Nuosavybės neliečiamumas - vienas pamatinių principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Konstitucijoje nurodoma, kad nuosavybė neliečiama, o nuosavybės teises saugo įstatymai. Šiame straipsnyje aptarsime šio principo esmę, jo ribojimus bei sąlygas, kuriomis nuosavybė gali būti paimama.
Konstitucinio Nuosavybės Neliečiamumo Principo Samprata
Teisė į nuosavybės neliečiamumą yra plačiai interpretuojama Konstitucinio Teismo nutarimuose. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad „nuosavybės neliečiamumas reiškia savininko, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojo, teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat valstybės pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją”.
Ypač svarbu, kaip ir kokiu būdu gali būti nusavinamas privačios nuosavybės teise esantis objektas. Nagrinėjant šį klausimą ypač svarbi Konstitucinio Teismo nuomonė, išsakyta 1993 m. gruodžio 13 d. nutarime, kad „nuosavybės teisių gynimas teisinėmis priemonėmis suponuoja ir atitinkamas tokio gynimo ribas, nes teisė visais visuomeninių santykių reguliavimo atvejais turi apibrėžtas galiojimo ribas“.
Taigi, valstybė turi užtikrinti nuosavybės apsaugą nuo neteisėtų kėsinimųsi.
Nuosavybės Apribojimai ir Sąlygos
Nors nuosavybė yra neliečiama, tačiau tai nereiškia, kad savininkas yra visiškai laisvas įgyvendindamas savo teises. "[N]ei Konstitucija, nei galiojanti kitų įstatymų sistema, nei visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos nepaneigia galimybes įstatymais nustatytomis sąlygomis ir tvarka nusavinti turtą arba apriboti jo valdymą, naudojimą ar disponavimą juo“.
Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nurodyti visuomenės poreikiai, kuriems įstatymo nustatyta tvarka ir teisingai atlyginant gali būti paimama nuosavybė - tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti.
Perimant nuosavybę visuomenės poreikiams valstybė turi siekti pusiausvyros tarp įvairių visuomenės bei jos narių teisėtų interesų. Visuomenės poreikiai, kuriems pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį paimama nuosavybė - tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui.
Konstitucijos 24 straipsnio antrojoje dalyje įvardytos sąlygos, kurioms esant be asmens sutikimo galima įeiti į jo būstą. Tokį leidimą gali duoti teismas arba įstatymas gali numatyti tokią galimybę, tačiau tik tais atvejais, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą. Jeigu įstatymas nustatytų kitokius pagrindus, jie galėtų būti traktuojami kaip prieštaraujantys Konstitucijai.
Pavyzdžiui:
Vilniaus senamiestis: nuosavybė gali būti paimta visuomenės poreikiams
Nuosavybės Neliečiamumo Įgyvendinimo Apribojimai
Teisės aktuose nustatytais ribojimais negali būti paneigiama nuosavybės teisės esmė. Aiškinantis Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalių turinį reikia atsižvelgti į Konstitucijos 28 straipsnį, kuriame nustatyta: „Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.“ Savininkas, įgyvendindamas subjektines nuosavybės teises, turi atsižvelgti į viešuosius interesus.
Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra konstatavęs, kad riboti žmogaus teises ir laisves galima, jeigu laikomasi šių sąlygų:
- Tai daroma įstatymu.
- Apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves bei Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus.
- Apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė.
- Yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.
Konstitucinis proporcingumo principas reiškia ir tai, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti.
Konstitucinis Teismas yra konstataves, kad nuosavybės teisė yra viena pamatinių žmogaus teisių, todėl kyla pagrįsta abejonė ar želdynų įrengimas ir tvarkymas yra išties visuomenei būtinas konstituciškai svarbus tikslas, kuriam pasiekti būtų galima taikyti tokias kraštutines priemones, kaip privačios žemės paėmimas.
Europos Žmogaus Teisių Teismo Jurisprudencija
EŽTK Pirmojo protokolo 1 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe, kuri iš nieko negali būti atimta, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais.
Sąvoka „visuomenės interesas“ nėra atskirai apibrėžta, tačiau ji siejama su teisėtu tikslu - valstybės turi diskreciją pačios nustatyti, koks tikslas yra teisėtas ir atitinka visuomenės poreikius. Vis dėlto, atkreiptinas dėmesys, jog želdynų įrengimo bei tvarkymo priskyrimas svarbiems visuomenės poreikiams kelia abejonių.
Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisės netrukdomai naudotis nuosavybe apribojimas turi nustatyti teisingą visuomenės bendrųjų interesų poreikių ir reikalavimų, keliamų asmens fundamentalių teisių apsaugai, pusiausvyrą. Reikalautina pusiausvyra nebus nustatyta, jei dėl pritaikyto ribojimo asmuo patirs individualią ir pernelyg didelę naštą.
„Privatumo ribos bendrojo duomenų apsaugos reglamento kontekste“ (12.02)
tags: #konstitucinio #nuosavybes #nelieciamumo #suvarzymai