Žavus, turtingas tas kraštas, vadinamas Katalonija, visai galėtų būti atskira valstybė: vis dėlto plotas kaip pusė Lietuvos, o gyventojų - bene penkiskart daugiau, apie penkiolika su puse milijono. Ir juda, kunkuliuoja Katalonija, ypač šiltuoju metų laiku įsiaudrinę žmonės tai mitinguoja, tai savas tradicijas visokiuose masiniuose suėjimuose garsina.
Katalonai - itin patriotiška tauta, nuoširdžiai mylinti savo kraštą ir siekianti teisėtų tikslų - atsiskirti nuo Ispanijos. Katalonai įsitikinę, kad jie į Ispanijos biudžetą įneša žymiai daugiau, o skirstant lėšas yra skriaudžiami.
Daug kartų girdėjau katalonų kalbas apie paniekinamą ispanų požiūrį į juos ir jų kalbą. Manau, kad katalonai tikrai nusipelnė turėti savo valstybę ir spręsti visus klausimus. Argi demokratinė valstybė muštų savo piliečius, nes jie susirinko taikiai, ramiai balsuoti?..
Tačiau bet kuria proga susirinkę katalonai puošiasi dabartinių rusų šovinistų „koloradkas“ - agresijos ir smurto simbolius - labai primenančiomis prisegamomis dryžomis juostelėmis, merginos tokiais kaspinais garbanas dabinasi.
Tiesa, geriau įsižiūrėjus skirtumą galima pastebėti, kataloniška „koloradka“ - ne su juodais, bet su tamsiai raudonais dryžiais ir ne šviesiai rudame, o geltoname lauke. Turi susigalvoję katalonai ir geidžiamos savos valstybės vėliavą, aišku, tai - ta pati raudonai dryžuota „koloradka“ su mėlynu trikampiu kairiajame gale, kuriame dar baltuoja penkiakampė žvaigždė (tuo ji lyg ir primena iki vienos žvaigždutės nuskurdintą Jungtinių Amerikos Valstijų vėliavą).
Bent kol kas tai nėra oficialus valstybės simbolis, tikėkimės, toks ir liks. Mat nedidelėms valstybėms atsiranda pasaulyje didelių rūpesčių.
Kur kas saugiau galima jaustis, kai gyveni draugėje su daugiau kaip keturiasdešimt šešiais milijonais bendrapiliečių, išsisklaidžiusių po plačią, daugiau kaip pusės milijono kvadratinių kilometrų teritoriją, vadinamą Ispanijos karalyste.
Katalonijos vieta Ispanijoje
Tuo labiau, jog ši šalis - tai ne kokia „blogio imperija“ - Sovietų Sąjunga, ar ne „melo imperijos“ vardo nusipelniusi dabartinė Rusija, - o labai normali šiuolaikinė valstybė. Kadangi tokie jausmai, kurie audrina pačius vietos gyventojus, užsieniečių nekankina, tai Katalonija jiems atrodo kaip tikras turistų rojus.
Turizmas Katalonijoje
Katalonija - labiausiai turistams pritaikytas ir išvystytas Ispanijos regionas. Turizmas yra svarbi Katalonijos ekonomikos dalis.
7 geriausios lankytinos vietos Katalonijoje, Ispanijoje 🇪🇸 - 4K kelionių gidas
Kadaise ji gal ir buvo laukinė, bet dabar masina atvykėlius labai išplėtota turizmo infrastruktūra, patogiais viešbučiais ir plačiais pilkai gelsvo smėlio paplūdimiais. O kad smėlis sudarytas iš gana stambių grūdelių, tai nedidelis vėjukas, koks dažniausiai šioje pakrantėje ir būna, nežarsto smilčių išsitiesusiems ant jo žmonėms į akis.
Tuo teko įsitikinti praėjusį rudenį, rugsėjo mėnesį, kai buvau įsikūręs nedideliame Kaleljos mieste, viešbutyje, nuo kurio iki paplūdimio - gal puskilometris, tad puikiu bene trijų kilometrų ilgio ir apie šimto metrų pločio paplūdimiu turėjau progą gėrėtis ne kartą ir ne du.
Buvo įdomu matyti, kad jame - nė šiukšlelės, visur apsčiai pridėliota įvairaus dydžio atliekų konteinerių. Jų, beje, taip pat gausu miesto gatvėse, ten irgi viešpatauja jos didenybė Švara.
Daugelyje Barselonos vietų palikti įžymiojo Antonio Gaudžio (Antoni Gaudi, 1852-1923) ryškūs pėdsakai - ypatingi turistų traukos objektai. Labiausiai žinomas iš šių statinių - Šv. Šeimynos (Sagrada Familia) bažnyčia, kurios pamatai buvo padėti dar 1882 metais, bet ji tebestatoma iki šiol, darbus planuojama baigti tik dar po gero dešimtmečio.
Šv. Šeimynos bažnyčia Barselonoje
Tai didžiulis, labai sudėtingas pastatas su aukštyn išsišaunančiais įmantriais bokštais ir aibe įvairiausių puošybos elementų, tarp kurių gausu ir statulų, reljefinių plokščių su vaizdais bei įrašais. Tikrai savitas statinys. Gausiai lankomi ir kiti A. Gaudžio projektuoti pastatai. Visi jie - labai originalūs, grakštūs, jiems būdinga didžiulė formų ir spalvų įvairovė, smulkių puošybos detalių gausa.
Toks štai yra šio architekto stilius, kuriam būdingas grožio kultas. Tad, ko gera, sunku būtų rasti žmogų, kuriam A. Visada gausu lankytojų ir Barselonos centriniame parke (Parc dela Ciutadella), prie kurio pagrindinio įėjimo tarsi vartai iškilusi įspūdinga Triumfo arka. Tad ir pats parkas dažnai vadinamas tiesiog Triumfo parku.
Jo didžiuliame plote - nemaža architektūros šedevrų, yra tvenkinys su fontanu, zoologijos sodas su delfinariumu ir netgi Katalonijos autonominio regiono parlamento rūmai. Dar vienas ypatingas Barselonos lankytinas objektas - prie uosto pastatytas Kristupo Kolumbo paminklas.
Tai labai aukšta grakšti kolona, kurios viršuje stovinti šio viduramžių jūrų keliautojo figūrą vaizduojanti statula su pakelta ranka tarsi skelbia didžiųjų geografinių atradimų epochos pradžią.
Katalonijos nepriklausomybės siekis
Referendumas brendo ilgai. Kurį laiką bandyta susitarti su Ispanija dėl jo galimybės. Juk Katalonijoje jau daug metų įvairiomis progomis vyksta milijoniniai mitingai su nepriklausomybės šūkiais. Dainuojamos jaudinančios patriotinės dainos, himnas „Els segadors“.
Šiame mitinge garsus futbolo komandos „Barca“ treneris Pep Guardiola, su kuriuo komanda laimėjo visus įmanomus Europos titulus, trimis kalbomis - katalonų, ispanų ir anglų - kvietė palaikyti referendumą: „18 kartų bandėme pasiekti susitarimą dėl referendumo, ir atsakymas visad buvo „Ne“.
Tačiau arogantiškoji Ispanijos valdžia nuolat tvirtino, kad referendumas nekonstitucinis ir nebus pripažintas, vėliau pradėjo grasinti, kad kiekvienas einantis balsuoti bus laikomas nusikaltėliu. Uždraudė viską, kas susiję su referendumu: Katalonijos leidiniai buvo cenzūruojami, „netinkami” tiesiog konfiskuojami.
Leidyklos, žurnalų ir laikraščių redakcijos buvo apsuptos Ispanijos policijos, atliekamos kratos ir išsinešama bet kokia referendumo medžiaga. Užblokuoti visi su referendumu susiję interneto portalai. Ispanų policija plėšė raginančius balsuoti plakatus. Netgi tuos, kuriuose tiesiog užrašyta „Demokratija”.
Mitinguose buvo agresyviai tikrinami ne tik kalbas sakančių, bet ir atsitiktinių žmonių dokumentai. Katalonijos prezidentas ir kiti vyriausybės nariai patraukti teisminėn atsakomybėn. Tuo tarpu Katalonijos žmonės buvo nusiteikę ryžtingai, bet taikiai.
Mokyklose, kuriose turėjo vykti balsavimas, jie rinkosi iš vakaro, buvo organizuojamos įvairios veiklos, varžybos, rudenėlio šventės, kad nebūtų galima, kaip žadėta, mokyklų užimti. Kas vyko referendumo dieną, matyti šimtuose vaizdo įrašų, kurių pilnas facebook-as.
Praėjus referendumui internete pasirodė daug informacijos apie netgi anekdotiškas situacijas. Pavyzdžiui, nufilmuota, kaip į kaimą Sant Mori, kuriame gyvena 17 žmonių, vidurdienį atvyksta apie 20 Ispanijos policijos vyrų: įžygiuoja, dalis išsirikiuoja, dalis veržiasi į pastatą, o kieme keli senukai ramiai sėdi ir vaišinasi. Balsadėžes žmonės slėpė.
Kai kas šoko su jomis per langą besiveržiant policininkams ir nešė į savo namus. Padėtis Katalonijoje sukėlė daug diskusijų ir tarp politikų, apžvalgininkų, ir tarp paprastų žmonių.
Daug kas bando lyginti Lietuvos ir Katalonijos situaciją, tačiau mūsų valstybė bandė išsivaduoti iš okupacijos jungo, o Katalonija daug metų yra demokratinės valstybės dalis.
Situacija vis dėlto panaši į Lietuvos. Taigi, mano nuomone, Katalonija taip pat yra okupuota, o vietos gyventojai patyrė žiauriausių represijų. Tūkstančiai jų buvo nužudyti Monjuic kalno rūsiuose F. Daug važinėjame po Kataloniją, daug kur yra žudynių ženklų: paminklų, žuvusiųjų sąrašų, memorialų. 40 metų - iki pat F. Franko mirties - katalonų kalba buvo uždrausta.
Jos negalėjo vartoti ne tik mokyklose, bet ir bažnyčiose. Vietos gyventojai tikriausiai turi rimtų argumentų, kas jiems Ispanijoje nepatinka, kad nori gyventi kaip atskira valstybė.
Kaip jums atrodo, kodėl Ispanijos valdžios reakcija buvo tokia šiurkšti, atrodytų, kad referendumas organizuotas ne Katalonijoje, bet Rusijos užgrobtame Kryme? Dar prieš pokalbį užsiminėte, kad nušviečiant Katalonijos įvykius Lietuvos spaudoje pasirodė nemažai netiesos.
Man katalonai aiškina, kad dabartinėje Ispanijos valdžioje yra dvi partijos - Partido popular (Liaudies partija PP) ir socialistai. Didelę dalį PP sudaro F. Franko fašistinės diktatūros veikėjų sūnūs ir giminaičiai, tarp kurių esą kalbančių: tam, kad katalonai nurimtų, Barseloną reikia bombarduoti kas 50 metų.
Tokie žmonės atėjo su neapykanta - mušė, tempė per žemę, spardė, laužė pirštus. Kaip skyrėsi katalonų policijos elgesys! Lietuvos žiniasklaidoje iki referendumo akcentuota, kad jis nelegalus, ko tie katalonai nori, juk Ispanija demokratinė valstybė.
Tiesą sakant, pažįstu per mažai ispanų, kad galėčiau apibendrinti. Bet vyraujanti nuomonė, kad ispanai visada vėluoja, sako „ne dabar - rytoj“, mėgsta daugiau šokti ir mažiau dirbti, netinka katalonams. Mačiau, kad katalonui Ispanijos krepšinio ar futbolo komandų laimėjimai nėra šventė.
Kai Lietuvos krepšinio rinktinė žaidžia su Ispanija, katalonai „serga“ už Lietuvą. Katalonų kalba savarankiška ir skirtinga nuo ispanų (esu lietuviškoj spaudoj skaičiusi, kad tai kaip žemaičių ir lietuvių, bet tikrai netiesa). Yra panašių ir vienodų žodžių, bet tik išimtys.
Katalonija dabar yra autonominis Ispanijos regionas, turi savo parlamentą, kuris ir paskelbė referendumą, prezidentą, kitas vyriausybines institucijas. Plotu ji dvigubai mažesnė už Lietuvą, bet gyventojų turi dvigubai daugiau.
Tai matome iš galingų manifestacijų, kai jie vieningai susiburia, - taikiai, bet labai įsijautę. Įspūdingos yra katalonų švenčių tradicijos. Dar šventėse jie šoka sardaną, gan lėtą ir mįslingą šokį. Esu mačiusi, kaip tai vyksta: ateina vienas ar du žmonės, susikabina ir susikaupę pradeda šokti. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad žingsniai labai paprasti, bet nėra taip lengva išmokti šį šokį.
Sardana šokis Barselonoje
Imigracija į Kataloniją
Mane visą laiką stebina ir žavi katalonų tolerantiškumas. Katalonų kalbos mokymo centre, kur pati mokausi, visada pilna imigrantų. Mokymo centras priklauso savivaldybei, mokoma už simbolinį mokestį, bedarbiams taikomos lengvatos. Atvykėliais rūpinamasi, ateina savivaldybės atstovas, paaiškina, kur kreiptis dėl darbo.
Kai susipažįsti arčiau, musulmonai - tokie pat, kaip visi žmonės. Kiek bendravau su bendramokslėmis iš Maroko, visos malonios, draugiškos. Jų vyrai arba prekiauja turguose, arba dirba darbininkais. Arabės vaikšto su skaromis, savo ilgais apsiaustais, bet, žinoma, pasitaiko išimčių.
Dažniau pasikalbėdavau su viena jauna netekėjusia arabe iš Maroko, kuri planuoja grįžti į šeimą Maroke. Ji nešiojo džinsus ir vaikščiodavo palaidais plaukais.
Patys stengiasi įsikurti. Į mokyklas priimama, net suteikiant pirmenybę. Arabų ir tamsiaodžių afrikiečių šeimos didelės, ne kaip katalonų, kurie retai kada turi tris ar daugiau vaikų, paprastai - vieną du. Tradiciškai žemesnėse klasėse arabų vaikai nedalyvauja neprivalomose šventėse, pavyzdžiui, jei tėvai organizuoja išvykas ar bendrus gimtadienius, bet niekas to neakcentuoja.
Terorizmo grėsmė Ispanijoje
Pasikalbama, padejuojama, policija daro savo darbą, stengdamasi iš anksto užkirsti kelią tokiems išpuoliams, išardyti nustatytus musulmonų radikalizavimo židinius, bet tai sudėtinga. Paskutinieji išpuoliai Katalonijoje buvo mūsų žinomose lankytose vietose ir netoli mūsų, tad, žinoma, baisu.
Išpuolius įvykdę teroristai iš išvaizdos niekuo nesiskiria nuo kitų jaunuolių musulmonų, kurių gatvėse pilna. Niekas jais nebesistebi ir nestebi, tai neatšiejama Katalonijos miestų dalis. Parduotuvėse, mokyklose jie juokauja, kalbasi ispaniškai arba kataloniškai, turguose maloniai siūlo prekes, kai kurie turi savo parduotuves.
Katalonijos ateitis
Apkeliautų vietovių grožis, katalonų savitumas, pasiryžimas, vienybė mane per tuos šešerius metus įtikino, kad Katalonija bus nepriklausoma, laisva ir laiminga.
Reali Katalonijos nepriklausomybės tikimybė nėra didelė, bet politinio stabilumo tikėtis Ispanijoje artimiausiu metu nereikėtų. Katalonijos regioninis parlamentas paskelbė nepriklausomybę.
Toks sprendimas priimtas nepaisant fakto, jog bendro susitarimo nebuvo, nes didelė dalis Katalonijos nenori nepriklausomybės. Tą įrodo ne tik protestai gatvėse, bet ir faktas, kad regioniniame parlamente „už“ balsavo tik 70 atstovų iš 135. Be to, Katalonijos valdžia pasirėmė spalio pradžioje vykusiu chaotišku referendumu, kuriame balsavo vos apie 40 proc. katalonų.
Centrinė Ispanijos valdžia paskelbė, kad toks Katalonijos parlamento sprendimas yra neteisėtas. Iškart po to regione įvestas tiesioginis valdymas, kitaip tariant, regiono autonomija suspenduota, o teisė priimti sprendimus perėjo Madridui.
Ir vis dėlto kodėl nemaža dalis katalonų nori atsiskirti nuo Ispanijos? Yra trys svarbiausios priežastys. Visų pirma, šis regionas turi istoriškai susiformavusią savitą kultūrą ir kalbą, kurios skiria jį nuo likusios Ispanijos dalies. Pavyzdžiui, mokyklinukai šiame regione mokosi ir laiko egzaminus tik katalonų kalba.
Antra, Katalonija mano, jog atsiskyrimas būtų ekonomiškai naudingas. Šis regionas yra turtingas - jo ekonomika didesnė nei visos Graikijos bei panaši į Airijos bei Danijos. Visgi akcentuojama, kad Katalonijos gyventojai sudaro apie 16 proc. Ispanijos populiacijos, tačiau į bendrą Ispanijos biudžetą kasmet įneša apie 20 proc. visos Ispanijos bendrojo vidaus produkto (BVP). Tad atsiskyrimas, nepriklausomybės šalininkų teigimu, leistų sutaupyti.
Trečia, kadangi Katalonija apibrėžia save kaip atskirą politinį vienetą, atsiranda poreikis savarankiškam interesų atstovavimui, pavyzdžiui, Europos Sąjungoje ar Jungtinėse Tautose. Ispanijos centrinė valdžia, katalonų teigimu, neapgina jų interesų.
Vis dėlto tikėtis, jog Europos žemėlapyje netrukus atsiras nauja valstybė, nederėtų. Tą lemia ne tik aplinkybė, kad pati Katalonija nėra vieninga, bet ir faktas, jog niekas neskubėtų jos pripažinti. Europos Sąjungos (ES) ir atskirų žemyno šalių, taip pat JAV lyderiai pareiškė palaikantys Madridą, o ne katalonus.
Priežastis paprasta: baiminamasi, kad Katalonijos nepriklausomybė pradės domino efektą. Italijoje, Prancūzijoje ir kitose šalyse yra regionų, kurie taip pat norėtų atsiskirti, tad Katalonija taptų jų sėkmės istorija.
tags: #kuo #turtinga #katalonija