Jei pasklaidysime lietuviško kaimo nuotraukų albumus arba lietuvių peizažistų senesnes reprodukcijas, dažname jų pastebėsime vieną elementą, iš kurio suprasime, jog mes matome lietuvišką, o ne kitos tautos kraštovaizdį. Tai mažosios medinės architektūros motyvas-ornamentuotas kryžius, koplytėlė ar stogastulpis, ištikimi lietuvio palydovai per šimtmečius.
Kryždirbystės tradicija Lietuvoje susiklostė su krikščionybės atėjimu. Joje susiliejo ikikrikščioniškosios kultūros elementai ir savitai traktuotas krikščioniškas sakralinis menas. Kryždirbystė įamžina visos Lietuvos tikėjimą, gyvenimą ir kultūrą.
Kryždirbystės tradicija Lietuvoje susiklostė su krikščionybės atėjimu. Joje susiliejo ikikrikščioniškosios kultūros elementai ir savitai traktuotas krikščioniškas sakralinis menas. Pasaulyje kryžiai paprastai reiškia kančią ir tikėjimą, o Lietuvoje kryžius - ne tik religinis, bet lietuvybės, kovos už laisvę simbolis. Kryždirbystė įamžina visos Lietuvos tikėjimą, gyvenimą ir kultūrą. Nepaisant dažnai nepalankių istorinių aplinkybių, kryždirbystės menas išliko daugiau nei 400 metų, perduodamas žodžiu ir praktiškai iš kartos į kartą.
Kryžiai - smulkiosios architektūros rūšis - dažniausiai krikščionių memorialiniai paminklai, krikščioniškosios kultūros ir žmogaus atminimo žymuo. Būna mediniai, metaliniai, akmeniniai; turi vieną ar kelias kryžmas. Kuriami drožybos, kalybos ir liejybos technika. Puošiami profiliavimu, kiaurapjūvio, kontūrinio raižymo, reljefiniais ornamentais, polichromija, skulptūromis. Paplitę įvairiuose kraštuose (skiriasi formomis, proporcijomis, stiebo ir kryžmos profiliais, dekoru).
Kryždirbystė - nematerialaus paveldo šedevras, lietuvių istorinio bei kultūrinio paveldo dalis. Tačiau ji nepraranda aktualumo ir šiandien: kaimų ir miestų aikštėse, bažnyčių šventoriuose, pakelėse kyla nauji kryžiai. Vieni jų - senųjų kryždirbystės tradicijų tąsa, kiti - nūdienos dievdirbių bandymai šiam paveldui suteikti šiuolaikiškumo žymę.
Lietuva yra puošnių kryžių, koplytėlių, šventųjų skulptūrėlių kraštas. Šie liaudies meistrų darbo mediniai paminklai dažniausiai vadinami vienu žodžiu - kryžiai. Kryždirbystės tradicijos Lietuvoje labai senos. Jų pradžia sietina su krikščionybės įvedimu, taigi kryždirbystės istorijai apie 400 metų. Ši unikali lietuvių liaudies meno šaka į UNESCO Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą įrašyta 2001 m., taip pat ji įtraukta į Lietuvos tradicinių amatų klasifikatorių.
Dešimtame XX a. dešimtmetyje, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kryždirbystės procesas ypač suaktyvėjo, atsirado šimtai naujų kryžių.Kaip žinoma, kryžių drožimo darbais garsėja ir Prienų krašto medžio drožėjai. Kartu su kraštotyrininkais jie renka medžiagą apie senuosius kryžius, atsiminimus apie senuosius kryždirbius.
Tradiciniai lietuviški kryžiai - tai saviti statiniai, jungiantys architektūros, skulptūros, kalvystės, kartais net primityviosios tapybos elementus. Anot Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademiko prof. Vacio Miliaus, kryžiai pirmiausia yra žmonių tikėjimo pasireiškimas. Kryžių statymo tradiciją jis grupuoja taip: kryžių statymas, susijęs su atskiro asmens ar šeimos gyvenimu, su kaimo bendruomenės ar jos dalies pasaulietinių ir religinių sambūrių veikla bei atskirų tautos dalių ar visos tautos gyvenimo tarpsniais, o ypač tautos pergyventais istorinių lūžių metais.
Regioniniai Ypatumai
Kiekviename Lietuvos etnografiniame regione kryžiai skiriasi savo stiliumi ir dydžiu.
Aukštaitijos kryžiai, tiek mediniai, tiek akmeniniai su žėrinčiomis geležinėmis viršūnėmis, yra vieni iš aukščiausių memorialinių Lietuvos paminklų (nuo 3-5 iki 7-9 m aukščio). Horizontaliųjų kryžiaus šakų ilgis vidutiniškai atitinka trečdalį stiebo ilgio. Masyvūs ir aukšti Aukštaitijos kryžiai pasižymi gausia ornamentika ir savita kryžmos kompozicija, išsiskiria monumentalumu. Rytinėje Aukštaitijos dalyje (Rokiškis, Zarasai, Ukmergė, Utena) populiarūs kryžiai su kryžmoje įkomponuotais atvirais baldakimo pavidalo altorėliais. Jie gausiai puošiami skulptūriniais elementais ir smulkiais ažūriniais drožiniais, jais paryškinama kryžma ir stiebas.
Dzūkijoje labiau mėgtos koplytėlės, Mažojoje Lietuvoje kryžiai buvo žemi, o koplystulpių vietos meistrai visai nekūrė. Miškingiausiose Lietuvos dalyse kryžiai ir koplytėlės būdavo tvirtinami prie medžių (tokių galima pamatyti ir dabar, pavyzdžiui, keliose Labanoro girios vietose). Suvalkijoje mėgtos kryžių dekoracijos su augalų motyvais.
Žemaitijos memorialinių paminklų viršūnės ir savo forma, ir konstrukcija dar įvairesnės nei Aukštaitijos ar Dzūkijos. Jeigu Žemaitijoje vyrauja koplytstulpiai ir koplytėlės, tai Aukštaitijoje - vieno, dviejų ir net trijų aukštų stogastulpiai (nors ir čia esama koplytstulpių bei kitokių memorialinių paminklų). Aukštaitijos (ypač vakarinės jos dalies) ir medžio, ir geležies paminklai gausiai ornamentuoti. Jiems būdingi smulkiai pjaustyti ažūriniai ornamentai: ratukai, puslankiai, pusračiai, dantyti tarsi pjūklas, supinti su kvadratais, rombais ir kitokiomis geometrinėmis puošmenomis. Šių paminklų kaltos viršūnės labai dažnai padabintos augaliniais motyvais. Koplytstulpiai taip pat įvairių formų, taisyklingų proporcijų, gausiai ornamentuotomis, plačiomis pastogėmis, daug vietos paliekant skulptūroms. Apskritai Aukštaitijos kryžiai, tiek mediniai, tiek akmeniniai su žėrinčiomis geležinėmis viršūnėmis, yra vieni iš aukščiausių memorialinių Lietuvos paminklų (nuo 3-5 iki 7-9 m. aukščio).
Vilnijos krašto, o tiksliau Lydos, Trakų apskričių mediniai, tik šiam kraštui būdingi kryžiai sudaro tarsi kokią etnografinę ribą tarp lietuvių ir baltarusių kryžių statymo papročių. Kai kuriuose šio krašto kryžiuose matome darnią medžio (kartais akmens) jungtį su dailiais geležiniais kryželiais.
Štai lentelė, apibendrinanti regioninius skirtumus:
| Regionas | Būdingi bruožai |
|---|---|
| Aukštaitija | Aukšti kryžiai, gausi ornamentika, ažūriniai drožiniai, geležinės viršūnės |
| Dzūkija | Koplytėlės, vainikai, gėlės, juostos |
| Mažoji Lietuva | Žemi kryžiai, metalo ornamentika |
| Žemaitija | Koplytstulpiai, koplytėlės, dviejų kryžmų kryžiai |
| Suvalkija | Augalų motyvai |
Kryždirbystės regionai Lietuvoje. Šaltinis: Vikipedija
Kryžių Statymo Tradicijos Tęstinumas
Atgimė Atgimimo laikais Kryždirbystė - unikalus reiškinys, turintis tąsą ir moderniaisiais laikais. Nors dabar yra daugybė kitų būdų išreikšti tautos ar bendruomenės istorinę atmintį bei tikėjimą, kryžių statymas yra neatsiejama tautos kultūros ir savasties dalis.
„Vidinis lietuvio poreikis turėti kryžių kaime, miestelyje, savo kieme yra jo tapatybės dalis. Šitai tapo akivaizdu išaušus Atgimimui, kai per metus kitus pastatyta šimtai naujų kryžių, atstatyta dešimtys sunaikintųjų. Kryžiais įamžintas partizanų, tremtinių atminimas, dėkota už laisvę, prašyta palaimos Lietuvai… Šita kryždirbystės banga tarsi atslūgo, bet kryžiai tebestatomi“, - teigia žinoma menotyrininkė Alė Počiulpaitė straipsnyje „Kryždirbystės tradicija - gyvoji grandis, sujungianti praeitį, dabartį ir ateitį“.
Šios tradicijos gajumą liudija ir 2001 m. gegužės 18 d. UNESCO sprendimas kryždirbystę paskelbti pasaulio žodinės ir nematerialios kultūros paveldo šedevru.
Kryždirbystė - tai ne tik amatas, bet ir dvasinė praktika, giliai įsišaknijusi lietuvių kultūroje. Net okupacijų laikais, kai kryžių statymas buvo draudžiamas, žmonės slapta statė kryžius, taip išreikšdami savo tikėjimą ir tautinę tapatybę. Šiandien, kai Lietuva yra nepriklausoma, kryždirbystė išgyvena renesansą, o kryžiai ir toliau puošia mūsų kraštovaizdį, primindami apie mūsų istoriją, kultūrą ir tikėjimą.
Kryždirbystė, kryžių gamyba yra vienintelis amatas Lietuvoje įtrauktas į UNESCO nematerialiosios kultūros paveldo sąrašus. Kryždirbystė apima paminklo (dažniausiai kryžių, koplytėlių, koplytstulpių, stogastulpių) sukūrimo procesą ir su tuo susijusių liaudies kultūros reiškinių visumą. Daug amžių žmonės kryžius statėsi prie namų melsdami geresnio derliaus, sveikatos, laimės. Nuo XV a. lietuviai statė kryžius norėdami paminėti mirusiuosius, reikšdami pagarbą dvasioms, tikėdamiesi jų malonės, siekdami padėkoti ar ieškodami dvasinės ramybės. Anksčiau žmonės nepraeidavo pro kryžių nenukėlę kepurės. Prie kryžiaus sustodavo pasimelsti, išsipasakoti, pasidalyti džiaugsmu. Savo pagarbą taip pat išreikšdavo giesmėmis, maldomis. Prie kryžių ir koplytėlių, kuriuos laikė stebuklingais, dėdavo aukas. Net okupacijų laikais, kai kryžių statymas buvo draudžiamas ar ribojamas, kryždirbystė išliko kaip rezistencijos išraiška.
Kryždirbystė populiari katalikiškuose ir kituose krikščioniškuose kraštuose. Kryždirbystė Lietuvoje atsirado su krikščionybe. Joje susiliejo pagoniško tikėjimo elementai ir savitai suvokiamas sakralinis menas. Tradiciniai lietuviški kryžiai - itin unikalus reiškinys. Tai amato, meno ir tikėjimo sąjunga, kurioje galima atrasti architektūros, skulptūros, kalvystės bei tapybos elementų.
Dzūkijoje kryžiai dažniausiai puošiami vainikais, gėlėmis, juostomis, prijuostėlėmis, Žemaitijoje Švč. Mergelės Marijos skulptūros įvairiai aptaisomos ir puošiamos karoliais. Paminklai dažniausiai pastatyti sunkiausiais tautos gyvenimo periodais: maro, karo metais, rezistencijos laikotarpiu. Tai pat jie būna skirti pažymėti svarbiausius istorinius ir visuomeninius įvykius. Gali būti susiję ir su asmens ar jo šeimos gyvenimu, bendruomenės veikla.
Kryždirbystėje telpa visa paminklo istorija nuo pradžios iki pabaigos - idėja, meistro pasirinkimas, kūrybos procesas, vieta, kur pastatomas kryžius, jo pašventinimas, lankymas, bendravimas, puoselėjimas. Specialių kryždirbystės mokyklų nėra, todėl drožybos išmokstama iš kitų meistrų, o patirties įgyjama savarankiškai dirbant, gilinantis į paveldo tradicijas, seminaruose, kūrybinėse stovyklose.
Amatas, išlikęs okupacijų laikotarpiu, kai kryždirbystė buvo draudžiama, o kryžiai buvo naikinami, šiomis dienomis yra atgijęs. Kaip niekada suklestėjo Kryžių kalnas - savaiminė, spontaniška kryžių sankaupa, kuri praėjusio šimtmečio bėgyje net kelis kartus buvo sunaikinta. Tarsi jo aidas atsirado kitų mažesnių kalnelių, kur žmonės pavieniui ir bendruomenėmis veža ir stato kryžius.
2001 m. UNESCO kryždirbystę ir kryžių simboliką Lietuvoje pripažino unikalia žmonijos nematerialiojo kultūros paveldo vertybe, o 2008 m. įtraukė į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialiojo kultūros paveldo sąrašą. Lietuvoje šiuo metu yra 41 sertifikuotas kryždirbys.
Kryžių kalnas. Šaltinis: Vikipedija
Šiandien kryždirbystė Lietuvoje ne tik išsaugo senąsias tradicijas, bet ir atspindi šiuolaikinės visuomenės poreikius ir vertybes. Kryžiai statomi ne tik sodybose, bet ir miestų aikštėse, parkuose, prie kelių, pagerbiant svarbius istorinius įvykius, laisvės kovotojus ar tiesiog išreškiant tikėjimą ir viltį. Kryždirbystė yra gyvas ir nuolat besikeičiantis kultūros reiškinys, kuris ir toliau puošia mūsų kraštą ir stiprina mūsų tautinę tapatybę.