Benamystė - tai viena kraštutiniausių atskirties formų. Žmonėms, neturintiems nuolatinės gyvenamosios vietos, gali būti užkirstas kelias užsiimti įvairia kasdiene veikla, kurią kiti laiko garantuota. Kai kurie žmonės sąmoningai pasirenka gyvenimą gatvėse, miega be jokio patogumo, gyvena gyvenimą be suvaržymų, kuriuos sukuria turtas ir nuosavybė. Tačiau yra žmonių (benamių), kurie to visiškai nenori - į benamystę juos įstūmė veiksniai, nepriklausantys nuo šių žmonių valios (Giddens, 2005).
Šiandien reikia atskirti keletą asmenų grupių. Benamiais laikomi žmonės, neturintys jokios gyvenamosios vietos. Jie niekada neturėjo savo buto arba jį prarado, nakvoja atsitiktinėse vietose, neturi turto, pragyvena iš atsitiktinių darbų, elgetavimo, šiukšlynuose surinktų butelių bei antrinių žaliavų. Bandymai juos įkurdinti prieglaudose dažniausiai baigiasi nesėkmingai, nes tiems žmonėms priprasti prie kokių nors taisyklių yra sunku.
Didelio skirtumo tarp benamių ir valkatų nėra, tačiau pastaraisiais ne visada tampama dėl neturto, prarastų namų - lemti gali ir psichologinė žmogaus nuostata, kai nusiviliama gyvenimu, protestuojama arba dėl kitų priežasčių pasitraukiama iš normalios aplinkos. Elgetos paprastai turi namus. Kartais elgetavimas tampa pragyvenimo šaltiniu, teikiančiu nemažas pajamas, tačiau paprastai elgetomis tampama dėl to, kad prarandamas darbas, sveikata, o gaunamų pašalpų nepakanka pragyventi.
Oficialios statistikos portalo duomenimis, daugiausia asmenų, patiriančių benamystę, paslaugas nakvynės namuose gavo Vilniaus, Kauno, Klaipėdos apskrityse. Vilniaus arkivyskupijos Caritas Direktorės pavaduotoja socialiniams centrams ir programoms A. Karčiauskienė pažymi, kad benamystė apskritai dažniausiai yra labiau būdinga didesniems miestams.
Tačiau iš esmės tai tik patvirtina visuomenėje nusistovėjusį požiūrį į benamius kaip asocialius, elgetaujančius (dažniausiai tam, kad patenkintų savo priklausomybių poreikius), nenorinčius dirbti asmenis, kuriems benamystė - pasirinktas gyvenimo būdas. Tačiau pakitęs įvardijimas nepakeitė žodžio turinio ir benamio įvaizdis liko lygiai taip pat stigmatizuojantis.
Svarbu sustabdyti benamių skaičiaus didėjimą, todėl būtina skirti dėmesio ir benamystės prevencijos strategijoms. Įvertinus, kad benamiai vyrai dažniausiai prarado būstą dėl disfunkcinių santykių šeimoje, o moterys ir dėl skurdo, būtina sustiprinti socialinę paramą būtent šioje rizikingų situacijų grandyje - kai šeimos nariai nesugyvena, skiriasi, kai šeimos nebegali savarankiškai išbristi iš skurdo.
Šiame straipsnyje nagrinėsime benamystės priežastis, pasekmes ir galimus sprendimus, ypatingą dėmesį skirdami būdo savybėms, kurios padeda benamiams vaikams įveikti sunkumus ir integruotis į visuomenę. Kyla klausimas: kas yra benamiai Lietuvoje? Iš tiesų jie sudaro mišrią kategoriją. Yra įvairių rizikos grupės asmenų. Asmenims, neturintiems nuolatinės gyvenamosios vietos, siekiant suteikti socialinę pagalbą bei padėti individams spręsti problemas dėl kurių jie neteko namų ir tapo benamiais yra steigiami Nakvynės namai.
Statistikos departamento prie LR Vyriausybės (2011) duomenimis, Lietuvoje 2010 metais Nakvynės namuose gyveno 2142 asmenys, iš jų: 464 moterys ir 1678 vyrai (Lietuvos statistikos metraštis, 2011). Iš pateiktų statistinių duomenų galima pastebėti, jog benamystės problema Lietuvoje egzistuoja ir turi tendenciją augti. Benamiai patiria socialinę izoliaciją, kuri pasireiškia socialinių ryšių susilpnėjimu ar visišku išnykimu bei socialinio atstumo tarp visuomenės atsiradimu.
Priežastys ir fazės
Pagrindinės benamystės priežastys:
- Skyrybos
- Buvusių vaikų namų auklėtinių nesavarankiškumas
- Grįžimas iš užsienio valstybės, kurioje buvo bandoma įsitvirtinti
- Ekonominės krizės padariniai
- Negalia
Benamystės fazės:
- Pradinė fazė - iki 2 metų. Žmogus neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, nakvoja pas pažįstamus, retkarčiais nakvynės namuose, laiptinėse.
- Įspėjamoji fazė - 2-4 metai. Žmogus savo situaciją vertina kaip laikiną ir dar pilnai nesutapatina savęs su benamystės aplinka.
- Adaptacinė fazė - 4-6 metai. Po tiek metų bandymų išeiti iš benamystės situacijos žmogus jau įtrauktas į benamių aplinką, yra jos struktūrinė dalelė.
- Chroniška fazė - 6-10 metų. Šiai fazei būdinga tai, kad asmuo yra visiškai prisitaikęs prie benamiško gyvenimo sąlygų.
- Ilgalaikė fazė - daugiau nei 10 metų. Tai nereiškia, kad žmogus negali pradėti normalaus gyvenimo, tiesiog būtina profesionali psichoterapinė pagalba.
Pagrindinės benamių problemos:
- Priklausomybės
- Žema savivertė
- Vidinė tremtis
- Nerimas
- Nusivylimas
- Artimųjų, draugų neturėjimas
- Visuomenės neigiamas požiūris
Socialinė benamio atskirtis - tai daugiamatis procesas, susijęs su laipsnišku jo at(si)skyrimu nuo socialinės aplinkos.
Šiuolaikinėje visuomenėje, mažinant benamystės padarinius svarbus vaidmuo tenka socialiniam darbui ir tą darbą dirbantiems Nakvynės namsų socialiniams darbuotojams. Dažnai pamirštama, kad socialinio darbo kokybei įtakos turi žmonės, kurie darbuojasi socialinių paslaugų teikimo srityje, tai - socialiniai darbuotojai - socialinio darbo subjektai. Socialinis darbas turi svarbią socialinę bei praktinę reikšmę ir yra laikomas labiau praktine ir moraline, nei racionalia technine veikla. Žmogiškasis aspektas - pats socialinis darbuotojas, kaip profesinės veiklos subjektas, tampa labai svarbus veiksnys šioje profesinėje veikloje (Kavaliauskienė, 2008). Įvairūs šalies mokslininkai nagrinėja socialinis darbuotojų darbą, dirbamą su benamiais.
Tačiau yra ir kita - nematoma benamių pusė. Jie niekuo neišsiskiria iš kitų žmonių, tačiau šiandien jie neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, todėl yra priversti glaustis pas pažįstamus, nakvynės namuose ar kur papuolė. Tokių nematomų benamių yra dauguma.
Kaip pasakojo centro psichologė Elžbieta Malūnavičienė, penkerius metus dirbanti su šiais žmonėmis, nėra vieno modelio, kaip tampama benamiais. „Kiekvieno žmogaus istorija unikali, todėl negali pasakyti, nedarykite šitaip, ir jūs išvengsite šios problemos. Dalis žmonių dėl įvairių aplinkybių prarado turėtus būstus, pavyzdžiui, išsiskyrė su sutuoktiniu ir nebeturėjo, kur eiti, arba buvo apgauti parduodami butą ir liko be nieko. Dalis žmonių yra iš vaikų namų, niekada ir neturėję savo namų, dalis - grįžę iš įkalinimo įstaigų. Jei kriminalinė patirtis tęsiasi ilgesnį laiką, prarandami žmogiški ryšiai, ir taip liekama gatvėje.
Taip, žinoma, neišvengta ir klaidų, nesusipratimų, kiekvieno jų istorija unikali, tačiau tai nebūtinai savigriovos per įvairias priklausomybes, nusikaltimus padarinys. Esama ir tokių istorijų, tačiau vėl, noriu pabrėžti, aš sutikau žmonių, ir didžioji jų dalis patys sąmoningai nesirinko būti benamiais.
Kaip pasakojo socialinė darbuotoja Sigita Urbonaitė, „Benamystės sąvoka šiandien yra gerokai išsiplėtusi ir į ją telpa ne vien tik girtas, purvinas žmogus miegantis gatvėje. Žmonės savęs benamiais nelaiko tol, kol tikrąja to žodžio prasme neatsiduria gatvėje. Jei gyveni pas pažįstamus, jei priglaudžia nakvynės namai, žmogus galvoja, kad jis nėra benamis, nors realiai jo situacija ir yra benamio situacija. Kadangi visuomenėje benamių stigma išties yra didelė, niekas nenori būti priskirtas šiai grupei. Dažnai ir patys žmonės nepripažįsta realios savo situacijos ir, nors gyvena nakvynės namuose, tačiau netapatina savęs su kitais panašaus likimo žmonėmis. Aš ne toks kaip jie - tai dažnai pasitaikantis požiūris. Pasak psichologės E. Tarp pačių benamių yra pasiskirstymai grupelėmis, todėl mažai čia tarpusavio pasitikėjimo. Ne kartą ir man klausantis jų istorijų būdavo žvilgčiojama pro petį, kad kas, kam nereikia, neišgirstų, o kalbėjimas apie asmeninius dalykus pašnibždom - normalus dalykas. Tad viena problema - totalus benamio žmogaus atskyrimas nuo visuomenės ir atsidūrimas visiškame pakraštyje, nuošalėje. Tačiau dar baisiau jų vidinė tremtis, kai liekama visiškai vienas, be kito žmogaus, be artimojo, be pagalbos rankos.
Socialinė darbuotoja Sandra Stanytė sako, kad visuomenėje įprasta manyti, jog benamystė - konkretaus žmogaus ir tik jo problema. „Benamystė nėra tik gyvenimo būdas. Išimtinais atvejais - taip, tačiau tai jokia taisyklė. Kai į šių žmonių situaciją žiūrima lyg iš šalies, nebandant suprasti to priežasčių, tuomet išties benamystės problema lieka uždara ir tampa visuomenės užribiu.
Pasak „Carito“ dienos centro socialinių darbuotojų, net ir tuo atveju, kai žmogus susiranda darbą ir pradeda savarankišką gyvenimą ne nakvynės namuose, pavyzdžiui, nuomodamasis būstą, net tada nėra garantijų, kad jis nesugrįš atgal. Nakvynės namuose susiformuoja tam tikri elgesio modeliai ir žmogus jau žino kaip ir kur reikia elgtis, ką ir kada daryti, jis priima taisykles, su kuriomis susigyvena, ir tai tampa jo realybe. Realybe, kurią jis pažįsta. Išmokstama išgyventi aplinkoje, kurioje galioja vienokios taisyklės, bet jos nieko vertos kitoje aplinkoje.
„Nuolatinės nesėkmės išprovokuoja itin žemą benamystę patyrusių žmonių savivertės jausmą, - pasakojo psichologė E.Malūnavičienė. - Tai dažniausiai susiję su ilgalaikiu materialinės atramos nebuvimu. Sakoma, kuo greičiau pasieksi dugną, tuo greičiau galėsi atsispirti ir kilti aukštyn. Tačiau šiuo atveju viskas yra gerokai sudėtingiau. Anot psichologės, „dažniausiai dugnas yra labai dumbluotas, lyg ir yra jis po kojomis, bet tai nėra tvirta atspirtis. Žinoma, pilna ir tokių atvejų, kai pats žmogus nenori sau padėti, nedaro nieko, kad keistų savo situaciją, nežengia to pirmojo žingsnio kitokio gyvenimo link. Priežasčių vėlgi čia gali būti begalės. „Aš jiems vis kartoju, kol nepamilsi savęs pats, niekas kitas tavęs nepamils. O tos meilės juose dažniausiai tėra likučiai. Pasistengti kažką pozityvaus padaryti dėl savęs - tai itin svarbu jiems. Tai maži ženklai, jie veik nepastebimi, tačiau rodantys, kad augimas vyksta.
Benamystės problemos neišspręs daugiau nakvynės namų ar dienos centrų, daugiau labdaros valgyklų ar geriau veikianti socialinės paramos sistema. Šiandien visuomenėje vis labiau įsitvirtina požiūris, kad yra tam tikros pagalbos institucijos, kurios ir privalo atlikti savo darbą. Tokiu būdu visiškai ištrinama asmeninė atsakomybė bei pareiga - žmogiška būtinybė ištiesti pagalbos ranką, pasidalinti, išklausyti ar bent pasakyti „labas“. Nieko daugiau ir nereikia, tik paprasčiausio geranoriškumo.
2001 metų gyventojų surašymo duomenys parodė, kad 1250 Lietuvos gyventojų yra benamiai. Šie duomenys tik iš dalies atspindi tikrąją situaciją. Oficialioji statistika, pateikdama tik bendro pobūdžio informaciją apie gyvenamąjį būstą praradusių žmonių socialinę-demografinę sudėtį, neatskleidžia nei šio reiškinio priežasčių, nei socialinių-ekonominių padarinių. Duomenys apie benamių gyvenimo sąlygas, elgseną ir nuostatas yra būtini siekiant kryptingai formuoti socialinės politikos priemones, ieškant būdų, kaip šią gyventojų grupę, esančią giliausioje socialinėje atskirtyje, integruoti į visuomenę.
Remiantis sociologinio „Benamių gyvenimo sąlygų“ tyrimo, atlikto 2003 metais, duomenimis, straipsnyje nagrinėjamas benamystės Lietuvoje reiškinys, pateikiamas socialinis-demografinis Lietuvos benamių portretas, analizuojamos jų gyvenimo sąlygos. Tyrimo rezultatai atskleidė, jog benamiai savo socialine-demografine sudėtimi yra heterogeniška grupė su savo specifiniais poreikiais ir nuostatomis, todėl tęsiant benamių tyrimus ateityje, būtina specializacija ir kuo tikslesnis tiriamosios grupės apibrėžimas.
Vilniaus miesto savivaldybės duomenimis, vykdydami socialinį darbą gatvėje, socialiniai darbuotojai elgetaujančius, neturinčius nuolatinės gyvenamosios vietos bei socialinę riziką patiriančius asmenis dažniausiai pastebi Senamiesčio ir Naujamiesčio seniūnijų teritorijose - ten kaip susibūrimo vietos žinomi konkretūs skverai ir kiemai. Pranešimų dėl benamystę patiriančių asmenų buvimo ar netinkamo elgesio gaunama ir Verkių, Antakalnio, Naujosios Vilnios seniūnijų teritorijose.
Vilniaus arkivyskupijos Caritas direktorės pavaduotoja socialiniams centrams ir programoms Aida Karčiauskienė priduria, kad žmonės, patekę į benamystės situaciją, dažniausiai glaudžiasi laiptinėse, apleistuose pastatuose, parkuose, skveruose, transporto stočių prieigose ir kitose vietose. Ji pabrėžia, kad šioje situacijoje itin svarbus yra paslaugų prieinamumas, - kad tiems žmonėms turėtume ką pasiūlyti. Vis dėlto, anot „Delfi“ pašnekovės, Lietuvoje miestai kol kas tam dėmesio skiria nepakankamai.
„Žmonės tiesiog išvaikomi, skiriamos baudos, kurių šie asmenys negali susimokėti. Baudos gali tapti dar didesniu trukdžiu, jei žmogus norėtų grįžti į visuomenei priimtiną gyvenimo būdą, - nes kaupiasi skolos, kurios perduodamos antstoliams. Vis dėlto realiai problemos priežastys nepanaikinamos“, - teigia A. Karčiauskienė.
Savo ruožtu Vilniaus miesto savivaldybės Komunikacijos skyriaus ryšių su žiniasklaida specialistas G. Grubinskas patikina, kad savivaldybė sprendžia šį klausimą, netoleruodama netinkamo elgesio, nesudarydama sąlygų būriuotis, nepaisyti viešosios tvarkos ar rimties ir paraleliai teikdama pagalbą žmonėms, kurie prarado būstus, įgūdžius, serga priklausomybės ligomis, sugrįžo iš įkalinimo įstaigų ir kt.
„Socialiniai darbuotojai su šiais asmenimis stengiasi užmegzti ryšį, siūlydami priimti informaciją apie teikiamas paslaugas, pagalbą. Dėmesys skiriamas socialinę riziką patiriantiems asmenims, neturintiems pastovios gyvenamosios vietos. Dalis žmonių pasinaudoja nemokamos pagalbos galimybėmis, bando keisti gyvenimo būdą, tačiau neretai jų situacija būna itin sudėtinga, reikia kompleksinių paslaugų ir tęstinio, sisteminio darbo“, - patikslina jis.
Savivaldybės atstovas taip pat pažymi, kad identifikavus problemiškas vietas, kurios tampa elgetaujančių ir neturinčių nuolatinės gyvenamosios vietos asmenų traukos centru, savivaldybė ieško būdų ir priemonių problemai spręsti kartu su seniūnijų, policijos, viešosios tvarkos atstovais, tariamasi dėl konkrečių kiekvienoje teritorijoje reikalingų veiksmų.
„Tai gali būti ir dažnesnis pareigūnų patruliavimas, ir aplinkos tvarkymas - infrastruktūros atnaujinimas, geresnio apšvietimo įrengimas, kruopšti želdinių priežiūra. Kartais problema susijusi su alkoholį ar kosmetikos priemones parduodančiais prekybos taškais, narkotikų platinimo vietomis - visais atvejais siekiama valdyti rizikas, stiprinant kontrolę ir pasiūlant pagalbos galimybes“, - nurodo jis.
G. Grubinskas taip pat pažymi, kad Vilniuje benamystę patiriantiems asmenis šiuo metu teikiamos laikino apnakvindinimo bei apgyvendinimo nakvynės namuose paslaugos 3 skirtinguose Vilniaus miesto rajonuose, taip pat nemokamo maitinimo, asmens higienos paslaugos, įskaitant niežų ir pedikuliozės prevencijai skirtų priemonių suteikimą, vykdomas socialinis darbas gatvėse.
„Šiuo metu Senamiesčio ir Naujamiesčio seniūnijų teritorijose socialinę riziką patiriančių asmenų yra sumažėję, palyginti su situacija, buvusia prieš metus ar dvejus“, - priduria jis.
„Delfi“ pašnekovas taip pat pažymi, kad dar šiais metais darbą turėtų pradėti naujos gatvėje dirbsiančios komandos. Tikimasi, kad tai padės lengviau užmegzti pirminį kontaktą su benamystę patiriančiais žmonėmis ir veiksmingiau nukreipti juos kreiptis pagalbos.
Jis taip pat akcentuoja, kad Vilniaus miesto strateginiame plėtros plane iki 2030 m. numatyta stiprinti socialinę infrastruktūrą - socialinių, sveikatos paslaugų plėtrą, užimtumo skatinimą. „Šios priemonės padeda spręsti benamystės priežastis, tokias kaip nedarbas, psichikos sveikatos problemos ar priklausomybės“, - atkreipia dėmesį G. Grubinskas.
Anot jo, šiuo metu taip pat yra peržiūrimi laikino apnakvindinimo bei apgyvendinimo paslaugų teikimo Vilniaus mieste procesai, kitų paslaugų - galimybės nusiprausti, išsiskalbti, pavalgyti ir kt. - prieinamumas mieste, stiprinamas bendradarbiavimas tarp institucijų bei koordinuotas jų veikimas, siekiant paslaugas teikti taip, kad benamystę patiriantys asmenys galėtų turėti kuo daugiau galimybių integruotis į visuomenę.
G. Grubinskas patikina, kad dar šiais metais tikimasi pradėti įgyvendinti Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų lėšomis finansuojamą projektą, skirtą socialinės rizikos veiksnius patiriantiems asmenims. Tai kitose šalyse išbandytos, moksliškai pagrįstos ir gerąja tarptautine praktika laikomos programos „Būstas pirma“ (angl. Housing First) pilotinis bandymas.
„Projektas apima koordinuotos pagalbos ir paslaugų teikimą asmenims, patiriantiems benamystę, siekiant jų socialinės integracijos. Per projekto veiklas siekiama skatinti socialinio savarankiškumo ir darbingumo, profesinės kompetencijos ir pajėgumo dalyvauti darbo rinkoje atkūrimą bei didinimą, socialinių įgūdžių stiprinimą, sveikatos paslaugų, įskaitant ir paslaugas priklausomiems asmenims ar patiriantiems psichikos sveikatos sunkumų, teikimą. Projekto metu taip pat planuojama steigti dienos centrą, stiprinti darbą gatvėse su benamystę patiriančiais asmenimis, teikti pagalbą apsigyvenant“, - įvardija jis.
Vis dėlto G. Grubinskas apibendrina, kad benamystė yra kompleksinė problema ir greitų sprendimų jai spręsti nėra. „Reikia ilgalaikio socialinių darbuotojų įdirbo“, - pabrėžia jis.
Vilniaus arkivyskupijos Caritas Direktorės pavaduotoja socialiniams centrams ir programoms A. Karčiauskienė pažymi, kad benamystė apskritai dažniausiai yra labiau būdinga didesniems miestams.
„Ši tendencija nėra būdinga išskirtinai tik Lietuvai. Ji vyrauja ir kitose šalyse. Tai lemia įvairios priežastys: didesniuose miestuose žmonės ieško įsidarbinimo galimybių, mažesniuose - ne visuomet yra teikiamos paslaugos asmenims, patekusiems į benamystės situaciją, dėl to jie pasirenka vykti į didesnį miestą. Mažesniame mieste žmogus savo situacijos gali gėdytis, nenorėti, kad apie ją sužinotų kiti“, - svarsto ji.
Madrido Adolfo Suareso tarptautiniame oro uoste, kuris yra didžiausias Ispanijoje ir vienas judriausių Europoje, yra apsistoję daugiau nei 500 žmonių, neturinčių nuolatinės gyvenamosios vietos. Tai - itin sudėtinga situacija, dėl kurios atsakomybės nenori prisiimti nė viena institucija, rašo šalies naujienų portalas „El Confidencial“, remdamasis vietinės profesinės sąjungos duomenimis. Jos atstovė ir oro uosto medicinos tarnybos slaugytoja Alexia Font naujienų portalui pažymėjo, kad oro uoste gyvenantys benamiai kelia su saugumu, sveikata, higiena ir šalies įvaizdžiu susijusias problemas.
Italijoje, šalies naujienų portalo „Il Sole 24 Ore“ duomenimis, benamiai įprastai renkasi vietas, kuriose gali rasti pastogę ir būtiniausias paslaugas. Vienas iš ryškiausių pavyzdžių - Romos Termini stotis, kurioje po arkadomis, koridoriuose ir netoliese esančiose gatvėse kiekvieną naktį miega šimtai žmonių. Labdaros organizacijos šalia stoties yra atidariusios šiems asmenims skirtų valgyklų, taip pat jiems teikia pirminę pagalbą. Milane benamiai telkiasi aplink Centrinę stotį ir Garibaldi rajoną - miega ant suoliukų, po tiltais ar netoliese esančiose žaliosiose zonose. Miestas neseniai išplėtė skubiosios nakvynės paslaugų tinklą, įrengdamas didelį 24 valandas per parą veikiantį centrą netoli Viale Ortles gatvės, tačiau poreikis vis dar gerokai viršija galimybes - ypač žiemą. Romos Fiumicino oro uostas taip pat tapo neoficialia prieglauda nedideliam, bet pastebimam benamių skaičiui, panašiai kaip Madrido Adolfo Suareso tarptautinis oro uostas, rašo „Il Sole 24 Ore“.
Austrijos sostinės Vienos Mariahilfer gatvėje, kuri yra bene žinomiausia dėl prekybos centrų ir parduotuvių, benamystė jau daugelį metų yra didelė problema, informuoja šalies dienraštis „Der Standard“. Be to, praėjusiais metais padaugėjo gyventojų skundų dėl gyvenamosios vietos neturinčių asmenų skaičiaus didėjimo. Viena iš priežasčių, kaip rašo savaitraštis „Falter“, - labai prastos benamių gyvenimo sąlygos Vengrijoje, dėl to jie migruoja į kitas šalis, pavyzdžiui, Austriją. Kita „Falter“ nurodyta priežastis: 2023 m. vasarą 17-metis jaunuolis nužudė keletą benamių Vienoje. Dėl to dabar daugiau gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apsistoja vietose, kur yra įvairių paslaugų ir tokių įstaigų kaip skubios pagalbos ar dienos centrai, įskaitant Mariahilfer gatvę. Šiuo metu, kaip informuoja „Der Standard“, nėra realaus sprendimo Vienos centre besibūriuojančių benamių problemai spręsti. Vis dėlto miesto valdžia ir įvairios pagalbos organizacijos daugiausia dėmesio skiria paramai. Benamius remiančios asociacijos „Neunerhaus“ atstovai pabrėžia, kad infliacija ir ekonomikos krizė verčia vis daugiau žmonių patirti finansinių sunkumų.