Tiksli Vytauto Didžiojo gimimo data nėra žinoma. Manoma, kad jis gimė 1350-aisiais. Užtat mirties laikas nustatytas - 1430 m. spalio 27-oji. Viena aišku: Vytautas Didysis, nors ir netapo nominuotu karaliumi, ko gero, Lietuvai padarė daugiau negu visi kiti kunigaikščiai.
Tiesa, didikų laiškuose ir Gediminas buvo tituluojamas karaliumi, o Algirdas - basilėjumi (imperatoriumi), tačiau jie visi liko didžiaisiais kunigaikščiais, nes, išskyrus vienintelį Mindaugą, nebuvo gavę Popiežiaus karališkojo vainiko. Beje, istorikai primena, kad Vytautas Didysis 1422 m. buvo išrinktas Čekijos karaliumi Kutnos Horos seime, bet nebuvo karūnuotas, nes nenuvyko į iškilmes, esą sužinojęs, kad Popiežius palaiko lenkų poziciją.
Filosofas Klemensas Ruginis, svarstydamas apie kulto atsiradimą, rašė, kad pagrindinis jo tikslas - „kurti tautinę kultūrą“ kaip tautos gyvybės ir išlikimo pagrindą. Tam tauta turi turėti vedlį, genijų, savo didvyrį. Jam atsirasti reikalinga dirva ir palankios sąlygos. Tauta su savo didvyriu apsaugo jos laisvę ir nepriklausomybę, veda į klestėjimą.
Istorikas Dangiras Mačiulis, nagrinėjęs 1930-ųjų - vadinamųjų Vytauto Didžiojo metų - kampanijos prasmę, rašo, kad po nepriklausomybės atkūrimo 1918 m. tautos idealo ir didvyrio paiešką skatino aiškus ir konkretus tikslas - atgauti 1920 10 09 lenkų užimtą Vilnių ir Vilniaus kraštą. Tuo buvo pagrįsta ištisa valstybinė programa, paversta „tautos egzistavimo pamatu“.
Vytauto Didžiojo asmenybė tam labai tiko: visą laiką buvo tvirtinama, kad jis palaidotas lenkų užgrobto Vilniaus arkikatedros rūsyje, po šv. Mykolo Arkangelo altoriumi, kuris 1530 m. Ruošiantis paminėti jo bandymo karūnuotis ir mirties 500-ąsias metines, Vytauto Didžiojo garbinimo kampanija nustelbė net tais pačiais metais tylomis paminėtą šv. Augustino 1500 m. mirties sukaktį. Juo labiausiai žavėjosi tautininkai ir krikdemai.
To meto valdantieji panaudojo ir kitą jo nuopelną: Vytautas Didysis pasižymėjo tolerancija tautinėms mažumoms. Žydams pirmiau negu visoje Europoje jis suteikė daug privilegijų, buvo atidus atsivežtų totorių, karaimų poreikiams. Vytauto Didžiojo išaukštinimo kampanija davė rezultatų. Taigi, Vytautas Didysis tuomet įkūnijo tautininkų valdomos valstybės tikslą - išvaduoti Vilnių.
Nepaisant, kad jo kultu naudojosi to meto politikai, Vytauto Didžiojo pavyzdys ugdyti tautos, ypač jaunimo, patriotizmą buvo įkvepiantis. Istorikas A.Nikžentaitis, nagrinėjęs Vytauto Didžiojo kulto Lietuvoje apraiškas XV-XX a., tvirtina, kad jos atsirado daugiausiai dėl Didžiojo kunigaikščio sugebėjimo įkūnyti savarankiškos valstybės valdovo idealą.
Žalgirio mūšis įrodė Vytauto Didžiojo galią Vakaruose. Vokiečių ordinas buvo galutinai palaužtas, kol po sėkmingo žygio į Prūsiją pagal Melno taikos sutartį kryžiuočiai pagaliau atsisakė užgrobtos Žemaitijos. Jo žygis iki Juodosios jūros taip pat turėjo neįkainojamą reikšmę: Vakarai ir slavų kraštai įsitikino, kad su LDK reikia skaitytis. Tai buvo jo milžiniškas nuopelnas, stiprinant valstybingumą.
Vytauto Didžiojo asmenybės kultas ir šiandien turi stiprų patriotizmo užtaisą. 1946 m. rugsėjo pradžioje pabėgėlių stovykloje Vokietijoje Adolfas Šapoka rašė: „Taip būdavo prieš septynerius metus. Laisvoje tėvynėje iškilmingai minėdavome Švč. Panelės gimimą ir Vytauto Didžiojo karūnavimui skirtą dieną, kaip mūsų tautinę šventę.
Akivaizdu, kad išskirtinę šventės reikšmę prieškariu didele dalimi lėmė to meto politinis konfliktas su lenkais dėl Vilniaus. O pačiu Vytauto karūnacijos klausimu tautinės istoriografijos nuosekliai gina savo pozicijas: lenkai, pradedant XV a. kronikininku Jonu Dlugošu, šioje istorijoje visų pirma mato imperatoriaus Zigmanto Liuksemburgiečio intrigą, o lietuviai pabrėžia siekį įtvirtinti valstybinį savarankiškumą.
„Karūnacijos audros“, - taip šiuos įvykius yra pavadinę tyrėjai, - korespondencijoje kalbama apie iš pirmo žvilgsnio antrareikšmius dalykus - krikščionybės stiprinimą husitų ir turkų pavojaus akivaizdoje, laisvės sampratą, taikos suvažiavimus. Ir čia neišvengiamai įsijungia istoriko vaizduotė, kuri iš padrikų šaltinių turi sukurti daugiau mažiau įtikinamą istorinį pasakojimą.Šią vaizduotę maitina, o sykiu ją riboja ne tik šaltinių tekstai, bet ir tam tikras įgytas pažinimas: šiuo atveju tai viduramžiškos valstybės sampratos, jos valdymo, valdžios reprezentacijos ir simbolikos pobūdis, o kartu ir vykstantys šių reiškinių pokyčiai.
Tai, kad istoriniai veikėjai šiomis sąlygomis sugebėdavo priimti adekvačius sprendimus, liudija ne tik jų pačių ir aplinkos (patarėjai, kanceliarijos) brandą, bet ir egzistuojančių politinės komunikacijos taisyklių perpratimą. Todėl galima manyti, kad istorinėje literatūroje ir savimonėje nepagrįstai yra įsitvirtinęs Vytauto beatodairiško karūnos siekio (tai suprantant tiek teigiama, tiek neigiama prasme) motyvas.
Ankstyvieji Gediminaičių giminės valdovai savo dokumentuose neretai titulavosi karaliais, taip pabrėždami savo valdžios šalyje suverenumą. Tačiau jų aplinkoje buvo žinomas dar Karolingų laikais Vakarų Europoje susiformavęs principas, kad krikščioniškoje Europoje karaliumi pripažįstamas tik popiežiaus palaiminimą ir bažnytinį patepimą gavęs asmuo.Todėl nuo pat Gedimino laikų derybose dėl pagonių valdovų krikšto nuolat iškildavo ir Lietuvos valdovo vainikavimo idėja.
Kita vertus, įvairiuose Europos kraštuose (Šv. Romos imperijoje, Burgundijoje, Rusioje) egzistavusi samprata apie kunigaikščio (hercogo) valdžios suverenumą įgalino politinėje praktikoje ilgainiui perimti didžiojo kunigaikščio titulą. Būtent Vytauto laikais „didysis kunigaikštis“ galutinai tampa Lietuvos valdovo apibūdinimu. Istoriografijoje vyrauja požiūris, kad sistemingai plėsdamas savo savarankiškumą Vytautas neišvengiamai turėjo ieškoti būdų, kaip pasiekti karaliaus statusą.
Istorikai dažnai linkę Vytauto veiksmus interpretuoti žvelgdami iš jo paskutiniojo didžiojo projekto varpinės, o tai trukdo deramai suvokti ankstesnius Vytauto veiksmus ir intencijas. Todėl klausimas, ar tikrai iki 1428-1430 m. įvykių Vytautas puoselėjo karūnacijos idėją, yra visiškai pagrįstas. Kitaip formuluojant, galima klausti, kiek Vytauto paskutiniųjų gyvenimo metų idėją galima paversti universaliu jo politikos motyvu?
Pirmas atvejis - tai įvykiai Salyne 1398 m., kai Lietuvos didikai ir bajorai paskelbė Vytautą savo karaliumi. Apie šį įvykį žinome tik iš Vokiečių ordino kronikininko Jono Posilgiečio pasakojimo (tiksliau vieno sakinio), kurio nei terminija (plati vokiško žodžio konig semantika), nei informacijos pobūdis neleidžia daryti plačių išvadų. Ši istorija gali būti vertinama tik kaip simbolinė lietuvių kilmingųjų ištikimybės Vytautui deklaracija kylančio ginčo su lenkais metu.
Nekelia abejonių, kad to meto lietuvių politiniam elitui turėjo būti aišku, kad karūnacijos projektas yra visų pirma tarptautinės ir universalios politikos dalykas, o ne privatus Vytauto ir didikų susitarimas.Todėl atidesnės analizės verta tų pačių metų Ordino vadovybės instrukcija pasiuntiniams į Šv. Romos imperiją, kurioje minimas gandas apie Jogailos ir Vytauto ketinimą kreiptis į popiežių dėl karūnos lietuvių ir rusų žemėms.
Jei peržvelgtume Vytauto politikos bruožus XV a. pradžioje (institucinio dvaro steigimas; intensyvi reprezentacinė veikla - valdžios simbolikos atnaujinimas/majestotinis antspaudas, pilių statyba; santykių su užsienio valstybėmis plėtojimas), jie liudija pastangas įtvirtinti didžiojo kunigaikščio valdžią, tačiau dar neduoda pagrindo teigti apie daugiau mažiau reflektuotos karūnacinės programos egzistavimą.
Suverenaus valdovo statuso pabrėžimas ir deklaravimas visai nebūtinai liudija vainikavimo siekį. Didžiojo kunigaikščio statusas Vytautui ilgą laiką galėjo būti visiškai priimtinas. Tuo tarpu karūnacijos siekiui atsirasti buvo būtini pokyčiai šalies viduje ir palanki tarptautinė situacija. Ši kito pernelyg greitai, kad tvirtomis valstybės administravimo institucijomis dar neapsirūpinęs valdovas galėtų nuosekliai ir ilgiems metams į priekį planuoti bei projektuoti savo veiksmus.
Todėl 1428-1430 m. įvykiai veikiausiai buvo ne ilgalaikio plano, bet ne tokios jau ilgos istorijos atomazga. Europiniai kunigaikštiškos valdžios pavyzdžiai rodo, kad Europos politinis žemėlapis vėlyvaisiais Viduramžiais jau buvo nusistovėjęs, naujų karalysčių iš esmės nebeatsirasdavo, veikiau galima stebėti atvirkščią tendenciją - karalysčių/dinastinių unijų sudarymą.
Žinoma, ne visos Burgundijos hercogystės istorijos paralelės tinka Vytautui, bet ir jo atveju nereikėtų užmiršti, kad to meto LDK teritoriškai nebuvo vientisas darinys (antai Podolę Vytautas valdė kaip Lenkijos karaliaus lėną, Žemaitijos klausimas buvo išspręstas tik 1422 m. ir pan.), o valdžios stabilumas nemažai priklausė nuo valdovo sugebėjimo išspręsti vietos aristokratinio elito pretenzijas (savo padėtimi nepatenkintų Gediminaičių „suvaldymas“ taip pat užtruko).
Todėl istoriografijos ginčas dėl 1430 m. Vytauto karūnacijos idėjos autorystės iš esmės yra antrinė problema. Kur kas svarbiau suvokti, kodėl ši idėja atsirado būtent tuo metu ir kokiais būdais Vytautas rengė dirvą galimam išaukštinimui. Kaip žinia, pirmąkart žodžiai apie Vytauto vainiką užfiksuoti 1428 m. pabaigoje Zigmanto ir Vytauto susirašinėjime.
Tačiau kelių paskutiniųjų metų Vytauto veiksmai leidžia įtarti, kad ši mintis jau sukosi didžiojo kunigaikščio galvoje. Galima manyti, kad lemiamas postūmis buvo Zigmanto išrinkimas Čekijos karaliumi 1421 m. Tiesa, šaltiniai apie Vytauto planus nieko nesako, jų informacijos pobūdis ir neleidžia tikėtis išsamesnių duomenų apie valdovo ketinimus.
Štai keli faktai iš 1426-1428 m. Vytauto gyvenimo ir kelionių. 1426 m. didysis kunigaikštis išsiruošia į kelių mėnesių karinę ekspediciją Pskovo link. 1428 m. dar vienas žygis, šįkart prieš Didįjį Naugardą.Tai, kad tų metų kariniai žygiai ne tiek reiškė politinių strateginių užduočių sprendimus, kiek buvo riteriškos ir dvaro kultūros forma bei valdovo galios demonstracija, liudija Vytauto korespondencijoje aptinkamos užuominos apie riterių ir kitų palydovų verbavimo ir bendravimo su jais ypatybes, taip pat paties Vytauto veiksmai tų žygių metu.
1429 m. sausį surengtas tarptautinis Lucko suvažiavimas buvo visos šios reprezentacinės kampanijos kulminacija. Šis forumas buvo bene vienintelis tokio masto tarptautinis renginys per visą ilgą valdymą, kuriame Vytautas galėjo mėgautis šeimininko teisėmis (anksčiau bendri Jogailos ir Vytauto suvažiavimai su Zigmantu paprastai vykdavo Kėžmarke, prie tos pačios sienos, tik Vengrijos pusėje esančioje vietovėje).
Vytauto karūnacijos idėjos paviešinimas iškart užgožė visus suvažiavimo klausimus. Po to, kai lenkų diduomenės, vadovaujamos Krokuvos vyskupo Zbignievo Olesnickio ir kanclerio Jono Šafranco, veikiamas Jogaila pakeitė savo nusistatymą, kilo bene didžiausia santykių tarp Vytauto ir Jogailos bei Lenkijos krizė nuo pat 1392 m.Istoriografijoje šie klausimai plačiai tyrinėti, juolab kad neretai prieštaringi veiksmai ar įvykiai bei šaltinių nutylėjimai suteikia peno įvairioms interpretacijoms.
Istorikai paprastai mėgina surasti tam tikrą tikslingą logiką veikėjų veiksmuose, o tariamai ją atpažinę (Zigmantas - iniciatorius, Vytautas - karūna bet kokia kaina, Jogaila ir lenkų didikai - pasipriešinimas), visus kitus dalykus atmeta kaip nereikšmingus. Tačiau ar taip žvelgdami į istorinius veikėjus, nesumenkiname jų sugebėjimo mąstyti, veikti ir, jei reikia, keisti savo tikslus, atsižvelgiant į dinamiškai bekintančią politinę situaciją, kartu atimdami iš savęs galimybę adekvačiau suvokti jų poelgius?
Visų pirma reikia konstatuoti skirtingą Gediminaičių kilmės valdovų ir Lenkijos diduomenės požiūrį į valstybės struktūrą. Vytautas (o turbūt ir Jogaila, kuris iš pradžių karūnacijai pritarė) nepakankamai įvertino Lenkijos didikų aršaus pasipriešinimo galimybę. Valdovai mąstė dinastinėmis kategorijomis ir Lietuvos karalystės klausimas jiems reiškė ne tiek Lenkijos ir Lietuvos unijos reikalą, kiek naujų galimybių dinastinei valdžiai įtvirtinti atvėrimą.
Šis Jogailos ir Vytauto iš vienos pusės ir lenkų didikų iš kitos pusės požiūrių į valstybių politinės organizacijos ateitį išsiskyrimas ir paaiškina pusbrolių veiksmus, kuomet, nepaisant viešų abipusių kaltinimų, toliau buvo slapta keičiamasi pasiuntinybėmis ir ieškoma kelių kaip išspręsti sudėtingą problemą. Todėl reikėtų skirti viešą retoriką ir realius veiksmus.
Įdomu, kad konflikto įkarštyje pusbroliai neatsisakė per ilgus metus susiklosčiusios tradicijos kartu medžiojant praleisti pokalėdinį laikotarpį ir susitiko Lietuvos giriose 1429-1430 m. sandūroje.Ir apskritai stebint 1430 m. Vytauto veiksmus neatrodo, kad karūnacijos problema jį buvo iki galo užvaldžiusi.
Per pirmąją 1430 m. pusę jis spėjo kelis kartus ištrūkti pamedžioti, laiškuose magistrui daugiausia rašė apie husitų problemą ir gynė savo pirklių interesus. Jis rūpinosi suvažiavimo rugsėjo 8 d. organizavimu, kvietėsi aukšto rango svečius, tačiau beveik nieko nedarė, kad palengvintų karūnos kelią Vilniaus link.
Vytauto delsimą atpažino aukštas Ordino pareigūnas savo pranešime magistrui taikliai pažymėjęs, kad didysis kunigaikštis laiškuose kalba tik apie suvažiavimą, bet nieko nesako apie karūną. Nepaisant viešai reiškiamo pasiryžimo siekti karūnos bet kokia kaina, tikrovėje Vytautas veikiausiai apie tą kainą mąstė.
Lygiai taip pat kaip ir Zigmantas, kuris lemiamu momentu parinko karūnoms patį nesaugiausią kelią - per Lenkiją. Šioje istorijoje Zigmantui buvo nepalanki precedento galimybė (ypač Burgundijos hercogų pretenzijų akivaizdoje) bei potencialus universalijų konflikto su popiežiumi eskalavimas. Pagaliau ir Jogaila mėgino suderinti du tikslus - užtikrinti sūnums elekciją Lenkijoje (todėl turėjo sutikti priešintis Vytauto karūnacijai) ir išlaikyti Lietuvos valdymą tėvoninėmis sąlygomis (Vytauto karūnacija tam ne tik neprieštaravo, bet aiškiai padėjo).
Šiame kontekste suprantamas draugiškas Vytauto ir Jogailos susitikimas 1430 m. spalį bei paskutinysis mirštančio Vyt... Karūna - svarbiausias karalystės ir tos šalies karaliaus valdžios simbolis, puošnus galvos papuošalas, kartais dar vadinamas karališkuoju vainiku, skrybėle ar tiesiog karaliaus kepure. Tačiau Karūna - ne tik karaliaus valdžios - galios ženklas, bet ir valstybės simbolis.
Lietuvos karaliaus karūnų klausimas - šimtmečių byla su daugeliu nežinomųjų, daugybe nutylėjimų, nepaaiškintų aplinkybių ir paslapčių, kurios dar ir šiandiena klaidina istorikus, visuomenę, neleidžia prasibrauti prie tikrųjų faktų ir istorinės tiesos.
Iš ST sužinome apie žydų karalių Dovydą ir Saliamoną, karalių Erodą, kurį išgąsdino Trijų Iš minčių paskleista žinia apie Jėzaus - naujojo žydų karaliaus atėjimą į Šventąją žemę. Istorija ir žmonija pažinojo daug karalių, kurie ateidavo ir išeidavo, istorijoje nepalikdami jokio pėd sako. Kiti išgarsėjo savo išmintimi, teisingumu, drąsa ir žygdarbiais. Istorija žino Etiopijos ir Persijos karalius, Romą valdžiusį karalių Romulą, kitus ne mažiau garsius karalius.
Nuo VIII a. vidurio Dieviškojo karaliaus titulo suteikimo ir vainikavimo reikalus perėmė kuruoti bažnyčia. Krikščioniškame Vakarų pasaulyje karaliais tegalėjo būti tik gavusieji bažnyčios ir popiežiaus palaiminimą. Kartu su juo buvo palaiminti ir jo sūnus Karlomanas ir Karolis, vėliau pavadintas Didžiuoju. Kalėdas Karolis Didysis Šv. Petro bazilikoje, Vatikane paskelbtas Šventosios Romos imperatoriumi.
Vienas žinomesnių senovės Europos tyrinėtojų, Austrijos Istorijos instituto direktorius, Vienos universiteto profesorius Herwig Wolfram parašytoje istorijoje apie gotus „History of the Goths” (Gotų istorija), aprašyda mas gotų karalius, nurodo juos kilus iš baltų (balthi) karalių (p. 32-33) ir patikslina, kad jie yra karališkos Baltijos (royal Baltia) giminės, kilimo nuo baltų žemės, esančios prie Baltijos jūros.
1009-siais metraštininkai užrašė žinią, kad vyskupas Bonifacijus, vėliau mūsų istorijoje išgarsėjęs kaip kankinys Šv. Brunonas, atliko pirmąjį krikštą mūsų žemėje, pašventindamas karalių Netimerą, o su juo ir 300 dvariškių. Kiek daugiau apie mūsų protėvių naudotus galvos papuošalus byloja Kernavėje atkasti mūsų protėvių kapai su turtingomis įkapėmis. Tarp jų būta ir nemažo kiekio vyriškų ir moteriškų galvos papuošalų - diademų (1). Daugelis šių dirbinių sidabriniai, kai kurie paauksuoti. Dirbiniai pagaminti labai kruopščiai ir preciziškai.
Iš istorijos žinome, kad 1253 m. Mindaugas buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi puikia Rygos auksakalių darbo karūna. Vytautas Didysis 1430 m. rugsėjo 8-ją turėjo pasipuošti puikiu Niurnbergo juvelyrų karališkuoju vainiku. Popiežiaus pažadas Mindaugą karūnuoti karaliumi kilo 1251 m., tačiau karūnacija buvo įvykdyta tik po dvejų metų 1253 m. liepos pradžioje ar birželio pabaigoje, kaip teigia kai kurie dabartiniai Lietuvos istorikai.
Kur buvo karūnuotas Mindaugas - galutinai dar nežinoma. Vieni šaltiniai teigia, kad Mindaugas karaliumi buvo karūnuotas Naugarduke, kiti - jog Vilniuje. Beje, apie tai byloja ir Kernavėje stūksantis piliakalnis, vadinamas Mindaugo sostu. Istorikas T. Baranauskas iškėlė naują versiją, pagal kurią Mindaugas buvo karūnuotas savo pilyje Latavoje, Anykščių rajone.
Pats Mindaugas rašė, jog jis buvo ,,pateptas į Lietuvos karalius šventais aliejais” ir ”gavo karalijos diademą”. (3) Karūnos, pasak vienų šaltinių, galėjo būti pagamintos Vokietijoje, nes jomis rūpinosi Livonijos ordino magistras: -,,Magistras liepė padaryti iš labai brangios medžiagos kunigaikščiui Mindaugui ir jo žmonai dvi karūnas, turtingas menu” (4). Plačiau yra paskleista nuomonė, kad karūnos gamintos Rygoje: ,,Brangias ir meniškas karūnas, sukurtas Rygos auksakalių bei kitas karališkąsias insignijas Mindaugui ir jo žmonai atvežė Livonijos ordino magistras Andrius Štirietis (Andreas von Stirland) (5).
Jam asistavo kiti katalikų vyskupai. Čia kiek pagelbėti galėtų išlikęs vienintelis Mindaugo antspaudas. Jame matomos šios karaliaus insignijos: karūna, dešinėje rankoje laikomas skeptras, papuoštas lelija, o kairėje - obuolys su kryželiu. Ar karaliaus Mindaugo įpėdinis, vienas iš jo sūnų, popiežiui leidus, gavo karūną ar bent jau leidimą ją paveldėti, nėra labai aišku: istorikai aiškinimus pateikia atsargius, kai kurie sako, jog su Mindaugo ir jo sūnų mirtimi užsibaigė ir Lietuvos karūnos bei karalystės istorija.
Kas nutiko su pirmojo Lietuvos karaliaus Mindaugo karūna po jo mirties, nėra aišku iki šių dienų. Tačiau užsienyje, Vakarų šalyse ir net mūsų kaimyninėje Lenkijoje kai kurie mokslininkai kelia prielaidą, kad Mindaugo karūna išlikusi iki mūsų dienų. Žinoma viena versija, pagal kurią atskiri tyrinėtojai, tarp jų - ir pačių lenkų mokslininkai, spėja, kad Plocko katedroje, Lenkijoje, šios katedros lobyne esantis Burgundijos karaliaus ir kankinio šv. Ukrainiečių išeivijos istoriko ir menotyrininko Michailo Hacijaus teigimu, išmirus Volynės - Haličo valdančiai dinastijai 1340 m. lenkų karalius Kazimieras Didysis (Aldonos Gediminaitės vyras) iš ten išvežė visas brangenybes, tarp kurių buvo ir dvi ne aiškiais keliais ten patekusios karūnos iš Lvovo.
Kaip žinome iš istorijos, Švarnas po Mindaugo mirties artimai buvo susijęs su nužudytojo karaliaus sūnumi Vaišvilku. Istorikai kalba, bet tai dar galutinai neįrodyta, o gal ir specialiai nesiekiama įrodyti, kad Mindaugas buvo gavęs iš popiežiaus leidimą karūną perduoti vienam iš savo sūnų. Gal tuo karūnos paveldėtoju, kai kitų Mindaugo sūnų jau neliko, juos nužudžius, kaip tik ir buvo Mindaugo sūnus Vaišvilkas?
Kaip žinoma iš istorijos, vėliau Vaišvilkui atsisakius Lietuvos sosto ir jam pasitraukus į vienuolyną, trumpai Lietuvą savarankiškai 1268- 1269 m. valdė Švarnas. Istorijoje rašoma, kad tuo metu, kai Lietuvos karalystės vairą perėmė Vaišvilkas ir juo dalijosi su savo sesers vyru Švarnu, į Lietuvos karaliaus karūną bei Lietuvos karalystės sostą pretenzijas ėmė reikšti Vaišvilko seserėno Švarno brolis Levas.
Taigi, galėtume daryti atsargias prielaidas, kad Mindaugo karūna gal ir galėjo patekti į Levo rankas, tuo pačiu ir į Lvovą, o iš ten, kaip rašoma istorijoje, lenkų karaliaus Kazimiero Didžiojo ,,rūpesčiu” paimta į Lenkiją ir uždėta ant Plocko katedroje saugomos Šv. Zigmanto galvos. Tačiau didžioji lenkų istorikų ir tyrinėtojų dalis tokias išvadas neigia ir joms nepritaria.
Pasak kai kurių dabartinių Lietuvo istorikų, Lietuva po karaliaus Mindaugo ir jo sūnų nužudymo prarado karalystės rangą, o jos valdovai - Lietuvos karaliaus vainiką. Kai kurie dabartiniai lenkų šaltiniai, nesunkiai prieinami ir platesnei visuomenei internete, visgi aiškiai duoda suprasti, kad karaliaus Mindaugo karūna yra išlikusi iki mūsų dienų ir yra kaip tik ant minėtojo Šv. Zigmunto Burgundiečio galvos Plocko katedroje.
Man, istorikui, pasidarė įdomu pasižiūrėti, o kaip yra Lietuvoje? Savivaldos istoriją tyrinėdamas susidūriau su išskirtiniu Vytauto mirties 500 metinių minėjimu 1930 metais ir Vytauto paveikslo kūrimu. Iš tiesų, Vytauto tikrojo paveikslo niekada nebuvo. Dailininkai jo nebuvo pavaizdavę. 1930 metus paskelbus jubiliejiniais Vytauto metais, jo paveikslas buvo nešiojamas per visą Lietuvą, per miestus, miestelius ir kaimus.
Vytautas, Lietuvos didžiosios kunigaikštystės valdovas, ir Birutė, Vytauto motina, yra tautos simboliai. Paprastai aš renkuosi aplankyti vietovę, kurioje yra kultūros paveldo objektų, atminties ženklų apie svarbius įvykius, kuri pasižymi iškiliais arba originaliais žmonėmis, taip pat gamta.
Mano duomenys nėra galutiniai, bet kiek domėjausi, Šiaulių apskrities teritorijos ribose, yra išlikę 10 paminklų Vytautui - ko gero daugiausia iš visų Lietuvos apskričių. Iš tų 10 paminklų trys yra klasikiniai: Vytautas pastatytas ant pjedestalo, parodytas kaip valdovas, su galios ženklais, kalaviju. Įdomu, kad mūsų krašte yra pirmasis Lietuvoje pastatytas paminklas Vytautui - dar 1912 metais, caro laikais.
Jis klasikinės formos ir restauruotas iki šiol stovi Burbiškio dvaro parke, autorius architektas Kazimieras Ulianskis. Vadinasi, buvo Vytauto Didžiojo gerbėjas. Jam didelės įtakos padarė romantiko Adomo Mickevičiaus, šlovinusio Lietuvos praeitį, kūryba. Tarpukariu Vytautui pastatytas įspūdingas betoninis reljefinis 4 metrų aukščio paminklas Viekšniuose, kurie anksčiau priklausė Akmenės r.
tags: #kur #turejo #buti #karunuotas #vytautas