Visi esame patyrę mokymosi procesą - nuo darželio iki universiteto. Nuo pat vaikystės tobulėjimas suvokiamas pagal nusistovėjusią sistemą: vienas mokytojas ir daug mokinių. Tačiau kas iš tikrųjų apibrėžia gerą mokytoją? Šiame straipsnyje panagrinėsime, kokios savybės ir požiūriai lemia mokytojo sėkmę, remiantis psichologiniais tyrimais, švietimo ekspertų įžvalgomis ir pačių mokytojų patirtimi.
Pagrindinės gero mokytojo savybės
Štai užsienio spaudoje pateikiamas sąrašas, ką turi mokėti geras mokytojas:
- Emocijų kontrolė: Geras mokytojas žino, kaip kontroliuoti savo emocijas visą laiką. Emocijų suvaldymas yra privalus kiekvienam pedagogui. Šaukiantys, grasinantys mokytojai niekuomet nepasieks gerų rezultatų.
- Pagarba mokinių poreikiams: Geras mokytojas gerbia mokinių poreikius. Jis visada pasiruošęs suteikti reikiama pagalbą, atsakyti į visus vaikų klausimus. Taip pat yra jautrus įvairių poreikių vaikams. Mokėjimas prie kiekvieno prieiti individualiai skatiną didesnį mokinio susidomėjimą.
- Nuoseklumas: Geras mokytojas visada nuoseklus. Jis sukuria kelis realiai pasiekiamus tikslus ir savo mokinius lydi link jų.
- Nešališkumas ir teisingumas: Geras mokytojas yra nešališkas ir teisingas. Gerbia visus savo mokinius, nepaisant odos spalvos, intelekto, amžiaus, religijos, turtinės ar fizinės būklės. Nei vienas vaikas neturi jausti, kad jo mokytojas yra jo bosas.
- Protingumas ir rūpestingumas: Geras mokytojas yra protingas ir rūpestingas. Jis visada pasirengęs išklausyti ir pasikalbėti.
- Dalyvavimas veikloje: Geras mokytojas visada dalyvauja veikloje. Jeigu klasė kažką veikia, visada stebi ir klausia savo mokinių, kaip jiems sekasi.
- Humoras: Geras mokytojas visada šypsosi ir juokiasi. Sugebėjimas pažvelgti į kai kurias situacijas su humoru yra labai naudingas.
- Bendradarbiavimo skatinimas: Geras mokytojas skatina bendradarbiavimą klasėje. Jis padeda vystyti diskusijas užduodamas klausimus ir moko gerbti kitus pasisakančiuosius.
- Tikėjimas vaikų galimybėmis: Geras mokytojas tiki vaikų galimybėmis. Jis tiki, kad visi mokiniai, atlikdami užduotis, deda visas pastangas ir gaus geriausią rezultatą. Jis vaikams padeda įsisavinti ne tik informacija bet ir įgyti įgūdžius.
- Aukštų standartų nustatymas: Geras mokytojas nustato aukštus standartus savo mokiniams. Kiekvieno mokinio atlikti darbai vertinami pagal jo individualų pajėgumą. Svarbiausia - toks mokytojas leidžia tobulėti.
- Nuolatinis tobulėjimas: Geras mokytojas nuolat konsultuojasi ir ieško naujovių. Jis žino, kad neturi visų atsakymų. Toks mokytojas nori tobulėti pats.
Psichoterapeutė Genovaitė Petronienė sako, kad geras mokytojas turi pasižymėti dviem pagrindinėmis savybėmis. Pirmiausia- nuoširdumu. Kaip asmenybė jis turi ne vaidinti mokytoją, bet iš tikro juo būti. Turėti patirties, jėgos, pozityvumo, sakyti, ką galvoja. Jis turi būti nuoširdus ir dalykui, gerai jį suprasti. Kai žmogus išmano, tai, ką kalba, gali pakalbėti su humoru, visiems aiškia kalba. Vaikai labai jaučia, kai žmogus apsimetinėja. Antroji savybė, anot jos, - mokinių supratimas. Mokytojas turi būti it geras psichologas, suprantantis įvairius mokinius, su visais rasti bendrą kalbą. Prie kiekvieno mokinio turėtų būti savitas priėjimas.
Mokytojo saviugda
Vienintelis kelias į tobulą pedagogiką yra mokytojo saviugda, t. y. kiek pats mokytojas pasiruošęs mokytis. Norėdamas mokyti, pirmiausia pats turi nuolat mokytis, įsitikinusi Vilniaus humanistinės mokyklos direktorė Sonata Petraitienė. Pedagogai dažnai piktinasi, kad vaikai sukčiauja per atsiskaitymus ar nori išvengti tam tikrų užduočių, apgaudinėja mokytojus, kad atliko darbą, tačiau atlieka tik formaliai - labai panašūs procesai vyksta ir tarp pedagogų. Mokytojai lygiai taip pat keliauja paviršiumi, nesigilina, kokių kursų ir kodėl jiems reikia.
Mokytojų baimė vertinimams
Pedagogai tokių vertinimų labai bijo ir labai jiems priešinasi. Pavyzdžiui, išorės audito metu, kuomet mokykla, norėdama įsivertinti ir pagerinti savo darbo kokybę, kviečiasi auditorius, kad jie stebėtų pamokas ir suteiktų grįžtamąją informaciją apie tai, ką pedagogas daro gerai arba kur dar reikėtų patobulėti. Tai yra didžiulį stresą pedagogams kelianti tikrinimo forma, daugelis tokio audito labai nemėgsta ir net bijo.
Švietimo sistemos problemos
S. Petraitienė sako, kad pedagogų pasipriešinimą naujovėms nulemia pati švietimo sistema, kuri veikia ne taip, kaip turėtų. Pati esu bendravusi su ministerijoje dirbančiais žmonėmis, valdininkais, kurie organizuoja švietimo sistemos darbą. Nei vienas iš jų nėra nusiteikęs priešiškai mokytojo atžvilgiu, mokinių atžvilgiu, nei vienas nenori pakenkti ar sąmoningai sukurti neveikiančią sistemą. Visi turi labai gerų ketinimų. Visi nori, kad mokyklos tobulėtų, kad mūsų nacionalinių pasiekimų lygis būtų kaip Suomijoje, Singapūre ar Estijoje. Bet taip jau yra - Švietimo ministerijos koridoriuose, kabinetuose, kuomet visa tai surašoma ir pateikiama popieriuje, perduodama mokykloms, tada patenka į mokyklą administruojančio direktoriaus, pavaduotojų rankas, tuomet yra skaitoma, interpretuojama. Ir mūsų sistemoje yra nuolatinis baubų ir siaubų ieškojimas. Bet kokios idėjos, kurios nuskamba ministerijos atstovų lūpomis, dažniausiai sutinkamos labai priešiškai.
Sprendimas - palikti mokytojus ramybėje
S. Petraitienė mano, kad sprendimas - labai paprastas. Mano pasiūlymas būtų palikti mokytoją ramybėje. Jeigu būtų įmanoma palikti mokytojus ir mokyklą ramybėje su milžinišku pasitikėjimo avansu, kad, pažindami savo vaiką, savo klasę, savo bendruomenę, jie galėtų kylančias ugdymo problemas spręsti patys geriausiu būdu, kuriuo jie gali, daug kas pasikeistų. Galbūt kai kas išsigąstų tos laisvės, bet mano projektas vadintųsi ne „Mokykla 2030“, o „Palikite mokytojus ramybėje“. Pasipriešinimas ir kyla dėl to, kad nuolat yra nuleidžiamos naujos tvarkos, kažkas keičiama, kažkas netinka ir perdaroma vėl kitaip. Per visas grandis yra labai didelė kontrolė, keičiami nurodymai ir tada tos apatinės grandys ima priešintis bet kam. Jos nori ramiai gyventi, jos nebenori pokyčių, reformų. Jos nori tiesiog atsikvėpti, ramiai duoti sau laiko refleksijai ir pradėti ramiai dirbti.
Mokytojo kūrybiškumas ir laisvė
Mokytojo profesija yra kūrybinė. Pedagogas panašus į aktorių, kūrėją, nes jo vidiniame pasaulyje gimsta kiekvienos pamokos provaizdis. Suvaržyti menininkai niekada nebūtų sukūrę šedevrų, kuriais ir šiandien žavimės. Mokytojams taip pat reikia labai daug laisvės, erdvės tobulėti, nuolat turtinti savo vidų, vaikščioti į parodas, skaityti, lankyti muziejus, keliauti po pasaulį.
Net atostogų išvykę, pedagogai neretai iš jų lagamine persiveža stiklainį su dykumos smėliu. Atnešę mokiniams, parodo, kad tai yra tikrasis Sacharos dykumos smėlis. Pati esu įkliuvusi Izraelio oro uoste, kai vežiausi lagamine druskos kristalus iš Negyvosios jūros. Pati juos rinkau, mano bagažą dėl to kelis kartus tikrino. Žinoma, nieko iš manęs nekonfiskavo, bet tai buvo mokytojo lagamino pavyzdys, kai parsiveži keisčiausių dalykų, kad galėtum mokiniams ne iš vadovėlio papasakoti apie Negyvąją jūrą, o duoti pačiupinėti, įmerkti druskos gabalėlį į vandenį, kad jie pamatytų, koks riebus vanduo pasidaro, prisotintas ta druska.
Gero pedagogo savybės
Bet koks turėtų būti geras pedagogas? Žinoma, jis turėtų būti kompetentingas savo srityje, pasižymėti punktualumu, darbštumu ir atsakingumu. Tačiau šios bendrosios savybės yra tik piramidės viršūnė. Humanistai vartoja subjektyvaus mokytojo lauko terminą. Skamba truputį mistiškai, tačiau turbūt kiekvienas vaikystėje yra tą subjektyvųjį lauką patyręs. Visi pamename mokytoją, kurį gerbėme, tikėjome, kurio pamokoje nebūdavo beveik jokių elgesio nesklandumų. Vaikai tokio mokytojo klausosi, supranta jo humoro jausmą, užsimezga puikūs, šilti santykiai su vaikais.
Svarbiausios gero mokytojo savybės
- Pedagoginis optimizmas
- Kūrybinga kantrybė
- Humoro jausmas
Jei tik mokytojas pajunta savyje nors krislelį cinizmo, reikia skubiai galvoti apie poilsį, perkrovą, sveikatinimą. Humoro jausmas yra būtinas, jis gelbsti daugelyje gyvenimo situacijų, bet vaikų atžvilgiu humoras turi būti švelnus. Jis neturi būti kandus ir pašiepiantis. Reikia suprasti ir vaikų juokus. Suaugusiam jie gali atrodyti lėkšti, paviršutiniški, bet jei tu iš širdies pasijuoksi kartu su vaikais, kartais net iš savęs ir iš savo kai kurių dalykų neišmanymo, tai bus labai sveika visiems. Aš kartais tikrai pastebiu, kad jei mokytojas mažai juokiasi, jis nėra labai tikęs pedagogas. Mokykla yra ta vieta, kur nuolat turėtų skambėti juokas. Be to, juokas yra sveikatos šaltinis, todėl juoktis - labai labai svarbu.
Jaunųjų Mokytojų Požiūris: Pokyčiai ir Iššūkiai
Vilniaus Gedimino technikos universiteto inžinerijos licėjuje istorijos mokytoju dirbantis Dalius Miknevičius - vienas jaunų, perspektyvių ir optimistiškai į mokytojo profesiją žiūrinčių žmonių. 28 metų mokytojo teigimu, didžiausia dovana ir įvertinimu tampa mokinio sąmoningumo augimas, matymas, kad jis stengiasi suprasti ir gilintis.
Dalius Miknevičius pasidalijo savo patirtimi ir įžvalgomis:
- Apsisprendimas tapti mokytoju: Mintis gimė jau paskutiniais mokyklos metais, 11-12 klasėje. Jam ne ypač gerai sekėsi tikslieji mokslai, o istorija ir geografija labai patiko, tai visai įsivaizdavo save šių dalykų mokytoju.
- Mokytojo darbo kasdienybė: Viskas žymiai sudėtingiau. Pamoka yra tik ledkalnio viršūnė, o viskas, kas iki pamokos, yra ruošimasis.
- Mokytojo autoritetas: Autoritetas būna toks, kokį pats susikuri. Jei žiūri pro negatyvią prizmę, tik į probleminius dalykus, tai žinoma, kad nematysi nieko gero. Bet mokytojas gali daug ir tai labai prasminga profesija.
- Šiuolaikinių paauglių problemos: Vaikai keičiasi, bet didelių skirtumų aš nematyčiau. Informacijos kiekis, su kuriuo jie susiduria, yra didžiulis ir tai reikia kažkaip suvaldyti.
- Mokytojų problemos: Dažnai sakoma, kad ateis jauni mokytojai ir jie viską išspręs. Taip, galbūt egzistuoja tas metų skirtumo faktorius. Mes, jaunesni mokytojai, galbūt labiau jų kalba kalbam, matom panašias problemas pasaulyje, bet tikrai ne amžius lemia, ar tu geras mokytojas, ar ne. Yra puikių mokytojų, kurie jau yra pensinio amžiaus, jie puikiai dėsto, atranda kalbą, o yra jaunų žmonių, kurie ateina ir po mėnesio supranta, kad jiems per sudėtinga.
Geriausias įvertinimas yra tada, kai mokytojui nebereikia sakyti, kad mokinys skaitytų, rašytų, prisimintų, išmoktų, kai jis tai daro savarankiškai ir sąmoningai.
Alternatyvūs mokymo stiliai
1960 m. pradžioje į Ameriką pradėjo važiuoti įvairūs Rytų pasaulio mokytojai, filosofai, guru, atsiveždami visiškai kitokį mokymosi scenarijų. Šių sistemų ašis - labai artimi mokytojo ir mokinio santykiai: norint kažko išmokti, reikia rasti savo mokytoją ir paprašyti jo, kad mokytų. Kai specialistas sutinka, reikia kažkiek laiko praleisti su juo, vykdyti visus nurodymus, perimti jo gyvenimo būdą, vertybes, filosofiją, pasaulio suvokimą. Rytuose tvirtinama, kad tik taip galima padėti žmogui pasikeisti, tai ir yra mokymasis.
Taip Vakarų pasaulyje atsirado naujas mokytojas - koučeris (angl. „coacher“). Tai žmogus, savo asmeniniu pavyzdžiu ir tiesioginiu kontaktu su mokiniu padedantis jam pasikeisti.
Mokytojo Tipai: Nuo Vedlys Iki Meistro
Šiais laikais, kai žinios tapo pasiekiamos visiems, žmonės, kaupiantys informaciją, pasidarė beveik nenaudingi. Vakaruose nuspręsti, kas geriausias mokytojas, nesunku: tereikia rasti patį prestižiškiausią universitetą, patį aukščiausią laipsnį turintį profesorių ar akademiką.
Nagrinėjame specialistą, kuris, naudodamas konkrečią tobulėjimo metodiką, užsiima savo mokinio asmeniniu tobulėjimu, aptinka problemas ir moko jas spręsti.
Vedlys kelia naujus klausimus, parodo naujas galimybes, veda visus į naują problemos suvokimo lygį. Gerai įsiklausęs į jo kalbas, niekada nerasi realaus patarimo, kaip viską išspręsti, nes jis dar nežino, pats neseniai atrado šias savo problemas ir pradėjo spręsti.
Mokytojas moko! Nuolatos aiškina, patarinėja, gilina žinias, cituoja faktus, pasakoja pamokančias istorijas, motyvuoja, skatina ir teigiamai nuteikia. Mokytojas tvirtai tiki, kad jo mokymo būdas pats geriausias, žinios pačios objektyviausios, idealai patys idealiausi. Jis tiki savo mokymo sistema ir gali bet kurį abejojantįjį tuo įtikinti. Tai ir yra jo funkcija. Mokytojas gali paskatinti žmogų mokytis ir suteikti tam reikiamų žinių, bet negali išmokyti! Tai Mokytojo kompetencijos riba. Žmogus ir jo gyvenimas išlieka tokie pat, tik dabar jau žino, kaip reikia gyventi.
Meistras naudoja labai sudėtingą mokymo būdą - situacinį mokymą. Jo veiksmai, žodžiai, kuriamos situacijos nesuteikia jokio teorinio žinojimo, bet realiai keičia žmogų. Jeigu šis mokytojas remiasi kokiu nors mokslu, tai tik tam, kad padarytų reikiamą poveikį mokinio sąmonei ar jausmams; kad tas pasikeistų, o ne žinotų apie tai.
Statybų meistru tapti nesunku: tereikia mėgti darbą ir sugebėti jį atlikti. Jis yra tas, nuo kurio viskas prasidėjo, tai yra filosofinio, technologinio mokymo pagrindo kūrėjas. Pradininkas - žmogus, išradęs mokymo metodą bei pirmasis jį išbandęs.
Empatija ir Motyvacija: Raktai Į Sėkmingą Mokymąsi
Dviejų Suomijos universitetų (Juveskiulės ir Turku) tyrėjai pateikė svarių mokslinių įrodymų, kad empatiški mokytojai didina mokinių motyvaciją mokytis. Jų dėka smarkiai pagerėja vaikų skaitymo, rašymo bei aritmetikos mokymosi įgūdžiai. Vaiko ir mokytojo ryšys, anot mokslininkų, yra kur kas svarbesnis mokslo pasiekimams nei dalomosios medžiagos kokybė ar mokinių skaičius klasėje.
Vienas tyrimo iniciatorių Martti Siekkinenas sako, kad tokie tyrimai labai naudingi, norint padėti vaikams siekti savo tikslų, pamėgti mokslus, pagerinti įvairius mokymosi įgūdžius. Šios išvados - tik pradžia, mokslininkai žada ir toliau ieškoti vaikų motyvacijos šaltinių bei gilintis į mokytojo ir mokinio ryšio svarbą.
Kas yra geras mokytojas? VU profesorės įžvalgos
VU profesorė teigia, kad tik apsibrėžus, kas yra geras mokytojas, galima pradėti planuoti profesinį augimą. Šįmet Metų mokytojais buvo paskelbti pedagogai, kurie pamokų metu pamiršta vadovėlius, neužkrauna mokiniams namų darbų, siekia, kad mokiniai gebėtų ir mąstyti, ir savarankiškai ieškoti informacijos - tai kone pagrindinės savybės, kurias V. Targamadzė įvardija kaip būtinas šiuolaikiniam mokytojui.
V. Targamadzė pastebėjo, kad daugelyje mokymo įstaigų šiuo metu svarbiausias dėmesys skiriamas ne mokiniui, o rezultatui. Anot jos, kiekvienas vaikas yra dovana. Mokytojai turi skatinti vaikus, kad jie siektų sėkmės. Tik tada, kai jie iš tikrųjų norės eiti į mokyklą, sustiprės ir bendri rezultatai.
"Lietuvos mokytojas 2024" komisijos nario įžvalgos
Paklaustas, kas yra geras pedagogas, „Lietuvos mokytojas 2024“ komisijos narys Miša Jakobas kalbėjo, kad geras mokytojas yra tas, kuris visą savo gyvenimą gyvena su pedagogine sąžine.
Pedagogas geras tada, kai jis vaikams yra geras savo širdimi ir dvasia, kai supranta mokinį, jo vietą ir jį ruošia gyvenimui. Mokytojas su mokiniu gyvena dvylika metų ir paruoštą, turintį savo pasaulėžiūrą, žinantį, kas bus ar kas vyks bent rytoj, išleidžia toliau į pasaulį.
Svarbu, kad mokiniai klausytų, ką tu sakai, kad jie vertintų tavo žodį, tavo sakinį, kad suprastų, jog jiems esi reikalingas.
Šiuolaikinio mokytojo savybės
Sparčios švietimo kaitos, žinių visuomenės amžiuje, moksleiviams neatsiplėšiant nuo ekranų, keičiantis požiūriui į jų ugdymą ir ugdymo programas, pedagogui jau nebepakanka tik gerai išmanyti savo dalyką, turėti pedagoginių ir psichologinių žinių. Šiandieninės kalbos, diskusijos, pranašystės apie šiuolaikinį mokytoją - koks jis turėtų būti? - vargu ar gali nustebinti kokia naujove. Jau girdėti visi įmanomi apibūdinimai, išvardytos įvairiausios mokytojo kompetencijos ir bruožai: kūrybiškas, kritiškas, pilietiškai nusiteikęs, humanistas, lankstus, komunikuojantis, lyderis ir kt.
Šiuolaikinis mokytojas turi motyvacijos kantriai dirbti nugalint sunkias ir nepalankias situacijas, galiausiai jas paversti įdomiu nuotykiu, pamoka ir bendražmogiškų vertybių, dalykinių žinių bei gebėjimų įgijimu. Jis yra ir talentingas pedagogas, vedamas pašaukimo, ir puikus dalykininkas, savo dalyką gebantis diskutuoti visais požiūriais, žinantis jo akademinius naratyvus ir elementarius vizualizavimo ar paprasto aiškinimo pavyzdžius, o svarbiausia - susiejantis su kitomis sritimis: su kultūra, politika, filosofija, menu arba fizika, techno-eko-bioinovacijomis. Jam rūpi ne vien žinių bankas, svarbiausia - jų kontekstai ir tinklai. Mokytojas yra ne tik kūrėjas, bet ir kritikas. Jo drąsa kritiškai vertinti įvairius reiškinius derinama su atsargumu ir gebėjimu atrinkti, kuo verta, o kuo neverta dalytis su ugdytiniais.
Mokytojo savybės ankstyvajame ugdyme
Kalbant apie tai, kokiu mokytoju turi būti mokytojas ankstyvajame ugdyme, ugdantis vaikus iki 6 metų, iš karto mintyse kilo nuolat besišypsantis, nenustygstantis ir smalsus pasakų herojus, kuris veda vaikus į pasakų šalį, kasdien susiduria su pačiais netikėčiausiais nuotykiais bei iššūkiais ir stengiasi nuolat būti įdomus, šiuolaikiškas ir intriguojantis bet kokioje situacijoje.
TOP savybės, norint dirbti su vaikais:
- Bendravimo įgūdžiai
- Pasitikėjimas savimi
- Kūrybiškumas
- Kantrybė
- Entuziazmas
- Bendradarbiavimas
- Organizuotumas ir lankstumas
- Santykių kūrimas
- Meilė darbui ir vaikams
- Problemų sprendimo įgūdžiai