Kuriantis protas brangesnis nei turtai: reikšmė ir esmė

Posakis "kuriantis protas brangesnis nei turtai" atspindi gilią mintį apie tikrąsias vertybes. Tai reiškia, kad intelektas, kūrybiškumas ir žinios yra vertingesni už materialų turtą. Ši idėja ypač svarbi kultūroje ir mene, kur naujos idėjos ir kūrybiniai sprendimai gali praturtinti visuomenę labiau nei bet kokie materialiniai ištekliai.

Kazimiero Būgos memorialinis muziejus kviečia Lietuvos įstaigas, įmones ir organizacijas, pavienius žmones ir užsienio lietuvius rašyti Lietuvos Didžiąją Knygą. Kviečiame - ne vien tiktai semiotikus, matematikus ir filosofus, ne tik humanitarinių, socialinių ir tiksliųjų mokslų teoretikus bei praktikus - į intelektualines, individualias ir komandines, bendradarbiaujančiųjų varžybas.

Tiesa, užmojis ir galutinis rezultatas - Esmynas (paminklas Lietuvos šimtmečiui (1918-2018) įprasminti), arba Visuotinis elementariųjų struktūrų reikšmynas (pagal Greimo semiotinį kvadratą) - pasiekiamas tik visos Lietuvos, ar net viso pasaulio, intelekt(ual)ų santalkai. Bet kiekvienas, darbuodamasis savo sferoje, gali priimti tokį iššūkį ir, šiuokart įstojant į nacionalines pajėgas, nuveikti bendram labui, kad galėtų pripažinti laimėtojus, davusius didžiausią postūmį link minėto tikslo.

Esmynas - žinijos (žinių visumos) arba žmonijos žinotino paveldo esmingųjų pamatų apmatai su reikšmingomis nuorodomis. Kas esmingai suvokiama, galima pavadinti „esmėvoka“, o visų žinijos esmėvokų visuma būtų kaip žinynas - esmynas.

Idant esmėvokų atodangos paakintų esmiškuoju ugdymusi siekti tautą vienijančios vizijos, jau iš būtovės bylojančios: „Lietuva pasistengs būti pasaulyje viena aiškiausiųjų žmoniškumo reiškėjų“ (iš Vydūno laiško Lietuvos Tarybai, 1918 03 10), arba Oskaro Milašiaus Lietuvos kaip Šiaurės Atėnų pranašystė - „negando metams praėjus, lietuvių tauta atsigaus ir Europoje atliks moralinį vaidmenį kaip Antikos laikais Atėnai“, arba <…>; ir svarbu, kad savotiškai bus kompensuotas labai siauros ir trumpos (jaunos) lietuviškosios raštijos ir pasaulio žinijos pamatinių tekstų lietuvių kalba trūkumas, kuris sąlygoja ribotą ir fragmentišką lietuvių kultūros apimtį, - idant kiekvienas, skaitydamas kitomis kalbomis, mąstydamas kitas kalbas (taip pat ir matematikos, muzikos, meno, technologijų ir kitų mokslų kalbas), galėtų visiems padovanoti, lietuviškai sunkiau atrandamas, esmėvokas - tai yra pripildyti savipratą maitinančius, galingus, nuo šiol jau ir Lietuvos Dvasios Korius; ir, kas patogu, surandamus viename ir stipriausiame tautos skaitmeniniame bityne - Esmyne.

A. Maslow teigė: "Jie nepasiduoda pigiai propagandai ar reklamai, viešųjų ryšių triukams. Tad svarbiausia valstybės ateičiai - šie žmonės ir jų ugdymas. Yra gana daug socialinių institucijų, atsakingų ne tik už biologinę, bet ir vertybinę reprodukciją. Šios reprodukcijos tikslu turėtų būti gerai informuotas pilietis, sugebantis laisvai rinkti informaciją, ją analizuoti ir vertinti”.

Seneka: „Filosofija visų pirma žada duoti tarpusavio supratimą, žmogiškumą ir bendravimą“. „Būti sveikam - tai filosofuoti. Be šito siela serga“.

Seneka: „Laimė slypi tik vienoje vietoje - pačioje sieloje. yra kupinas džiaugsmo, linksmas, patenkintas, nesugniuždomas, jis gyvena taip kaip dievai.

Kibernètika [gr. kybernētikē (technē) - valdymo menas], mokslas, tiriantis įv. sistemų (visuomeninių, biologinių, techninių) bendruosius valdymo, reguliavimo, grįžtamojo ryšio, informacijos perdavimo ir apdorojimo dėsnius, kuriantis informacijos apdorojimo teoriją ir priemones.

„Visa ko pradžia ir didžiausias gėris yra sveikas protas. Dėl to sveikas protas, kadangi iš jo kilo ir visos kitos dorybės, yra brangesnis ir už filosofiją. negyvenant maloniai.

„Doroviniai poelgiai, doroviniai jausmai ir doroviniai įsitikinimai - pagrindiniai žmogaus dorovingumo reiškimosi aspektai“.

„Civilizacijos yra didžiausios egzistuojančios sociokultūrinės konfigūracijos, apimančios daugelį etninių grupių ir valstybių“ - Vytautas Kavolis.

Švietimo uždavinys (Lietuvos švietimo koncepcija kelia švietimui uždavinį: „<…> duoti pagrindą dinamiškai atsinaujinančiai visuomenei, atvirai ir kritiškai visuomenės sąmonei“.

Fenomenologijos esmėvoka (pagal E. Husserlį): esmių, eidetinis mokslas, esmėžiūra, ideacija („fenomenologija yra protu besiremiantis tyrimas, atskleidžiantis fenomenuose arba reiškiniuose glūdinčias esmes“ (Mickūnas, A. Stewart, D. 1994. Fenomenologinė filosofija.

„Logos neatsiejamai susijęs su hyle.

Knyga "Kuriantis protas brangesnis nei turtai" - Lietuvos dailės istorikų draugijos leidinys, skirtas žinomai Lietuvos dailės tyrinėtojai Marijai Matušakaitei, švenčiančiai 85-ąjį gimtadienį, pagerbti.

Nors M. Matušakaitės nuopelnai Lietuvos kultūrai neįkainojami, o ji pati pripažinta viena geriausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) dailės tyrinėtojų, jos darbai žinomi palyginti siauram specialistų ratui. Dar mažiau visuomenei žinomos kitos veiklos ir sritys, kuriose mokslininkė taip pat sėkmingai darbavosi.

Nors ji niekada nedėstė dailės istorikams, daugelis pagrįstai ją vadino ir tebevadina savo Mokytoja, - tokią didelę įtaką ji yra padariusi Lietuvos dailės istorijos mokyklai (1), o pagarbos senajai Lietuvos kultūrai ir dėmesingumo dailės kūriniui mokiusi savo asmeniniu pavyzdžiu ir tekstais.

Pradėjusi tyrinėti mažiausiai sovietinei cenzūrai galėjusią užkliūti sritį - istorinį portretą, ji paruošė dabar jau etapiniu Lietuvos dailės istorijos veikalu pripažintą monografiją „Portretas XVI-XVIII a. Lietuvoje“ (1984), kuri padarė didžiulį įspūdį kultūrinei visuomenei, studentams, paakino domėtis nuošalyje paliktu LDK dailės palikimu.

Knygoje „Asmenybės. 1990-2015 m. Lietuvos pasiekimai“ (2015) M. Matušakaitė į klausimą, koks žmogus laikytinas asmenybe, atsako, kad „tai toks žmogus, kuris žingsnis po žingsnio siekia užsibrėžto tikslo, sugeba tam tikslui visą save paaukoti". Šiuos teiginius mokslininkė visiškai patvirtino savo gyvenimu.

M. Matušakaitės protėviai iš motinos pusės priklausė plačiai ir garsiai bajorų Tvirbutų giminei. Vienturtė Marija gimė 1924 m. kovo 9 d. Vareikonių dvare netoli Babtų. Jos tėvai - Jonas Matušakas (1890-1962), kilęs iš Poznanės krašto miestiečių šeimos, ir mama Eleonora Jakimavičiūtė, profesionali bitininkė, aukštos klasės konditerė ir kulinarė, nuomojo šį dvarą iš Jono Glemžos (1887-1988), žinomo nepriklausomos Lietuvos ekonomisto ir politiko, kooperatinės bendrovės „Pienocentras“ direktoriaus.

1936 m. mokymasis namuose baigėsi - dvylikametė Marija įstojo į šią gimnaziją, įsikūrusią Kauno Savanorių prospekte, „Saulės“ namuose. Lietuvą užėmus Sovietų Sąjungai, ji buvo performuota į Kauno VIII gimnaziją, kurią mergina baigė 1941 m. Gavusi brandos atestatą, įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Statybos fakulteto Architektūros skyrių.

Studijas būsimieji architektai užbaigė mažomis grupelėmis 1948 m. Marija buvo vienoje iš pirmųjų grupių. Įgijusi inžinieriaus architekto specialybę ir užėmusi įvairias atsakingas (vyriausiosios architektės, grupės vadovės) pareigas projektavimo organizacijose, be tiesioginio darbo - projektavimo, Marija aktyviai ir ypač sėkmingai dalyvavo konkursuose - architektūriniuose, baldų dizaino ir pagaliau - drabužių dizaino.

1958-1965 m. Kaune jai buvo pasiūlytos „Mados“ fabriko vyriausiosios dailininkės pareigos - Marija ėmėsi ir šio darbo. Vien 1966-1967 m. pagaminta apie 100 Marijos pateiktų modelių „Mados“ fabriko kolekcijoms. Tarp gaminių būta uniforminių drabužių kavinių „Orbita“ ir „Tulpė“ personalui ir net „Žalgirio“ vyrų krepšinio komandai (6).

Greta daugybės pareigų ir darbų, Marijos susidomėjimas dailės istorija palaipsniui stiprėjo, kol 1959 m. atvedė į menotyros studijas Vilniaus dailės institute, kurias ji su pagyrimu baigė 1965 m. Lygia greta 1970 m. Lietuvos istorijos institute ji apgynė disertaciją „XVI-XVII a. skulptūriniai Lietuvos antkapiai“.

Taigi aktyviausią ir produktyviausią savo gyvenimo etapą Marija pradėjo jau pensinio amžiaus, 1984 m. išleisdama pirmąją monografiją apie LDK portretą.

Marijos knygose, skirtose LDK pasaulietinei ir religinei dailei, aprėpiamas ir gvildenamas visas skirtingų temų spektras: graviūra, skulptūra ir dekoratyvinė drožyba, apranga, antkapiniai paminklai, tapyti portretai: „Senieji Lietuvos kunigaikščių portretai: 1601 metų raritetas“ (1997); „Procesijų altorėliai Lietuvoje“ (1998); „Senoji medžio skulptūra ir dekoratyvinė drožyba Lietuvoje“ (1998); „Apranga XVI-XVIII a. Lietuvoje“ (2003); „Karalienė Barbora ir jos atvaizdai“ (2006; 2-asis pataisytas leidimas - 2008); „Lietuvos skulptūra iki XVII a. Tarp knygų pasirodymo dar būdavo publikuojami straipsniai, vyko ekspedicijos, paieškos archyvuose ir bibliotekose, darbas su knygų dailininkais, redaktoriais.

Kai 2005-2008 m. buvo rengiamos knygos „Lietuvos skulptūra iki XVII a. vidurio“ ir „Išėjusiems atminti“, vykta į netrumpas ir nelengvas ekspedicijas Baltarusijoje ir Vakarų Ukrainoje; 2009 m., rengiant knygą „Portretas LDK“, keliauta į Rusiją (Smolenską, Maskvą), į Lenkiją (Liubliną, kitas vietas), dirbta išvykose Lietuvoje. Lygia greta 2010 m. pasirodė ir solidus albumas „Skaruliai“ su menotyrine M. Matušakaitės studija.

Žinant M. Matušakaitės kūrybinį potencialą, natūraliai kyla mintys, ką ji būtų galėjusi nuveikti, naudodamasi dabartinėmis informacijos pasiekiamumo ir prieinamumo galimybėmis. Kita vertus, net baugu pagalvoti, kad galbūt neturėtume etapinių dailės istorijos veikalų, jei Lietuva nebūtų atgavusi nepriklausomybės.

Negalima nepaminėti gotikinės, 1420 m. datuotos Laukžemės Madonos, atrastos 1990 m. ekspedicijos po Žemaitiją metu. Marija apie tai, kas jai rūpėjo, daug nešnekėjo, bet mintyse, matyt, kirbėjo nuolat, kol galų gale 1991 m. pavasarį, kiek nuslūgus Sausio 13-osios įvykių įtampai, prikalbinome bičiulį mus vėl nuvežti į Laukžemę.

Marija savo radinį pristatė visuomenei. Plačiai šis radinys Vakarų Europos gotikinės skulptūros kontekste pristatytas ir M. Matušakaitės knygoje „Lietuvos skulptūra iki XVII a. vidurio“ (2007). Atradimas, iš esmės pakeitęs Lietuvos vaizduojamosios dailės istoriją, deja, nesulaukė beveik jokių atgarsių - skulptūra nebuvo apsaugota nuo galimos vagystės, ji pasiliko stovėti kaip stovėjusi bažnyčios prieangyje, laikrodžio dėžėje.

Lietuva įvertino M. Matušakaitės darbus suteikdama jai garbingiausius apdovanojimus: 1998 m. - Lietuvos Vyriausybės meno premiją, 2007 m. - Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžių ir 2009 m. - Nacionalinę kultūros ir meno premiją.

Išskirtinės pagarbos ženklas mokslininkei buvo 2009 m., jai švenčiant jubiliejinį gimtadienį, pasirodęs Lietuvos dailės istorikų draugijos parengtas leidinys „Kuriantis PROTAS brangesnis nei turtai...“ (9). Specialiai šiai knygai kolegų parašytos M. Matušakaitei skirtos dedikacijos ir straipsniai.

Tai ankstyviausias žinomas išlikęs mokslininkės atliktas ir jos pasirašytas darbas. Brėžiniai primena grafikos darbus, pasižymi tiksliomis ir elegantiškomis linijomis, rodančiomis jau įgudusią kūrėjos ranką.

Nors laikai, kai istorikas buvo prilygintas akiniuočiui, besislapstančiam archyvuose ar bibliotekose, jau seniai praėjo, tačiau šis stereotipas mūsų visuomenėje vis dar gajus. O geriausiam Istorijos fakulteto dėstytojui doc. Aurimui Švedui sukelia šypseną.

Istorikui, kaip ir bet kuriam kitam humanitarui, labai svarbu būti išgirstam ir suprastam. Todėl reikia išmokti pasakoti apie savo darbo rezultatus, jų prasmę bei vertę konkrečiam žmogui, visuomenei ir valstybei.

Profesoriaus Liudo Mažylio sėkmė yra nuostabus įvykis šio mokslininko ir visos mūsų akademinės bendruomenės gyvenime (ir čia nereikia ieškoti priešstatos tarp „savimi patenkintų arogantiškų istorikų“ ir „idealistų - nuotykių ieškotojų neprofesionalų“; „gyvenančių iš projektų autoritetų“ ir „dirbančiųjų iš idėjos“).

Viešojoje erdvėje reiškiantiems nuomonę, esą Lietuvos istorikai turėtų pasakyti „mea culpa“ („esame kalti, nes neradome Vasario 16-osios akto, kaip ir Mindaugo sostinės vietos, Vytauto kapo ir karūnos, Vilniaus bazilisko, ir t. t.“), turiu kontrpasiūlymą - kelių dienų senumo įvykiai gali būti puikia paskata pradėti kalbėtis apie tai, ką per nepriklausomos Lietuvos valstybės egzistavimo laikmetį privalėjome ir spėjome padaryti, ir kodėl kai kurie būtiniausi dalykai vis dar yra tik planų, strategijų, vizijų ar kolektyvinių sapnų sferoje.

Nepaisant nepakankamo dėmesio mokslui, vaizduotės, intelektinės drąsos ir strateginio mąstymo stygiaus valstybiniu mastu, Kovo 11-osios epochoje mokslininkai valstybei ir visuomenei padovanojo ne vieną mūsų istorinę vaizduotę esmingai paveikusį ir kolektyvinę tapatybę sustiprinusį atradimą.

Vytautas Landsbergis tapo projekto „Europeana 1989“ ambasadoriumi Lietuvoje. Jis vienas iš tų žmonių, kurie atliko lemiamą vaidmenį atkuriant Lietuvos nepriklausomybę ir ne tik matė, kaip keitėsi mūsų šalis, bet ir skatino šiuos pokyčius.

Manau, kiekvienas suprato ar savaip jautė, jog tai ir yra laisvė, kurios neprašome, o pasiekėme: esam išvien ir nieko nebijome.

Svarbiausi likę daiktai - tai tekstai, dokumentai, archyvas.

Turtingi įvykių, kaip antai Sąjūdžio ėjimas į dvejus pergalingus rinkimus, politinis darbas Lietuvoje, Baltijos vienybėje ir Maskvoje. Veikėme ir pasiekėme, kad SSRS aukščiausioji atstovaujamoji valdžia pasmerktų 1939 m. Stalino, Hitlerio sandėrį.

Marijos Matušakaitės knygos:

• „Senieji Lietuvos kunigaikščių portretai: 1601 metų raritetas“, Kaunas, VDU leidybos grupė, 1997;
• „Procesijų altorėliai Lietuvoje“, Marijampolė, „Ardor“, 1998;
• „Senoji medžio skulptūra ir dekoratyvinė drožyba Lietuvoje“, Vilnius, „Baltos lankos“, 1998;
• „Apranga XVI-XVIII a. Lietuvoje”, Vilnius, „Aidai“, 2003;
• „Karalienė Barbora ir jos atvaizdai“, Vilnius, „Versus aureus“, 2006 (antrasis pataisytas leidimas - 2008);
• „Lietuvos skulptūra iki XVII a. vidurio“, Vilnius, „Aidai“, 2007;
• „Išėjusiems atminti: laidosena ir kapų ženklinimas LDK“, Vilnius, VDA leidykla, 2009;
• „Skaruliai“ (su K. Driskiumi ir V. Vasiliausku), Vilnius, VDA leidykla, 2010;
• „Portretas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“, Vilnius, Tautos paveldo tyrimai, 2010.

Kitos knygos:

• Augalinis ornamentas XVIII a.
• Apranga XVI-XVIII a. Lietuvoje. Vilnius : Aidai, 2003. 389 p.
• Audiniai ir jų spalvos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriniuose šaltiniuose. Vilnius : Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, 2013. 174 p.
• Duktė Naumiesčio bažnyčios .... Menotyra 2004, 3 (36), 26-33.
• Kaišiadorių vyskupija ir jos sakralinis paveldas. Vilnius : Savastis, 2006. 379 p.
• Kontušo juostos Lietuvoje. Vilnius : Kultūros, filosofijos ir meno institutas, [2006]. 404 p.
• Lietuvininkių tekstilinių krepšelių ornamentų motyvų prototipai ir kaita.. Tautosakos darbai 2019, 57, 127-153.
• Lietuvos auksakalystė: XV-XIX amžius. Vilnius : Baltos lankos, [2001]. 487 p.
• Lietuvos sakralinė dailė, XI-XX a. pradžia. T. 3. Bažnytinė tekstilė, XV-XX a. pradžia. Vilnius : Lietuvos dailės muziejus, 2004. 300 p.
• Lietuvos sakralinė dailė, XI-XX a. pradžia. T. 4. Auksakalystė, XIII-XX a. Kn. 1. Kolekcijos. Vilnius : Lietuvos dailės muziejus, 2006. 317 p.
• Lietuvos sakralinė dailė, XI-XX a. pradžia. T. 4. Auksakalystė XIII-XX a. Kn. 2. Pavieniai metalo dirbiniai. Vilnius : Lietuvos dailės muziejus, 2007. 227 p.
• Lietuvos skulptūra iki XVII a. vidurio. Vilnius : Aidai, 2007. 267 p.
• Naujųjų amžių ornamentika Hozijaus namų tapyboje. Kuriantis protas brangesnis nei turtai…. Vilnius : Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2009. P. 41-59.
• Pergolės ir treliažo motyvų raida Europoje ir ornamentų pavyzdžiai Vilniaus gyvenamųjų namų XIX a. sienų tapyboje. Acta Academiae Artium Vilnensis 2010, 57, Meninis Vilnius: įtakos ir įvaizdžiai, 67-87.
• Regentystės ornamentinis dekoras XVIII a. 3 dešimtmečio - XVIII a. vidurio liturginės tekstilės siuviniuose Lietuvoje. Menotyra 2020, 27, 4, 259-276.
• Relikvijoriai Vilkaviškio vyskupijoje: formos ir dekoras. Acta Academiae Artium Vilnensis 2006, 41, Šventųjų relikvijos Lietuvos kultūroje, 95-107.
• Sienų apmušalų imitacija interjeruose nuo gotikos iki moderno. Acta Academiae Artium Vilnensis 2011, 61, Tekstai apie dizainą: lietuviški ir tarptautiniai kontekstai, 11-44.
• Šiaurės renesansas Vilniaus mieste. Sienų tapybos ornamentika. Menotyra 2012, 19, 1, 1-17.
• Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios liturginės tekstilės rinkinys. Acta Academiae Artium Vilnensis 2018, 90, Po Trakų Dievo Motinos karūna, 209-254.
• XIX a. Vilniaus gyvenamųjų namų interjerų polichrominis dekoras. Acta Academiae Artium Vilnensis 2009, 52, Mekūrinys: paviršius figūra, reikšmė, 87-106.
• Złotnictwo wileńskie: ludzie i dzieła XV-XVIII wiek. Warszawa : Neriton, 2006.

Lietuvos herbas

Marija Matušakaitė: Gyvenimas ir kūryba

Marija Matušakaitė buvo išskirtinė asmenybė, kuri savo gyvenimą paskyrė Lietuvos kultūrai ir menui. Jos darbai, kūrybinis produktyvumas ir gebėjimas susikoncentruoti į tikslą yra įkvepiantis pavyzdys visiems, siekiantiems intelektinių aukštumų. Jos indėlis į LDK dailės tyrinėjimus yra neįkainojamas, o atradimai praturtino Lietuvos kultūros paveldą.

Apie 1980 m., kartu su Aristavėlės dvaru (perkeltu 1987 m., atidarytu muziejuje 2016 m.), buvo planuojama į muziejų kartu perkelti tuo metu jau nykstančią aštuonkampę medinę Aristavėlės kapinių koplyčią (šiuo metu ji sunykusi). Muziejaus archyve saugoma su šia kapinių koplyčia susijusi labai įdomi medžiaga: 1947 m. Kauno universiteto studentų architektų vasaros praktikos metu atlikti Aristavėlės koplyčios matavimai, inventorizacija, brėžiniai ir aprašas - iš viso vienuolika numeruotų lapų su M. Matušakaitės parašais (10). Tai ankstyviausias žinomas išlikęs mokslininkės atliktas ir jos pasirašytas darbas.

Kitas LEM ir M. Matušakaitės sąlyčio taškas yra muziejui 2012 m. ... Įžanga - Personalia: „Ji niekada nedėstė, bet sugebėjo padaryti įtaką įvairių kartų dailės istorikams“ / Petras Kimbrys. Kalbėjosi Giedrė Jankevičiūtė; Žvilgsnis į kalną, arba Keletas bruožų menotyrininkės Marijos Matušakaitės biografiniam portretui / Povilas Šverebas - Drauge su Marija. Fotoesė / Klaudijus Driskius - Moksliniai straipsniai: Naujųjų amžių ornamentika Hozijaus namų tapyboje / Aleksandra Aleksandravičiūtė; Portretas ir asmens tapatybė. Radvilų ikonografijos fragmentai / Tojana Račiūnaitė; Rožinio brolijos procesijų altorėlis Žemaičių Kalvarijoje / Dalia Vasiliūnienė; Penkių Kristaus žaizdų brolijos meninis palikimas / Jolita Liškevičienė; Vieno Jėzaus atvaizdo istorija. Pirmoji „Antakalnio Jėzaus“ kopija / Regimanta Stankevičienė; Šv. Pranciškaus Trečiojo ordino pašlovinimas Vilniaus bernardinų konvento galerijos skliauto puošyboje / Rūta Janonienė, Lina Katinaitė, Olga Sumbar; Viešpaties Kančios kelio paveikslų kelionė / Asta Giniūnienė; Stasio Šilingo dailės kūrinių kolekcija Misiūnuose / Dalia Ramonienė - Marijos Matušakaitės indėlis į Lietuvos dailės istoriją: Kas į knygas sudėta / Gražina M.

Spartietiška gyvensena, disciplina, nesukurta šeima ir tik darbas, darbas ir darbas - toks buvo M. Matušakaitės gyvenimas. Gyvenimas, davęs ypatingų vaisių - ne tik gausybę straipsnių, publikacijų, bet ir 10 išskirtinai reikšmingų Lietuvos kultūrai veikalų, kurie, pasak dr. Gražinos M. Marijai buvo įteiktas vardinis įrištas šios knygos egzempliorius.

tags: #kuriantis #protas #brangesnis #nei #turtai