Kolonistai be nuosavybės teisės istorija Lietuvoje

Kolonizacija - tai neapgyvendintų arba retai gyvenamų žemių apgyvendinimas šalyje (vidaus kolonizacija) arba kolonijų kūrimas kitose šalyse (užsienio kolonizacija).

Šiame straipsnyje aptarsime kolonizacijos procesus Lietuvos teritorijoje, pradedant viduramžiais ir baigiant sovietine okupacija.

Kryžiaus karai ir vokiečių kolonizacija

Viduramžiais kryžiaus karų Baltijos šalyse, vokiečių feodalų, riterių ekspansijos į Rytus (vok. Drang nach Osten) tikslas buvo užsienio kolonizacija. XIV a.-XV a. pr. vienu svarbiausių šios ekspansijos barjerų buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės galia.

XIII a. kryžiuočių užkariautose prūsų ir vakarinių lietuvių (nadruvių ir skalvių) žemėse sukurta vokiečių valdoma Ordino valstybė, atsirado 4 vyskupijų (Kulmo, Pamedės, Pagudės ir Sembos) valdos. Vokiečių kolonistai iš Vakarų ir Vidurio Europos kraštų (daugiausia laisvieji kaimiečiai ir amatininkai, nors pirmiausia atsikėlė dvasininkai, riteriai, dvarininkai, valdininkai, pirkliai) įsikūrė Prūsos vakarinėje ir pietvakarinėje dalyje - arčiau Baltijos, Aismarių. Jie gyveno atskirais nuo prūsų kaimais arba sodybomis. Vokiečių kaimai ir dvarai steigti pagal Kulmo teisę. Vokiečiai buvo laisvi, turėjo žemės nuosavybę.

Daugelis prūsų ir vakarų lietuvių buvo paversti baudžiauninkais (baudžiava): vokiečių feodalams dirbo žemę, statė pilis, miestus, bažnyčias, karčemas, dirbo miškuose, tiesė kelius, ėjo karinę tarnybą, mokėjo įvairius mokesčius. Vokiečių riterių įvesta Prūsų teisė vietos gyventojus prūsus ir vakarų lietuvius nustūmė į žemiausią socialinę pakopą ir faktiškai pavertė beteisiais. Vokiečiams kolonistams galiojo Vokiečių teisė. Dėl to už vietos kaimiečio nužudymą buvo baudžiama 2-4 kartus švelnesne bauda negu už vokiečio kolonisto.

Prūsų žemėse vokiečių kolonizaciją pristabdė Pirmasis prūsų sukilimas, Didysis prūsų sukilimas, kiti XIII a. ir 1525 prūsų ir vakarinių lietuvių sukilimai, ypač ilgam - Žalgirio mūšis (1410).

Ankstyva Prūsos vokiškoji kolonizacija (šalia karų, sukilimų ir kitų priežasčių) taip pat lėmė, kad prūsai daug anksčiau asimiliavosi negu lietuvininkai. Nors XIV a. dar sudarė krašto gyventojų daugumą, iki XVIII a. prūsai kaip vientisas etnosas nutauto. Vėliausiai nutauto sembai, gausiausia ir karingiausia gentis.

Prūsijos žemėlapis apie 1600 metus

Mažoji Lietuva ir Didžioji kolonizacija

Kitokie procesai vyko Mažojoje Lietuvoje. Dėl nuolatinių karų su LDK kryžiuočių valdžia Nadruvoje, Skaivoje, Pilsote buvo gana silpna, į Mažąją Lietuvą netgi vokiečių feodalai kėlėsi nenoriai.

Masinė ir lemiama Mažosios Lietuvos vokiškoji kolonizacija, vadinamoji Didžioji kolonizacija (vok. Große deutsche Kolonisation), vyko po 1709-1711 didžiojo maro bei bado (maras). Per tą šalies tragediją vien Lietuvos provincijoje (Klaipėdos, Tilžės, Ragainės ir Įsruties aps.) ir Labguvos aps. (Mažosios Lietuvos branduolyje) mirė iki 160 000 žmonių (iki 53% tuometinių gyventojų), kurių absoliuti dauguma buvo lietuvininkai.

Mažosios Lietuvos Didžioji vokiškoji kolonizacija vyko 3 etapais: 1) 1710-1721 - kolonistų atsikėlimo pradžia ir sąlygų parengimas masinei kolonizacijai; 2) 1722-1736 - masinė kolonizacija; 3) 1736-1756 didžiosios kolonizacijos programos užbaigimas.

Lietuviškų žemių kolonizavimu tuomet užsiėmė daugelis Prūsijos karalystės įstaigų ir ministrų, vietos valdžia. Siekdamas paspartinti Mažosios Lietuvos kolonizacijos tempus karalius daugiau kaip 10 kartų lankėsi Prūsijoje (kartu ir lietuvių žemėse), griežtai instruktavo, vadovavo ir kontroliavo.

Buvo 3 kategorijų kolonistų: pirmieji keliavo savo lėšomis ir galėjo patys įsikurti (tokie buvo labiausiai pageidaujami, bet jų buvo mažai); antri apsimokėdavo kelionės išlaidas, bet įsikurti savo lėšomis nepajėgė; treti norėjo, kad iš Prūsijos valstybės iždo jiems būtų apmokėtos ir kelionės, ir įsikūrimo išlaidos.

Prūsijos vyriausybė norėjo, kad kolonistai kuo greičiau vykdytų prievoles ir mokėtų į ištuštėjusį iždą mokesčius. Atvykėliai maištavo, bėgo iš Prūsijos, nedirbo, laikė save išrinktosios tautos atstovais, priklausančiais aukštesnei visuomeninei socialinei pakopai negu to paties kaimiečių luomo vietiniai lietuvininkai.

Nemaža lietuvininkų kaip „blogi ūkininkai“ turėjo palikti ūkius, įdirbtus laukus bei sodybas ir užleisti juos naujiesiems šeimininkams vokiečiams. Pvz., iki 1725 Įsruties ir Ragainės aps. 949 kolonistų šeimos (šeimoje vidutiniškai buvo 6 ar daugiau asmenų) įsikūrė 1620 ūbų laisvoje žemėje, o 446 - 579 ūbų ūkiuose, kurie priklausė išvytiems lietuviams.

Rytų Prūsijos žemėlapis 1900 metais

Baudžiava ir kolonistų privilegijos

Užkariautojai kryžiuočiai jau nuo XIII a. prūsus ir vakarų lietuvius vertė baudžiauninkais. Kaip nelaisvieji tarnai jie privalėjo dalyvauti kryžiuočių karo žygiuose.

Numalšinus šį paskutinį sukilimą, baudžiauninkais paversta nemaža ir buvusių vitingų bei pusiau laisvų ūkininkų, padidintos prievolės. Laukininkų karas nuskurdino daugelį gyventojų, todėl baudžiauninkais imta versti ir dalį vokiečių ūkininkų.

Prūsų žemėse vokiečių kolonistai ūkininkai ėmė kurtis jau XIII amžiuje. Valstybės vakaruose dar išlikę prūsai baudžiauninkai nuo XVI a. gyveno mišriai su laisvais ūkininkais vokiečiais, kurie daugiausia buvo činšininkai. Mažojoje Lietuvoje kolonistai vokiečiai pradėjo apsigyventi tik nuo XVIII a. pradžios; dėl nuolat vykstančių karų su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste didelių vokiečių dvarų čia buvo mažai. Dėl to kryžiuočių ir Prūsijos kunigaikščių valdymo laikais Mažoji Lietuva liko nesuvokietinta.

Prūsų žemėse įsikūrę kolonistai vokiečiai turejo teisę savo ūkį parduoti arba nusipirkti dar žemės, kurtis naujoje vietoje. Prūsams ir lietuviams baudžiauninkams tai buvo draudžiama, todėl ūkyje daugėdavo šeimynos, jų vaikai turėdavo tapti samdiniais vis didėjančiuose vokiečių kolonistų ūkiuose.

Su prūsais samdiniais vokiečiams buvo nevalia kalbėtis jų kalba, čia prūsai turėdavo išmokti vokiškai ir greičiau nutautėdavo. Jei vokietis apsigyvendavo kaime, autochtonams baltams tekdavo išsikelti, suprantama, į blogesnes žemes.

Po XVIII a. I pusės vokiškosios kolonizacijos buvo teisiškai įtvirtinta lietuvių ir vokiečių kolonistų kaimiečių socialinė ekonominė nelygybė. Prūsijos karalystės valdžios tautinė, socialinė ir germanizacinė politika lėmė, kad XVIII a. Mažosios Lietuvos lietuviai daugiausia buvo baudžiauninkai lažininkai, o kolonistai vokiečiai - činšininkai, turėję asmens laisvę, dalis jų tapo žemės savininkais.

Rusinimas po sukilimų

Po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo (1795) Rusijai atitekusių lietuvių etninių žemių gyventojus Rusijos valdžia siekė surusinti, keldama rusų kolonistus - kraštą kolonizuoti.

Po 1830-1831 sukilimo ir 1863-1864 sukilimo (iki 1863 kolonizacija vyko lėtai) Rusijos valdžia į Lietuvą, daugiausia į jos rytinę dalį, į ištremtųjų sukilimų dalyvių dvarus ir ūkius atkėlė kolonistų rusų stačiatikių. Dvarai buvo dovanojami aukštiesiems Rusijos administracijos pareigūnams, generolams, dvasininkams.

Įsigyjantiems dvarus rusams kolonistams (iki 20 a. pradžios jiems parduota 840 dvarų) buvo taikomos įvairios lengvatos, iki 1905 nerusams katalikams pirkti daugiau kaip 60 dešimtinių (apie 66 ha) žemės drausta.

Kolonizavimui naudota P. Stolypino žemės reforma, rusų įkurdinimą finansavo Rusijos žemės bankas. Kolonistams buvo sudaromos išskirtinės ūkinės, religinės, kultūrinės sąlygos: atidaromos mokyklos, iš vietos katalikų surinktomis lėšomis steigiamos stačiatikių, sentikių (nuo 1905) parapijos, statomos cerkvės, bet Rusijos valdžia per kolonizaciją norimo tikslo nepasiekė: dalis kolonistų moderniau nei Rusijoje ūkininkauti nesugebėjo ir išvyko atgal, dalis - sulietuvėjo.

Rusų sumažėjo Lietuvai 1918 atkūrus nepriklausomybę.

Etnografinis Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijų žemėlapis 1864 m.

Sovietinė kolonizacija

Kolonizacija ypač plėtėsi po 1944. Kolonistai daugiausia kūrėsi miestuose - dėl Lietuvos partizaninio karo (1944-53) atvykėliai gyventi kaimuose bijojo. Manoma, 1945-51 iš SSRS į Lietuvą atvyko apie 120 000-130 000 žmonių.

Rusai ir rusakalbiai kėlėsi ir vėliau - jie pagal SSRS valstybinę programą gaudavo dideles persikėlimo pašalpas, šeimos iškart butus. 1959 ir 1989 surašymų duomenimis, Lietuvoje atitinkamai buvo 231 000 (8,5 %) ir 344 500 (9,4 %) rusų.

Kuršo kolonijos

Pagal 1561 m. sutartį Livonijos ordino teritorijoje buvo įkurta vasalinė Kuršo - Žiemgalos hercogystė ir nuo tuomet Livonijos žemės tapo pavaldžios LDK. Dėl vidinių valdžios kovų išvytas iš Kuršo ir gyvendamas Vakarų Europoje Jokūbas Ketleris gerai suprato, kas vyksta tuometiniame pasaulyje, domėjosi kolonijų steigimu ir buvo merkantilizmo šalininkas. 1641 m. hercogas Jokūbas tapo Kuržemės ir Žiemgalos hercogystės valdovu. Jis išsiskyrė iš ankstesnių valdovų, kad po jo reformų hercogystė pasiekė aukso amžių.

1639-1682 m. Kuršo hercogystė turėjo didžiausią laivyną Baltijos jūroje - 79 prekybos ir 44 karo laivus su 1416 patrankų. Anuomet išlaikyti tiek daug karo laivų galėdavo tik stiprios jūrinės valstybės.

Kolonizuotos teritorijos tapo prekybos taškais su uostais, plantacijomis bei manufaktūromis. Pavyzdžiui, 1660 m. Tobago ir Trinidado salose jau buvo 1500 Europiečių bei dar net 7000 vergų iš Afrikos, dirbusių plantacijose.

1654 m. laivas “Das Wappen der Herzogin von Kurland” į Didžiąją Kuršo įlanką atplukdė naują ekspediciją kolonijai kurti - 25 karininkus, 80 šeimų bei 124 kareivius.

Didžiausia problema buvo žmogiškųjų išteklių trūkumas. Kuršo - Žiemgalos hercogystė neturėjo daug žmonių, o ypač karių, kad apsiginti ir išlaikyti kolonijas - maro epidemijos, nuolatinis Maskvos bei Švedijos puolimas Livonijoje stipriai nualino šalį (hercogas Jokūbas netgi verbuodavo karius iš Didžiosios Britanijos).

Tobago kolonijos pradžia siejama su 1628 m. į salą atplaukusiais 68 Zelandų (olandų) kolonistais, kurie ten įkūrė Fortą Fort Flushing, buvusį netoli dabartinio Plymuto, prie Great Courland Bay (dab. Didžioji Kuršo įlanka!).

1654 m. laivu “Das Wappen der Herzogin von Kurland” į Didžiąją Kuršo įlanką buvo atplukdyta nauja ekspedicija kolonijai kurti - 25 karininkai, 80 šeimų bei 124 kariai. Tobage laivo kapitonas Willem Mollens, ten įkūrė naują Kuržemės miestą - kolonijos sostinę Jacobstadt (dabar Plymouth), pradėjo forto statybas, o salą iš Naujojo Valchereno (nuo atradimo olandai šią salą vadino Nieuw Walcheren) pervadino į Naująją Kuržemę. Buvo planuojama užsiimti cukranendrių, tabako plantacijų kūrimu, romo gamyba.

Nuo 1651 m. Rusams bei Švedams okupavus Lietuvos - Lenkijos valstybę ir Kuršo hercogystę kolonijos liko be atsargų ir palaikymo, o 1659 m. gruodžio 11 d. Olandams užpuolus kolonija pasidavė.

Olivos taika pasibaigus švedų okupacijai hercogas Jokūbas kibo į valstybės ir kolonijų atkūrimo darbus - 1680 metais jam netgi pavyko susigrąžinti gyvenvietes Tobago saloje. Tačiau 1682 m. hercogui mirus, naujuoju sosto paveldėtoju tapo jo sūnus Frydrichas Kazimieras - jo valdymo laikotarpiu prekių gamyba sumažėjo, valstybės lėšos buvo švaistomos niekais, o dėl pinigų trūkumo teises į salą 1693 m.

1650 m. Jokūbas ketleris įkūrė Gvinėjos prekybinę organizaciją, išsiuntė karo laivus ir jau 1651 m. apie 30 kilometrų nuo Gambijos upės žiočių - Šv. Andriaus saloje (taip pavadinta ten palaidoto 1456 m. portugalų jūreivio garbei) buvo įkurta pirmoji kolonija.

Tikriausiai pagrindinė priežastis, kodėl kolonijos nebuvo išlaikytos - Rusijos ir Švedijos agresija - pati valstybė buvo okupuota, o tik nutraukus susisiekimą su kolonijomis į jas pradėjo pretenduoti Olandija. Galiausiai viskas baigėsi su hercogo Jokūbo mirtimi - nebebuvo iniciatyvių žmonių, o jo sūnus pardavė Tobago koloniją.

Kuršo kolonijos: svarbiausi faktai

tags: #kolonistas #be #nuosavybes #teise