis tavo eilė atsiimti) ir rodyti filmus su Stalone, Švarcu, Džekičanu ir kitais robokopais. Po du per vakarą. Filmai su Bruceʼu Lee ir Šaolinio vienuolių kung fu daugelį pastūmėjo savarankiškai kibti į Rytų kovos menus, atsirado prekyboje plonų knygelių su pratimais, katomis.

Iki 1992-ųjų kino salių lankomumas taip sumažėjo, kad toliau visai nebeapsimokėjo tuo užsiimti. Net iš idėjos. Tėvą gniuždė suvokimas, kad provincijoje niekam nebereikia kino. Praėjus trims dešimtmečiams nuo tų laikų daug kas susilieja, spalvos išblunka. Į tuos laikus grįžti iš dalies įmanoma turbūt tik žiūrint filmus. Sentimentalių prisiminimų tiražuoti nenoriu. Daugybė dalykų, net jei parašyčiau teisybę, atrodytų kaip išmonė.

Darbas su tėvu kino mechaniku leido jam pamatyti platų filmų spektrą ir suprasti, kaip kinas veikia žmones. Tai tapo svarbia jo gyvenimo dalimi ir atsispindėjo jo kūryboje.

Atminties paradoksai ir sovietmetis

„Pamiršk ir bus ką prisiminti“ - šis paradoksas iš eilėraščio „Tikrąja to žodžio prasme“ dar sugrąžina prie atminties temos. Mūsų kartos vaikystė prabėgo sovietmečiu, paauglystė sutapo su Nepriklausomybės pradžia ir gariūnmečiu, paskui buvo studijų metai - vėl tartum visiškai kitas laikas. Ar neapima keistas jausmas, kai viešojoje erdvėje skambant pasakojimams apie sovietmečio baisybes paties galvoje iškyla laimingos vaikystės dienos trankantis pabaliais ar karstantis medžiais?

D. P. Visos mūsų epochos buvo trumpos, ryškios ir skirtingos. Nemoku į sovietmetį žiūrėti be palyginimų su vėlesniais laikais. Buityje, kuri buvo ant ribos tarp kuklaus gyvenimo ir nepriteklių, trūko visko, ko tuo metu reikėdavo sportuojančiam vaikui - padorios sportinės aprangos, ypač bėgimo batelių, futbolo kamuolių, reikiamo dydžio slidinėjimo batų… Nežinau, kaip didmiesčių vaikams, bet iš kaimo pusdieniui į miestą su mama nuvažiavus apsipirkti, nieko gero nerasdavai. Drabužius, batus pirkdavo tokius, kokių tą dieną yra krautuvėje. Niekada madomis nesidomėjau, bet jau tada jausdavau, kad viskas pasiūta atbulomis rankomis, kai net tavo dydžio drabužiai atrodo tarsi nusipirkti „ant išaugimo“.

Ką ten apie batus ir skudurus - net knygų - ypač iš „Drąsiųjų kelių“ ar apie indėnus - sunku būdavo gauti. Turėjau nusipirkęs „Vinetu“ II ir III tomus, o pirmojo ieškojau gal trejus metus. Baldų tekdavo laukti, kol skirs tėvams taloną. Apie automobilį jie nė nesvajojo. Cemento tvartui persistatyti taip ir negavom iki 1990-ųjų. Turėjom tvartą, 1958 metais suręstą iš senų rąstų, - 1980-aisiais jau sutrūniję viskas buvo, paršiukai išlandžiodavo per sienas ir kasmet po kelis kartus pabėgdavo.

Atmintis tarsi ir norėtų numuilinti visokius nesmagius tardymus mokykloje, mamos kasdien parsinešamą iš mokyklos įtampą. Tėvo pasivaišinimus talkose, po kurių pasikeisdavo į kitą žmogų. Mano problemos buvo tik vidutiniškos su tuo, ką regėjau aplink. Mano gatvėje vienas berniukas tempdavo tuščius butelius į parduotuvę ir keisdavo juos į duoną. Dabar irgi pasitaiko apleisties, bet- milžiniškas skirtumas, nes gyvename ne skurdo, o pertekliaus laikais. Daugybė žmonių gali sau leisti dalintis, padėti. Mėsa ir drabužiai nebėra deficitas ar prabanga.

Kuo ankstyvesnė vaikystė, tuo spalvingesni personažai maldavosi po kaimus. Prisimenu sunkiai vaikštančią pagyvenusią moteriškę iš Bardžių, vadindavo ją Manke, - miniatiūrine brikele, rodos, tai buvo perdarytas vaikiškas vežimėlis, iki parduotuvės atitempdavo ją protiškai neįgali maždaug dvidešimtmetė dukra - turbūt nuo vaistų išpurtusiu veidu ir keista šukuosena; vaikai šnibždėdavosi, kad motina ją apkerpa avių žirklėmis.

Kai dabar sako, kad kaimas prasigėręs, mane juokas ima. Tėvą nuo visiško prasigėrimo gelbėjo sportas. Kai nuo 1988-ųjų intensyviai ėmėme važinėtis po visą Lietuvą į ilgų nuotolių varžybas (į tai ir sukišom didžiąją dalį šeimos biudžeto), mačiau visų rajonų centrų autobusų stočių ir autobusų parkų skurdą, nudrengtus viešbučius, pusbadžiu gyvenančius ir kapeikas skaičiuojančius bėgimo entuziastus, besirausiančius šiukšlynuose ieškant išmestų tam tikros rūšies šlepečių guminiu padu. Tą padą buvo galima prisiklijuoti prie savo bėgimo batelių pado - kad per greitai nesudiltų.

Sovietmetis jam asocijuojasi ne tik su sunkumais, bet ir su tam tikru bendruomeniškumu ir išradingumu. Atmintis išsaugo tiek gerus, tiek blogus momentus, kurie formavo jo pasaulėžiūrą.

Išvados

Donato Petrošiaus kūryba ir gyvenimo patirtis atskleidžia, ką reiškia jaustis nereikalingam ir kaip tai susiję su kūrybiniu procesu. Vaikystės prisiminimai, kino pasaulis ir atminties paradoksai formuoja jo unikalų požiūrį į pasaulį. Jo kūryba yra kvietimas susimąstyti apie savo vietą pasaulyje ir atrasti grožį net sunkiausiose situacijose.

tags: #koks #jausmas #buti #nereikalingu #rasinys