Naminiai gyvūnai suteikia namams daug džiaugsmo ir šilumos. Tačiau kartu su jais gali atsirasti ir iššūkių, susijusių su baldų ir grindų apsauga. Nuo nagų paliktų žymių iki plaukų kamuoliukų - gyvūnai gali pakenkti namų interjerui. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip apsaugoti namus nuo gyvūnų daromos netvarkos ir užtikrinti švarą bei tvarką.
Kaip apsaugoti namus nuo gyvūnų daromos žalos?
Švara namuose nėra vienkartinis projektas - tai įprotis. Švarūs namai nereiškia, kad gyvūnas turi gyventi „po stiklu“. Todėl nebijok tos kasdienės netvarkos - ji tik priminimas, kad tavo namai pilni gyvybės. Švara ir gyvūnas gali puikiai derėti, kai į viską žiūri su meile ir kantrybe. Skirk kelias minutes tvarkai, o likusį laiką - buvimui kartu.
Baldų apsauga
1. Vienas paprasčiausių būdų apsaugoti savo baldus nuo gyvūnų nagų ar plaukų yra naudoti baldų užvalkalus. Jie ne tik apsaugos jūsų sofas ir kėdes, bet ir bus lengvai nuimami bei plaunami. Apsauginiai užvalkalai pagaminti iš patvarios medžiagos, atsparios gyvūnų įbrėžimams.
2. Jei tik planuojate pirkti naujus baldus, vertėtų rinktis medžiagas, kurios yra atsparesnės gyvūnų nagams ir plaukams. Oda ir mikropluoštas yra geri pasirinkimai, nes jie yra lengvai valomi ir atsparesni įbrėžimams.
Grindų apsauga
3. Gyvūnų nagai gali padaryti žalos ne tik baldams, bet ir grindims, ypač jei jos yra medinės. Siekiant to išvengti, svarbu reguliariai karpyti savo augintinio nagus. Jei bijote patys atlikti šią procedūrą, veterinarai ir gyvūnų priežiūros specialistai dažnai teikia šią paslaugą.
4. Grindys, ypač medinės, dažnai kenčia nuo gyvūnų nagų ir bėgimo po namus. Vienas iš paprasčiausių sprendimų - naudoti kilimėlius. Kilimai ne tik apsaugos grindis, bet ir padės sumažinti gyvūnų padarytą triukšmą, kai jie bėga po namus.
5. Jei pastebite, kad jūsų augintinis ypač mėgsta draskyti duris ar tam tikras grindų dalis, galite apsvarstyti galimybę naudoti apsaugines grindų dangas arba specialias plėveles ant durų paviršių.
Plaukų kontrolė
6. Gyvūnų plaukai - dažna problema, ypač jei jūsų augintinis gausiai šeriasi. Norint sumažinti plaukų kiekį ant baldų ir grindų, verta reguliariai šukuoti savo gyvūną.
7. Taip pat svarbu reguliariai valyti namus, kad plaukai, purvas ir kitos augintinių paliekamos šiukšlės nesikauptų. Naudokite dulkių siurblį su gyvūnų plaukams pritaikytais antgaliais ir dažnai valykite grindis bei baldus.
Ar žinojai, kad daugiausia purvo namuose palieka ne pats gyvūnas, o jo plaukai? Jie kaupiasi ant baldų, drabužių, kilimų. Patarimas: rinkis šepetį pagal kailio tipą. Papildoma gudrybė: naudok gumines pirštines - sudrėkink jas ir brauk per sofą ar drabužius.
Grindys kenčia labiausiai: purvas, žemės, smėlis iš pasivaikščiojimų. Robotas-siurblys - tikra dovana gyvūnų mylėtojui. Patarimas: prie durų padėk dvi kilimėles - vieną lauke, kitą viduje.
Kvapo kontrolė
Gyvūno kvapas namuose - subtili tema. Nereikia jokių agresyvių purškalų ar cheminių gaiviklių. Laikyk švarų gyvūno gultą.
Kiti patarimai
Maisto ir vandens dubenėliai gali tapti tikra bakterijų buveine. Žaislai? Taip pat! Jei gyvūnas mėgsta snausti ant sofos, pasirūpink nuimamais užvalkalais.
Kaip apsaugoti vaikus auginant naminius gyvūnus?
Niekas negalėtų prieštarauti, kad vaiko augimui ir vystymuisi yra svarbu supažindinti jį su aplink supančia gyvybe. Vienas iš būdų tai padaryti - įsigyti naminį gyvūnėlį. Vaikai dažniausiai nori turėti augintinį - šunį, katę, papūgą ar kitą gyvūnėlį. Tačiau svarbu apsvarstyti visus „už“ ir „prieš“ augintinio laikymą.
Augintiniai plečia vaiko akiratį, padeda geriau pažinti pasaulį, suvokti gyvenimą bei jo ciklą: gimimą, mirtį, ligas bei dauginimąsi. Vaikai išmoksta, kad reikia gyvūnui atleisti už visokius nusižengimus, klaidas ir toliau jį mylėti. Naminiai gyvūnai moko vaikus kovoti su liūdesiu, sielvartu, ugdo jų atsakingumą ir rūpestingumą.
Jau žinoma, kad vaikas, užaugęs kartu su šunimi ar kitu naminiu gyvūnu, yra labiau empatiškas draugams ir artimiesiems. Psichologai tikina, kad augintinis padeda vaikams ugdyti meilę, dvasinį atvirumą, atsakomybę, pareigos jausmą, įgyti pasitikėjimo savimi, autonomijos, gerina socialinius įgūdžius, todėl paaugę vaikai lengviau susiranda draugų, labiau mėgsta grupinius darbus. Be to, tokie vaikai lengviau atlieka užduotis ugdymo įstaigoje, nes mažiau blaškosi. Naminių gyvūnėlių laikymo privalumai akivaizdūs ir sveikatos požiūriu - skatina fizinį aktyvumą, gerina psichinę sveikatą bei mažina psichinių sutrikimų pavojų. Svarbu paminėti ir tai, kad paauglystė - ypač sunkus laikotarpis daugeliui vaikų. Tuo metu naminiai gyvūnai puikiai pasitarnauja vaikams užtikrindami emocinį, psichologinį saugumą - jie gali tapti meilės objektu, gynėju, socialiniu ryšininku kituose tarpasmeniniuose santykiuose.
Kaip išvengti traumų?
Vis dėlto dauguma tėvų baiminasi dėl vaiko saugumo - kyla grėsmė vaikui būti apkandžiotam. Vaikai yra itin pažeidžiama grupė dėl savo ūgio. Kadangi jų veidas yra arti šuns, todėl dažnai jiems įkanda į veidą ar kaklą. Dažniausiai nukenčia vaikai iki 9 metų amžiaus.
Gyvūnų įkandimai žmogui gyja ilgai, gali likti randų, kilti infekcijų. Pasiutligė yra pavojingiausia virusinė infekcinė liga, kuria galima susirgti po įkandimo. Taip pat yra rizika užsikrėsti stablige, nes žaizdos dažniausia būna užterštos.
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) skelbia, kad šunys dažniausiai įkanda vaikui žaidžiant su šunimi ar tiesiog būnant greta jo (28 proc. atvejų). 14 proc. šuns įkandimų įvyksta tuomet, kai vaikas prasilenkia su šunimi, 10 proc. - vaikui šunį glostant, o 8 proc. - šunį maitinant. Žymiai mažesnė dalis (2-4 proc.) sužalojimų įvyksta, kai mažieji važiuoja su dviračiu greta keturkojo, trukdo jam maitintis, išgąsdina jį, traukia šuniui už uodegos ar bando išskirti besipjaunančius šunis.
Svarbu atminti, kad dauguma vaikų neskiria šuns kūno pozų, todėl negali atskirti, kada šuo yra draugiškas, o kada agresyvus (pvz., šuo, rodydamas dantis, rodo savo agresiją, o vaikas tai gali suprasti kaip šypseną). Taip pat daugeliu atvejų žmones apkandžioja savi ar draugų šunys, o dažniausiai nuo jų nukenčia maži vaikai.
Jei norite išvengti savo ar svetimo šuns įkandimo, svarbu suprasti šuns elgesį ir priimti tinkamus sprendimus kiekvienoje situacijoje:
- Šuo uosto daiktus, nes taip bendrauja, todėl prieš glostydami šunį, leiskite Jus apuostyti.
- Šuniui instinktyviai patinka vytis judančius daiktus, todėl nebėkite paskui šunį ar nuo jo.
- Šunys bėga greičiau nei žmonės, todėl nelenktyniaukite su juo.
- Šaukimas gali paskatinti agresyvų šuns elgesį, todėl išlikite ramus ir nepanikuokite, jei šuo artinasi.
- Šunys šeimą, kurioje gyvena, laiko savo gauja, todėl kūdikius, naujus šeimos narius gali laikyti įsibrovėliais ar žemesnio rango individais, todėl kūdikiai bei maži vaikai neturėtų šuns apkabinti ar bučiuoti.
- Tiesioginis akių kontaktas gali būti suprastas kaip agresijos demonstravimas, todėl geriau vengti žiūrėti tiesiai šuniui į akis.
- Šunys linkę kąsti į galūnes, veidą ir kaklą, todėl jeigu šuo puola, reikia stengtis išlikti ramiam, rankomis užsidengti veidą ir kaklą.
- Gulėjimas ant žemės šunis provokuoja pulti, todėl geriau atsistoti. O jei begulint užpuola keturkojis, laikykite veidą atsuktą į žemę, rankomis užsidenkite ausis ir nejudėkite.
- Šunims tarpusavyje kovojant, jie kanda į bet ką, kas yra arti jų, todėl nereikėtų kištis tarp dviejų besipešančių šunų.
Jei nežadate šuns veisti, reikėtų jį iškastruoti - taip gyvūnas taps mažiau agresyvus. Būtina šunį užimti tiek protiškai, tiek fiziškai, kad savo energijos nenukreiptų netinkama linkme. Ir, žinoma, prieš įsigydami šunį pasidomėkite, kurios veislės labiau sutaria su vaikais.
Net jei išsirinkote veislę, kuri gerai sugyvena su vaikais, vis tiek būkite atidūs - nesvarbu, kokios veislės yra šuo, jis vis tiek gali sužaloti Jus ar vaiką. Taip pat patariama neignoruoti agresyvaus šuns elgesio. Svarbiausias veiksnys, lemiantis, ar šuo agresyvus, yra ne jo veislė, o auklėjimas. Svarbu šuniui išugdyti pagarbą šeimininkui, tačiau nereiškia, kad šuo turi bijoti žmogaus. Lygiai taip pat svarbu žmogui jausti pagarbą augintiniui ir jo poreikiams (miegui, maitinimuisi). Kaip tai pasiekti, Jums patars gyvūnų elgesio specialistas.
Jei vis dėlto šuo Jums ar Jūsų vaikui įkanda ir jei šuns įkandimas yra gilus, gausiai kraujuojama, reikėtų užspausti kraujuojančią vietą ir kviesti medikus. Jei įkandimas nėra gilus, žaizdą rekomenduojama gerai išplauti, esant galimybei dezinfekuoti žaizdų dezinfekcijai tinkamomis priemonėmis. Visais atvejais būtina kreiptis į medikus. Pasakykite jiems, ar įkando pažįstamas šuo, ar svetimas ir, jei žinote, ar šuo buvo skiepytas nuo infekcinių ligų.
Ar augintiniai pavojingi vaikams?
Nemažai daliai tėvelių abejonių kyla dėl švaros namuose - įsigijus augintinį baiminamasi, kad jis į namus neš purvą, kad gali užkrėsti vaiką įvairiomis infekcinėmis ligomis, tačiau ši baimė yra nepagrįsta, jei augintinis tinkamai prižiūrimas. Nustatyta, kad maži vaikai, turėję nuolatinį kontaktą su šunimi, rečiau serga įvairiomis infekcijomis ir rečiau vartoja antibiotikus. Vaikai, pirmuosius savo gyvenimo metus praleidę kartu su šunimi, rečiau serga ir alerginėmis ligomis - alerginiu rinitu ir astma.
Vis dėlto auginant šunį patariama nevalgyti su augintiniu iš tų pačių indų. Labai svarbu augintinius vedžioti tik jiems skirtose aikštelėse, išmatas surinkti į maišelius ir išmesti į konteinerį. Reikėtų gyvūną periodiškai tikrinti dėl helmintų, prireikus - gydyti. Rūpinkitės augintinių švara ir neleiskite vaikams žaisti su sergančiais gyvūnais. Nesijaudinkite, kad šuo gali užkrėsti vaiką mikroorganizmais - šiuo požiūriu pavojingesni yra žmonės. Tiesiog pamokykite vaiką dažniau plautis rankas.
Laikantis šių patarimų nereiks baimintis, kad šuo gali vienaip ar kitaip pakenkti Jūsų vaikui. Svarbiausia leisti keturkojui suprasti, kad vaikas yra aukščiau jo, o vaikui paaiškinti, kad šuo yra gyva būtybė ir kaip nepridera su juo elgtis.
Remontas ir naminiai gyvūnai
Remontas ‒ nemažas iššūkis suaugusiems žmonėms, ką ir kalbėti apie mažus vaikus bei augintinius. Jeigu neturite galimybės per remontą pagyventi kur nors kitur (nors šią galimybę išties vertėtų apsvarstyti), pasistenkite bent jau minimaliai izoliuoti erdves, kuriose vyksta darbai. Atitverti zonoms galite panaudoti apsauginę plėvelę. Vykstant ypač rimtiems darbams, vaikams apsaugoti galite panaudoti dar ir specialias apsaugines tvoreles. Jei gyvenate name ir turite kelerias duris, paskirkite darbininkams atskirą įėjimą, geriausia, esantį arčiausiai remontuojamų kambarių, o patys naudokitės kitu įėjimu. Taip užtikrinsite, kad statybinės dulkės ir purvas iš lauko nebus pasklido po visus namus.
Kadangi dėl remonto vaikai negalės lakstyti po visus kambarius, numatykite zoną, kur jie galėtų nieko netrukdomi leisti savo laisvalaikį. Galite įrengti jiems slėpyklą tuščioje erdvėje po laiptais arba pastatyti palapinę vidury svetainės. Seniau statytų namų sienose gali būti užsilikę švino pagrindu pagamintų dažų, asbesto ir pelėsio, kurie remontuojant išlįs į viršų. Švinas ypač kenksmingas jauniems organizmams, nes apsinuodijus juo gali būti sutrikdytas protinis vystymasis, pakenkta svarbioms organizmo sistemoms ‒ kraujotakos, nervų, kvėpavimo, virškinimo bei kitoms. Jei jūs ar jūsų vaikai serga astma arba turi alergiją, statybinės dulkės gali sukelti ligos paūmėjimą. Prieš prasidedant remontui, pasikalbėkite su darbų vykdytojais apie saugumo priemones, kurių drauge imsitės, kad apsaugotumėte jūsų vaikus ir gyvūnus. Paprašykite jų išeinant vakare nepalikti pas jus įrankių ir kenksmingų medžiagų, uždengti remonto metu padarytas skyles.
Ne visi augintiniai mėgsta, kai namuose būna pašaliniai žmonės. Todėl vykstant remontui naminius gyvūnėlius geriausia laikyti kitoje patalpoje ‒ tiek dėl jų pačių, tiek ir dėl darbininkų saugumo. Kita išeitis ‒ laikyti gyvūną uždarytą kambaryje. Atneškite į kambarį katės žaislus, šunį, kaip įprasta, išveskite pasivaikščioti. Taip pat pasistenkite, kad šuo nematytų zujančių darbininkų, nes tai gali sukelti jam papildomą stresą. Per remontą durys nuolat varstomos, tad naminiai gyvūnai gali lengvai išsmukti lauk ir pabėgti. Kaip minėta, geriausia iš anksto apgalvoti, kur juos laikysite remonto metu ‒ tai sumažins riziką, kad gyvūnas pabėgs nė nepastebėtas. Įsitikinkite, kad augintiniai turi antkaklius ar pakabukus su jūsų telefono numeriu. Beje, sumanyti pasprukti gali net ir visą gyvenimą ant sofos pragulėjusi katė.
Remonto metu stenkitės kuo mažiau laiko praleisti namuose. Išeikite su vaikais pasivaikščioti į kiemą, parką arba nuveskite šunį į vedžiojimo aikštelę. Remonto metu kylantis triukšmas kenkia tiek fizinei, tiek psichinei sveikatai. Remontui pasibaigus, turite atlikti paskutinį svarbiausią darbą. Rūpindamiesi savo vaikų ir augintinių sveikata bei gerove, visus dulkėmis ir nešvarumais padengtus paviršius itin kruopščiai nusiurbkite ir nuvalykite šluoste.
Infekcinės ligos
Nemažai daliai tėvelių abejonių kyla dėl švaros namuose - įsigijus augintinį baiminamasi, kad jis į namus neš purvą, kad gali užkrėsti vaiką įvairiomis infekcinėmis ligomis, tačiau ši baimė yra nepagrįsta, jei augintinis tinkamai prižiūrimas. Nustatyta, kad nuolat kontaktuojantys su šunimi maži vaikai rečiau serga įvairiomis infekcijomis ir rečiau vartoja antibiotikus.
Vis dėlto auginant šunį patariama nevalgyti su augintiniu iš tų pačių indų. Labai svarbu augintinius vedžioti tik jiems skirtose aikštelėse, išmatas surinkti į maišelius ir išmesti į konteinerį. Reikėtų gyvūną periodiškai tikrinti dėl helmintų, prireikus - gydyti. Rūpinkitės augintinių švara ir neleiskite vaikams žaisti su sergančiais gyvūnais. Nesijaudinkite, kad šuo gali užkrėsti vaiką mikroorganizmais - šiuo požiūriu pavojingesni yra žmonės. Tiesiog pamokykite vaiką dažniau plautis rankas.
Dažniausios infekcinės ligos, kuriomis galima užsikrėsti nuo gyvūnų:
- Toksoplazmozė
- Ešerichiozė
- Kampilobakteriozė
- Listeriozė
- Salmoneliozė
- Toksokarozė
- Žarnyno jersiniozė
Alergijos ir naminiai gyvūnai
Gyvūnai su kailiu, ypač katės, gali provokuoti šienligę ar astmą. Jei būsimi tėvai alergiški, didelė rizika, kad toks bus ir vaikas, tad būtinai reikėtų dėl to pasikonsultuoti su gydytoju. Kūdikio besilaukiantiems alergiškiems tėvams paprastai rekomenduojama turimam augintiniui rasti kitą šeimininką. Užtat panašu, kad nealergiškų tėvų vaikai tampa atsparesni alergijoms, jei namuose laikomas gyvūnas. Manoma, kad jų gynybinė sistema tiek užsiėmusi tikrais ligų sukėlėjais, kad net neprasideda su tariamais (t. y., alergenais).
Alergiją dulkių erkutėms įprastai išduoda čiaudulys, sloga, niežtinčios, ašarojančios ar paraudusios akys, gerklės skausmas ir kosulys. „Augintiniui laiką leidžiant lovoje, namų dulkių erkutės gali sparčiau veistis, mat jos minta pleiskanomis. Kai padaugėja dulkių erkučių, net ir nealergiškam žmogui gali kilti alergija, o alergiškam - paaštrėti jau turimi simptomai.
Kaip sumažinti dulkių erkučių kiekį namuose:
- Rekomenduoju turėti kuo mažiau atvirose lentynose laikomų knygų, kurios dulka.
- Dulkes taip pat reikėtų valyti drėgnai.
- Dulkių siurblius namuose patartina rinktis su HEPA filtrais - tai toks filtras, kuris iš oro surenka net iki 99,98 proc. dulkių dalelių.
- Patalynę skalbkite aukštoje, bent 60 °C, temperatūroje kartą per savaitę.
- Verta prisiminti ir tai, kad, sergant alergija, patalynę - antklodes, pagalves - geriau rinktis iš natūralių medžiagų, sumaišytų su sintetinėmis.
Kačių auginimas ir toksoplazmozė
Nėštumo metu katės tualeto valymą būsima mama verčiau tegu perduoda kitam šeimos nariui. Jei tai sunkiai įgyvendinama, mūvėkite gumines pirštines. Beje, rekomenduojama jas mūvėti ir dirbant sode, nes žemėje gali būti kačių išmatų. Katės neretai perneša toksoplazmozės sukėlėjus, o jie kelią rimtą pavojų negimusiam vaisiui. Jei atlikus specialų tyrimą gydytojas nustato, kad nėščioji jau turi antikūnių, kontaktas su katėmis jokių problemų nebekels.
Prižiūrėkite, kad jūsų augintinė nepastebimai neįliptų į kūdikio lovelę ir iš didelės meilės nesusirangytų jam tiesiai ant veiduko. Leiskite katei būti šalia, kai mažylis guldomas miegoti, tačiau paskui ji turi išeiti iš vaiko kambario. Durys tebūnie uždarytos. Alternatyva: nuleisti ant lovelės specialų tinklą. Kiekvienas mažylis anksčiau ar vėliau savo kailiu patirs, kokie aštrūs gali būti išleisti katės nagai. Parodykite vaikui, iš ko atpažinti, kada katę reikia palikti ramybėje.
Naujagimio atsiradimas namuose
Šeimos pagausėjimas - džiugi žinia, tačiau tai reiškia, kad ne tik Jums, bet ir Jūsų naminiams gyvūnams teks prisitaikyti prie naujų aplinkybių. Daugelis šeimų, auginančių vaikus kartu su naminiais gyvūnais, neabejoja savo pasirinkimu - keturkojis ar kitoks augintinis dažnai tampa pilnaverčiu šeimos nariu, suteikiančiu namams jaukumo ir pilnatvės jausmą. Tačiau, norint, kad nėštumas ir pirmieji kūdikio metai būtų saugūs ir harmoningi, svarbu tinkamai pasiruošti ir žinoti, kaip elgtis su augintiniais.
Dar prieš gimstant mažyliui išmokykite augintinį, kad lopšys, nešioklė, vystymo stalas - ne vieta gyvūnui. Tačiau lygiai taip pat svarbu: šuniui ar katei irgi reikalingas savas kampelis - jų guolis turėtų būti saugus nuo ropoti pradėjusių kūdikių. Kaip ir vyresnis broliukas ar sesutė, gyvūnas irgi nori jausti, kad jį tebemylite. Todėl įtraukite jį į gyvenimo su kūdikiu kasdienybę: tegu būna šalia, kai keičiate vystyklus, pašerkite gyvūną prieš maitindama kūdikį, paglostykite ar pakasykite, kai mažylis miega Jums ant rankų.
Nėštumo metu jau dabar pratinkite gyvūną prie mažų vaikų. Veskitės šunį pas draugus, turinčius kūdikį, kad susipažintų su situacija. Kol mama su naujagimiu dar gimdymo namuose, tėtis tegu parneša mažylio drabužėlį ir palieka šuniui apsiuostyti. Augintiniui jau bus patįstamas naujojo šeimos nario kvapas. Augintinis tikrai neprivalo kantriai ištverti viską. Jam turi būti leidžiama nebaudžiamam paurgzti. Svarbu greit sureaguoti - patraukti prie supykusio gyvūno besiartinantį vaiką ir išsiaiškinti urzgimo priežastį. Dvejų metų ir vyresniems vaikams jau galima paaiškinti, kad žaidimų draugą dabar reikia palikti ramybėje.
Kaip pasirinkti tinkamą gyvūną vaikui?
Vaikišką egoizmą, stipriai pasireiškiantį pirmaisiais gyvenimo metais, po truputį pradeda keisti rūpestingumas, empatija. Sustiprėjęs, savarankiškesnis, savimi bent šiek tiek gebantis pasirūpinti vaikas nori rūpintis kitais. Tai natūralus raidos etapas, dažniausiai pradedantis reikštis 4-5-aisiais gyvenimo metais. Didžiulis noras turėti gyvūną ir juo rūpintis įprastai tęsiasi iki maždaug 10-11-os metų amžiaus. Išskirtinai empatiški, jautrūs, dažniausiai intravertiški ir sunkiau bendraamžių draugų randantys vaikai didžiulio noro turėti gyvūną ir juo rūpintis nepraranda. Tinkamai pasirinktas gyvūnėlis suteiks daug džiaugsmo ir malonių emocijų, o neapgalvotas ir skubotas sprendimas, deja, dažniausiai kelia galvos skausmą.
Svarbūs aspektai renkantis gyvūną vaikui:
- Vaiko amžius: 4-5-erių metų vaikas jau sugebės pasirūpinti vėžliu, keleriais metais vyresnis - graužiku, paukščiu ar kate.
- Vaiko būdas ir gyvūno rūšis/veislė: Ramiam vaikui tiks žiurkėnas, o aktyviam - šuo.
- Vaiko noras: Pasikalbėkite, kokio gyvūno ir kodėl nori vaikas. Aptarkite augintinių skirtumus, padiskutuokite, kokia priežiūra jiems reikalinga, vyresnį vaiką paskatinkite pasidomėti nuodugniau ir jums papasakoti.
- Jūsų galimybės: Renkantis gyvūną, vaiko noras yra svarbus, tačiau jis vis tik turėtų būti antraeilis dalykas.