Komercinės paslapties atskleidimas: Ką svarbu žinoti?

Komercinės paslaptys ir konfidenciali informacija yra svarbios bet kokio dydžio įmonei. Įmonės darbuotojui ar kitam asmeniui atskleidus įmonės komercinę paslaptį ar konfidencialią informaciją tretiesiems asmenims, pvz., konkuruojančiai įmonei, įmonė gali patirti didelės turtinės žalos. Moksliniai tyrimai patvirtina tai, kad mažos bei vidutinės įmonės yra ypatingai jautrios bei pažeidžiamo dėl tokios informacijos atskleidimo ir/ar neteisėto naudojimo. Taigi, ką svarbu žinoti verslui, siekiant apsaugoti savo komercines paslaptis ir/ar konfidencialią informaciją?

Komercinė paslaptis ir konfidenciali informacija: Ar yra skirtumas?

Dažnai tenka girdėti kaip žodžiai „komercinė paslaptis“ ir „konfidenciali informacija“ vartojami kaip sinonimai, tačiau teisinėje doktrinoje ir teismų praktikoje akcentuojama, kad komercinė paslaptis ir konfidenciali informacija nėra tapačios teisinės kategorijos.

Pagrindiniai skirtumai tarp komercinės paslapties ir konfidencialios informacijos:

• Teisinė konfidencialios informacijos kategorija yra platesnė už teisinę komercinės paslapties kategoriją, taigi komercinės paslaptys yra viena iš konfidencialios informacijos rūšių.
• Informacija, kuri neatitinka komercinėms paslaptims keliamų reikalavimų, gali patekti į konfidencialios informacijos sąvoką ir šiuo pagrindu būti saugoma.
• Taigi, duomenys, sudarantys konfidencialios informacijos turinį, ne visuomet yra komercinė paslaptis.
• Komercinės paslapties būtinasis požymis - komercinės paslapties vertingumas, komercinė paslaptis turi suteikti jos turėtojui konkurencinį pranašumą, tuo tarpu konfidenciali informacija neturi šio požymio.
• Pareiga saugoti konfidencialią informaciją paprastai egzistuoja, kai ji nustatyta sutartyje, o pareiga saugoti komercinę paslaptį visų pirma kyla iš įstatymo.

Komercinė paslaptis saugoma įstatymo pagrindu

Konkurencijos įstatymo 15 str. 4 d. įtvirtintas vienerių metų terminas, per kurį asmenys, kuriems komercinė paslaptis tapo žinoma dėl jų darbo ar kitokių sutartinių santykių su įmone, negali naudoti šios informacijos. Taigi, darbuotojo ir asmens, sutartiniais santykiais susijusių su įmone, pareiga saugoti komercinę paslaptį pirmiausiai kyla iš įstatymo reikalavimo. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje byloje yra akcentavęs, kad be jokių papildomų susitarimų darbuotojas ar sutartinių santykių kita šalis privalo saugoti įmonės informaciją, kuri atitinka komercinės paslapties kriterijus, o įmonė turi teisę pasinaudoti įstatymuose nustatytais savo pažeistų teisių gynybos būdais.

Tam, kad informacija būtų pripažinta ir saugoma kaip įmonės komercinė paslaptis, ji turi atitikti visus komercinės paslapties kriterijus:

• Slaptumas - informacija nėra viešai žinoma arba ji nėra laisvai prieinama tretiesiems asmenims toje aplinkoje, kurioje paprastai dirbama su tokia informacija;
• Vertingumas - tokia informacija turi turėti tikros ar potencialios komercinės vertės, dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama, t. y. komercinė paslaptis turi suteikti jos turėtojui konkurencinį pranašumą - tam tikrų verslo privalumų, gamybinio pranašumo, finansinės naudos ir pan.;
• Protinga informacijos apsauga - informacijos savininkas turi imtis protingų pastangų, atsižvelgdamas į aplinkybes, kad informaciją išlaikytų slaptą. Informacija gali būti saugoma fizinėmis, techninėmis, teisinėmis, organizacinėmis ar kitokiomis priemonėmis.

Bendro pobūdžio rekomendacijos dėl komercinės paslapties ir/ar konfidencialios informacijos apsaugos

Nors, kaip minėta, komercinė paslaptis saugoma įstatymo pagrindu, tačiau siekiant efektyviai ir veiksmingai apginti įmonės komercines paslaptis sudarančią informaciją rekomenduotina taikyti komercinių paslapčių apsaugos priemones. Tuo tarpu dėl įmonės konfidencialios informacijos apsaugos užtikrinimo yra būtinas papildomas susitarimas. Priklausomai nuo verslo pobūdžio komercinių paslapčių ir/ar konfidencialios informacijos apsaugos priemonės gali skirtis.

Pateikiu teisės doktrinoje išskiriamas ir verslo praktikoje dažniausiai naudojamas apsaugos priemones:

1. Komercinę paslaptį ir/ar konfidencialią informaciją sudarančios informacijos identifikavimas. Visų pirma, rekomenduoju nusistatyti kokia informacija įmonei yra vertinga bei sukuria jai konkurencinį pranašumą prieš kitus rinkos dalyvius. Dažnai įmonės vadovo įsakymu patvirtina komercinių paslapčių ir/ar konfidencialios informacijos sąrašą, kuriame yra aiškiai nurodoma, kokia informacija laikytina įmonės komercine paslaptimi ar konfidencialia informacija.
2. Darbuotojų ar sutartiniais santykiais su įmone susijusių asmenų informavimas (supažindinimas) apie tai, kad tam tikri duomenys yra įmonės komercinė paslaptis arba konfidenciali informacija. Įmonė turėtų suformuoti aiškų suvokimą asmenims (įskaitant darbuotojus), kokia informacija yra laikoma įmonės komercine paslaptimi ar konfidencialiais duomenimis. Vienas iš galimų būdų - įmonės patvirtintas komercinių paslapčių ar konfidencialios informacijos sąrašas, su kuriuo asmenis reiktų supažindinti pasirašytinai. Galima pasirinkti ir kitą supažindinimo būdą, tačiau svarbu, kad pasirinktas būdas įrodytų tam tikro asmens žinojimo kas yra komercinė paslaptis ar konfidencialūs duomenys, faktą.
3. Susitarimas dėl komercinę paslaptį sudarančios informacijos ar konfidencialios informacijos neatskleidimo. Sudarant su darbuotoju darbo sutartį, rekomenduotina kartu pasirašyti ir susitarimą dėl darbuotojo įsipareigojimo neatskleisti įmonės konfidencialios informacijos, susitarime numatant konkretų baudos dydį už šio įsipareigojimo pažeidimą. Sutartyse su fiziniais ir juridiniais asmenims taip pat svarbu yra įrašyti įsipareigojimą dėl įmonės konfidencialios informacijos ar komercinių paslapčių apsaugos, nurodant konkrečias netesybas už įsipareigojimo pažeidimą.
4. Organizacinių ir techninių apsaugos priemonių pritaikymas. Teismų praktikoje nurodoma, jog komercinės paslapties ar konfidencialios informacijos apsaugos priemonės neturėtų pernelyg apsunkinti asmens ūkinės komercinės veiklos vykdymo ir reikalauti neproporcingų finansinių, žmogiškųjų ar kitokių išteklių. Dažniausiai įmonės taiko šias organizacines-technines priemones: 1) užtikrina, kad prieigą prie komercinės paslapties ar konfidencialios informacijos turėtų ribotas asmenų skaičius, t. y. tik tie asmenys, kuriems pavesta dirbti su atitinkama informacija.

Šiandieniame versle svarbu ne tik užtikrinti konfidencialios informacijos apsaugą, bet ir apgalvoti keletą skirtingų scenarijų, kaip tai bus daroma. Vis dažniau pasitaiko atvejų, kai buvę darbuotojai, turėję prieigą prie jautrios informacijos, pasinaudoja komercine paslaptimi - ją pasisavina arba perduoda tretiesiems asmenims. Tokie veiksmai gali sukelti rimtų padarinių: sumažinti įmonės konkurencingumą, padaryti didžiulę turtinę žalą ir negrįžtamai paveikti įmonės veiklos stabilumą.

Dažniausiai dėl neteisėtų veiksmų, susijusių su komercinės paslapties įgijimu, atskleidimu, taikoma civilinė ar sutartinė atsakomybė. Tačiau tam tikrais atvejais galima ir baudžiamoji atsakomybė. Galima pastebėti, kad didelės vertės sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, tačiau, pagal Baudžiamąjį kodeksą, tokių nusikalstamų veikų atvejais žala laikoma didele, kai jos dydis viršija 20 000 Eur, o labai didele - kai jos dydis viršija 45 000 Eur. Tarp šalių, pasirašiusių konfidencialumo įsipareigojimus, kilę ginčai ir galimi konfidencialumo įsipareigojimų pažeidimai paprastai turi būti sprendžiami ta tvarka, dėl kurios yra susitarta dokumentuose. Tą patvirtina ir kasacinio teismo praktika. Pagal ją, sudarant sutartis dėl materialinių vertybių, tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai. Jie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius esant tik tam tikroms papildomoms sąlygoms.

Yra sąlygų, kai asmuo, perdavęs kitam komercinę paslaptį sudarančią informaciją, nėra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Dėl to atsakingos įmonės, siekdamos užtikrinti efektyvią komercinės paslapties apsaugą, turėtų imtis organizacinių ir teisinių priemonių. Pirmiausia būtina aiškiai apibrėžti, kokia informacija įmonėje laikoma komercine paslaptimi. Tai gali būti technologiniai sprendimai, klientų sąrašai, kainodaros modeliai, verslo plėtros planai ar kiti vidiniai dokumentai. Vėliau ši informacija turi būti tinkamai įtvirtinta vidaus dokumentuose - darbo tvarkos taisyklėse, konfidencialumo politikoje ar kituose reglamentuojančiuose aktuose.

Ne ką mažiau svarbu ir riboti prieigą prie komercinę paslaptį sudarančios informacijos. Ją turėtų gauti tik tie darbuotojai, kuriems tokia informacija būtina darbinėms funkcijoms vykdyti. Nutraukus darbo santykius, būtina nedelsiant užtikrinti, kad asmuo nebeturėtų galimybės prisijungti prie vidinių sistemų ar dokumentų, kuriuose yra komercinė paslaptis, jų nusikopijuoti.

Šiandien įsigalioja Komercinių paslapčių teisinės apsaugos įstatymas (toliau - KPTAĮ) bei Civilinio kodekso (toliau - CK) 1 knygos, Civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) pakeitimai bei papildymai, įgyvendinant 2016 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2016/943 dėl neatskleistos praktinės patirties ir verslo informacijos (komercinių paslapčių) apsaugos nuo neteisėto jų gavimo, naudojimo ir atskleidimo.

Vis gi, Baudžiamojo kodekso (toliau - BK) susijusios normas draudžiančios komercinių paslapčių atskleidimą (BK 211 straipsnis) ir komercinį šnipinėjimą (210 straipsnis) keičiamos nebuvo, tokiu būdu šių normų taikymas manytina tapo dar labiau neapibrėžtas, o riba tarp civilinės ir baudžiamosios atsakomybės faktiškai ištrinta, paliekant vienintelį kriterijų - pavojingumo vertinimą (BK 11 straipsnio 1 dalis). Pastarosios BK normos yra blanketinės, ir nukreipia į civilinės teisės aktus, iki šiol kiek matoma iš kasacinės instancijos teismo BK 211 straipsnio taikymo praktikos tai buvo CK, komercinės paslapties sąvokos aspektu. BK 210 straipsnio taikymo praktika itin negausi, todėl kokias tai esamas tendencijas būtų išskirti sunku ir netikslu.

Baudžiamoji atsakomybę už komercinės paslapties neteisėtą gavimą (įgijimą) numatyta BK 210 straipsnyje: ,,Tas, kas neteisėtai įgijo komercine paslaptimi laikomą informaciją arba šią informaciją perdavė kitam asmeniui <…>”. Kas yra neteisėtas įgijimas BK 210 straipsnio prasme, BK nepaaiškina, todėl tikėtina bus nukreipiama į kitą įstatymą, nuo šiandien, būtent į KPTAĮ.

Taip pat, neteisėtumo atvejai apibrėžiami KPTAĮ 4 straipsnio 2 dalyje, kuri nustato, kad komercinės paslapties naudojimas ir atskleidimas, laikomi neteisėtais, kai komercinė paslaptis gauta neteisėtai ar buvo pažeisti sudaryti susitarimai draudžiantys jos atkleidimą ar atskleidimo tvarką ir apimtį. Iš esmės analogiškai BK 211 straipsnyje kriminalizuotas komercinės paslapties, gautos profesiniu pagrindu atkleidimas, dėl kurio kilo, BK prasme, didelė, ne mažesnė nei 5700 Eur žala. Taigi, BK 211 straipsnis ir KPTAĮ 4 straipsnio 2 dalis iš esmės yra analogiškos.

Kiti neteisėtumo atvejai nurodomi apžvelgiamo straipsnio 3 dalyje. KPTAĮ 4 straipsnio 3 dalis numato, kad komercinės paslapties gavimas, naudojimas ar atskleidimas laikomi neteisėtais, jei asmuo žinojo ar turėjo žinoti, kad asmuo iš kurio buvo gauta komercinė paslaptis ją gavo ar atskleidė neteisėtai. Taigi, normoje išskirtos dvi situacijos (psichinis santykis su veika): žinojimas ir turėjimas žinoti.

Kalbant apie žinojimą priklausomai nuo jo turinio, tai gali būti traktuotina, kaip bendrininkavimo viena ar kita forma, kokiu būdu reikėtų įvertinti, kada tas žinojimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę, kada ne - vėl gi neaišku. Kalbant apie situaciją, kai ,,turėjo žinoti”, manytina, kad ji neturėtų būti traktuojama baudžiamojo įstatymo prasme apskritai. Taigi, iš nurodytų argumentų matoma, kad KPTAĮ įsigaliojimas, be BK 210, 211 straipsnių korekcijų tikėtina sudarys situaciją, kad baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimas bus itin sudėtingu.

Taip pat, apibendrinant reikėtų pažymėti, kad verslo subjektai vis dažniau renkasi verslo ginčus spręsti baudžiamosios teisės priemonėmis, nes tai tiesiog pigiau: nėra žyminio mokesčio, duomenų paieška atliekama teisėsaugos, atitinkamai nereikia mokėti už specialiųjų žinių panaudojimo tyrimus ir kt. Šios tendencijos manytina turėtų būti vertintinos neigiamai, nes iškraipo baudžiamosios teisės, kaip ultima ratio priemonės taikymą, bei apsunkina teisėsaugos darbą.

Analizuojant komercinės paslapties sampratą, pradėtina nuo Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinto komercinės paslapties apibrėžimo. LR CK 1.116 str. numatyta, kad komercinė paslaptis - informacija, kuri atitinka visus šiuos požymius:

• yra slapta, tai yra ji, kaip visuma, arba tiksli jos sudėtis ir sudedamųjų dalių konfigūracija apskritai nežinoma arba jos negalima lengvai gauti toje aplinkoje, kurioje paprastai dirbama su tokia informacija;
• turi tikros ar potencialios komercinės vertės, nes yra slapta;
• šią informaciją teisėtai valdantis asmuo imasi protingų veiksmų, atsižvelgdamas į aplinkybes, kad ją išlaikytų slaptą.

Tam, kad informacija būtų laikoma komercine paslaptimi bei už jos neteisėtą atskleidimą būtų taikoma atsakomybė, ji turi atitikti VISUS nurodytus požymius. Įstatymo pateikta komercinės paslapties formuluotė yra pakankamai aiški ir nepalieka vietos interpretacijoms, tačiau tam, kad būtų visapusiškai suvokta komercinės paslapties samprata, yra būtina išanalizuoti, kaip komercinės paslapties požymiai aiškinami bei vertinami formuojamoje teismų praktikoje.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, jog informacija tam, kad būtų laikoma komercine paslaptimi, turi atitikti šiuos požymius:

1. ji turi būti slapta (nevieša);
2. turi turėti tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama;
3. turi būti slapta dėl jos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2014; 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24-421/2015; 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317-916/2015).

Taigi matyti, kad teismų aiškinimas iš esmės atitinka įstatyme įtvirtintą formuluotę - informacijai, kuri gali būti pripažinta komercine paslaptimi, keliami reikalavimai iš esmės yra trys: slaptumas, vertingumas ir protingos pastangos, nukreiptos šiai informacijai išsaugoti. Tačiau kaip konkretūs požymiai gali pasireikšti bei kaip jie aiškinami formuojamoje teismų praktikoje?

Ar įmonės klientų sąrašas - komercinė paslaptis?

Vienoje naujausių Lietuvos apeliacinio teismo šiais metais nagrinėtų bylų (2021m. sausio 7 d. LApT nutartis civilinėje byloje e2A-32-241/2021) kilo klausimas, ar duomenys apie juridinio asmens klientus yra/gali būti komercinės paslapties objektas. Teismas šioje byloje pirmiausia pažymėjo, kad bylose, kuriose pareikšti reikalavimai dėl atsakomybės taikymo už komercinės paslapties atskleidimą, informacijos savininkas privalo įrodyti, o teismas - įvertinti ir nustatyti, ar konkretūs duomenys, dėl kurių vyksta ginčas, atitinka komercinės paslapties formaliuosius požymius.

Nagrinėdamas bylą teismas pažymėjo, kad formaliai atskleidus duomenis apie įmonės klientus tretiesiems asmenims, nukentėjusiai įmonei gali būti padaroma žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2014; 2014 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2014; 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421-695/2015), tačiau kita vertus, duomenys apie klientus yra saugotini kaip komercinė paslaptis, TIK JEIGU tai yra informacija, kur, be klientų pavadinimo, esama kitokios informacijos, viešai neprieinamos (pavyzdžiui, kontaktiniai asmenys, sprendimus priimantys asmenys, susiklostę verslo papročiai, techninė informacija, padedanti vykdyti veiklą, paslaugų ir jų kokybės reikalavimai, planuojami projektai, mokumas ir kt.).

LapT pažymėjo, kad tokie duomenys neturi būti vieši ir prieinami pašaliniams asmenims, t.y. tokia informacija turi būti slapta. Informacijos savininkas turėtų sudaryti sąlygas kitiems asmenims aiškiai ir nedviprasmiškai suprasti, jog atitinkama informacija yra slapta, jis taip pat turi sukurti tvarką, kaip su šia informacija susipažinti, užtikrinti jos laikymąsi. Komercinės paslapties savininkas turi teisę pats pasirinkti, kokiu būdu asmenims, kurių atliekamos funkcijos reikalauja susipažinti su komercinę paslaptį sudarančia informacija, bus suformuotas aiškus ir nedviprasmiškas suvokimas, kad atitinkami duomenys yra įmonės komercinė paslaptis. Svarbu tai, kad pasirinktas būdas leistų vienareikšmiškai nustatyti ir fiksuoti tam tikro asmens žinojimo apie tai, kas yra komercinė paslaptis, faktą.

Nagrinėtoje byloje ieškovas įrodinėjo, kad jo buvęs darbuotojas, atskleidęs informaciją apie ieškovo klientus, neteisėtai atskleidė ieškovo komercinę (gamybinę) paslaptį ir tokiu būdu įmonei padarė žalos. Įrodinėdamas, kad buvo atskleista būtent komercinė paslaptis, ieškovas nurodė, kad turima informacija apie klientus, sutarčių sąlygas, taikomas kainas turi vertę, kadangi ją žinant klientams galima siūlyti geresnes sąlygas, sudaryti sandorius ir gauti pelną, bendrovės užsakovų (klientų) sąrašai, informacija apie bendrovės sudarytas sutartis su klientais (įskaitant jų turinį) ieškovo direktoriaus įsakymu pripažinta tiek konfidencialia, tiek komercine paslaptimi. Tačiau LapT nurodė, kad neužtenka vien ieškovo vertinimo bei informacijos priskyrimo komercinei paslapčiai, nes byloje turi būti nustatoma, ar ši informacija, atsižvelgiant į CK 1.116 straipsnio 1 dalies normoje nurodytus komercinės paslapties požymius, objektyviai vertintina kaip komercinė paslaptis. Vien vidiniais įmonės aktais konfidencialios informacijos priskyrimas komercinei paslapčiai, savaime jos nepadaro komercine paslaptimi CK 1.116 straipsnio 1 dalies normos prasme. Jeigu tokia informacija negali būti laikoma komercine paslaptimi, vadovaujantis CK 1.116 straipsnio 1 d., ji netampa komercine paslaptimi jokio lokalaus teisės akto pagrindu.

Taip pat šioje byloje nustatyta, kad ieškovės gaminamą produktą (geriamą vandenį) galima buvo rasti prekybos centruose (kurių pavadinimai buvo laikomi ieškovės komercine paslaptimi), todėl teismas pažymėjo, jog savaime suprantama, kad ieškovė turi sutartinius santykius su kontrahentais, kurie prekiauja jos produkcija, o distributoriaus internetiniame puslapyje viešai yra nurodytas platinamas produktas. Šios aplinkybės paneigė argumentą apie informacijos slaptumą, kaip vieną iš komercinės paslapties požymį.

Šioje byloje teismas konstatavo, kad neegzistuoja ir kito komercinės paslapties požymio - protingų pastangų šiai informacijai išsaugoti. Nors teisinis reguliavimas ir teismų praktika šio požymio nesuabsoliutina - nereikalauja ypatingų pastangų konfidencialiai informacijai išsaugoti, tačiau byloje nenustatyta jokių duomenų, kad ieškovės sutartys, sudarytos su įvardintais klientais, kaip nors buvo saugomos (techninėmis ar papildomomis teisinėmis priemonėmis), jog priėjimą prie jų turėjo tik ribotas bendrovės darbuotojų skaičius ir pan.

Nenustačius informacijos atitikimo įstatymo keliamiems reikalavimams, teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, kad ši informacija yra komercinė paslaptis, už kurios atskleidimą prašė taikyti atsakomybę.

Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje nurodyta, kad tokia informacija galėtų būti laikoma įmonės konfidencialia informacija (tokiu atveju nereikalaujama jos atitikimo įstatymo keliamiems reikalavimams, nes užtenka jos priskyrimo tokiai įmonės vidaus aktais), tačiau atsakomybė darbuotojui už įmonės komercinės paslapties atskleidimą gali kilti tik esant susitarimui, sudarytam tarp įmonės ir jos darbuotojo, dėl konfidencialios informacijos apsaugos. Nesant tokio susitarimo atsakomybė už konfidencialios informacijos atskleidimą yra negalima.

tags: #komercines #paslapties #atskleidimas #gali #buti #padaromas