Liūdnas faktas, bet tikriausiai Kolumbija populiariojoje kultūroje nebūtų tokia populiari ir žinoma, jeigu ne 2015 metais „Netflix“ platformoje pasirodęs kriminalinis serialas „Narcos“ („Narkotikų prekeiviai“ - liet.) apie Pablo Eskobaro Medeljino kartelį ir apie didžiausius jo konkurentus - Kalio kartelį. Šį trijų sezonų serialą prilipę prie ekranų žmonės žiūrėjo visoje planetoje.
Pablo Escobaro nuotrauka iš policijos archyvų
Ir reikia tikėti, baisėjosi tuo, kas Kolumbijoje vyko aštuoniasdešimtaisiais bei devyniasdešimtųjų pradžioje. Nors ne visi baisėjosi, buvo ir tokių, kurie sužvėrėjusius nusikaltėlius ėmė dievinti, aukštinti ir tikrai ne vienam Eskobaras tapo super herojumi. Šis nuožmus banditas daug ką darė, kad neturtingi, mažiau išsilavinę žmonės jį mylėtų. Kūrė tam tikrą savo legendą, kuri kai kuriuos iki šiol žavi. Iškalbingas faktas - jo laidotuvėse dalyvavo apie 25 tūkst. žmonių.
Pasakysiu atvirai, galvojau, kad atvykęs į Kolumbiją sutiksiu daug tokių, kurie Eskobarą ne smerks, o gins ir girs. Bet žinote, turiu pasidžiaugti, kad dauguma kolumbiečių daug protingesni. Jie supranta, kiek blogo šis žmogus padarė. Garbintojų irgi sutikau, apie juos visus papasakosiu.
𝟐𝟒 𝐟𝐚𝐤𝐭𝐚𝐢 : Pablo Escobar (Kolumbijos narkobaronas, Medeljino kartelio lyderis)
Miestas, kuriame karaliavo Eskobaras
Tai kelių dalių pasakojimas iš Kolumbijos. Kur jis gyveno, kur slapstėsi, kur vyko tai, ką rodė seriale „Narcos“. Ir kiek tiesos ten buvo parodyta?
Pablo Eskobaras vadinamas ne tik narkobaronu, bet ir narkoteroristu. Tokį vardą pelnė, nes ne tik užsiėmė narkotikų gamyba ir pardavimu, tačiau galiausiai sprogdino bombas, lėktuvus ir savo purviniems darbams buvo pasamdęs net vaikus. Eskobaras atsakingas už kandidato į prezidentus, teisingumo ministro, daugiau nei 200 teisėjų ir daugiau nei 1000 policijos pareigūnų mirtis. Nuo jo nukentėjo tūkstančiai.
Ukrainos miestų gatvėse parduoda tualetinį popierių su Putino atvaizdu, Romoje kiekviename spaudos kioske galima nusipirkti kalendorių su jaunais kunigais, Laplandijoje visa atributika su Kalėdų seneliu. Miestai ir šalys turi savo personažus, kuriais vilioja turistus.
Prieš kelionę į Kolumbiją būčiau susilažinęs iš didelių pinigų, kad šioje šalyje ant kiekvieno kampo bus galima nusipirkti kažką su Pablo Eskobaro atvaizdu. Kepuraites, marškinėlius, gal dar ką nors. Maniau, kad vietiniai tikrai bando uždirbti iš „Narcos“ serialo populiarumo. Bet štai staigmena - Bogotoje, šalies sostinėje, tik pas vieną gatvės prekeivį mačiau knygą apie Eskobarą, kurią parašė jo sūnus. Tokią pačią knygą parduoda ir Lietuvos knygynuose. Daugiau Bogotoje apie šį nusikaltėlį neradau nieko.
Galvojau kitaip bus Medeljine, mieste, kur gyveno ir kur karaliavo narkotikų baronas. Stipriai klydau - lygiai taip pat nieko nėra. Rodos, visi susitarę šito blogiečio į turizmą per daug nekišti. Prie to stipriai prisideda Kolumbijos valdžia, kuri metai iš metų kovoja su Eskobaro legenda ir stengiasi, kad šalies jaunimas iš šio žmogaus neimtų pavyzdžio. Nuolat griaunami mafijozui priklausę statiniai, uždaromi visi su juo kaip nors susiję verslai.
Ekskursijos Eskobaro keliais
Nors Eskobaras nukautas buvo 1993 metais, iki šiol Medeljine daug jo palikimo. Norintys gali rasti specialių ekskursijų „Eskobaro keliais“, kurias siūlo net ir paprasti taksi vairuotojai. Ne visi, bet daugelis jų už tam tikrą mokestį - apie 15-20 Eur asmeniui - gali pavežioti po vietas, susijusias su Eskobaru. Taip pat Medeljine yra kelios kelionių agentūros, kurios sakoma - kiek profesionaliau rengia tokias ekskursijas. Arba dar viena opcija - pati brangiausia, dviem žmonėms kainuosianti apie 500 eurų - ekskursija su buvusiais narkotikų karaliaus samdiniais.
Tokių, vis dar esančių gyvųjų tarpe ir oficialiai save taip įvardijusių yra nedaug, todėl jie lupikauja didesnes sumas. Bene labiausiai iš šio nusikaltėlių šulo gyvenimo istorijos užsidirba buvęs jo pakalikas - narkoprekeivis ir žudikas, ir dar daug kas viename vaidmenyje - John Jairo Velásquez pravarde Popajus. Jis filmuojasi dokumentiniuose filmuose, televizijos laidose, kuria savo „Youtube” kanalą, dalija interviu spaudai. O pagrindinis vyro užsiėmimas - pasakoti turistų grupelėms apie tai, kas vyko tada, prieš trisdešimt metų.
Comuna 13 - buvęs pavojingiausias rajonas pasaulyje, dabar populiarus turistinis objektas
Popajų dažniausiai samdo amerikiečiai jaunuoliai, prisižiūrėję „Narcos“. Ir kai jie susitinka, pirmas klausimas iš kalėjimo paleistam banditui: „Ar daug tiesos rodė seriale?“ Popajus tada sukioja galvą, išvadina serialą blogiausiais žodžiais ir pažada būti šimtu procentų sąžiningas ir atskleisti viską. Tai, ko neva niekas dar negirdėjo ir nežino. Kiekvienai turistų grupei jis kartoja tą patį, dažnai vis labiau ir labiau paaštrindamas arba pridėdamas naujų spalvų. Jis gudrus vyras, supranta ko atvykėliai nori, nujaučia, kad visiems trūksta adrenalino, todėl suteikia viso šito. Amerikiečiai lieka patenkinti, tada Popajų rekomenduoja draugams ir šie vėl jį samdo.
Aš irgi turėjau norą susitikti su šiuo veikėju, bet Medeljine užaugę mano bičiuliai atkalbėjo. Vietoje jo pasiūlė žmogų, kuris labai retai tampa turistų vedliu - tai don Daniel (ponas Danielius - lietuviškai). Šis vyras, dabar dirbantis tiesiog taksistu, daug metų buvo Eskobaro namų prižiūrėtoju. Jis rūpinosi nusikaltėlio sodais ir parkais prie jo vilų, prižiūrėjo baseinus ir visą namų ūkį. Daug ką matė savo akimis. Šis narkobarono darbuotojas ekskursijas daro labai retai, tik tada, kai jam būna tinkama nuotaika. Matyt, aš pataikiau, nes don Daniel sutiko pabūti mano gidu. Kur jis nuvežė ir ką parodė - papasakosiu kitose šio reportažo dalyse.
Pablo Eskobaro muziejus
Medeljine ilgai veikė oficialus Pablo Eskobaro muziejus pavadinimu „Casa Museo Pablo Escobar“. Jį įkūrė ir visus reikalus ten tvarkė vyresnysis narkobarono brolis Roberto. Anksčiau kiekvienas norintis galėjo užeiti į muziejų, klausytis gidų pasakojamų istorijų ir atsisėsti ant Pablo pamėgtos sofos. Tačiau 2018 metais muziejus buvo uždarytas. Paaiškėjo, kad Roberto Eskobaras neturi reikiamų dokumentų vykdyti tokiai veiklai. Be to, miesto valdžia jam skyrė 12-os tūkstančių dolerių baudą. Tai - tik viena iš pastangų mažinti Kolumbijos, kaip Pablo Eskobaro gimtinės ir Medeljino - kaip Eskobaro miesto, įvaizdį. Šiemet nugriautas ir garsusis „Monaco“ dangoraižis, kur gyveno ir dirbo narkobaronas. Dabar ten - tiesiog tuščia vieta, kur, sakoma, bus parkas, skirtas Eskobaro aukoms.
Vieša paslaptis, bet tie, kas labai nori, iš tikrųjų vis dar gali patekti į „Casa Museo Pablo Escobar“. Jeigu atvažiuosite iš gatvės ir pasibelsite į vartus, jums tikriausiai jų niekas neatidarys. Bet jeigu specialiai ieškosite, kas galėtų užtarti ir rekomenduoti jus muziejaus vadovui - tada greičiausiai leidimas jums bus suteiktas. Man taip ir nutiko. Taksi vairuotojas užtarė kažkam, tas kažkas paskambino dar kažkam, tada dar vienas žmogus davė patvirtinimą ir pagaliau pavyko. Tiesa, daug ko neleido fotografuoti ir filmuoti. Šios vietos šeimininkas Roberto - baiminasi, kad Medeljino valdžia ir vėl skirs baudą. Todėl paprašė, kad vizitą pas jį vadinčiau ne muziejaus aplankymu, o tiesiog asmeniniu susitikimu su juo. Narkotikų barono brolis šiame name ant kalvos ne tik dirba, bet ir gyvena. Kartu su juo čia įsikūrė keli padėjėjai ir apsaugininkai.
Teritorijoje daug spygliuotos tvoros, apsaugos kamerų. Matosi, kad vietelė stipriai saugoma. Jeigu nežinotum, kad važiuoji į nusikaltėlių irštvą, galėtum pagalvoti, kad atvykai aplankyti mielo, pasiligojusio senelio. Roberto Eskobaras pats asmeniškai pasitinka svečius ir kiekvieną apsikabina. Savo gimtąja kalba pasidžiaugia, kad jo žmonės nepamiršta ir kad atvyksta pažiūrėti, kaip gyvena. Vyras nekalba jokia kita kalba, tik ispaniškai. Iš pradžių siūlo pasidairyti aplinkui, pasiūlo savo angliškai kalbančio padėjėjo pagalbą. Jaunas vaikinukas, prisistatęs Stivenu Martinezu, aprodo kelis kambarius, kuriuose laiką leido broliai Eskobarai. Pasiūlo išbandyti jų mėgtus fotelius ir sofas. Taip pat atidaro vieną slėptuvę, įrengtą spintoje. Patraukus už vienos lentynos, spinta prasiskiria ir tiesiai iš jos gali patekti į tunelį.
Kitas triukas, kuris patinka visiems šios vietos lankytojams - specialus rašomasis stalas. „Per policijos kratas pareigūnai niekaip nerasdavo, kas slepiama jo viduje“, - juokiasi nelegalaus muziejaus darbuotojas. Tada Stivenas išima vieną lentelę ir parodo, kad stalo vidus tuščiaviduris ir savu laiku tai būdavo patikima slėptuvė pinigams. Stivenas parodė krūvas nuotraukų iš Eskobarų gyvenimo, pasiūlė kartu nusifotografuoti prie kulkomis suvarpytos mašinos, o jau tada leido bendrauti su namo, kuriame įkurtas muziejus, šeimininku Roberto.
Roberto Eskobaro vaidmuo Medeljino kartelyje
23 metus gyvavusiame (1970-1993) Medeljino kartelyje Pablo Eskobaras buvo pagrindinis lyderis. O jo dešinioji ranka, pagrindinis patikėtinis - būtent brolis Roberto. Kai JAV valdžia ir teisėsaugos institucijos pradėjo kovą su narkotikų prekeiviais - šie du vyrai buvo tapę labiausiai ieškomais nusikaltėliais visame pasaulyje. Už informaciją, padėsiančią juos sulaikyti, arba dar geriau - už jų galvas tuo metu buvo siūlomas 10 milijonų dolerių atlygis. Plakatas su paskelbta paieška, kaip kokia pajuoka iki šiol kabo ant „Casa Museo Pablo Escobar“ sienos.
Be to, Roberto turi nuotraukų, kur kartu su Pablo ir vaikais stovi prie Baltųjų rūmų, taip pat prie FTB muziejaus Vašingtone, kai jau buvo paieškomi. Pablo jau palaidotas, bet kaip čia atsitiko, kad Roberto yra laisvėje? 72-ejų pusiau aklas vyras tiesiai šviesiai sako, kad už visus blogus darbus jaučiasi atkentėjęs ir atsėdėjęs. Roberto kartu su Pablo ir kitais pagrindiniais kartelio nariais 1992 metais nusprendė bendradarbiauti su Kolumbijos vyriausybe ir vaidindami, kad pasiduoda bei traukiasi iš narkotikų verslo įsikūrė pačių sau pastatytame kalėjime „La Catedral“.
Po metų ir mėnesio kartu su broliu iš ten pabėgo. Netrukus Pablo buvo nušautas policijos pareigūnų. O Roberto tuomet kartu su keliais kitais kartelio nariais pats pasidavė. Jis buvo nuteistas kalėti 14 metų, tačiau už grotų praleido tik 10. Sakoma, kad tokią trumpą bausmę jam skyrė dėl to, jog jis padėjo sugauti kitus kartelio narius, kitaip tariant, bendradarbiavo su teisėsauga.
Nusikaltėlio karjeros pradžia
Įdomu tai, kad šis vyras savo nusikaltėlio karjerą pradėjo būdamas žinomu ir gerbiamu Kolumbijoje sportininku. Roberto, dar tais laikais, kai gyveno gimtajame kaime, pamėgo dviračius. Norėdamas konkuruoti su kaimynu, kas greičiau pasieks mokyklą, jis tapo puikiu dviratininku. Galiausiai įsitraukė į profesionalų dviračių sportą: dalyvaudavo varžybose ir pelnydavo medalius. Kartą jis buvo net nominuotas geriausio viso regiono sportininko rinkimuose. Iki šiol šis vyras vadinamas Osito, arba meškučiu, nes per vienas varžybas atvyko prie finišo visas padengtas purvu. Kažkam purvinas žmogus priminė mielą meškutį, taip ir atsirado visą gyvenimą lydinti pravardė.
Prasidėjus dviratininko keliui, Pablo buvo didžiausias Roberto fanas ir pagalbininkas - jis sukviesdavo draugus palaikyti Osito, keisdavo jam ratus ir laikė vyresnėlį tikru didvyriu. Vėliau, kai Pablo pradėjo prekiauti kokainu, jis pasikvietė brolį dirbti kartu. Roberto studijavo buhalteriją ir elektroniką, ir net buvo įkūręs dviračių kompaniją. Pradžioje jis net sėkmingai derino verslą su pagalba Pablo. Galiausiai narkotikų prekyba taip įsisuko, kad dviračių verslas liko pamirštas.
Roberto atvirai pasakoja, kad visus tuos metus buvo vyriausias Medeljino kartelio buhalteris ir apskaitininkas. Kontroliavo visą Pablo turtą, kuris, anot kai kurių šaltinių, vienu metu siekė net 25 milijardus dolerių. Tai ne tik grynieji, bet ir labai daug nekilnojamo turto objektų. Roberto sako, jog jo brolis Pablo taip troško būti turtingas, kad paauglystėje nuolat kartojo: „Iki 22-ejų noriu turėti milijoną. Jei taip nebus, nusižudysiu”.
Pinigų slėpimo problemos
Roberto, kaip atsakingas už kartelio pinigus, susidurdavo su tokiomis problemomis, kokias mums sunku įsivaizduoti. Kur sudėti ir paslėpti milžiniškas krūvas kupiūrų? Kartais jų buvo tiek, kad tekdavo kasti po žeme. Dėl to, sako, kartelis prarasdavo apie dešimt procentų pelno: pinigai paprasčiausiai supūdavo arba būdavo sugraužiami žiurkių. Nors Roberto niekada nebuvo toks ekstravagantiškas kaip jo brolis, jis taip pat buvo pripratęs prie privačių lėktuvų, ir taip pat siuntė savo vaikus į privačias mokyklas Šveicarijoje. Jo gyvenimas buvo toks turtingas, kad kartą, bėgdamas nuo policijos - išmetė lagaminą su šimtu tūkstančių dolerių, į upę, nes nešti buvo tiesiog per sunku.
„Casa Museo Pablo Escobar“ Roberto turi surinkęs įvairius Pablo priklausiusius daiktus: automobilius, motociklus, vandens transportą, prabangius baldus, drabužius, aksesuarus ir t.t. Tiesa, daug kas atrodo kaip po karo. Pavyzdžiui, milžiniškas visureigis suvarpytas kulkomis. Juo Pablo kadaise bėgo nuo policijos. Čia eksponuojamas ir ypatingas, plieninis Eskobarų seifas su keturiais užraktais, dviem durimis. Kai atidarai vienas - randi kitas. Ir tik tada prisikasi iki ten užrakinto turto. Tiesa, šiuo metu seife guli tik beverčiai Venesuelos pinigai. Juos Roberto leidžia pasiimti kiekvienam atvykėliui, bent po kelias kupiūras.
Roberto atvirai pasakoja, kad būtent jis buvo atsakingas už nesantaiką tarp Medeljino ir Kali kartelių. Pastarasis nekentė Roberto, mat jis buvo atsakingas už vieno jiems artimo jaunuolio mirtį. Be to, net kai Pablo stengdavosi tartis dėl taikos su Kali karteliu, Roberto vis sumaišydavo reikalus. Todėl kai Pablo mirė - Kali kartelis visomis išgalėmis siekė pašalinti Roberto iš gyvųjų tarpo. Paėjus 16 dienų po Pablo mirties, jau sėdėdamas kalėjime, jis gavo laišką, kuris iš tiesų buvo bomba. Roberto pats laiškų niekada neatidarinėdavo, tačiau tąkart jis buvo su dideliu valstybiniu štampu, tad padarė išimtį. Staiga, pajutęs, kad siuntinys įtartinas, metė jį ant grindų. Laiško turiniui sprogus, Roberto visam gyvenimui buvo stipriai pažeistas regėjimas, dabar jo rega siekia tik 15 procentų.
Daugiau Kali kartelis šio vyro nepuola, sakoma, kad jis kažkaip sugebėjo susitarti ir su Kali lyderiais, kad šie leistų jam gyventi. Pats Roberto šios temos vengia ir komentuoti atsisako. Jeigu buvote atidūs „Narcos“ žiūrovai tikriausiai pastebėjote, kad seriale nėra Roberto personažo. Jis padavė kompaniją „Netflix“ į teismą, siekdamas prisiteisti milijardą dolerių už leidimą rodyti jo brolį, jo nuotraukas, filmuotą medžiagą ir apskritai pasakoti jo šeimos istoriją. Prisiteisti nieko jam, bent jau kol kas, nepavyko. Tačiau pats Roberto teigia, kad kalbėjo su „Netflix“ ir jie žadėjo kurti istoriją ir iš jo perspektyvos. Ar taip tikrai įvyks - pamatysime.
Dar Roberto Eskobaras išgarsėjo sukūręs „GoFundMe“ kampaniją, kuria siekė surinkti 50 milijonų dolerių, skirtų nušalinti Amerikos prezidentą Donaldą Trumpą. Ir sako, vos per dešimt valandų jam pavyko pasiekti penktadalį tikslo. Roberto teigia, kad tokios iniciatyvos ėmėsi, nes Trumpas diskriminuoja Lotynų amerikiečius, kurie yra vieni darbščiausių žmonių pasaulyje. Įgyvendinti tikslo jam nepavyko, galiausiai puslapis buvo panaikintas ir kampanija žlugo. Dar vykstant kampanijai, Roberto sakė, kad jo brolis žudė teisėjus, policininkus ir valdininkus, tačiau jis Trumpą pašalins legaliu būdu. Sako nepasiduosiąs - vis ieško būdų pinigus surinkti.
Kolumbijos lietuviai
Pirmieji lietuviai, atvykę į Kolumbiją, buvo tėvai saleziečiai, prieš pat II pasaulinį karą apsigyvenę Bogotoje (Bogotos lietuviai). 1946 jie su keliais lietuviais pasauliečiais įkūrė Lietuvių katalikų komitetą karo aukoms (pirmininkas S. Sirutis), turėjo skyrių Medellíne. Komitetas susisiekė su lietuviais Vakarų Europos karo pabėgėlių stovyklose, išrūpino jiems vizas apsigyventi Kolumbijoje (nuo 1948), stengėsi atvykusiuosius įdarbinti ir apgyvendinti (kartu su lietuvių inicijuotu įtakingu Kolumbiečių katalikų komitetu pabėgėliams). 1948-53 į Kolumbiją atvyko daugiau kaip 850 lietuvių, dauguma jų (apie 500) apsigyveno Bogotoje, mažiau (apie 350) - Medellíne, t. p. Barancabermejoje, Barranquilloje, Bucaramangoje, Cali (daugiausia ūkininkai), Tunjoje, Villavicencio ir kitur. 1949 Bogotoje įkurta Kolumbijos lietuvių bendruomenė, įsteigta jos apylinkė Medellíne. Bendruomenė kūrė chorus, vėliau lituanistines mokyklas, rengė lietuvių tautinių ir religinių švenčių minėjimą.
1951 Medellíne įsikūrė Lietuvių moterų savišalpos draugija, 1954 - Lietuvių rezistencinės santarvės skyrius. 1953 Bogotoje atidaryti Lietuvių namai, 1955 įsikūrė Lietuvių katalikių moterų draugija. Iki 20 a. 7 dešimtmečio pabaigos daugelis lietuvių iš Kolumbijos išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, Kanadą, Australiją ir Venesuelą; lietuviška veikla apmirė. Siekiant ją gaivinti įsteigtas Kolumbijos lietuvių kultūros fondas (vadovai kunigai Stasys Matutis ir Vaclovas Dubinskas, išlaikė lietuvišką radijo valandėlę), sujungtos Medellíno, Cali ir Barranquillos lietuvių bendruomenės (apie 100 žmonių). 1976 Medellíne surengtos Kolumbijos lietuvių dienos ir jaunimo stovykla. 20 a. 9 dešimtmečio antroje pusėje lietuviška veikla vėl nutrūko, apie 2000 pradėta gaivinti.
Praktiniai patarimai keliaujantiems į Kolumbiją
- Pakuotis bet kokiam orui! Kolumbijoje yra 2 sezonai - sausas ir lietingas, tačiau dėl skirtingo klimato zonų ir aukščio virš jūros lygio vienoje kelionėje galima pajusti visus 4 sezonus.
- Nebandykite pamatyti visos Kolumbijos vienu metu.
- Žmonės labai draugiški ir visada pasiruošę padėti. Taip pat venkite remti Pablo turus ar prekes - ar tikrai norite mokėti žmonėms, kurie verslą kuria iš smurtinės istorijos.
- Keliauti Kolumbijoje saugu, jei būsite atsargūs. Situacijos suvokimas yra viskas. Plėšimai ir vagystės yra dažni, tačiau dažniausiai nutinka turistams, kurie lankosi ten, kur jiems nederėtų, arba yra apsvaigę.
- Automobilių nuoma - pigu, bet būkite atidūs. Dauguma kelių yra labai prastos būklės, daug mokamų kelių, o vietinių vairavimas yra pavojingas. „Uber“ - labai saugus ir prieinamas.
- Uodai - gali būti tikri vampyrai! Stipriausias repelentas yra būtinas ir kai kuriais atvejais nepadės visiškai.
Kelionės maršruto sudarymas - laikas kiekvienoje vietoje, ekstra laikas keliavimui tarp skirtingų vietų, transportas - vidiniai skrydžiai, mašinos nuoma, taksi kainos, atstumai nuo viešbučio ir t.t. Kelionė vyko sausio mėnesį. Pats geriausias laikas keliauti po Kolumbiją yra sausasis sezonas - nuo lapkričio iki gegužės. Temperatūra svyravo priklausomai nuo aplankytų regionų.
Kolumbija viršijo lūkesčius. Tai šalis, kuri turi viską - nuostabius gamtovaizdžius, judrius didmiesčius, tropinius paplūdimius, istorines vietas, išskirtinę architektūrą, nuostabų maistą. Kitas labai svarbus dalykas - nuostabūs žmonės. Labai šilti ir draugiški vietiniai prisidėjo prie teigiamos patirties, bet labiausiai nustebino spalvos ir linksmos nuotaikos. Šventė čia yra gyvenimo būdas. Daugelyje šalies vietų jaučiamas bendras supratimas, kaip mėgautis akimirka, ir tai išreiškiama per šokį, muziką, susibūrimus. Šis pozityvumas įtraukia akimirksniu ir lydi kiekvieną minutę.
Iš vietinių, kuriems teko išgyventi šiuos sunkius laikus, išgirstos istorijos tikrai sukrėtė. Negalėčiau sakyti, kad buvo kažkas, kas nuvylė, bet labiausiai negatyvi patirtis man buvo moskitų įkandimai. San Andres saloje ir Medellin mieste mane kandžiojo nesustojant, per naktį sukandžiodavo visą nugarą. Taip pat šiek tiek nuvylė kelių kokybė ir vairavimo sąlygos. Vietiniai vairuoja labai prastai, mažai kas paiso kelių taisyklių, viršija greitį, taip pat sukelia pavojingas situacijas. Kainos šalies viduje nėra didelės - maistas, eskursijos, suvenyrai kainuoja tikrai nedaug. Taip pat reikia atsižvelgti į kelionės trukmę, nes kuo ilgiau keliauji, tuo biudžetas turėtų būti didesnis, nes net ir smulkios kasdienės išlaidos susideda.
Pati kelionė buvo didžiausias nuotykis. Nuotykis, kuris padidino širdies ritmą, - per plauką nepraleidome skrydžio į San Andres salą. Tikrai rekomenduočiau aplankyti šią šalį visiems. Taip pat rekomenduočiau keliauti savarankiškai, jeigu mokate ispanų arba anglų kalbą, nes, kalbant tik lietuviškai ar rusiškai, šioje šalyje gali būti sunku komunikuoti.
tags: #kolumbijos #bustai #apibendrinimas